Kapitalizmas dar turi parako parakinėje

„Kur bepažvelgsi, visur reklaminiai plakatai su lozungais apie kapitalizmo krachą. Ne paraidžiui, suprantama, bet esmė tokia. Nuomonė apie tai, kad besitęsianti finansinė krizė – tai, iš esmės, rinkos sistemos krachas, išlenda į paviršių pačiose netikėčiausiose vietose, įskaitant Čikagą, laisvos rinkos kapitalizmo bastioną.

Paskutiniu nauju persivertėliu tapo Ričardas Pozneris, JAV septintosios teisminės apygardos Apeliacinio teismo teisėjas, Čikagos Universiteto Teisės mokyklos vyresnysis lektorius ir naujos knygos „Kapitalizmo krachas: 2008 metų krizė ir Depresija“ autorius. Kol kas aš dar neskaičiau Poznerio knygos. Tačiau klausiau jo kalbos Federalistų draugijos Niujorko skyriuje. Jis taip ir neatskleidė ryšio tarp krizės diagnozės ir knygos pavadinimo. Pozneris pateikė du argumentus: pirmasis reiškia tai, kad bankinė veikla – rizikingas užsiėmimas pats savaime, o, pradedant 1970-aisiais, jis tapo dar labiau rizikingas dereguliavimo pasekoje; antrasis – tai, kad Federalinis rezervų bankas trumpalaikių kreditų palūkanas per ilgai laikė žemame lygyje, kas suformavo nekilnojamojo turto rinkoje burbulą, galiausiai tapusį beveik fatališku bankinei sistemai.

Imkime prielaidą, kad dėl visko kalta dereguliacija. „Viskas atvirkščiai“, -- paprieštaravo Semas Pelcmanas, Čikagos verslo mokyklos nusipelnęs profesorius, kada jo paklausiau, ką apie tai sakė Friedmanas, buvęs jo profesorius ir kolega. „Reguliavimas privalėjo užtikrinti bankinės sistemos saugumą. Išdavoje gavosi viskas atvirkščiai.“ [1]

Pasidomėjau Vikipedijos encklopedijoje apie Nobelio ekonomikos premijos laureatus. Pateikti septyni ir išvardyti jų premijomis įvertinti darbai... Tenka skaityti nusistebėjimus tuo, kad nei Nobelio premijų laureatai nei mažesnio kalibro ekonomistai – daktarai ar profesoriai – negali išgelbėti pasaulio nuo mažesnių ar didesnių nuolatinių ekonominių krizių, kurios laiks nuo laiko papurto pasaulį. Teko užtikti ir nuomonę, kad verslininkai (ekonomikos praktikai) ekonomistų rekomendacijų neskaito, o jei ir skaito, tai negali jomis vadovautis, nes tarp ekonomistų, kaip taisyklė, nėra sutarimo beveik visais klausimais. Ekonomikos „mokslas“ – sau, o ekonomikos praktika (ūkininkavimas) – sau.

Šiame straipsnelyje noriu pateikti savo pastebėjimus, kaip mes – ne ekonomistai – ekonomistų, sociologų, politologų, politikų, žurnalistų ir kitų viešųjų ryšių specialistų (PR‘o specialistų) esame mulkinami ir padėti skaitytojams įžvelgti tą mulkinimą. Tai turėtų prisidėti prie nepagrįsto piktinimosi išrinktaisiais į vadžios postus, kad prieš rinkimus jie kalbėję vienaip, o būdami valdžioje daro kitaip. Juk akivaizdu, jei demokratinės visuomenės valdančiuosiuose postuose atsiduria netikę žmonės, tai kalti ne jie, o rinkėjai juos išrinkę. Teisybės dėlei reiktų iš dalies pateisinti ir išrinktuosius – jie irgi yra prieštaringų ekonomistų ir sociologų mulkinami.

Kodėl taip atsitinka? Kodėl taip dažnai žmonės klysta? Kodėl taip sunku nepasiduoti mulkinimams?

Akivaizdu, kad nesusikalbėjimų, nesusipratimų ir paklydimų pagrindine priežastimi yra nepakankamas dėmesys vartojamųjų žodžių (terminų) reikšmėms, prasmėms. Lietuvių liaudis tai nusako kaip kalbėjimą: „Vienų – apie ratus, kitų – apie batus.“

Taigi straipsnis apie vartojamų žodžių (terminų) prasmes – sąvokų apibrėžimus. Ideologai, skirtingai nuo mokslininkų, vengia naudojamų sąvokų apibrėžimų, o jei juos ir pateikia, tai – su ideologiškais akcentais. Todėl, beveik, kiek yra socialiniais (visuomeniniais) klausimais rašančių autorių, tiek yra skirtingų visuomeninius reiškinius įvardijamų žodžių (terminų) supratimų – akivaizdžių ar užslėptų. 

Kai kurių pagrindinių sąvokų įvairūs apibrėžimai

”Kapitãlas (angl. capital < it. capitale pagrindinė suma < lot. capitalis – pagrindinis):

1. finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms, vertė, duodanti savininkui pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu;

2. turtas, vertybė;

kapitalo kaštai – visų kapitalo šaltinių vidutinė laukiama pelno norma;

kapitalo renta – pajamų iš pagrindinio kapitalo dalis, atitenkanti šio pagrindinio kapitalo savininkui;

3. šnek. didelė pinigų suma.” [2]

„Kapitalas (lot. capitalis – pagrindinis) – vertė, duodanti jos savininkui, kapitalistui, samdomosios darbo jėgos sukuriamą pridedamąją vertę pramoninio arba prekybinio pelno, palūkanų arba rentos pavidalu. Kapitalas – ekonomine prievarta paremto išnaudojimo santykio išraiška.

Kapitalas reiškia pagrindinį formacijos visuomeninį santykį – kapitalistų santykį su jų išnaudojamais samdomaisiais darbininkais.

Darbininkai (proletarai), neturintys gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmių, gali egzistuoti, tik pardavinėdami savo darbo jėgą (Netikslus išsireiškimas. Apie tai – vėliau. –B.K.) kapitalistams, kurie, kaip gamybos priemonių ir gamybos procese pagaminto darbo produkto savininkai, neatlyginamai pasiima ir darbo jėgos sukurtą avansuotojo kapitalo prieaugį – pridedamąją vertę.

Kapitalas atsirado toje prekybinės gamybos stadijoje, kai darbo jėga virto preke, būtent pradinio kapitalo kaupimo laikotarpiu, kurio metu tiesioginiai gamintojai buvo priverstinai atskirti nuo gamybos priemonių, atitekusių kapitalistams įmonininkams.

Išsiaiškinęs funkcines atskirų kapitalo dalių ypatybes, Marksas atskleidė tikrąjį kapitalistinio pelno šaltinį – neapmokėtą samdomųjų darbininkų darbo dalį.

Ši pridedamosios vertės koncepcija sudaro proletarinės kapitalizmo politinės ekonomijos pagrindą.

Kapitalas plačiąja prasme apima ne tik materialines, finansines vertybes; tai taip pat yra visų pirma jo gebėjimai (analizuoti, ieškoti, organizuoti, logiškai mąstyti, tiksliai skaičiuoti bei puikiai orientuotis), žinios, informacija, dalykiniai bei kt. ryšiai, patirtis bei kiti veiksniai.” [3]

Šiame „kapitalo“ apibrėžime kartojamas gamybinio kapitalo marksistinis supratimas ir ideologizuotai vertinamas verslininkų ir samdinių santykis. Be to, šiame apibrėžime, akcentuojant samdinių išnaudojimą, neminimas turto vertės (kapitalo) augimas – pridėtinės vertės atsiradimas – nenaudojant samdomojo darbo. Turtas gali didėti ir veikiant gamtos jėgoms. Pavyzdžiui, miško savininkas nei pats dirbdamas, nei naudodamasis kitų darbu, vien tik turėdamas savo nuosavybėje tą mišką, gali tam tikrą kiekį medienos (pridėtinę jo vertę, susidarančią natūraliai jam augant) periodiškai pardavinėti, nemažindamas viso miško vertės, nes miške medienos pastoviai daugėja. Taip pasakytina apie bet kokį gamtos kuriamą turtą ir net skolinamąjį (investuojamąjį) kapitalą ir jam priklausančias palūkanas bei dividendus.

 

“Kapitalą”, manau, galima apibrėžti objektyviai – be ideologinių vertinimų. Kapitalas – į apyvartą leidžiama (investuojama) vertė, kad virstų didesne verte.

Kapitalas (investicijos) – pagrindinė sąlyga verslui pradėti ir tęsti. Kapitalas – visos ekonomikos pagrindas. Todėl kapitalistai – kapitalų savininkai – svarbiausi ekonominio gyvenimo veikėjai. Be kapitalistų (investuotojų) negali būti verslų, verslininkų („darbdavių“), darbo vietų ir darbuotojų – samdinių („proletarų“).

“Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė.” [4]        

 “Pinigai – atsiskaitymo už prekes ar paslaugas, taip pat kaupimo priemonė. Pinigai yra vienas pagrindinių ekonomikos mokslo tyrimų objektų.

Pinigai gali būti natūraliai reti (kaip brangieji metalai) ar dirbtinai reti (kaip valstybės spausdinami pinigai). Šiuolaikiniai pinigai yra abstraktūs – tik žymi sutartinę vertę. Didžioji dalis konkrečios šalies pinigų neturi materialios formos – jie egzistuoja kaip buhalterinės apskaitos įrašai.

Šiais laikais taip pat svarbi pinigų savybė yra tai, kad jie konkrečioje šalyje yra įstatymiškai privalomi priimti kaip atsiskaitymo priemonė, todėl pinigais nelaikomi kiti mainams naudojami daiktai.” [5]

Šiuolaikinių pinigų atsiradimo pagrindiniai momentai.

„1944 m. Liepos mėn. Bretton Woods miestelio Mount Washington viešbutyje, siekiant atstatyti tarptautinę ekonominę sistemą, buvo pasirašyta Bretton Woods sutartis. Ja buvo įteisinta Bretton Woods sistema – tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra.

Jos esmė – sutarta, kad JAV doleris yra padengtas auksu, o visos kitos valiutos dengiamos doleriu. JAV, o tiksliau, privati kontora Federalinė rezervų sistema, įkurta Biblijinės koncecijos savininkų 1913 m., per senatorius „prastūmus“ Federalinį rezervų aktą, spausdina dolerius ir už palūkanasper JAV vyriausybę platina juos visame pasaulyje, supirkdami gamyklas, meno kūrinius, gamtinius išteklius, net valstybes (netiesiogiai).

Dolerių (atspausdintų popieriukų) kiekis pasaulyje sparčiai didėjo, o aukso atsargos JAV mažėjo, dėl to mažėjo ir pasitikėjimas pačiu doleriu, nes didėjo JAV išorės skolos. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) tai suprato ir 1965 m. pavasarį į JAV nuplukdė laivą su 750 mln. JAV dolerių grynaisiais, kad juos iškeistų į auksą, kaip ir buvo numatoma Bretton Woods sutartyje.

Šis demaršas sukėlė JAV prezidento isteriją. Po šio prancūzų žingsnio, tik be tokio ažiotažo, pasielgė ir kitos šalys – Vokietija, Kanada, Japonija. JAV aukso atsargos pasiekė kritinę būklę ir todėl 1971 m. balandžio 15 d. JAV prezidentas Nixon nutraukė Bretton Woods sutartį, kartu panaikindamas fiksuotą aukso ir dolerio vertės santykį, lygų 35 doleriams už unciją.“ [Valentinas GRUMBINAS. Pasakyk, kas tavo priešas. – Karštas komentaras, Nr.24(112).P.15.]

Taupydamas rašinio apimtį apsiriboju tik šiuo apibrėžimu ir trumpu pastebėjimu.

Bet koks turtas (nuosavybė) – medžiaginis, dvasinis (moralė, išsilavinimas, kvalifikacija, nuopelnai visuomenei ar valstybei, gerbė), sveikata, gyvybė, ir bet kas, kas tik vertinama, – šiuolaikinėje (kapitalistinėje) visuomenėje matuojama pinigais, kurie nuo praeito šimtmečio aštunto dešimtmečio nebeturi savos vertės, nes atsisakyta juos „dengti” auksu.

Pinigus „atrišus” nuo aukso, jų vertė galutinai prarado materialų pagrindą. Pinigai šiuolaikinėje visuomenėje beveik prarado turto kaupimo funkciją – popieriniai pinigai, laikomi „kojinėje”, pastoviai dėl infliacijos nuvertėja, „tirpsta“. Pinigų funkcijos ekonomikoje lyginamos su kraujo funkcijomis gyvame organizme. Kaip kraujas kraujagyslėmis išnešioja maistines medžiagas ir deguonį visoms organizmo ląstelėms ir tuo palaiko jų gyvybingumą, taip ir pinigai aprūpina ūkinius subjektus lėšomis produkcijos gamybai ir paskirstymui. Kaip gyvas organizmas negali kokybiškai egzistuoti su kraujo pakaitalu, taip ir ūkinis gyvenimas išsiderina, kai buvę auksu padengti pinigai tampa beverčiais popierėliais. Kad pasaulio kapitalistinė ekonomika dėl beverčių pinigų iki šiol nežlugo, yra tikras stebuklas... Nors, atsižvelgiant į šiuolaikinę finansinę krizę, šis „stebuklas” gali ir subliūkšti.  

 „Kapitalistas [kapitalas]: 1. asmuo, disponuojantis kapitalu, ypač investuotu į verslą; asmuo, gyvenantis iš kapitalo; 2. šnek. kitų žmonių darbą išnaudojantis, iš to gyvenantis žmogus; turtuolis; 3. industr. visuomenės valdančiosios klasės narys.” [6]

1. kapitalo savininkas, naudojantis samdomąjį darbą.

2. šnek. turtingas žmogus, turtuolis.“ [7]

Realybėje nieko nėra gryno. Jei kapitalistas organizuoja verslą savu kapitalu ir prie verslo išlaidų priskaičiuoja sau pasiskirtą direktoriaus darbo atlyginimą, tai jo pajamas sudaro tas atlyginimas už darbą ir kapitalo panaudojimo prieaugis – kapitalo pelnas. Pavyzdžiui, jeigu jo pajamos iš abiejų šaltinių yra vienodos, tai jis yra pusiau kapitalistas ir pusiau samdinys (proletaras). Dauguma darbingų žmonių yra daliniai kapitalistai ir daliniai proletarai, kai jie turi akcijų ar terminuotų indėlių bankuose (gauna dividendus ar palūkanas – kapitalisto pajamas) ir dirba apmokamą darbą – gauna proletaro pajamas. Dalinio kapitalisto svajonė: tapti šimtaprocentiniu  kapitalistu – visas pajamas gauti „iš kapitalo darbo“. Kadangi daugumą visuomenės sudaro daliniai kapitalistai, tai jie ir yra kapitalistinės santvarkos, kurioje apginta privataus kapitalo investavimo laisvė, išlikimo garantas.

“Kapitalizmas, plačiausiai paplitusia prasme, yra ekonominė sistema, kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje ir gamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos (pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuo socializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarų ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.” [8]

 “Kapitalizmas (plg. kapitalas) – socialinė ekonominė sistema, kuriai būdinga privati gamybos priemonių ir kito turto nuosavybė, rinka, teikianti informaciją, ką, kiek, kaip ir kuo gaminti, pagrindinė valstybės funkcija, užtikrinanti tobulą ir nuolatinę konkurenciją.” [9]

“kapitalizmas [kapitalas], socialinė ekonominė sistema, kurios pagrindas yra privati gamybos priemonių nuosavybė, išplėtota rinka, konkurencija; būdingas bruožas – maksimalaus pelno siekimas.” [10]

„kapitalizmas (2) – visuomenės ekonominė formacija, pagrįsta privatine gamybos priemonių nuosavybe ir samdomuoju darbu.“ [11]                                      

Kapitalizmas –visuomenė, kurios ekonomiką sąlygoja kapitalųsavininkai, konkuruojantys ir kovojantys tarpusavyje, pavieniui ar susijungdami į įvairiausio masto monopolijas, dėl išlikimo ir įsigalėjimo rinkose.

Kapitalizmas – natūralaus (stichiško, spontaniško, chaotiško, „laisvo”, neplaningo, neprotingo) ekonominio vystimosi rezultatas. Tarp nesuskaičiuojamos daugybės kapitalų savininkų vykstanti nuolatinė konkurencija (kova) kapitalistinį vystimąsi daro nenuspėjamą, neracionalų, neprotingą. Juk pradedantiems bet kokią kovą jos rezultatai visada yra ir neprognozuojami – sąmoningai nesiekiami. „Klasikinis” tokios kovos rezultatas – Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918) – tarptautinio lygio kapitalistų tarpusavio kova dėl dominavimo pasauliniu mastu, – sudarė sąlygassusikurti komunistų valdomai valstybei, kurios kūrėjai skelbėsi siekią panaikinti kapitalų privatinę nuosavybę – kapitalizmą – ir tuo išgelbėti žmoniją nuo kapitalistų sukeliamų karų. Tai labai išgąsdino kapitalistus. Todėl pokariniu laikotarpiu kapitalistinių valstybių vyriausybės suskato diegti įvairias socialines (visuomenines – socialistines) programas, kad sudarytų regimybę, jog ir kapitalizmo sąlygomis galima sėkmingai spręsti socialines (visuomenines) problemas – kurti socializmą...

Žiniasklaidoje net pasirodydavo straipsnių, kad Švedijoje ar JAV socializmo yra daugiau arba jis jose tikresnis negu TSRS. Antrojo pasaulinio karo (1939-45) tikroji priežastis – ta pati: ekonominis ir politinis dominavimas pasaulyje, įtakos sferų persidalijimas, nors tai ir buvo bandoma pridengti „kova dėl idėjų”, kova už „demokratiją“, prieš fašizmą ar komunizmą. Ir šito karo rezultatai vėl pasirodė esą nelaukti, netikėti: kapitalistinės valstybės nesugebėjo susivienyti, nutraukti tarpusavio karinių veiksmų ir bendru frontu sunaikinti „komunistinę” TSRS. Todėl tuoj pat V.Čerčiliui teko Fultone skelbti „Šaltąjį karą”... Prie Antrojo pasaulinio karo kapitalizmui nelauktų rezultatų priskirtina ir prasidėjusi kolonijinės sistemos griūtis.

Kapitalizmas – tai karas. Ir po didžiųjų karų, kapitalizmui dominuojant globaliu mastu, vis tiek kariaujama. Kodėl kapitalizmas, pasinaudodamas neregėtu iki jo mokslo ir technikos išvystymu, nors ir pateikė žmonijai išradimų pagrindu nuostabiausių techninių priemonių gyventojų buičiai gerinti, neišgelbėjo žmonijos nuo karų?.. Manau, kad atsakymo į šį klausimą reiktų ieškoti kapitalizmo prigimtyje. 

5. Privatizacija – kapitalizmo atsiradimo ir egzistavimo sąlyga

Privatizacija – nuosavybės subjekto keitimas.

”Nuosavybė – fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas (kilnojami, nekilnojami daiktai, materialus arba nematerialus turtas), kuriuo teises juo laisvai disponuoti, naudotis bei valdyti nustato teisės normos. Savininkas gali leisti ar drausti nuosavybe naudotis kitiems asmenims, reikalauti grąžinti daiktą iš neteisėto svetimo valdymo (plačiau žr. daiktinė teisė)...

Nuosavybės objektas – daiktai, kitas turtas; istorijoje anksčiau nuosavybės objektu buvo pripažįstamas ir žmogus (žr. straipsnius vergovė, baudžiava).

Nuosavybės teisinį režimą nustato teisės normos. Kai kurių nuosavybės teisės objektų civilinė apyvarta yra ribojama. Pavyzdžiui, gali būti draudžiama įsigyti vienus ar kitus daiktus (ginklus, narkotikus).” [12]                                                                            

Verta pastebėti, kad ir nuosavybės subjektus nustato atitinkamos teisinės normos.

Taigi: nuosavybė – valstybės įstatymais reglamentuojamas istoriškai kintantis gamtos bei visuomenėje sukuriamų gėrybių (turto) savinimosi būdas.

Nuosavybė laikoma „šventa” (Lietuvos Respublikos Konstitucijojerašoma: „23 straipsnis: Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.”), nes ji yra asmens „laisvės” – nepriklausomybės nuo apribojimų naudotis gėrybėmis – garantas. Reikia pabrėžti, kad kapitalizmo įsigalėjimo sąlygomis – kapitalizmo dominavimo sąlygomis – „šventa” tik privati nuosavybė, o valstybinė ir visuomeninė (viešoji, socialistinė) nuosavybė „nešventa”. Pastaroji kaip neefektyviai valdoma, turi būti privatizuojama – atimama iš „neefektyviai ja disponuojančių“ subjektų (valstybės, visuomeninių bendrijų).

1. asmeninis, susijęs su asmeniniu ko nors tvarkymu, pvz., privatùs reikalas;

2. priklausantis kam nors asmeniškai, pvz., privatùs namas;

3. nesusijęs su jokia valstybės įstaiga ar institucija, nevalstybinis, pvz.,

privatùsis sektorius – ekonomikos dalis, neapimanti valstybinio sektoriaus;

4. neoficialus, konfidencialus, pvz., privatùs seklys.” [13]                                         

„Privatùs [lot. privatus]:1. neoficialus, netarnybinis; 2. asmeninis, susijęs su atskiru asmeniu; neviešas; 3. susijęs su asmeniniu, ne visuomeniniu nuosavybės valdymu, individualiu ūkininkavimu ir iš to kylančiais visuom. ek. santykiais.

Privatizacija, valstybės nuosavybės pavertimas privačia.

Privatus turtas – vienam asmeniui ar jų grupei asmeniškai priklausantis turtas. Juo gali naudotis tik tie, kuriems jis priklauso ar su jų žinia.                          

Teisinėje literatūroje privatumo sąvoka išplečiama. Štai LR AB Įstatyme rašoma:

„2 straipsnis. Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė

1. Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis.

2. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.” (Paryškinau – B.K.)

Taigi: privatus turtas – turtas, priklausantis atskiram (fiziniam ar juridiniam)asmeniui, kuris gali juo disponuoti (naudoti, tvarkyti savo nuožiūra) įstatymais nedraudžiamais būdais.

„Privatizacija (taip pat – denacionalizacija) – turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavybei, taip pat turto valdymo perleidimas privačioms įmonėms. Priešingas procesas vadinamas nacionalizacija.

Privatizacijos sąvoka pradėta naudoti 1948 m. ir buvo išpopuliarinta žurnalo "The Economist" XX a. devintajame dešimtmetyje.

Privatizacija paprastai siejama su pramonės ar paslaugų įmonėmis, tačiau gali būti taikoma bet kokiam turtui, pvz., žemei, keliams ir kt. Nuo XX a. pabaigos kai kuriose šalyse privatizacijos objektais tampa ir tokios valstybės anksčiau teiktos paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir municipalinės paslaugos.“ [15]                

Nors terminas „privatizacija“ populiarinamas tik nuo 1948 metų, tačiau juo žymimi reiškiniai yra tiek seni, kiek seni kapitalistiniai ekonomikos organizavimo būdai. Tačiau pagal Ž.Ž.Ruso priskiriamą mintį, kad „didžiausias žmonijos piktadarys buvo tas, kuris pirmas apribojo žemės plotą ir pasakė, kad tai jo nuosavybė“, reiktų pripažinti, kad privatizacija senesnė už kapitalizmą. O atsižvelgiant į tai, kad kai kurie gyvūnai įsisavina, žymi teritorijas ir jas gina, tai reiktų pripažinti jog „privatizacija“ yra ne tik žmogiškos, bet ir gyvuliškos – bendros gamtinės kilmės –reiškinys – „gyvybinės erdvės“ įsisavinimo, kovos už gyvybinę erdvę pasireiškimas.

Istoriškai kapitalizmas dominuojančia ekonomine santvarka tapo įvykus globaliam privatizavimui – kolonizavus viso pasaulio silpnesnius kraštus. „Tobuliausiai“ neprivatizuotos teritorijos privatizavimas įvykdytas dabartinių JAV teritorijose: ne tik indėnų bendruomeninės ar „niekieno“ žemės buvo kolonizatorių privatizuotos, bet ir išvalytos nuo „menkaverčių“ gyventojų, jų likučius uždarant į rezervatus. 

Moraliniu (religiniu) požiūriu privatizacija nėra nekritikuotina. „Pirmasis šaltinis viso to, kas gera, yra pats Dievas, kuris sukūrė žemę ir žmogų, žmogui atidavė žemę, kad savo darbu padarytų ją vaisingą ir džiaugtųsi jos vaisiais (žr. Pr 1, 28-29). Dievas atidavė žemę visai žmonių giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama ir niekam neteikdama pirmumo. Tai sudaro visuotinės žemės gėrybių paskirties pagrindą. Savo derlingumu ir dosnumu tenkindama žmonių poreikius, žemė yra pirmoji dovana, kurią Dievas davė žmogui, kad palaikytų jo gyvybę. Žemė neduoda vaisių, jei Dievo dovaną gavęs žmogus jos tinkamai neįvertina, tai yra nesiima darbo: tik per darbą savo sumanumu ir būdamas laisvas žmogus sugeba viešpatauti žemėje ir joje gyventi. Šitokiu būdu jis pasisavina sau dalį žemės, įsigydamas ją savo darbu. Čia yra privačios nuosavybės pradžia. Tačiau aišku, kad jis negali trukdyti kitiems žmonėms turėti dalį Dievo dovanos, ir privalo bendrai su jais įsisavinti žemę.” [16]                                                                                             

Ir dar iš tos pačios enciklikos nevienaprasmis (įvairiai interpretuotinas) aiškinimas: „Leono XIII įpėdiniai pakartojo tą dvejopą tvirtinimą: privatinė nuosavybė yra būtina, todėl teisinga, tačiau tuo pat metu yra ribota. Vatikano II Susirinkimas tą tradicinį mokymą dar kartą perteikė šiais žodžiais: „Žmogus, naudodamasis tomis gėrybėmis, išorinius daiktus, kuriuos turi, privalo laikyti ne tik savo, bet ir bendra visų žmonių nuosavybe ta prasme, kad ne tik jam, bet ir kitiems tie daiktai būtų naudingi“. Ir toliau: „Privatinė nuosavybė arba tam tikras disponavimas išorinėmis gėrybėmis suteikia kiekvienam būtiną erdvę asmeninei ir šeiminei nepriklausomybei, ir tenka ją vertinti kaip žmogiškosios laisvės išplėtimą… Pati privatinė nuosavybė savo prigimtimi yra ir socialinio pobūdžio, kuri remiasi visuotine gėrybių paskirtimi.” [17]

Šias enciklikos citatas galima suprasti kaip nuorodas į tai, kad nuosavybė, tame tarpe ir žemės nuosavybė, privalo būti ne tik privatinė, bet ir bendruomeninė (komunistinė) ar visuomeninė (socialistinė). Gal net galima suprasti taip: popiežius Jonas Paulius II manė, kad žemė – “Dievo dovana” žmonėms – yra neprivatizuotina. Žemė negali būti privatinės nuosavybės objektu...

Tarpukario Lietuvoje privatinėsžemės valdos buvo ribojamos, kad „Dievo dovana” bent iš dalies būtų prieinama kuo didesniam gyventojų skaičiui. „Steigiamajame Seime užvirė aršūs debatai dėl savininkams paliekamo žemės ploto, kol pagaliau (1922 m. vasario 15 d.) buvo priimta M. Krupavičiaus siūloma žemės norma – 80 ha. Vėliau Tautininkų vyriausybė šią normą padidino iki 150 ha.

Naujakuriai už gautą žemę 36 metus privalėjo mokėti nedidelius išperkamuosius mokesčius (0,5–7 Lt/ha per metus, priklausomai nuo žemės rūšies). Buvo nusavinta ne vien dvarų žemė, bet ir vandenys bei miškai, jei pastarųjų plotas didesnis kaip 25 ha. Iš viso buvo išdalyta daugiau kaip 700 tūkst. ha žemės ir sukurta apie 35 tūkst. naujakurių ūkių, didesnių kaip 2 ha.” [18]                                                                        

Privatizacija nėra ekonominė kategorija. Privatizacijos aktu nėra sukuriamas koks nors produktas (vertė) kaip darbo rezultatas – turtas. Privatizacija – valios aktas, kurio išdavoje privatizuojamas objektas (turtas) tampa vienų atžvilgiu jų nuosavybe, o kitų atžvilgiu – jų ne nuosavybe. Privatizacijos visuomeninė prasmė: sukurti privačių kapitalų (gamybos priemonių) savininkus – kapitalistus – ir nuo gamybos priemonių savininko rūpesčių visiškai laisvus darbo energijos pardavėjus – proletarus (samdinius).

Privatizacija – ne vienkartinis aktas. Ji vykdoma pastoviai įvairiausiomis formomis: bankrutavusių įmonių „reprivatizacija” (savininko pasikeitimas); visuomeninio (valstybinio – socialistinio) turto privatizacija; silpnesniųjų šalių turto užgrobimas ir perdavimas laimėtosios šalies kapitalistams; akcinių bendrovių akcijų prievartinis nusavinimas ar nupiginimas ir perdavimas stipresniųjų bendrovių nuosavybėn ir kitais, sunkiai suskaičiuojamais būdais, nes privatizuotojai atranda vis įmantresnių privatizavimo ir reprivatizavimo būdų – „instrumentų“.

Kapitalistinio privatizavimo aukščiausia pakopa – valstybių valdžių suprivatizavimas, kurio pasekoje priimami kapitalistų interesus tenkinantys įstatymai. Šiuo metu tai akivaizdžiai reiškiasi, kai valstybės lėšomis gelbstimos stambiosios korporacijos arba perimamos valstybės nuosavybėn (nacionalizuojamos), kad valstybinėmis lėšomis „pagydytos“ – sanuotos – galėtų būti vėl privatininkams palankiomis sąlygomis privatizuotos. (Pvz., 700 mlrd. JAV dol. „Lehman Brothers“ bankui.)

Kalbant apie kapitalizmą teko minėti “socializmą” – tarptautinį terminą, apibrėžiamą žodynuose. Daugumos rinkėjų, nesinaudojančių aiškinamaisiais žodynais, jis suprantamas kaip keiksmažodis. Masės žmogui „socializmas“ – tai Gulagas, tremtys, KGB teroras, priverstinis darbas, būtiniausių prekių deficitas, „žodžio laisvės“ nebuvimas, valdžios totalitarizmas, privataus verslo draudimas...

„... socializmas reiškia privataus verslo, privačios gamybos priemonių nuosavybės panaikinimą ir sukūrimą „planinės ekonomikos“ sistemos, kurioje dėl pelno dirbantis verslininkas pakeičiamas centriniu planavimo organu.“ [19]                      

1. visuomenės ideologija, skelbianti privačios nuosavybės ir privačios gamybos panaikinimą, siekianti sukurti tokią visuomenės santvarką, kuri panaikintų klasių skirtumus ir įgyvendintų lygybę bei teisingumą;

2. visuomenės santvarka, paremta socializmo ideologijos įgyvendinimu.” [20]

Vikipedijoje apie socializmą rašoma taip:

„Socializmas yra ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui. (Paryškinau. – B.K.)

Socializmo ištakas galima rasti labai anksti, tokių mąstytojų kaip Tomo Moro, Žano Žako Ruso darbuose. Pats žodis atsirado XIX amžiaus pradžioje. Socializmo sąvoka buvo vartojama skirtingomis prasmėmis skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse, tiek individų ir grupių laikiusių save socialistais, tiek jų priešininkų.

Ideologija. Socializmas – viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos priemonės turi priklausyti tiems, kurie jas naudoja – proletariatui. XIX amžiaus antroje pusėje išsiskyrė kelios socializmo srovės – anarchizmas, marksizmas, fabianizmas, kiek vėliau sparčiai ėmė populiarėti ir socialdemokratija. Socializmo ideologai iškelia bendrąjį gėrį aukščiau individo interesų, nors daugelis socializmo srovių ir nereikalauja visiško asmeninių interesų atsisakymo. Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija.

Susijusios ideologijos: Demokratinis socializmas, Funkcinis socializmas, Integralinis socializmas, Liaudies partija, Municipalinis socializmas, Neosocializmas, Socialinė demokratija, Socialinė partnerystė, Socialinis kontraktas.”[21]                      

Nepaminėtas nacionalsocializmas...

Mano manymu, socializmą galima apibrėžti ir taip: Socializmas [lot. socialis – draugiškas, bičiuliškas, visuomeninis] – kapitalizmui priešpastatoma visuomenė, kurios ekonomikoje turėtų dominuoti  valstybinės ar įvairaus pobūdžio visuomeninės nuosavybės (ne privataus kapitalo) įmonės, gaminančios produkciją ar teikiančios paslaugas visuomeniškai pripažintų poreikių tenkinimui.

Socializmas – kapitalizmo „vaikas”, jo palydovas, jo papildinys, jo „dialektinė priešybė”. Socializmas, kaip ideologija, gimusi iš kapitalizmo kritikos, atsirado tuo pačiu laiku, kaip ir kapitalizmas, ir vystosi lygiagrečiai kapitalizmo vystimuisi. Socializmo ideologijos, pradedant T.Moro (1478 – 1535), katalikų šventojo (1935), „Utopija”, buvo ir yra kuriamos bandant rasti kelius kapitalizmui patobulinti arba sukurti visuomenę, kurios ekonominį pagrindą sudarytų visuomeniškai (pvz., demokratiškai) valdoma gyventojų poreikius tenkinanti gamyba.

Šiuolaikiniai „socializmo” ideologai, privatinę kapitalų nuosavybę laikydami šventa, prikūrė daugybę jau minėtų ideologinių „socializmų“. Beveik visuose tokiuose „socializmuose“ siūlomi kapitalistinės visuomenės tobulinimai „demokratijos vystymu“, „solidarumu“, „socialine partneryste“ ir panašiais receptais, bet ne privačiai valdomo kapitalo viešpatavimo panaikinimu – kapitalizmo pakeitimu pokapitalistine visuomene. Net Lietuvos socialdemokratai lieka su tokiais socialistais: „Demokratinis socializmas – tai atviras judėjimas už teisingesnį pasaulį, tai socialinės, politinės, ekonominės bei kultūrinės demokratijos siekimas...“ [22]   

Lietuvoje šiuo metu „socializmas” – tai valstybės iš visuomeninių (socialistinių) lėšų finansuojamas poreikių tenkinimas: materialinių, kultūros, švietimo, mokslo, socialinio draudimo, socialiai remtinų žmonių šelpimo ir kitų. Tai – socializmo reiškimasis dominuojant kapitalizmui.

Kad tai ne mano „išmislas”, galiu pateikti citatą nors ir iš R.Čiupailos str. „Europą parklupdė socializmas”: „Tradicija, kuri visada gelbėjo Europos politiką, šiandien tampa Europos rykšte. Sukūrusi socialistinį pasaulį (nepaisant to, kokios ideologinės spalvos yra atskiros šalies narės valdančiosios daugumos), visuotine gerove ir globa atlyginanti netgi ir menkas asmens prisidėjimopastangas, Europa priėjo itin sudėtingą savo raidos etapą...

Taip vakarietiškassocializmas tampa vis didesne našta jų pačių visuomenei, beje, labai prie to socializmo pripratusiai. Jei dar pridėsime, kad nemenką dalį senųjų šalių BVP sukuria valstybinis sektorius, turėsime liūdną ekonomikos stagnacijos ir socialinio klestėjimo santykį.” [23]                                                                             

Įdomūs liudijimai apie prezidento A.Smetonos nuomonę kapitalizmo ir socializmo klausimu. „Tuo pačiu žygiu eina kapitalizmo ir jo vaiko, socializmo, krizė. Kapitalizmo nervas, auksas, išbaidytas bėgioja iš krašto kraštan... Išsipūtę kapitalų valdovai (...) kompromituoja kapitalizmo sistemą. Ateina ir socializmo konfūzas. Socialistai, mėginę valdyti, nepateisino savo pažadų ir pasitraukė.

Liberalizmo doktrinai, išdirbusiai demokratišką valdžios formą, suduotas skaudus smūgis. Laissez faire, laissez passer^* dėsnis priėjo anarchiją.” [24] 

(Jei ne nuoroda į datą, kada pastarieji A.Smetonos žodžiai buvo pasakyti, galima būtų pagalvoti, kad buvo kalbama ne apie 1929-33 m. ekonominę krizę, o apie šiuolaikinę situaciją.)

„Tuo tarpu dar prieš karą prezidentas A.Smetona, apžvelgdamas valstybės ekonominę situaciją, galėjo drąsiai pareikšti: „Lietuva (1918–1940 m.) yra kaip ir prašokusi kapitalizmo etapą žmonijos istorijoje: mokyklos, keliai, geležinkeliai, pieninės, fabrikai, laivai, Klaipėdos uostas vis valstybės lėšomis pastatyti.“ (Rinktiniai raštai. V., 1990, p. 426)

Valstybė tada išmintingai tvarkė finansus, miškus, upes, ežerus, sėkmingai plėtojo kooperacijos sąjūdį. Prieš pat karą Lietuvą užsienyje garsino tokios kooperatinės organizacijos kaip „Pienocentras“, „Lietūkis“, „Sodyba“.” [25]           

7. Rinka ir rinkodara

“Rinka: 1. prekių mainų sfera; pagal mainų objektą skiriama į prekių, darbo jėgos, kapitalo (pinigų) rinkas; teritoriniu ir dydžio požiūriu yra vietinė, nacionalinė (vidaus) rinka ir pasaulinė, arba tarptautinė (užsienio) rinka; rinkos kaina – kaina, susidaranti kaip pasiūlos ir paklausos rezultatas laisvos prekybos sektoriuje; ją lemia prekių poreikis, jų pasiūla ir pirkėjo galimybės; 2. vieta, kurioje ekonominiai subjektai perka – parduoda prekes ir kitus išteklius.” [26]                                                                                                                     

Manau, šį rinkos apibrėžimą reiktų tobulinti taip: Rinka – panaudoto produktams gaminti kapitalo atstatymo ir jo auginimo sritis; kapitalo panaudojimu sukurtų produktų pardavimo sritis, prekyvietė. Rinka – kapitalo egzistavimo pagrindinė sąlyga. Rinkos užvaldymas – kapitalistų tarpusavio kovos tikslas. Turtas negali virsti kapitalu, jei jis nenaudojamas rinkai tinkančių prekių gamybai ir jų tiekimui į rinką.

Paklausa –rinkoskiekybinisrodiklis, rodantis rinkos galimybes realizuoti (išpirkti) jai pateikiamus kapitalistinių įmonių produktus ar paslaugas – prekes.

Poreikis – gyventojų saugiam ir geidžiamam gyvenimui reikalingų priemonių kiekybinė išraiška. (Poreikiai yra prielaida rinkai susidaryti, jei gyventojai yra mokūs, o jei gyventojai nėra mokūs, tai jų poreikiai nesukuria rinkos. Pvz., skurdžių šalių badaujantys gyventojai – turintys poreikį valgyti – nesukuria rinkos maisto produktams. Todėl net ir Lietuvos ūkininkams ES moka, kad jie neprigamintų per daug – neperpildytų maisto produktų rinkos. Tačiau, jei, pavyzdžiui, ES lėšos būtų panaudojamos badaujančiųjų mokumui didinti, tai jie galėtų pirkti maisto produktus ir tokiu būdu sukurtų Lietuvos ūkininkų maisto produktams papildomą rinką.)

Rinkodara – priemonių visuma, užtikrinanti produkcijos realizavimą (išpirkimą). Dar vaikystėje girdėjau pasakojimą apie kromelninko „rinkos kūrimą“ stiklams parduoti: kaimo vaikėzams išdalijant „ragatkes“...

D.Eizenhaueris, palikdamas prezidento postą, savo kalboje 1961 m. sausio 17 d. pirmasis panaudojo sąvoką „karinis-pramoninis kompleksas“ (KPK) (the military industrial complex – MIC) įvardyti karinės pramonės vadovų, aukštosios karininkijos ir valstybinės valdžios atstovų sąjungą, kurios, pagal paplitusią nuomonę, pagrindinė paskirtis – sukurti karinės pramonės produkcijai kaip galima platesnę rinką. [27]

Šia kalba jis bandė atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad II pasaulinio karo metais išaugusias karinės pramonės gamybos apimtis KPK stengiasi išlaikyti, nes karinės pramonės produkcijai rinka lengvai kuriama valstybės lėšomis, sudaromomis iš mokesčių mokėtojų pinigų. Siekiant taikingų poreikių tenkinimo ir karinių konfliktų neskatinimo reiktų apriboti KPK apetitus..

Gyvenimas parodė, kad nei JAV visuomenė, nei kitų šalių judėjimai už taikų vystymąsi nesugebėjo suvaldyti savų karinių pramoninių kompleksų. Visos šalys yra įsijungusios į ginklavimosi varžybas, užtikrinančias pastoviai aukštus dividendus  investicijoms į karines korporacijas.

Vis dažniau kalbama apie trečiąjį pasaulinį karą, kuris taptų didžiausia rinka karinių-pramoninių kompleksų produkcijai.

8. Kapitalistinio ir socialistinio ūkininkavimų palyginimas

Kapitalistinės įmonės efektyvumo kriterijus: privataus kapitalo panaudojimu pasiekto pelno dydis.

Socialistinės įmonės efektyvumo kriterijus: visuomeniškai valdomų lėšų (visuomeninio kapitalo, socialistinio kapitalo) panaudojimu pagamintais produktais ir suteiktomis paslaugomis gyventojų asmeninių ir visuomeninių poreikių tenkinimo lygis.

Manau, kad sprendžiant tai, kuri įmonė – ar kapitalistinė, ar socialistinė – veikia efektyviau, negalima pasinaudoti vienu iš nesutampančių kriterijų, nes pagal juos siekiami skirtingi tikslai.

“Pirmasis žingsnis visada būna iš principo teisingas konstatavimas, kad kuri nors iš sovietmečio paveldėta ūkio ar socialinių paslaugų sritis (pramonė, AM ir pan.) veikia neefektyviai ir todėl yra reformuotina. Visada diagnozuojama viena ir ta pati ligos priežastis – valstybės kišimasis ir reguliavimas. Šią diagnozę sunkoka pavadinti subtilia: verčiantys gerokai pasukti galvą klausimai, kodėl būtent sąmoningomis valstybių pastangomis (taigi, kišantis ir planuojant) buvo sukurtos ir pastatytos ant kojų modernios daugelio šalių ekonomikos, kokie vis dėlto turėtų būti kišimosi mastai ir ribos paprastai nesvarstomi ir jų privengiama. Iš esmės lieka tik skambus teiginys, kad valstybė yra blogis, ir tiek. Ir įsidėmėtina – jis stulbinamai panašus į tokį pat, tik apverstą komunistinių planuotojų teiginį, kad tas didysis blogis esanti privati nuosavybė. Antrasis žingsnis, suprantama, yra išrašyti vaistus nuo šios neefektyvumo ligos. Ir čia jų sąrašas pasirodo esąs stebėtinai trumpas. Tiesą sakant, išrašoma vienut vienutėlis receptas – „privatinti“. Ir vėl keista intelektualinė giminystė su tariamai didžiausiais priešininkais marksistais, taip pat nepasižymėjusiais išradingumu ir siūliusiais tik vieną vaistą nuo visų kapitalizmo ligų – totaliai panaikinti privačią nuosavybę. Nors ieškant vaisto ilgai nekvaršinama galvos, tačiau negailima liaupsių stebuklingam jo poveikiui išgarbinti. Privatizavus kurį nors sektorių čia pat  it vulkanas prasiverš jo savininkais tapusių individų energija, išradingumas ir iniciatyva, jo efektyvumas pasieks neregėtas viršūnes. Prabėgom pažymėsime, kad nepaprastai svarbiu klausimu – o kas yra arba turėtų būti to efektyvumo kriterijus? – taip pat linkstama geriau patylėti.” [28]                                                                                          

Istorinė išdava: Lietuva, atstačiusi nepriklausomybę 1990 03 11, pradėjo kapitalistiškai ūkininkauti neturėdama skolų, o rezultatas: „Lietuvos centrinės valdžios skola 2008-ųjų pabaigoje siekė 16,052 mlrd. Lt, arba 14,4 proc. BVP.” [29]

Visos kapitalistiškai ūkininkaudamos valstybės daugiau ar mažiau prasiskolinusios.

9. Pabaigai apie moralę

Kaip pastebėjai, mielas skaitytojau, aš moralinių vertinimų vengiau. Moralės tema pateikiu sąžiningą (ar cinišką) G.Soroso prisipažinimą.

„Kaip anoniminis finansinių rinkų dalyvis, niekada neprivalėjau svarstyti, kokios bus socialinės mano veiksmų pasekmės. Supratau, kad tam tikromis aplinkybėmis pasekmės gali būti žalingos, tačiau maniau, kad pateisinama jų nepaisyti, nes lošiau pagal taisykles. Lošimas labai konkurencingas, jeigu būčiau nusistatęs papildomų apribojimų, būčiau pralošęs. Negana to, supratau, kad efektyvios ir beveik tobulos konkurencijos, kuri vyravo finansinėse rinkose, sąlygomis realus pasaulis visiškai abejingas moraliniams skrupulams; jeigu būčiau susilaikęs, kas nors kitas būtų užėmęs mano vietą. Kurias valiutas ar akcijas pirkti ar parduoti, sprendžiau vedamas vienintelio akstino: gauti didžiausio pelno atsižvelgiant į pavojų ir išlošį…

Kai pardaviau svarus sterlingų skolon (t.y. pardaviau dar neturėdamas) 1992 metais, Anglijos bankas buvo kita sandorio pusė, o pinigus paėmiau iš Britanijos mokesčių mokėtojų kišenės. Tačiau jeigu būčiau atsižvelgęs į socialines pasekmes, būčiau atmetęs apskaičiavimus dėl pavojų bei išlošių ir galimybių, kad man pasiseks, būtų mažiau. Laimė, man nereikėjo rūpintis socialinėmis pasekmėmis, nes jų būtų bet kuriuo atveju: finansinės rinkos turėjo gana daug dalyvių, todėl nė vienas paskiras dalyvis negali turėti pastebimo poveikio rezultatams. Jeigu savo visuomeninę sąžinę įtrauksiu į sprendimų priėmimą, tai nepadarys jokios įtakos realiam pasauliui. Britanija vis tiek būtų nuvertinusi svarą. Jeigu nebūčiau atsidavęs vien pelno siekimui, tik mano paties rezultatai būtų kitokie.

Pripažįstu, kad tokie įrodinėjimai tinkami tiktai finansinėms rinkoms. Jeigu man būtų reikėję dirbti su žmonėmis, o ne su rinkomis, nebūčiau galėjęs išvengti moralinių sprendimų ir man nebūtų taip sekęsi daryti pinigus. Laiminau sėkmę, kuri mane atvedė į finansines rinkas ir leido nesusitepti rankų. Iš tiesų anoniminiai rinkos dalyviai dažniausiai tol atsiriboja nuo moralinio pasirinkimo, kol lošia pagal taisykles. Šiuo požiūriu finansinės rinkos nėra nemoralios, jos amoralios.” [30]

1. Karolina Baum. Pagal agentūros Bloomberg medžiagą. Šaltinis: Forexpf.Ru – Foreks rinkos naujienos. (http://www.forexpf.ru/_newses_/newsid.php?news=332801)>

2. Kompiuterinis tarptautinių žodžių žodynas. Leid. “Žodynas”, UAB “Fotonija”- eTŽŽ

4. T.Mayer, J.S.Duesemberry, R.Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. „Alma    littera“, Vilnius, 1995. P. 20.

16. JONAS PAULIUS II. ENCIKLIKA CENTESIMUS ANNUS // LOGOS 1991-1992/4 Rugsėjis-birželis

19. Hajekas F.A. fon. Kelias į vergovę. V.: Mintis, 1991. P.60

22. 2005.05.14 LSDP Programos papildymo 95 skrsn.

24. Smetona A. Rinktiniai raštai. Menta, Kaunas, 1990, 460 p. Iš straipsnio “Liberalizmas ir fašizmas” –  Santraukos kalbos, pasakytos Lietuvių sąjungos skyrių atstovų suvažiavime 1932.VI.11 d. – “Lietuvos aidas”, 1932 m. Nr. 131. ^*leiskite veikti, leiskite eiti.

25. Stasys BUTKEVIČIUS. Eksperimentuojanti Lietuva http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/01/11/zvil_01.html

27. The farewell speech of U.S.A. President, Dwight Eisenhower. Given on 17 January 1961 and televised in the U.S.A. – http://en.wikisource.org/wiki/Military-Industrial_Complex_Speech

28. SANKIRTOS Vytautas Radžvilas: Aukštojo mokslo „reforma“: naikinantis globalizmo gūsis. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/67099

30. Soros, George. Pasaulinio kapitalizmo krizė: Atviroji visuomenė pavojuje, Vilnius: Tyto alba, 1999. P.192-193