Be buržuazijos ir inteligentijos, kurių interesai daugiau ar mažiau skiriasi nuo proletariato interesų ir todėl verčia kurti skirtingas ekspropriacijos teorijas, šiuolaikinėje visuomenėje yra dar viena savotiška visuomeninė grupė – driskiai (rus. – босяки, босячество).
Ši visuomeninė grupė minta visų klasių atliekomis ir pasipildo iš mažiausiai kvalifikuotų darbininkų sluoksnių. Joje atsispindi visas buržuazinio pasaulio siaubas ir purvas. Iš jos iškyla daugiausia profesionalių vagių, žudikų ir plėšikų, ji neturi nė vieno teigiamo bruožo ir yra tarsi gyvas visų neigiamų proletarinės psichikos bruožų įsikūnijimas. Baisus nepriteklius stumia ją į visokius eksperimentus ir avantiūras, jei tik jos žada kokį nors grobį. Todėl driskiai su malonumu įsivelia į bet kokią revoliuciją.
Kadangi ši grupė nevaidina jokio naudingo vaidmens gamyboje ir yra tarsi už visuomenės borto, visuomenės idealai ir partinės programos jos visiškai nedomina arba domina itin menkai. Driskius mažai domina ir idėjinė revoliucijos pusė: visuose liaudies judėjimuose jie ieško kuo greitesnės materialinės naudos. Todėl jei driskiai mielai kyla į revoliucijas, tai dar mieliau prisideda prie žydų pogromų, „patriotinių manifestacijų“, už gerą atlyginimą jie užsirašo savanoriais į kariuomenę (JAV ir Anglijoje).
Per revoliuciją ši visuomeninė grupė užima kraštutinę poziciją ir prisideda prie pačių pavojingiausių kraštutinių kairiųjų partijų veiksmų. Rimtoms politinėms partijoms reikia nepamiršti liūdnos išminties, kad tas revoliucingumas kyla ne iš jausmo gilumo, o iš nepasotinamo laukinio alkio, todėl driskiai plėšia, muša bei žudo viešpataujančių klasių atstovus, kai revoliucija akivaizdžiai laimi, ir plėšia, muša bei žudo su tokiu pat žiaurumu revoliucionierius, kai svarstyklės pakrypsta reakcijos pusėn.
Akivaizdu, kaip tokie „revoliucionieriai“ supranta „ekspropriaciją“. Visuomenė kaip gamybos organizacija jiems neegzistuoja: jų akyse ji yra tik produktų sandėlis. Kapitalizmo tvirtovę driskius mato ne fabrikuose, o parduotuvėse. Ar verta stebėtis, kad jo „ekspropriacija“ – tai paprasčiausios vagystės? Nenuostabu ir tai, kad tokie „ekspropriatoriai“ visada stoja po pačių kraštutinių partijų vėliavomis. Per Didžiąją prancūzų revoliuciją jie „veikė“ gebertistų vardu, mūsų laikais jie „veikia“ po anarchizmo vėliava tik todėl, kad kraštutiniai judėjimai dėl savo ypatingo nepakantumo esamai santvarkai tam tikru mastu pateisina jų „revoliucinius aktus“.
Ar turi tokios „ekspropriacijos“, kitaip tariant – tiesiog vagystės, kokią nors revoliucinę reikšmę? Dar mažesnę nei individualistinė arba socialdemokratinė ekspropriacija. Individualizmas palieka nuosavybę, bet jis bent jau griauna kitą viešpatavimo pagrindą – valstybę. Socialdemokratija išsaugo politinį vergijos įrankį, bet užtat nori sunaikinti privačią nuosavybę. „Ekspropriatoriai“ palieka ir nuosavybę, ir valstybę, neliečia nei vieno iš šiuolaikinės visuomenės pagrindų.
Ar pirkimo-pardavimo aktas yra bent kiek revoliucinis? Suprantama, šito niekas neims teigti. Bet kuo gi driskių „ekspropriacija“ skiriasi nuo pirkimo – pardavimo? Tiktai tuo, kad iš „ekspropriatoriaus“ pusės ji, taip sakant, vykdoma „neatlygintinai“. Bet pats aktas savaime – tam tikro produktų kiekio perėjimas iš vieno asmens rankų į kito rankas – aktas, nors ir lydimas smurto, slysta buržuazinės visuomenės paviršiumi ir tiek pat „griauna“ kapitalizmą, kiek prievartinis užsieniečio pagrobimas vergijon „griovė“ vergovinę santvarką senovėje. Greičiau teisinga, kad tokie „revoliuciniai“ aktai remia esamą visuomenę: pavergimas nenaikina vergovinės santvarkos, jis didina vergvaldžių skaičių; vagystės nenaikina nuosavybės, jos didina savininkų skaičių. Žodžiu, vagystė prilygsta ekspropriacijai tiek pat, kiek pogromas – revoliucijai.
Ar tai reiškia, kad mes tiesiog atmetame bet kokią vagystę ir liepsnojame moraliniu pykčiu visiems tiems, kas išdrįso pasikėsinti į „šventą nuosavybę“? Toks požiūris ne tik dvelkia šaltu ir purvinu žiaurumu alkaniems bei užguitiems vergams, bet ir visiškai prieštarauja mūsų mokymui. Argi anarchizmas neskelbia, kad nuosavybė – tai vagystė? Kodėl gi negalima atimti iš savininko, t.y. vagies, dalies to, kas iš liaudies jo prisiplėšta? Vardan kokio moralinio priesako aš turiu gūžtis nuo šalčio ir bado savo purviname ir šaltame kamputyje, kada kaimynas turi lėšų išmaitinti, aprengti ir sušildyti dešimtį nelaimėlių? Kas drįstų pasakyti, kad aš turiu ramiai žiūrėti, kaip nuo bado vysta mano jėgos, kai aplink mane prekystaliai ir parduotuvės perpildyti prekių? Kas toks niekšiškas, kad atvirai pasakytų alkstančiam: tu nedrįsk imti dabar ir turi tinti iš bado, kol žemėn neateis dangaus karalystė, t.y. iki antro pranašo atėjimo dienos, kai pagal visas taisykles įvyks socialinė revoliucija.
Tegul taip kalba savimi patenkinti buržujai, nors ir besidangstantys socialistų vardu, mes, anarchistai, neisime paskui juos. Ne! Mes atvirai ir garsiai sakome darbo žmonėms: kiekvienas žmogus nuo pat gimimo tampa ne tik pilnateisiu mūsų pasaulinės tėvynės – žemės motinos – piliečiu, bet ir šeimininku visų tų produktų, kurie būtini jo gyvenimui, būtini, kad jis patenkintų bent jau pagrindinius, būtinus savo poreikius.
Nesvarbu, kas dabar, šią minutę, turi tuos produktus ar pinigus, jis – vagis ir plėšikas, jeigu nesiskubina pamaitinti mane, alkstantį, stovintį šalia jo, sotaus. Jis – vagis ir plėšikas, nes niekas negali turėti daugiau turto, nei reikia sveikam ir normaliam jo gyvenimui.
Aš gi vykdau patį normaliausią ir natūraliausią, vadinasi, labiausiai moralų aktą, nes neleidžiu veltui nuvysti protingai būtybei – žmogui, šitam kilniausiam gamtos sūnui. Žmogus sukurtas, kad gyventų linksmai ir laisvai, bėgiotų kalnais ir slėniais, kaip galingas laisvas sakalas mėgautųsi visais gyvenimo džiaugsmais, o ne gęstų niekingoje kovoje su kankinamu alkiu. Būti sočiu, apsirengusiu, mėgautis visomis įmanomomis gyvenimo gėrybėmis – ne tik teisė, net ir kiekvieno normalaus žmogaus pareiga.
Niekas tenedrįsta badauti ten, kur yra visos galimybės pamaitinti visus alkstančius. Kas renkasi mirtį, vietoj to, kad su ginklu rankose gintų savo amžiną, neatsiejamą teisę, savo žmogiškąją teisę – teisę gyventi, tas mano akyse ne kankinys, o apgailėtinas bailys arba bejėgis atgyvenusių prietarų vergas. Alkanam žmogui mes sakome: sotus buržua atsisako tau duoti darbo, bet niekas negali atimti iš tavęs šventos teisės gyventi – drąsiai imk viską, ko tau reikia! Alkanam priklauso viskas, kas numalšina badą.
Mes, anarchistai, ne tik negalime imtis gėdingo popo ar veidmainio moralisto vaidmens, propaguoti darbininkams susitaikymą bei paklusnumą nuosavybės stabui, pačiam niekšiškiausiam ir žiauriausiam iš visų stabų, sukurtų tamsaus ir išgąsdinto laukinio fantazijos, bet, priešingai, mes turime padėti engiamoms ir apiplėštoms masėms ten, kur galime palengvinti skurdo ir vergijos kančias. Mes niekada neatstumsime dirbančiojo, kuris su kalaviju rankose įgyvendina savo teisę gyventi, mes niekada nemesime akmens į vagį, todėl kad pagrindiniai, tikrieji vagys yra tie, kurie iš mūsų proletarų, apgavysčių ir prievartos keliu atėmė viską, kuo gyvenimas gražus, ir stumia mus į tvankius fabrikus, į požemių lūšnas siekti jiems turto, o patiems vysti skurde, purve ir tamsoje. Jokie įstatymai ir moralinės pareigos neįpareigoja mūsų gerbti sotų eksploatatorių pasitenkinimą:
Vis dėlto mes neturime pamiršti vieno dalyko, kad nenusiristume iki driskių ekspropriacijos sampratos: kad ir kokia teisinga būtų vagystė, ji savyje neturi nė lašelio revoliucingumo ir nė per nago juodymą nepajudina buržuazinės visuomenės pagrindų. Tie pagrindai gali ir turi būti sugriauti tik vienu būdu – visuotina visaliaudine ne tik prekybos, bet ir pramoninio, finansinio ir žemės kapitalo ekspropriacija. Tokia ekspropriacija ne tik niekaip nesusijusi su driskių „ekspropriacijomis“, bet ir yra jų stabdoma: darbininkai, įprasdami „eksproprijuoti“, atsitraukia nuo savo klasinių profesinių organizacijų, leidžia užslopti broliško solidarumo jausmams, kuriuos skatina tik nuolatinė bendra kova prieš valstybę ir Kapitalą, o ne sėkmingos ar nesėkmingos vagystės.
Dar daugiau – pradėję vogti tik dėl bado pavojaus, darbininkas greitai įsitraukia į pasipelnymą, kursto savyje pačias blogiausias aistras ir galų gale virsta tokiais pat išnaudotojais, kaip ir kiekvienas gobšus ir ištvirkęs savininkas. Tie apmąstymai turi mus apsaugoti nuo didelio pavojaus – vagystės idealizavimo.
Mes, anarchistai, turime atvirai ir drąsiai pareikšti, kad vagystės nė kiek nepriartina mūsų prie anarchizmo, kad mūsų idealas bus įgyvendintas tik visuotiniu streiku ir ginkluotu sukilimu prieš kapitalą, valstybę ir bažnyčią. Todėl tie, kurie vagiliauja po anarchizmo vėliava, nesupranta mūsų mokymo arba driskiškai jį iškraipo. Proletarinė ekspropriacija vienodai tolima ir buržuaziniam individualizmui, ir inteligentiškai socialdemokratijai, ir driskių „ekspropriacijai“: užgrobiami ne tik produktai, bet ir gamybos priemonės, ne tik parduotuvės, bet ir fabrikai.
Новомирский Д. И. Из программы синдикального анархизма. – Б.м.: б и., 1907. - С. 157-161
Iš http://aitrus.info/node/1098 vertė E. Balčiūnas
