Portalas kapitalizmoistorija.org paviešino Josifo Stalino, tuo metu dar tik jauno Gruzijos revoliucionieriaus, 1907 m. rašytą veikalą „Anarchizmas ar socializmas?“. Jame J. Stalinas Čia jis kritikuoja anarchistus, įrodinėja, kad jie nėra nei tikrieji socialistai, nei tikrieji revoliucionieriai. „Anarchistai yra tikrieji marksizmo priešai“, – sako būsimasis pasaulio proletariato vadas.

 

Josifas Stalinas. Anarchizmas ar socializmas?

Šių laikų visuomeninio gyvenimo ašis yra klasių kova. O šios kovos eigoje kiekviena klasė vadovaujasi savo ideologija. Buržuazija turi savo ideologiją — tai vadinamasis liberalizmas. Turi savo ideologiją ir proletariatas — tai, kaip žinoma, yra socializmas.

 

Liberalizmo negalima laikyti kažkuo vientisu ir nedalomu: jis skaidosi į įvairias pakraipas, sutinkamai su įvairiais buržuazijos sluoksneliais. Nėra vientisas bei nedalomas ir socializmas: jame taip pat yra įvairių pakraipų.

 

Nesiimsime čia nagrinėti liberalizmo, — tai geriau atidėti kitam laikui. Norime supažindinti skaitytoją tiktai su socializmu ir jo srovėmis. mūsų nuomone, tai jums bus įdomiau.

 

Socializmas dalosi į tris svarbiausias sroves: reformizmą, anarchizmą ir marksizmą.
Reformizmas (Bernšteinas ir kt.), kuris socializmą laiko vien tolimu tikslu ir daugiau niekuo, reformizmas, kuris faktiškai neigia socialistinę revoliuciją ir mėgina įvesti socializmą taikiu keliu, reformizmas, kuris skelbia ne klasių kovą, o jų bendradarbiavimą, — šis reformizmas diena iš dienos irsta, diena iš dienos praranda bet kurias socializmo žymes, ir, mūsų nuomone, nagrinėti jo čia, šiuose straipsniuose, apibrėžiant socializmą, nėra jokio reikalo.

 

Visiškai kitas reikalas yra marksizmas ir anarchizmas: jie abudu dabartiniu metu yra pripažįstami socialistinėmis srovėmis, abu įnirtingai kovoja tarp savęs, abu jie stengiasi pavaizduoti save proletariato akyse tikrai socialistiniais mokslais, ir, žinoma, nagrinėti ir priešpastatyti juos vieną prieš antrą bus skaitytojui žymiai įdomiau.

 

Mes nepriklausome prie tų žmonių, kurie, paminėjus žodį „anarchizmas“, su panieka nusigręžia ir, numoję ranka, sako: „Ir norėk tu man juo užsiimti, net ir kalbėti apie jį neverta!“ Mes manome, kad tokia pigi „kritika“ yra ir netikusi, ir nenaudinga.

 

Mes nepriklausome ir prie tų žmonių, kurie ramina save tuo, kad anarchistai, girdi, „neturi masės ir dėl to jie nėra tokie jau pavojingi“. Svarbu ne tai, paskui ką šiandien eina didesnė ar mažesnė „masė“, — svarbu yra mokslo esmė. Jeigu anarchistų „mokslas“ išreiškia tiesą, tai jis, savaime suprantama, būtinai prasiskins sau kelią ir sutelks aplink save masę. O jeigu jis yra nepagrįstas ir pastatytas ant klaidingo pamato, tai jis ilgai neišlaikys ir pakibs ore. O anarchizmo nepagrįstumas turi būti įrodytas.

 

Kai kas mano, kad marksizmo ir anarchizmo principai esą vieni ir tie patys, kad tarp jų esą tik taktinių nesutarimų, tad, jų nuomone, šių dviejų srovių visiškai negalima esą priešpastatyti vienos prieš antrą. Bet tai yra didelė klaida.

 

Mes manome, kad anarchistai yra tikri marksizmo priešai. Vadinasi, mes pripažįstame ir tai, kad su tikrais priešais reikia kovoti ir tikrą kovą. O dėl to reikalinga išnagrinėti anarchistų „mokslą“ nuo pradžios ligi pabaigos ir jį pagrindinai iš visų pusių apsvarstyti.

 

Reikalas tas, kad marksizmas ir anarchizmas yra pagrįsti visiškai skirtingais principais, nepaisant to, kad jie abu stoja į kovos areną su socialistine vėliava. Kertinis anarchizmo akmuo yra asmenybė, kurios išsivadavimas, jo nuomone, yra svarbiausia masės, kolektyvo išsivadavimo sąlyga.

 

Anarchizmo nuomone, marės išsivadavimas negalimas tol, kol išsivaduos asmenybė, todėl jo lozungas yra: „Viskas asmenybei“. O marksizmo kertinis akmuo yra masė, kurios išsivadavimas, jo nuomone, yra svarbiausia asmenybės išsivadavimo sąlyga. Tai yra, marksizmo nuomone, asmenybės išsivadavimas negalimas tol, kol išsivaduos masė, todėl jo lozungas yra: „Viskas masei“.

 

Aišku, kad čia turime du principus, neigiančius vienas antrą, o ne vien tik taktinius nesutarimus.
Mūsų straipsnių tikslas — sugretinti šiuos du priešingus principus, palyginti tarp savęs marksizmą ir anarchizmą ir tuo pačiu nušviesti jų vertingumus ir trūkumus. Be to, laikome esant reikalinga čia pat supažindinti skaitytoją su straipsnių planu.

 

Pradėsime nuo marksizmo apibudinimo, pakeliui paliesime anarchistų pažiūras į marksizmą, o paskui pereisime prie paties anarchizmo kritikos. Būtent: išdėstysime dialektinį metodą, anarchistų pažiūras į šį metodą ir mūsų kritiką; materialistinę teoriją, anarchistų pažiūras ir mūsų kritiką (čia pat bus pasakyta apie socialistinę revoliuciją, socialistinę diktatūrą, programą minimum ir aplamai apie taktiką); anarchistų filosofiją ir mūsų kritiką; anarchistų socializmą ir mūsų kritiką; anarchistų taktiką ir organizaciją – ir pabaigai pateiksime savo išvadas.

 

Mes pasistengsime įrodyti, kad anarchistai, kaip smulkių bendruomenių socializmo skelbėjai, nėra tikrieji socialistai.

 

Mes taip pat pasistengsime įrodyti, kad anarchistai, kadangi jie neigia proletariato diktatūrą, nėra ir tikrieji revoliucionieriai...

 

Taigi, eikime prie reikalo.

 

Skaityti toliau: Josifas Stalinas. Anarchizmas ar socializmas?

2010 12 24