Galima teigti, kad kapitalizmo trūkumų analizė kairiųjų tarpe laikoma populiaria ir visada madinga. Kapitalizmo kritika visada užėmė svarbiausią vietą kairiųjų publicistikoje. Tuo pat metu dar nuo Bakunino ir Marxo laikų kapitalistinius santykius nuolat „laidoja“ pareikšdami, kad štai dabar kapitalizmui tikrai atėjo galas. Nežiūrint to, ši ekonominių santykių forma vis niekaip nemiršta ir toliau sėkmingai gyvuoja visame pasaulyje, nuolat mutuodama ir tobulėdama.

 

Ta prasme bendra kairiųjų tradicija nekinta – kritikavome, kritikuojame ir kritikuosime. Tiesa, mano požiūriu, visa ta kritika, jeigu jos nelydi konkrečios alternatyvos esamai visuomenės santvarkai, taip ir liks, patinka tai kam nors, ar ne, ne daugiau nei tuščias oro virpinimas. Laikas tuo tarpu nenumaldomai lekia, kaupiasi neišspręstos problemos, didėja visuomenės atomizacija, senka įvairiausi gamtos ištekliai, didėja aplinkos tarša.

 

Eilinį kartą pranašauti kapitalizmo saulėlydį, kaip tai daro, pavyzdžiui, Immanuelis Wallersteinas, yra beprasmis ir nevaisingas užsiėmimas. Kur kas sudėtingesnis uždavinys – realių kapitalizmo alternatyvų svarstymas bei jų paieška.

 

Dėl to nenuostabu, kad daugelyje šalių, ypač tose, kurios neturi rimtų kairiųjų tradicijų, auga religinės fundamentalistinės nuotaikos (tai, beje, liečia ir Rusiją): dabartiniu gyvenimu nepatenkinti žmonės nukreipia dėmesį į tuos, kas jiems siūlo apčiuopiamą ir suprantamą alternatyvą, ir randa ją įvairiuose religinėse judėjimuose.

 

Todėl manau, kad teorinis alternatyvios visuomenės konstravimas – ne tik patrauklus, bet ir itin svarbus bei naudingas užsiėmimas.

 

Iškart pažymėsiu savo „futuristikos“ šaltinius, kad būtų aišku, ant kokių pamatų statau savo konstrukcijas ir kokiomis koncepcijomis naudojuosi. Jas galima suskirstyti į kelias kategorijas.

 

Pirmajai priklauso anarchistų ir sindikalistų klasikai, tokie autoriai kaip Piotras Kropotkinas, Jeanas Grave, Émile Pouget, Lopezas Arango, Rudolfas Rockeris.

 

Antrajai kategorijai priklauso antros XX-ojo amžiaus pusės anarchistų autoriai, tokie kaip Murray‘us Bookchinas, Georgijus Chadžijevas ir kiti.

 

Trečiąją kategoriją sudaro 1936-1939 metų Ispanijos revoliucijos patirtis (anarchosindikalistų sukurtos kaimo komunos ir sindikalistinė pramonė), kibucų istorija, o taipogi įvairiausių šiuolaikinių kooperatyvų, komunų, bendruomenių, skvotų patirtis.

 

Na ir pagaliau, ketvirtoji kategorija – tai neanarchistinių pažiūrų šiuolaikiniai ir santykinai šiuolaikiniai autoriai. Tarp jų pažymėsiu Erichą Frommą, André Gorzą, Meadowsų tyrimus, Jeaną Baudrillard‘ą, Alviną Tofflerį, Danielą Bellą. Daugelis iš šių darbų ypač svarbūs nutiesiant savotišką „tiltelį“ nuo kritikos prie futuristinių ieškojimų.

 

Kalbėdami apie šiandieninę visuomenę, negalime apeiti psichologijos. Nugalėjusio komunizmo (anarchokomunizmo) visuomenėje reikia įveikti šiuolaikinio kapitalistinio egoizmo atgyvenas. Tokia visuomenė turi būti kolektyvistinė, bet gerbianti asmenybę, individualius poreikius ir interesus. Tokioje visuomenėje žmogus neturi bijoti atsakomybės ir mokėti rinktis, priimti savarankiškus sprendimus. Tam reikalui labai įdomu dar kartą perskaityti tokias knygas kaip Ericho Frommo „Bėgimas nuo laisvės“ ir Wilhelmo Reicho „Masių psichologija ir fašizmas“, vaizdžiai demonstruojančias visą sąvokos „laisvė“ ir jos realizavimo gyvenime sudėtingumą.

 

Šiuolaikinis žmogus bėga nuo laisvės, jis nepajėgia valdyti savo gyvenimo, jau nekalbant apie gyvenimą tokiomis sąlygomis, kada nėra kapitalistinių (plačiau – rinkos) santykių ir valstybinės valdžios (žmogaus išnaudojimo, prievartos). Žinoma, kalbame apie atskirus homo sapiens atstovus, bet ne apie visą žmoniją, apie tendencijas, kurios egzistuoja mūsų visuomenėje.

 

Žmonės šiandien nėra pasiruošę „būti laisvais“ būtent psichologiškai: jie neįsivaizduoja gyvenimo be valstybės nekapitalistinėje (ne rinkos) visuomenėje, nes tokį supratimą įdiegė auklėjimas ir propaganda, kasdien pilama ant mūsų visų. Socialinė hierarchija vaizduojama kaip natūrali ir būtina, be paliovos liejasi priekaištai kairiesiems radikalams: „Jeigu valdžios nebus, juk visi tuoj ims žudyti ir plėšti!“.

 

Tokios sentencijos demonstruoja, kad kairiųjų (o ypač anarchistinių) idėjų atmetimas neretai susijęs su mąstymo stereotipais: gyvenant hierarchinėje visuomenėje kartu su policija, valstybės aparatu, įvairiausiomis spec. tarnybomis ir t.t., ypatingai sunku įsivaizduoti gyvenimą be tų institucijų.

 

Be to, verta prisiminti dar vieną E. Frommo knygą, jo fundamentalų tyrimą „Žmogaus destruktyvumo anatomija“, kurioje autorius nuodugniai tyrinėja žmonių agresyvumo klausimus.

 

Tai liečia ir tokią sąvoką kaip „darbas“. Daug kam atrodo, kad dirbti galima tik „verčiamam lazda“, tai patvirtina frazė „Jeigu niekas nedirbs, tai...“. Bet kas gi pasakė, kad niekas nedirbs? Juk būtina aprūpinti savo ir artimųjų gyvenimus. Tada verta prisiminti gyvuojančias komunas ir kooperatyvus, kibucų judėjimo ir Ispanijos revoliucijos patirtį. Ši patirtis rodo, kad kolektyvai, susiorganizavę savanoriškai, suinteresuoti savo darbo rezultatais ir besiremiantys lygiateisiškumu, visiškai pajėgūs gyvuoti ir yra efektyvūs.

 

Kairieji radikalai neretai pasisako už darbo „panaikinimą“ (pvz., žymus amerikiečių anarchistas Bobas Blackas). Reikalas tas, kad čia slypi daug painiavos ir perteklinio romantizmo. Kai tas pats Herbertas Marcuse rašė apie būtinybę pakeisti darbą žaidimu, jis turėjo omenyje, viena vertus, nuasmenintą susvetimėjusį darbą, kita vertus – kūrybinę veiklą ir saviraišką.

 

Be to, negalima pamiršti apie tokią sąvoką kaip „savitarpio pagalba“, kurią Piotras Kropotkinas vadino vienu iš evoliucijos faktorių, priešpastatydamas ją atomizuojančiam egoizmui, vis labiau plintančiam šiuolaikiniame pasaulyje.

 

Mano požiūriu, vienu iš laisvos komunistinės visuomenės pagrindų turi tapti savivaldos sąvoka. Žinoma, savivalda gali būti įvairi ir egzistuoja jau dabar, visgi dabar ji yra įsikomponavusi į susiklosčiusių socialinių-ekonominių ir politinių santykių sistemą bei valstybės aplinką, netgi kai atrodo, kad yra ne taip. Visiška autarkija, žinoma, įmanoma, bet daugeliu atvejų ji reikš lėtą ar netgi sparčią mirtį slegiant išorei.

 

Tai nereiškia, kad savivalda čia ir dabar visiškai nereikalinga. Klausimas kyla tik dėl tokios veiklos ribotumo ir jos rėmų. Tol, kol savivalda neaprėps plačių gamybinių tinklų, paslaugų bei išteklių gavybos sferų, ji bus pasmerkta nesėkmei: arba pamažu suirs, arba integruosis į esamų ekonominių santykių sistemą. Rezultatas – ta pati savieksploatacija, apie kurią rašė André Gorzas.

 

Laisva nuo rinkos santykių ir valstybinės valdžios visuomenė iš esmės likviduos pačią „valdymo“ sąvoką, nesvarbu, ar „savivaldą“, ar kitokią valdymo formą. Šiandieniniu mūsų supratimu ji bus būtent „savivaldi“, visgi tokia sąvoka neturės prasmės tomis sąlygomis, kai nebus išorinės kontrolės, valstybės ir finansinės-ekonominės konkurencijos bei vidinės kontrolės iš direktorių tarybos, savininkų ir viršininkų pusės. T.y. kai kolektyvas pats spręs savo organizacinius klausimus per kolektyvo narių visuotinį dalyvavimą arba per tam atskirų atstovų delegavimą (su imperatyviniu mandatu) į kokią nors „kolektyvo tarybą“. Tada apie valdymą šiuolaikine prasme kalbėti bus beprasmiška. Tai liečia ir gamybinę sferą, ir bet kurią kitą, tarp jų – ir teritorinę.

 

 „Savivaldos“ organizavimo sistemas, kaip man atrodo, visiškai įmanoma pasiskolinti iš tokių autorių kaip Émile Pouget, Rudolfas Rockeris ir Georgijus Chadžijevas, žinoma, reikėtų atsižvelgti į tokių modelių kritiką, pateiktą Argentinos anarchosindikalisto Lopezo Arango ir Japonijos anarchokomunistų. Reikalas tas, kad Pouget, Rockerio ir Chadžijevo siūlomas būsimos visuomeninės santvarkos, kurioje nebusvalstybės, modelis buvo konstruojamas iš kapitalizmo ir valstybės rėmuose veikusių profsąjungų. Tuo tarpu japonų ir argentiniečių anarchistų kritika rėmėsi tuo, kad profsąjungos – kapitalistinės visuomenės pagimdyti dariniai ir todėl jos turės užleisti vietą kitokiems santykiams: „Mes neturime pamiršti, kad profsąjunga kaip ekonominė kapitalistinės organizacijos pasekmė – tai socialinis fenomenas, pagimdytas atitinkamos epochos būtinybės. Išlaikyti tą struktūrą po revoliucijos reiškia tą patė, kaip išsaugoti ją pagimdžiusią priežastį – kapitalizmą“.

 

Horizontalus visuomeninių santykių organizavimas, paremtas tarpusavio naudingais susitarimais, apimančiais gamybą, išteklių bazę, gatavos produkcijos paskirstymą, materialią (nuo drabužių ir transporto iki maisto) ir dvasinę (menas plačiąja žodžio prasme) sferas, – štai ta sistema, kurios dėka galėtų gyvuoti komunistinė visuomenė. Na, o siekiant supaprastinti tokios organizacijos funkcionavimą „pasauliniu mastu“, tikriausiai atsiras ir vertikali organizacija, sukurta „iš apačios į viršų“, tai yra kylanti iš apačios iniciatyvų. Tiesa, jos tikslas bus ne vadovavimas (valdymas) apačioms, bet įvairaus pobūdžio iniciatyvų (teritorinių, gamybinių, tyrimo ir t.t.) koordinavimas.

 

Sėkmingesniam tokios organizacijos funkcionavimui, tarp kitko, prireiks statistinių tarnybų, kad būtų įmanoma maksimaliai tiksliai įvertinti ir masines visos visuomenės, ir atskirų jos atstovų reikmes.

 

Vertikali organizacija tokioje schemoje turi pirmiausia apjungti gamybininkus ir visuomenines tarnybas (paslaugų sferą), žemės ūkį, tuo tarpu horizontali privalės užtikrintų tų susivienijimų teritorinį sąryšį. Teritoriniai ryšiai anaiptol nebūtinai reiškia privalomą pririšimą prie gamybos ir visuomeninių tarnybų.

 

Be to, tokioje visuomenėje profesinis išsilavinimas turi būti glaudžiai susijęs su atitinkamomis tarnybomis. „Profesinės mokyklos, darbuotojų kursai, tyrimo laboratorijos, konstruktorių biurai paprastai priklauso vietos šakinei sąjungai. Kaip profesinio rengimo įstaigos, jos gali būti atstovaujamos rajono šakinėje taryboje. Vidurinės techninės mokyklos, ruošiančios techninius kadrus šiai gamybai arba šiai tarnybai, priskiriamos srities ar regiono šakos sąjungai ir turi būti atstovaujama jos taryboje. Aukštosios mokyklos ir stambūs mokslo tyrimų institutai irgi bus atstovaujami nacionalinėje šakinėje sąjungoje“, – 1958 metais rašė anarchokomunistas Georgijus Chadžijevas savo knygoje „Bevaldystės pagrindai“(Хаджиев Г. Позитивная программа анархистов (фрагмент книги «Основы безвластия»). – М.: Библиотека журнала «Черная Звезда», 1994. С. 12).

 

Tačiau tai anaiptol nereiškia totalios kolektyvizacijos. Jeigu kas nors galvoja, kad būtina išsaugoti savo individualų ūkį– jo teisė veikti savarankiškai, jeigu jis neeksploatuoja svetimo darbo. Išliks nedidelės, individualios, nepriklausančios stambiems susivienijimams „firmos“ („kooperatyvai“) ir įmonės, jeigu tik turės šalininkų. Jos juo labiau išliks, jei bus atsižvelgta į tas tendencijas, apie kurias daug rašė „postindustrinės visuomenės“ koncepcijos šalininkai, konkrečiai – Alvinas Toffleris knygose „Ateities šokas“ ir „Trečioji banga“.

 

Mūsų laikais daug diskutuojama apie technologinio proceso prieštaringumą ir ribotumą, apie kliovimosi senkančiais iškastiniais angliavandeniliais aklavietę, aplinkosaugos problemas, atominės energetikos keliamus pavojus ir daugelį kitų panašių klausimų. Į visa tai svarbu atsižvelgti svarstant galimą potencialios laisvos komunistinės visuomenės ateitį.

 

Apie šiuolaikinės ekologijos problemas daug parašyta, pavyzdžiui, Meadowsų knygoje „Augimo ribos“. Iš kairiųjų radikalių autorių reikia pažymėti ekoanarchistą Murray‘ų Bookchiną ir marksistą André Gorzą, taipogi Australijos anarchistą Grahamą Purchase, savo darbuose derinantį Bookchino ekologines idėjas su anarchosindikalistinėmis koncepcijomis.

 

Murray‘us Bookchinas ir André Gorzas sakė, kad būtina tobulinti ekotechnologijas, tausoti mus supančią aplinką, jie aštriai kritikavo šiuolaikinę visuomenę už barbarišką požiūrį į gamtą. Tuo pat metu jie buvo techninio progreso šalininkais, reikalavo „visuomenei naudingo mokslo ir technikos vystymo“.

 

Savo knygose „Post scarcity anarchism“ („Postdeficitinis anarchizmas“) ir „Freedom ecology. The emergence and dissolution of hierarchy“ („Laisvės ekologija“) M. Bookchinas nuodugniai palietė mus dominančius klausimus, išdėstydamas anarchokomunistinį požiūrį į ekologines problemas ir technologijų vystymo klausimus. „Postdeficito anarchizme“ jis rašė:

 

„Ta pati technologija, kuri iki šiol buvo naudojama planetos eksploatacijai, gali būti sumaniai ir protingai panaudota tam, kad joje vystytųsi naujas gyvenimas. (...) Ekologinių iniciatyvų taikymas kuriant naują visuomenę suteikia visiškai netikėtas galimybes vaizduotei ir kūrybai. Kad tarnautų gamtos ir socialinei ekologijai, miestai turi būti decentralizuoti. Gigantiškas miestas turi užleisti vietą tarpusavyje sąveikaujančioms komunoms (bendruomenėms), kurių dydis neužgožtų ekosistemos. Iš kitos pusės, technologija turi tarnauti protingiems žmonių poreikiams, o daiktų gamyba turi būti taip apskaičiuota, kad garantuotų kruopštų pramonės atliekų perdirbimą...“

 

Apie technologinių inovacijų, kurios gali labai padėti ateities komunistinės visuomenės funkcionavimui, diegimą ir jų potencialą verta paskaityti Alvino Tofflerio knygose. Nors savo darbuose jis ir pagražina realybę, daug kur pernelyg optimistiškai vertindamas technologijų vystymąsi, visgi juose galima rasti daug vertingos informacijos apie robotizaciją ir darbo vietų individualizavimą.

 

Savo knygoje „Trečioji banga“ (1980) Toffleris rašė: „Taip, kaip ir tada, kai „antroji banga“ (industrinė civilizacija – A.F. pastaba) sujungė anglį, plieną, elektrą, geležinkelių transportą automobilių ir tūkstančių kitų daiktų gamybai, mes dabar nepajusime tikros naujų laikų įtakos, kol nepasieksime stadijos, kai susijungs naujos technologijos – kompiuteriai, elektronika, naujos medžiagos iš atviro kosmoso ir vandenyno gelmių – su genetika ir nauja energetine baze. Tų elementų sujungimas į vieną išlaisvins inovacijų srautą, nepanašų į jokį anksčiau matytą žmonijos istorijoje. Mes kuriame dramatiškai naują technosferą „trečiajai bangai“ (postindustrinei, arba kaip ją vadino pats Toffleris – superindustrinei – A.F.).“

 

Toje pačioje knygoje amerikiečių futurologas nuodugniai aprašė gamybos sferos vystymosi tendencijas. Rašė, kad žmonija vystosi gamybos masiškumo atsisakymo ir individualių užsakymų link. Šiandien galima kalbėti apie tokias naujas technologijas kaip trimačiai spausdintuvai, kurie gali „atspausdinti“ maisto produktus, keramiką, stiklą, žmogaus organus ir t.t. Kol kas tokios technologijos yra pradinėje stadijoje ir todėl gana brangios, tačiau galima kalbėti apie tai, kad pašalinus hierarchiją, kolektyvinė ir individuali bevalstybinės komunistinės visuomenės gamyba nuo tokių technologijų gali tik laimėti.

 

Tokios inovacijos leidžia manyti, kad šiuolaikinė sudėtinga masinė gamyba gali būti visiškai pakeista gamybine savivalda be darbo susvetimėjimą sukeliančių vadovų, kartu neprarandant gamybos pajėgumų, vadinasi, ir be gyvenimo lygio kritimo.

 

André Gorzas rašė, kad savo vystymosi aušroje automobilis buvo prabanga ir privilegija, visgi kapitalistinė pelno vaikymosi logika pavertė jį masiniu reiškiniu. Pelno siekiai savyje slepia daugybę problemų, tačiau jie suteikia ir galimybę prabangą paversti visiems pasiekiama.

 

Gamybos individualizavimas, išplėštas iš liberalios kapitalistinės paradigmos, gali atverti žmonijai milžiniškas savivaldos galimybes, o perėjimas prie atsinaujinančių šaltinių energetikos bei ekotechnologijų leis kalbėti, kad žmonija iš tikro turi „šviesią ateitį“. Technologinis vystymasis derės su aplinkosauga bei valstybinės valdžios ir rinkos (kapitalistinių) ekonominių santykių nebuvimu, jei komunistinės idėjos nugalės ir bus atsižvelgiama į individualius interesus bei kiekvieno visuomenės nario poreikius.

 

Svarbiausias klausimas – ar įmanoma tokia „šviesi anarchokomunistinė postindustrinė ateitis“? Apžvelgtų teorinių koncepcijų požiūriu, tokia ateitis atrodo visiškai tikėtina, nors ir sunkiai pasiekiama.

 

Kitas reikalas, kad iš dangaus ji nenukris, kokios bebūtų šiuolaikinės civilizacijos vystymosi tendencijos, juo labiau kad jos itin prieštaringos, ką dar kartą pabrėžia pavojų skelbiantys tyrinėtojo D. Meadowso pareiškimai ir M. Bookchino bei A. Gorzo perspėjimai. Bet kuriuo atveju tik nuo mūsų pačių priklausys, kokia bus mūsų ateitis.

 

Iš www.rabkor.ru vertė Evaldas Balčiūnas