Slavojus Žižekas – slovėnų filosofas, marksistas ir psichoanalitikas, viešasis intelektualas, žinomas visame pasaulyje. Dauguma jo knygų – bestseleriai. Slavojus dėsto daugybėje JAV ir Didžiosios Britanijos universitetų, yra „European Graduate School“ profesorius, Liublianos universiteto sociologijos instituto vyr. tyrėjas, Teorinės psichoanalizės bendruomenės prezidentas. Didžiausią įtaką jo filosofijai padarė J. Lacano psichoanalizė, K. Marxo ekonominė teorija ir Hegelio dialektika.
Šiame straipsnyje Slavojus Žižekas aptaria šiuolaikinę kairės krizę ir naujuosius priešinimosi santvarkai metodus. Kritikuojamas anarchistinis naujųjų kairiųjų „begalinių reikalavimų“ metodas, aprašytas Simono Critchley. Aiškindamas ryšį tarp valstybės ir „anarchinių agentų“, autorius pasitelkia psichoanalitinę asmenybės dalių metaforą. Aptariamas ir priešingas šiam metodas – valstybinės valdžios perėmimas į savo rankas. Visoms šioms metodologijoms autorius priešpastato savo marksistinio tiesioginio veiksmo metodą, paremtą tiksliais ir apibrėžtais reikalavimais.
Viena aiškiausių pastarųjų kelių dešimtmečio pamokų – kapitalizmas yra nesunaikinamas. Marxas lygino jį su vampyru, ir vienas ryškiausių šio palyginimo bruožų, kaip dabar matome, glūdi vampyrų gebėjime visada prisikelti po mirtino sumušimo. Netgi Mao bandymas išrauti kapitalizmą su šaknimis – kultūrinė revoliucija – pasibaigė triumfuojančiu kapitalizmo sugrįžimu.
Šiandienos kairė į globalaus kapitalizmo hegemoniją ir jos palydovą – liberalią demokratiją – reaguoja labai įvairiai. Vieni, pavyzdžiui, priima hegemoniją, tačiau tęsia kovą už reformas pagal jos taisykles (tai „trečiojo kelio“ socialdemokratija). Arba sutinka, jog hegemonija dar tęsis, tačiau mano, kad vis dėlto jai reikia priešintis per jos „įskilimus“.
Arba sutinka, jog bet kokia kova yra bergždžia, kadangi tokiai viską apimančiai hegemonijai neįmanoma nieko padaryti, nebent laukti „dieviškojo smurto“ protrūkio. Tai Heideggerio revoliucinė versija „tik Dievas išgelbės mus“.
Arba jie pripažįsta laikiną kovos beprasmiškumą. Šiandienos globalaus kapitalizmo triumfo akivaizdoje ginčas tęsiasi, tikrasis pasipriešinimas neįmanomas, taigi viską, ką mes galime padaryti, iki kol atsinaujins revoliucinė darbininkų klasės dvasia, yra ginti tai, ką mes vadiname gerovės valstybe, konfrontuojant su tais, kurie valdžioje, keliant nerealius reikalavimus, kurie, mes žinome, yra neišpildomi, ir kitoniškai pasitraukti į kultūros studijas, kur galima tyliai užsiimti kritika.
Arba išryškina faktą, jog ši problema daug fundamentalesnė, kad globalus kapitalizmas, galų gale, yra pagrindinių technologijos principų (arba „techninio intelekto“) padarinys.
Arba postuluoja, jog galima pakirsti kapitalizmą ir valstybės valdžią, tačiau ne tiesiogiai jį atakuojant, o nukreipiant kovą į kasdienes praktikas, „kuriant naują pasaulį“; šiuo atveju, kapitalo galios pamatas yra pakertamas ir tam tikru momentu valstybė griūna (šios strategijos pavyzdys yra zapatistų judėjimas).
Arba pasirenka „postmodernų“ kelią, nukreipdami akcentą nuo antikapitalistinės kovos į įvairias politines-ideologines kovos už hegemoniją formas, išryškindami diskursyvaus susijungimo svarbą.
Arba tikina, kad postmoderniam lygmenyje gali būti pakartota klasikinė marksizmo „determinuoto kapitalizmo neigimo“ retorika: dėl „kongnityvaus darbo“ augimo priešprieša tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinių santykių atšiauresnė nei kada nors, pirmąsyk sukurianti sąlygas „absoliučiai demokratijai“ (Hardto ir Negri pozicija).
Šios pozicijos nepristatomos kaip būdas vengti „tikrosios“ radikalios kairiosios politikos. Tai, ką jie bando nuslėpti, iš tiesų yra būtent tokios pozicijos stoka. Tačiau kairės pralaimėjimas nėra visa pastarųjų trisdešimties metų istorija. Yra kitos, nemažiau stebinančios pamokos, kurias galime išmokti iš Kinijos komunistų, atsakingų už sparčiausią kapitalizmo vystymąsi, ir nuolat gausėjančios Vakarų Europos „trečiojo kelio“ socialdemokratijos.
Trumpai tariant: mes galime tai padaryti geriau. Jungtinėje Karalystėje Thatcher revoliucija savo metu buvo chaotiška ir impulsyvi, paženklinta nenuspėjamais atsitiktinumais. Bet pasirodė Tony Blairas, kuris sugebėjo institualizuoti, arba, Hegelio terminais kalbant, atsitiktinumus paversti būtinumu. Thatcher buvo tiesiog savimi; o Blairas (daugiau nei svarbus) iš tikro suteikė tečerizmui formą.
Kai kurie kritikai atsako į keblią postmodernios kairės padėtį kviesdami pradėti naują pasipriešinimo politiką. Tie, kurie vis dar laikosi tiesioginės kovos prieš valstybinę valdžią, kaltinami užstrigę „senojoje paradigmoje“: šiandieninė užduotis, sako kritikai, yra priešintis valstybinei valdžiai atsitraukiant nuo jos teritorijos ir kuriant naujas erdves už jos kontrolės ribų. Tai, aišku, priešinga kapitalizmo triumfo pripažinimo pusė. Rezistencijos politika nėra daugiau nei moralinis „trečiojo kelio“ kairės papildymas.
{youtube}_GD69Cc20rw{/youtube}
Neseniai išleista Simono Critchley knyga „Begalinis reikalavimas“ („Infinitely Demanding“) yra beveik tobulas šios pozicijos įkūnijimas. Critchley teigia, kad liberaldemokratinė valstybė yra ir išliks. Bandymai sunaikinti valstybę buvo apgailėtinai nevykę; todėl naujoji politika turi lakytis nuo jos atokiau: turi vyrauti antikariniai judėjimai, ekologinės organizacijos, grupės, protestuojančios prieš rasistinę ar seksistinę priespaudą, kitos saviorganizacijos formos. Tai turi būti pasipriešinimo valstybei politika, bombarduojant valstybę neįvykdomais reikalavimais, nepaisant valstybės mechanizmo ribotumo. Pagrindinis tokios atribotos nuo valstybės politikos argumentas yra etinis „begalinio teisingumo reikalavimo“ motyvas: jokia valstybė negali paisyti šių reikalavimų, kadangi jos pagrindinis tikslas yra susijęs su „realia politika“, t.y. su savo pačios kurso (ekonominio augimo, viešojo saugumo ir t.t..) reprodukcija. Critchley rašo:
„Istoriją rašo žmonės su lazdomis ir ginklais, ir niekas negali tikėtis įveikti juos pašaipia satyra bei plunksna. Visgi, kaip parodė atkakli ultrakairiųjų nihilizmo istorija, kai pralaimima – griebiamasi ginklų ir lazdų. Anarchiška politinė rezistencija neturėtų bandyti atkartoti ir pamėgdžioti archaišką smurtinį suvereną, kuriam priešinasi.“
Taigi ką turėtų daryti JAV demokratai? Nustoti kovoti dėl valstybinės valdžios ir pasitraukti į valstybės plyšius, palikti visą valstybinę valdžią respublikonams ir pradėti anarchišką rezistencijos kampaniją? Ir ką darytų Critchley, jei susidurtų su tokiu politiniu konkurentu kaip Hitleris? Aišku, tokiu atveju turėtume „atkartoti ir pamėgdžioti archaišką smurtinį suvereną“, kuriam priešinamės? Ar neturėtų kairė nubrėžti ribas tarp sąlygų, kuriose, konfrontuojant su valstybe, galima griebtis smurto, ir kuriose viskas, ką mes galime daryti, yra „pašaipi satyra ir plunksna“? Critchley pozicijos dviprasmybė glūdi šioje problemoje: jei valstybė (ar kapitalizmas) yra nesunaikinama ir išliks, tai kodėl mes turime nuo jos atsitraukti? Kodėl neveikti valstybės viduje? Kodėl nepriimti pagrindinės „trečiojo kelio“ prielaidos? Kodėl apsiriboti politika, kurią, kaip formuluoja Critchley, „kvestionuoja valstybę ir esamą santvarką nežaidžiant su valstybe, siekiant gėrovės galbūt ir utopine prasme, tačiau tuo ją padarant geresne ar praskiedžiant jos blogąjį poveikį“?
Šie žodžiai tiesiog demonstruoja, kad šiandienos liberaldemokratinė valstybė ir svajinga „begalinio reikalavimo“ anarchiška politika egzistuoja mutualinio parazitizmo formoje: anarchiškieji agentai svarsto apie etiką, o valstybė reguliuoja visuomenę. Critchley anarchiški etiniai-politiniai agentai elgiasi tarsi superego, komfortiškai bombarduodami valstybę savo reikalavimais; ir kuo labiau valstybė bando patenkinti šiuos reikalavimus, tuo kaltė, regis, didėja. Šios logikos laikydamiesi anarchiškieji agentai telkia savo protestus ne prieš atviras diktatūras, o prieš liberalių demokratijų veidmainystę, kurios kaltinamos išdavusios savo pačių principus.
Prieš kelis metus vykusios didžiosios demonstracijos Londone ir Vašingtone prieš JAV invaziją į Iraką yra puikus keisto simbiotinio ryšio tarp valdžios ir rezistencijos pavyzdys. Baigties paradoksalumas slypi tame, jog galų gale abi pusės buvo patenkintos. Protestuotojai išgelbėjo savo sielas: jie aiškiai parodė, jog nesutinka su JAV politika Irako atžvilgiu. Valdžia reagavo ramiai, netgi pasipelnė: protestai ne tik niekaip nepaveikė jau priimto sprendimo atakuoti Iraką, bet ir legitimizavo šį veiksmą. George‘as Busho šitaip reagavo į masines protesto demonstracijas prieš jo vizitą į Londoną: „Matote, mes kovojame, kad tai, ką čia daro žmonės – protestuoja prieš savo valdžios veiksmus, – būtų įmanoma ir Irake!“.
Stulbina, kad kursas, kurį pasirinko Hugo Chávezas, nuo 2006-ųjų metų yra absoliučiai priešingas nei postmodernios kairės: nesipriešindamasis valstybinei valdžiai, jis ją pagriebė į savo rankas (pirmiausia bandė perversmu, po to - demokratiškai) ir žiauriai naudoja Venesuelos valstybinį aparatą savo tikslams. Negana to, jis militarizuoja barijus (1) ir organizuoja ginkluotus būrius. Ir kraštutinė baimė: dabar, kai pajuto ekonominius kapitalo „pasipriešinimo“ jo valdžiai padarinius (laikiną tam tikrų prekių trūkumą valstybės subsidijuojamuose prekybos centruose), jis paskelbė planus konsoliduoti 24-ias jį palaikančias partijas į vieną partiją.
Į tai skeptiškai žiūri netgi kai kurie jo bendražygiai: argi verta aukoti visus populiarius judėjimus, suformavusius Venesuelos revoliucijos veidą? Kaip bebūtų, pasirinkimas, nors ir rizikingas, turi būti patvirtintas: siekiama sukurti naują partiją, kuri funkcionuotų ne kaip tipinė valstybinė socialistinė (ar peronistinė) partija, o kaip naujų politikos formų mobilizacijos įrankis (tokių, kaip vietiniai lūšnynų komitetai). Ką mes turėtume pasakyti tokiam žmogui kaip Chávezas? „Ne, mesk valstybinę valdžią, tiesiog palik viską kaip yra“? Chávezas dažnai nuvertinamas kaip klounas, tačiau ar toks pasitraukimas nenužemintų jo iki subkomandentės Marcoso lygio, kurį daugelis Meksikos kairiųjų šiuo metu vadina „subkomediantu Marcosu“?
Reiktų pasimokyti, kad tikroji ardomoji veikla yra ne „begaliniai reikalavimai“ dalykų, kurių, mes žinome, niekas negali įvykdyti. Kadangi jie žino, jog mes tai žinome, šitokia „begalinių reikalavimų“ linija nesudaro jokių problemų valdantiesiems: „Taip, malonu, kad savo kritiškais reikalavimais jūs primenate mums, kokiame pasaulyje mes visi norėtume gyventi. Deja, mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame turime daryti tai, kas įmanoma“. Iš tikrųjų reikia daryti visai priešingai – bombarduoti valdžią gerai pasirinktais, tiksliais, įvykdomais reikalavimais, kurie negali būti pasitikti tokia pačia retorika.
Slavoj Žižek. Resistance is Surrender. London Review of books, Vol. 29 No. 22, 15 November 2007
