Savo knygos „Apšvietos dialektika“ antrajame ekskurse „Žiuljeta, arba Apšvieta ir moralė“, Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno (A/H) pirmą kartą aptaria Kanto ir Sade‘o sąsajas, norėdami atskleisti, kaip pažymi Slavojus Žižekas, „...kad Markizo de Sado veikalai parodo „Protą, nesivadovaujantį jokia institucija“, kitaip tariant, buržuazinį subjektą, kuris išsivadavo iš nebrandumo būklės“ (1). Tas buržuazinis subjektas – tai „biurgeris, nuosekliai įgydamas vienas kitą keičiančius vergvaldžio, laisvo verslininko, administratoriaus pavidalus“ (2).

Analizuodamas A/H pasiūlytą Kanto formalizuoto Proto ir Sade‘o formalizuoto sadizmo bendrystę, Žižekas nežengia toliau už savo mokytojo Jacques‘o Lacano pasiūlyto „sprendimo“ pripažinti, „jog sugebėjimas geisti savaime nėra „patologinis“ (3) ribų. O iš to plaukia išvada, „jog esama „grynojo gebėjimo geisti“, nes geismas turi nepatologinę, a priori priežastį-objektą“ (4).

Kyla natūralus klausimas – jei į šią filosofinę lygtį mes vis dėlto neįvesime psichoanalitinio sprendinio, ar tai reikš, kad Kantas yra Sade‘as? Ir ką reikš tai, kad Kantas yra Sade‘as?

„Teiginys „Kantas yra Sade‘as“ reiškia moderniosios etikos „begalinį sprendimą“, dedantį lygybės ženklą tarp dviejų radikalių priešybių: kitaip tariant, teigiama, jog kilnus, nesuinteresuotas etinis požiūris tam tikru atžvilgiu yra identiškas arba sutampa su nežabotu piktnaudžiavimu malonumą teikiančia prievarta. Daug kas – galbūt viskas – čia atsiduria pavojuje: ar esama sąsajos tarp Kanto formalistinės etikos ir šaltakraujės Auschwitzo žudymo mašinos? Ar koncentracijos stovyklos ir žudymas kaip neutralus veiksmas yra apšviesto Proto autonomijos reikalavimo vidinė pasekmė? Ar esama pagrįstos giminystės tarp Sade‘o ir fašistų kankinimų?“ (5)

Žižekas keistai elgiasi: pirmiausia pasako, ką tai reikštų, o po to – tarsi pats savęs – imasi klausti: ar tikrai tai reikštų tą, ką pasakiau? Nes atrodo, kad atsakymo, kuris sukeltų visuotinį pavojų, bijo ir jis pats: jei Kantas yra Sade‘as, tuomet Apšvieta yra fašizmas. Kitaip sakant, jeigu kantiškąjį moralės dėsnį bandysime, kaip Hannah Arendt straipsnyje „Kantas ir nacizmas“, prilyginti fašistinei pareigystei, ar neatsitiks taip, kad atskleisime didžiąją A/H „Apšvietos dialektikos“ paslaptį: kapitalizmas yra ne kas kita, kaip totalitarizmas? Kai, A/H žodžiais tariant, „į būti žvelgiama jos perdirbimo ir valdymo aspektu“ (6)?

Pradėdami savąją Kanto kritiką, A/H pirmiausia puola pačią Proto sąvoką: „Proto sąvoka kaip trancendentalinis antiindvidualus Aš apima laisvo žmonių tarpusavio gyvenimo idėją, kurią realizuodami jie organizuojasi į visuotinį subjektą ir panaikina konfliktus tarp grynojo ir empirinio proto atsižvelgiant į sąmoningą bendro reikalo solidarumą. Laisvas tarpusavio gyvenimas parodo tikrą visuotinumo idėją, utopiją“ (7). Tęsdami, A/H atskleidžia, kodėl protas, Apšvietos prasme, tampa pavergimo įrankiu: jis nežino kito tikslo, išskyrus preparavimą. Mąstymo schematizmas tampa industrinės visuomenės interesu. „Vaizdai jau jų gamybos procese iš anksto cenzūruojami, atsižvelgiant į to proto, pagal kurį jie vėliau ir turi būti matomi, standartus“ (8).

Ši Proto kritika užbaigiama pastaba: „Jis [protas, - aut. past.] buvo paverstas betiksliu tikslingumu, kaip tik dėl to leidžiančiu save panaudoti bet kokiems tikslams. Jis pats ėmė žiūrėti į save kaip į planą“ (9). Jei A/H būtų tuo ir pabaigę, gal neįžvelgtume jų žodžiuose jokio negatyvaus atspalvio. Tačiau lyg riktą jie paliko viso to apibendrinimą: „Totalitarinė valstybė moka pasinaudoti nacijomis“ (10).

Keista, kad A/H taip suvokia Protą grynai kantiškąja prasme, nes Kanto moralės dėsnis skelbia, kad ne Protas yra galutinis tikslas – galutinis tikslas yra juo grįstasvisuotinumas. Ši tuščia forma – Protas – nukreipiamas į kitą tuštumą – visuotinumą. Pagrindinė problema, su kuria čia susiduriame yra ta, jog neaišku, kas skelbiasi kalbąs Proto balsu. Kitaip sakant, kaip pažymi Žižekas, Kantas visiškai panaikina subjektą, kuris skelbią Įstatymą. „Moralinio paliepimo sakymo subjektas nematomas Kanto filosofijoje“(11) tarsi jo nė nebūtų.

Kiek kitaip elgiasi Sade‘as – jo kalbantysis subjektas taip pat naudojasi formalizuotu Protu, tačiau tuo pat metu užpildo šią formą pageidaujamu turiniu. Sade‘o veikėjai anaiptol nėra juslių vergai, kaip neretai manoma. Jie – šalti ir bejausmiai Proto komandų vykdytojai. A/H „Apšvietos dialektikoje“ būtent ir bando parodyti tą Sade‘o veikėjų pusę, kuri yra artimiausia Kanto filosofijai – intelektu grįstą moralę.

Tačiau ar galima tada drąsiai dėti lygybės ženklą tarp Kanto ir Sade‘o, turint galvoje vienintelį argumentą – formalizuotą Protą? Juolab, kad jis neimplikuoja jokių konkrečių veiksmų ir pats savaime negali įgyti jokio pavidalo?

Čia susiduriame su paradoksu, kuris iš principo ir lemia tai, jog negalima pateikti aiškaus, vienareikšmio atsakymo. Kantas pasiūlė formą, bet nieko nepasakė apie turinį. Sade‘s parodė, koks galėtų būti Kanto pasiūlytos formos turinys – geriausiai tai ir atspindi visas antrasis A/H „Apšvietos dialektikos“ ekskursas.

Žižekas, bandydamas išnarplioti Kanto – Sade‘o panašumų ir skirtumų raizgalynę, griebiasi Lacano psichoanalizės ir bando įrodyti, jog Sade‘as negali būti pakankamai „šaltas“, kad būtų galima jį prilyginti Kantui. Toks – psichoanalitinis – interliudas jokiu būdu nereiškia išeities taško, o greičiau rodo, kad ir Žižekui šis gretinimas atrodo sunkiai paneigiamas.

Bandydamas iš paskutiniųjų sekti Lacanu, Žižekas priverstas nematyti A/H „Apšvietos dialektikoje“ išsakyto nepaneigiamos paties Proto kritikos. Beje, apie tai plačiau Žižekas apskritai nekalba. Būtent suabsoliutintas iki Įstatymą įsteigiančio organo, Protas tampa tuo, kas gali nepaisyti bet kokio kito dėsnio. Tai, kas tėra „kalkuliavimo, planavimo organas“ (12), staiga virsta galingiausia jėga, lemiančia bet kokį vyksmą.

Verta atkreipti dėmesį, kad visa A/H Apšvietos kritika remiasi nepamatuotai Protui suteiktomis galiomis. Tai, kas pažangą pavertė atžanga, yra ne kas kita, kaip tas pats formalizuotas Protas. Kitaip sakant, problema ne ta, ką Protu galime sukurti, bet ta, kad Protui suteikėme neribotą galią kurti, ką jis nori, neatsižvelgdami į tai, kuo visa tai gali baigtis.

Štai čia ir slypi esminis pavojus, kuris suartina moralistą Kantą, su trangresišku Sade‘u – tuomet, kai paskelbiame Protą Įstatymo leidėju, jis vienodai gali pasirinkti tiek Kanto moralės dėsnį, tiek Sade‘o iškrypimus.

Žižekas, bandydamas išspręsti šią situaciją pasitelkus Lacano psichoanalizę, visiškai neatkreipia dėmesio į tai, kad abiejų – Kanto ir Sade‘o – mąstymo nulemtų veiksmų rezultatas nėra toks svarbus, kaip tai, kas šį rezultatą sukuria. Kad pats Kūrėjas yra ne tik tuščia forma, bet dar ir į bet kokį turinį galintis nuvesti kelrodis. Tačiau ne tai yra baisiausia kalbant apie Kanto ir Sade‘o giminingumą. Baisiausia šioje situacijoje, matyt, yra tai, kad tik Proto dėka apskritai įmanomas tiek visiškas moralumas, tiek visiškas amoralumas.

 

Nors Žižekas ir bando įrodyti, kad Sade‘as nėra toks šaltas, kaip Kantas, bet visi jo psichoanalitiniai įrodymai nuolatos „kybo ore“, nes elementari logika sako, kad žiauriausi žmonijos istorijoje nacių vykdyti nusikaltimai negali būti pavadinti „šiltesniais“ už bet kokį įmanoma (kad ir paties Kanto) moralumą. Taigi norėdamas išvengti akistatos su nemalonia tiesa, Žižekas griebiasi iš esmės spekuliatyvaus žingsnio ir bando parodyti, kaip pasitelkus tą patį instrumentą, sukuriamas vienoks ar kitoks turinys.

Situacijos negelbsti ir tai, kad Žižekas pateikia skirtingas Kanto ir Sade‘o gamtos sampratas, kurios, jo manymu, parodo esminį jų mastymo skirtingumą. A/H nebuvo susipažinę su Lacano straipsniu „Kantas su Sade‘u“, kai rašė „Apšvietos dialektiką“, bet vargu ar tai būtų iš esmės pakeitę jų kritinę mintį. Šiems filosofams, kitaip nei Žižekui, rūpi ne gražus ir dailiai iš psichoanalitinių sąvokų nuaustas optimistiškas sprendimas. Jie stengiasi kiek galima giliau pažvelgti į problemos esmę ir ją aprašyti.

Todėl jie nesiima matuoti Kanto ir Sade‘o temperatūros ir parodo, jog „neteisingumas, neapykanta, griovimas tampa net funkcionuojančiais po to, kai dėl proto formalizacijos visi tikslai kaip iliuzijos praranda būtinumo ir objektyvumo pobūdį. Apžavai pavirsta paprasčiausiu veiksmu, priemone, trumpai tariant, – industrija“ (13).

Taigi galima teigti, kad A/H ne teisina Kantą prieš Sade‘ą, o priešingai – parodo, kad be esminio Kanto moralės filosofijos principo – formalizuoto Proto – nebūtų ir Sade‘o, kitaip sakant, kad mes ne tik galime sakyti: Kantas yra Sade‘as, bet dar galime pridėti: be Kanto nebūtų ir Sade‘o.

Eidami dar toliau ir galutinai triuškindami Apšviestąjį Protą, A/H parodo, kad toks – formalizuotas – Protas nebūtų įmanomas be civilizacijos, kuri sukuria jam sąlygas. Visa tai geriausiai nusakoma tokiais žodžiais: „Proto formalizacija yra tiesiog mašininio gamybos būdo intelektuali išraiška. Priemonė fetišizuojama: ji praryja troškimą. Panašiai kaip Apšvieta teoriškai paverčia iliuzijomis tuos tikslus, kuriais buvo pagražintas ankstesnių laikų valdymas, dėl pertekliaus galimybės ji atima ir praktinį pagrindimą. Valdymas išgyvenamas kaip savitikslis, kaip ekonominės valdžios forma“(14).

Ši kritika Apšvietai, kuri parodo jos formalizuoto Proto bejėgiškumą, galutinai įtikina tuo, jog formalizuotas Protas ne tik gali tapti Sade‘o iškrypimais, bet ir yra pats tikriausias mašininio gamybos būdo intelektualios išraiškos produktas.

Nuvainikavę formalizuotą Protą, A/H, baigdami savo antr1jį ekskursą „Apšvietos dialektikoje“, drąsiai teigia: „Asmeninių nedorybių istoriografija Sade‘o kaip ir Mandeville‘io tekstuose yra ne kas kita, kaip totalitarinės eros visuomeninių dorybių išpranašavimas“ (15). Čia A/H jau nebeslepia, kad formalizuotas Protas, nesvarbu, ką apie jį sakė Kantas, iš tiesų yra totalitarinės visuomenės šauklys. Kad būtent jis skelbia tas dorybes, kurias išpažįsta Sade‘as. Šiame kontekste Žižeko „Etika anapus gėrio“ atrodo visiškai neturinti ką pridurti, nes Kanto ir Sade‘o priešpriešų ieško ne formalizuotame Prote, o kažkur anapus jo.

Būtina atkreipti dėmesį į vieną iš pačių originaliausių A/H „Apšvietos dialektikos“ minčių: mašininis gamybos būdas, kurio intelektuali išraiška yra formalizuotas Protas, yra ne kas kita, kaip totalitarinė eros dorybių išpranašavimas. Čia pasakoma išties daug: visa kapitalizmo mašinerija – tai ne kas kita, kaip totalitarizmas.

Tuomet, kai „betikslis tikslingumas“ – formalizuotas Protas – tampa pačiu svarbiausiu, ir visa lemiančiu veiksniu, fetišizuota priemonė praryja bet kokius troškimus ir tampa sau pakankamu tikslu. Tokia yra ir kapitalizmo esmė: jis siekia vienintelio – kuo daugiau pagaminti. Tarsi tai būtų pati didžiausia dorybė. Bet ši „dorybė“ paremta ne pamatuota nauda – ji tėra to paties formalizuoto Proto savybė.

Gamyba vyksta tik dėl pačios gamybos. Kapitalizmas yra ne kas kita, kaip tuščiai besisukanti turbina, kuri ryja viską, kas pasinainioja jos kelyje. Šia prasme jis niekuo nesiskiria nei nuo fašizmo, nei nuo bet kokio kito totalitarizmo. Nes visų jų esmė yra ne kokia nors virš visko iškelta idėja (kaip Aukščiausias Gėris ar kuris nors nacija, tėvynė ir pan.), – bet paprasčiausias siekis užvaldyti.

Apibendrinant galima pasakyti, kad A/H bene pirmieji įžvelgia Apšviesto, formalizuoto Proto pavojų ir jį fiksuoja, pasitelkę į pagalbą du radikalius formalizuoto Proto atstovus – Kantą ir Sade‘ą. Be abejo, vėlesni įvykiai tik patvirtino jų būgštavimus dėl formalizuoto Proto skelbiamų dorybių, dėl pavojaus, kad jis gali visiškai užvaldyti žmoniją, įgavęs mašininio gamybos būdo pavidalą.

Ir net jeigu mes bandome pateisinti formalizuoto Proto viešpatavimą įvedė Lacano „grynąjį gebėjimą geisti“, tai visiškai nekeičia fakto, kad ir šis gebėjimas galiausiai išsigimsta į paprasčiausią vartojimą. Šia prasme į Lacano pasiūlytą sprendimą galima žvelgti ne kaip į išeitį, bet kaip į tos pačios A/H kritikos papildymą.

Nes esminė tiesa nuo to nesikeičia: formalizuotas Protas, virtęs industrija, t.y. kapitalizmu, nesiekia ko nors daugiau už didesnį savo įsiviešpatavimą. Jis tiesiog negali turėti kitų tikslų, nes vadovaujasi savo formos taisyklėmis.

Iš to seka išvada, kad Kantas niekuo nesiskiria nuo Sade‘o, kaip kad kapitalizmas niekuo nesiskiria nuo bet kokio totalitarizmo.

Kantas yra Sade‘as – tai tiesa, pasakyta pačioje „Apšvietimo dialektikoje“.