Mes gyvename pasaulyje, pilname turtinių ir galios nelygybių. Tie keletas laimingųjų, išvengusių materialinio skurdo, susiduria su protiniu ir emociniu skurdu, kurio pilna pasaulyje, iškankintame siauraprotiško egoizmo. Mūsų planetos resursai, kurie galėtų būti panaudojami visų labui, yra parduodami pasiūliusiajam aukščiausią kainą. Mūsų gamta žudoma norint išgauti kuo daugiau pelno.
Imperializmas ir karai drebina pasaulį. Plinta fašizmas ir ksenofobija, kuriuos pasitelkia valdantieji, kad priverstų mus kaltinti vieni kitus dėl problemų, su kuriomis mes visi susiduriame. Problemų, sukurtų nestabilios sistemos, kuriai svarbiau pelnas, o ne žmonės ar planeta.
Praraja tarp to, kas galėtų būti ir kas yra, pasiekė neregėtą dydį. Dabar mums tenka pasirinkti tarp chaoso ir anarchijos. Tarp sistemos, paremtos hierarchija ir visuomenės, paremtos laisve. Tarp save griaunančios konkurencijos ir save stiprinančio bendradarbiavimo. Tarp nevilties ir vilties. Tarp kapitalizmo ir laisvės.
Anarchija yra laisva visuomenė, kurią sudaro laisvi individai, dirbantys išvien, kaip lygūs su lygiais, kad patenkintų savo poreikius ir troškimus. Anarchija yra paprasta idėja, kad žmonės būna produktyviausi ir laimingiausi, kai jie yra laisvi, gali kontroliuoti savo gyvenimą ir kai jiems nėra įsakinėjama. Tai reiškia, kad mes galime už save nuspręsti, kaip geriausiai pasielgti savo darbe, savo bendruomenėje, savo regione ir, galiausiai, savo planetoje. Tai reikštų valstybės galios, organizuotos religijos ir kapitalizmo pabaigą.
Nesvarbu, ar tai būtų viršininkas, ar politikas, ar kunigas, ar biurokratas, jie visi remiasi mažumos galia daugumai. Šitoks valdžios primetimas naikina žmonių galimybes, jų potencialą, kol keletas valdančiųjų išnaudojamųjų sąskaita kraunasi turtus į kišenes ir stiprina savo įtaką.
Galios šaltinių yra daug, tačiau valstybė ir privati nuosvabė yra dvi pagrindinės. Štai kodėl anarchistai pasisako prieš valstybę ir prieš kapitalizmą.Mes taip pat esame prieš visas priespaudos formas, įskaitant seksizmą, rasizmą, homofobiją ir religinį fanatizmą. Anarchizmo esmė yra sukurti pasaulį, laisvą visiems. Pasaulį, laisvą nuo priespaudos ir išnaudojimo, kur sprendimus priima tie, kuriuos tie sprendimai paveiks. Decentralizuotą visuomenę, kur galia priklauso žmonėms, o ne centralizuotai valdžiai ar hierarchinei biurokratijai.
Anarchizmas yra teorinė išraiška mūsų gebėjimo organizuotis ir gyventi visuomenėje be viršininkų ir politikų. Anarchizmas padeda darbininkų klasei suvokti savo, kaip klasės, galią, ginti savo interesus ir kovoti už visos visuomenės revoliuciją.
„Progresas pasiekiamas nepaklusnumu. Nepaklusnumu ir maištu.” (Oskaras Vaildas)
Anarchizmas nėra tik abstrakti filosofija. Mūsų idėjos yra įgyvendinamos kiekvieną dieną. Anarchizmas gyvas visur, kur engiami žmonės kovoja už savo teises, kur imasi veikti, kad apgintų savo laisvę, kur praktikuoja solidarumą ir bendradarbiavimą, priešinasi priespaudai, organizuojasi be lyderių ar bosų. Anarchistai paprasčiausiai siekia stiprinti šias veiklas, kad jomis būtų pasiekta kuo daugiau. Anarchistai visuomet buvo antikapitalistinių ir antiglobalistinių judėjimų sukūryje. Tiek kautynėse Sietle, tiek Prahoje. Anarchistai aktyviai dalyvauja darbininkų profsajungų veiklose, kovoja prieš seksizmą ir rasizmą, už gyvūnų teises, aplinkosaugą, paramą kaliniams, neįgaliųjų teises ir t.t.
Anarchistai mano, kad socialinis pasipriešinimas yra vienintelis būdas pakeisti visuomenę. Mums reikia organizuotis savo bendruomenėse, savo darbo vietose, jei norime kažką pakeisti. Tik tiesioginiai veiksmai ir solidarumas gali sukurti galią, pajėgią ne tik pasipriešinti dabartinei priespaudai, tačiau ir pakeisti visuomenę.
„Vienintelis valdžios priespaudos apribojimas yra jėga, kuria žmonės parodo savo gebėjimą priešintis.” (Malatesta)
Kai kurie teigia, jog tiesioginiai veiksmai nereikalingi, nes mes gyvename atstovaujamosios demokratijos laikais. Anarchistai tai atmeta. Balsavimas suteikia suvereniteto ir atsakomybės iliuzijas, bet tai yra minusas. Kiek galios kažką pakeisti tu gali turėti, kas kelerius metus uždėdamas kryžiuką popieriaus skiautėje?
Pavyzdžiui, karas Irake. Didžioji gyventojų dalis jam nepritarė. Ir ką gi padarė mūsų išrinktieji atstovai? Pradėjo karą! Ir anokia čia staigmena. Valstybės egzistuoja ne tam, kad atstovautų žmonėms, o tam, kad juos tramdytų. Tai būdas užtikrinti elito sukurtas taisykles. Valstybė yra problemos dalis, o ne jos sprendimas.
Vienas žinomiausių anarchistų posakių skamba taip: „Jei balsavimas ką nors keistų, jie jį uždraustų”. Tai reiškia, kad rinkimai negali atnešti radikalių pokyčių. Vietoj to, kad pakeistų pasaulį, jie pakeičia partiją. Progresyviosios partijos sušvelnina savo politiką, kad būtų išrinktos, o vėliau sušvelnina dar labiau, kad nenuskriaustų turtingųjų – pažvelkit į Lula da Silva.
Tikrieji pokyčiai įvyksta dėl tiesioginių veiksmų, solidarumo ir pastangų, o ne balsuojant kas kelerius metus. Štai kodėl anarchistai yra antiparlamentarai. Mes teigiame, kad būtina organizuotis savarankiškai, nepriklausomai nuo buržua politikos. Tai yra, jungtis į profesines sąjungas, rengti bendruomenių susirinkimus. Tik šitokios masinės kolektyvinės pastangos gali atnešti ryškių teigiamų pokyčių. Tik tai gali pažaboti vyriausybių aroganciją ir priversti valdininkus klausytis žmonių.
„Jei negalėsiu šokti, nedalyvausiu jūsų revoliucijoje.” (Ema Goldman)
Bet anarchizmas nėra tik reformų reikalavimai ir protestai. Anarchistai siekia ne tik sukurti kuo mažiau engėjiška santvarką, tačiau ir pakeisti pasaulį. Mes dalyvaujame kovose už revoliuciją. Anarchistai tiki, kad pasaulis pasikeis tik po revoliucijos. Pasaulis padalintas į valdančiųjų ir dirbančiųjų klases. Valdantiesiems priklauso visa galia ir turtai. Jie engia mus, išnaudoja mus, kontroliuoja mus. Tik dirbančiųjų klasės tiesioginiai veiksmai šitai pakeis ir sunaikins kapitalizmą.
Tai nėra neįmanoma. Taip jau yra buvę. Per Rusijos revoliuciją milijonai darbininkų ir valstiečių praktikavo anarchizmą ir gynė savo laisvę tiek nuo raudonųjų, tiek nuo baltųjų diktatūros. Ispanijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje didelės šalies teritorijos, įskaitant tokius miestus kaip Barselona, gyvavo pagal anarchistinius principus. Po 50 metų zapatistai Čiape, Meksikoje paskelbė kuriantys „visuomeninį tinklą be vado ar sprendimų priėmėjo, centrinės valdžios ar hierarchijos.” Argentinoje populiarūs susirinkimai ir okupuotos darbovietės – dar vienas stambiu mastu įgyvendintos anarchijos pavyzdys.
„Kuriame ne tik idėjas, tačiau pačius ateities faktus.” (Bakuninas)
Tiesioginiai veiksmai taip pat padeda pamatus, ant kurių bus kuriama visuomenė, pakeisianti kapitalizmą, kadangi darbininkų klasės žmonės turi organizuotis patys, jei norima atsispirti priespaudai ir išnaudojimui. Anarchijos pagrindas būtų darbininkų klasės organizacijos, sukurtos valstybės ir kapitalizmo viduje, tačiau nukreiptos kovoti prieš jas. Kova prieš priespaudą yra pagrindinė anarchijos mokykla. Ji mus moko ne tik būti anarchistais, tačiau ir leidžia trumpam pajusti, kokia būtų anarchistinė visuomenė, koks būtų jos pagrindas, ką reiškia patiems valdyti sritis, kurios leistų mūsų visuomenei gyvuoti.
Dauguma marksistų sutinka, kad mums reikia revoliucijos, tačiau anarchistai atmeta marksizmą, kaip būdą pasiekti laisvę. Marksistų iškilimas į valdžią tik įrodė, jog anarchistų kritika buvo teisinga. Demokratinis socializmas tapo toks reformistinis, kaip anarchistai ir nuspėjo. Bolševizmas greitai tapo diktatūra, nukreipta prieš proletariatą.
Darbininkų klasė yra pajėgi organizuoti ir kurti visuomenę tiesiogiai. Mums nereikia, kad avangardinės partijos užimtų valdždą ir mus kontroliuotų mūsų vardu. Kitaip nei marksistai, anarchistai nenori gauti valdžios. Mes manome, kad valdžia yra per daug galingas įrankis, kad ją turėtų vos keletas žmonių. Mes tikime tikrąją demokratija. Tikime ne laisve keletui ar laisve daugumai, o laisve visiems.
Tikrasis socializmas, anarchizmas bus sukurtas ir valdomas iš apačios. Mes atmetame supaprastintą marksistų idėją, kad valstybė yra „ginkluota mašina.” Toks požiūris nenukreiptas prieš tikrąją problemą – kam priklauso valdžia. Ar darbininkų klasei ir jų valdomoms organizacijoms, ar „revoliucinei” vyriausybei, saujelei lyderių, besinaudojančių valstybės mašina siekiant įdiegti masėms savo socializmo interpretaciją.
„Būkit realistai – reikalaukit neįmanomo!” (Paryžius, 1968 m.)
Mūsų tikslas yra laisvė, lygybė ir solidarumas. Visi šie trys dalykai yra tarpusavyje susiję. Be lygybes laisvė būtų bevertė. O lygybė turi būti tiek politinė, tiek ekonominė. Lygybė tarp valdžios ir valdomųjų neįmanoma, todėl lygybės be laisvės nebus. Anarchistai neturi iš anksto sukurtų ateities planų. Skirtingai nuo marksistų, anarchistai tiki, jog žmonės gali būti atsakingi už savo gyvenimus ir tvarkyti juos taip, kaip jiems atrodys geriausia. Be valstybių, bosų, lyderių ar partijų. Tikroji demokratija neįmanoma be aktyvaus visų grupių narių dalyvavimo, todėl centralizmas turi būti atmestas. Revoliucinė organizacija turi būti koordinuojama patikimų, tiesiogiai išrinktų ir lengvai pakeičiamų delegatų. Tik saviorganizacija gali užtikrinti porevoliucines laisves ir lygybę.
Mes siekiame pakeisti valstybę ir kapitalizmą tiesioginės demokratijos organizacijomis, sukurtomis klasių kovose. Šios organizacijos bus būsimos laisvos visuomenės pamatai. Kapitalizmas gali būti sunaikintas tik darbininkams tiesiogiai užėmus savo darbo vietas, prieš tai pašalinus savo viršininkus. Kai valdžia paiimama darbininkų kontrolėn, socializmas gali būti pasiekiamas jiems susivienijus. Valstybę pakeis bendruomenių federacija. Abiejais atvejais sprendimai kils iš apačios, kuriuos pristatys išrinktas ir lengvai pašalinamas delegatas.
Tokia sistema nėra neįgyvendinama svajonė. Ji egzistavo per visas svarbiausias revoliucijas. Tik toks masinis bendradarbiavimas gali sukurti pasaulį, tinkantį gyventi žmonėms. Tokį, kur laisvė reiškia daugiau nei galimybę išsirinkti sau diktatorių; tokį, kur resursai naudojami siekiant pagerinti mūsų gyvenimus, tuo pačiu saugant gamtą, o ne korporacijų finansų balansus; tokį, kur naudingas, prasmingas darbas pakeis sunkų triūsą už kurį negaunama beveik nieko.
