Besilankydamas Švedijoje turėjau progą susitikti su vienu iš pačių produktyviausių anarchistinių tyrėjų, dirbančių šiuo metu. Neseniai įkurtoje „PM Press“ leidykloje Gabrielis Kuhnas šiais metais išleido ne vieną ir ne dvi, o tris knygas, besiskiriančias viena nuo kitos kaip diena nuo nakties.

Viena jų gilinasi į radikalų piratavimo aukso amžiaus peizažą per Nietzsche'ės, Mao-Tse Tungo ir Foucault įžvalgas. Kita bando įtvirtinti straight edge punk scenos politinį paveldą. Trečioji yra rimtas Vokietijos žydo Gustavo Landauerio vertimų į anglų kalbą rinkinys. (Dov Neumann)

Dov Naumann: Priešais mane guli knyga – Gustavo Landauerio „Revoliucija ir kiti rašiniai”, – prie kurios tu akivaizdžiai dirbai ne vienerius metus. Atrodo, kad tai yra gana griozdiškas vertimo projektas, jei nesupyksi, kad taip apibūdinu. Anglakalbiams pirmą kartą pristatomi darbai žmogaus, kurį būtų galima pristatyti kaip svarbiausią XX-ojo amžiaus Vokietijos anarchistą. Esė, straipsniai, pamfletai, asmeniniai laiškai, net atvirukas.  

Gabriel Kuhn: Bent jau jo tekstai, orientuoti į politiką. Man reikėjo apsiriboti jo politiniais rašiniais, nors jis rašė ir apie menus, literatūrą, filosofiją. Pavyzdžiui, jo paskaitos apie Šekspyrą apima du tomus, tad jų toli gražu nėra įmanoma sutalpinti šioje knygoje.

DN: Tačiau 1919 metais Landaueris mirė, greičiausiai buvo nužudytas. Kam atgaivinti jį šiandien?

GK: Man svarbūs du aspektai. Pirma, aš manau, kad jeigu verti tekstą – nesvarbu, ar jis būtų parašytas prieš 50, 100 ar 200 metų, – jeigu laikai autorių svarbiu anarchizmui socialiniams judėjimams, filosofinėms mokykloms ir t.t., tai savaime tampa vertingu tyrimu. Tačiau Landauerio atveju ypatinga tai, kad jis pateikė, drįsčiau teigti, gana unikalius anarchizmo ir socializmo apibūdinimus (šiuos terminus jis vartojo pakaitomis).

Jo teorinė raida apėmė perėjimą nuo plataus „klasių kovos anarchizmo“ prie politikos, o baigėsi labiau dvasiniu socializmo supratimu. Jo darbai rėmėsi prielaida, kad žmonės turi atrasti savyje kažką, kas padėtų jiems siekti vidinių pokyčių. Tik tada žmonėse galėtų natūraliai išsivystyti tokios vertybės kaip savitarpio pagalba ir solidarumas – per vidinius pokyčius, o ne per racionalų kodą: „Ką gi, kitiems geriau, todėl man irgi geriau.“

DN: Jis buvo gana priešiškas tokiam racionalizavimui?

GK: Visiškai. Jis tikėjo, kad tokiu pagrindu niekada nesukursi socializmo, nes žmonės iš tikrųjų nejaus ryšio vieni su kitais. Tam, kad toks ryšys atsirastų, reikia – ir ši vieta tampa komplikuota, nes skamba mistiškai, – atrasti žmonijos esmę, glūdinčią kiekvieno individo viduje. Pirmiausia reikia pažvelgti į savo vidų, atrasti tą vidinę esmę ir tuomet bus galima kitaip suvokti žmoniją ir žmonių kitoniškumą. 

DN: Kitoniškumas yra pamatinis Landauerio terminas. Pavyzdžiui, jis ryžtingai priešinosi esperanto kalbai, nes ji siekė suvienyti žmoniją per vieną kalbą. Išeina vos ne tam tikra Babelio bokšto kritika.

GK: Tai geras pavyzdys, kaip Landaueris priešinosi racionalistinėms priemonėms suvienyti žmones. Man atrodo, kad esperanto kalba jam buvo šalta, mechaninė idėja, sukurianti tam tikrą bendrą struktūrą ir padedanti žmonėms vieni kitus surasti. Nors iš tikrųjų žmonės geriausiai atranda vieni kitus brangindami savo kultūrines tradicijas, saviraišką ir kalbą.

Homogeninės socialistinės utopijos idėja jam nebuvo patraukli. Jei negalima apimti visų kultūrinių formų, kurias žmonija sukūrė, vadinasi, negalima apimti visos žmonijos, negalima sukurti socializmo. Kitoniškumo idėja nėra tiesiog tolerancijos sąvoka. Socializmas turi „išaugti“ (tai žodis, naudojamas jo darbuose), turi išaugti iš žmonių ir kultūrų įvairovės.

DN: Tai turbūt susiję su jo agrariškumu, jo tikėjimu, kad agrokultūrinės gyvenvietės, kurias mes dabar vadintume komunomis, turi revoliucinį potencialą. Aš juokiausi, kai įžangoje perskaičiau, kad apsilankęs vienoje iš pirmųjų gyvenviečių – „Neue Gemeinschaft“, jis ją paliko „nusivylęs dėl eskapizmo, kurį gyventojai klaidingai vertino kaip socialinę transformaciją“. Lygiai tokia pati ir mano patirtis!

GK: Ši Landauerio idėja paviršutiniškai atspindi komunų judėjimą: išsikeli į kaimą, sukuri komuną ir tikiesi, kad vis daugiau ir daugiau žmonių darys tą patį. Tačiau to nepakanka. Komuna negali pasidaryti izoliuota sala. Svarbu, kad ji būtų svarbi tam tikrame kontekste ir turėtų įtakos visuomenei apskritai.   

DN: Ar ši „laipsniško persikraustymo į komunas“ idėja padaro Landauerį evoliuciniu anarchistu?

GB: Kai kurių žmonių nuomone, staigios socialinės transformacijos prieštarauja jo įsitikinimams, todėl jie kritikavo Landauerį už dalyvavimą 1918 m. Bavarijos revoliucijoje. Man atrodo, kad toks požiūris yra gana trumparegiškas. Landaueris tikėjo, kad atitinkamais momentais revoliucija gali prisidėti prie siekio sukurti geresnį pasaulį. Tiesiog jis niekada nemanė, kad socializmas gali būti pasiektas pakeitus valdžios struktūras ar įkūrus darbininkų tarybas. Jo požiūriu, tai yra svarbūs, tačiau ne vieninteliai veiksmai siekiant sukurti socializmą.

Landaueris manė, kad valstybė galų gale turėtų išnykti, nes jos paprasčiausiai nebereikėtų. Jis tai apibrėžė kaip „socialinį santykį“ tarp žmonių. Sugriauti valstybę galima tik sukūrus kitokius žmonių santykius, o ne pakeitus politinę sistemą ar ekonominę struktūrą.   

DN: Tam tikra prasme tai gana poststruktūralistinis galios supratimas.

GK: Manau, kad taip. Pavyzdžiui, savo galios teorijoje Foucault šį aspektą pabrėžia teigdamas, kad galios struktūros yra atgaminamos asmeniniuose santykiuose, o ne tik valdžios institucijose. Manau, tai yra vienas iš bruožų, leidžiančių Landauerio teoriją gretinti su labiau šiuolaikine teorija.

Kitokia yra „kontrgalios“ idėja, pagal kurią bandoma sukurti paralelinę pogrindinę visuomenę, o tada ištrūkti iš valstybės galios ir ją panaikinti. Manau, daugelis šiandieninių žmonių Landauerio darbuose galėtų atrasti daug įdomių dalykų ir patenkinti ne vien istorinį interesą.

DN: Landaueris buvo žydų kilmės. Ar tai kaip nors įtakojo jo idėjas?

GK: Jo mintys apie judaizmą atsirado žymiai vėliau. Kaip ir daugelis savo meto sekuliarių žydų intelektualų, jis pabrėžtinai atsisakė kalbėti apie šią savo tapatybės dalį. Dvasiniai jo svarbiausio veikalo „Revoliucija” aspektai rėmėsi viduramžių krikščionių, o ne žydų misticizmu. Judaizmas ėmė ryškėti tik vėlesniuose rašiniuose, kuomet jis išreiškė pasipiktinimą antisemitizmu Beilio teismo procese ir, atrodo, pirmą kartą atrado žydų misticizmą savo artimo draugo žydų filosofo Martino Buberio dėka.

DN: Ar jis palaikė Buberio entuziazmą dėl vienokios ar kitokios formos žydų valstybės?

GK: Landaueris įsileido į diskusijas apie sionizmą likus vos keletui mėnesių iki jo žūties. Buvo pakviestas į kelias konferencijas, kuriose buvo nagrinėjami sionizmo ir apsigyvenimo Palestinoje projektai, tačiau negalėjo jose sudalyvauti dėl Miuncheno įvykių, per kuriuos jis buvo nužudytas. 

DN: Jį pakvietė Nachumas Goldmanas, Pasaulio žydų kongreso įkūrėjas ir prezidentas, tiesa?

GK: Būtent. Visa, ką turime, tai keletas Landauerio ir Goldmano laiškų, kuriuose Landaueris išreiškia savo susidomėjimą ir abejones. Sunku pasakyti, ar Landaueris būtų aktyviai rėmęs apsigyvenimą Palestinoje, tačiau daugybė žmonių buvo tiesiogiai įkvėpti jo idėjų apie socializmo sukūrimą per žemės ūkio gyvenviečių tinklą ir dalyvavo ankstyvajame kibucų judėjime.

Sunku įsivaizduoti, kad Landaueris būtų rėmęs žydų valstybę. Tikriausiai jis būtų pritaręs savo draugės Margarete‘ės Susman antivalstybinio sionizmo interpretacijai, pagal kurią sionizmas yra laikomas tarptautinio socialistinio judėjimo dalimi. Net prieš 1948 m. įvykius ji aiškiai pareiškė, kad sionistinis judėjimas negali tapti nacionalistiniu, nacionalinę valstybę kuriančiu judėjimu, nes tai nužudytų pačią idėją. 

DN: Kaip suprantu, artimiausioje ateityje ketini papildyti Landauerio knygą. Verti vokiečių anarchisto Ericho Mühsamo, dar mažiau pažįstamo už Vokietijos ribų, darbus?

GK: Taip. Abudu jie buvo svarbiausi praėjusio amžiaus vokiečių anarchistai. Mühsamas buvo įtakotas Landauerio dvasinio socializmo, abu buvo kilę iš panašios terpės – viduriniosios klasės žydų – ir glaudžiai bendradarbiavo, nors Mühsamas buvo 10 metų jaunesnis ir visą gyvenimą laikė Landauerį savo mokytoju. Didžiausias skirtumas tarp jų pasireiškė tuo, kad Mühsamas buvo artimesnis klasių kovos anarchizmui ir tikėjimui, jog proletariatas yra revoliucinis subjektas, o Landaueris šiuo klausimu buvo labiau skeptiškas...

GK: Būtent. Kitas esminis skirtumas buvo tas, kad Mühsamas, simpatizavęs proletarinėms tarybų komunizmo idėjoms, buvo tipiškas bohemos atstovas. Laisva meilė, menininkų kolonijos ir t.t. buvo jam svarbūs dalykai. Ir tai tapo konfliktų su Landaueriu priežastimi.

Landaueris suprato šeimą kaip smulkiausią socialistinės visuomenės vienetą, kuriame turėtų būti kultivuojamas solidarumas ir tarpusavio pagalba. Jis palaikė visiems gerai žinomus meilės ryšius su šveicarų sindikaliste Margarethe Faas-Hardegger, kurie nutrūko kuomet Margarethe parašė straipsnį, kritikuojantį branduolinę šeimą ir kviečiantį užsiimti bendru vaikų auginimu. Jis taip pat nesijautė patogiai diskutuodamas apie homoseksualų teises, tuo tarpu Mühsamas buvo stipriai įsitraukęs į tokias diskusijas. Tad konfliktas tarp jų egzistavo, tačiau jie išliko draugais ir dalinosi daugeliu idėjų.   

Gabrielis Kuhnas (g. 1972) 1996-aisiais gavo filosofijos daktaro laipsnį Insbruko universitete Austrijoje, šiandien gyvena, rašo ir verčia Stokholme. Bendradarbiauja su Vokietijos „Unrast Verlag“ ir JAV „PM Press“ leidyklomis.

Iš www.jewdas.org vertė Nindzė

Daugiau apie G. Landauerį: http://en.wikipedia.org

2010 08 21