JAV aktyvistai, diskutuodami apie anarchizmą bei marksizmą, susiduria su neišvengiamu iššūkiu, ypač tie, kuriems tokio pobūdžio diskusija atrodo tarsi kažkas netikėtai naujo. Skirtingų variacijų atsiranda net kalbant apie dalykus, kurie tradiciškai atskirdavo šias dvi ideologijas.
Tokią situaciją galima būtų paaiškinti anarchizmo ir marksizmo nesekme, patirtą bandant įleisti šaknis pasauliniu lygiu ar bent jau JAV dirbančiųjų sluoksniuose. Be tokių šaknų šių dviejų politinių ideologijų atmainos susiduria su savotiška teorine bei praktine izoliacija, dažnai sukeliančią tų atmainų neatitikimą istorinei abiejų ideologijų tradicijai, nes naujai susiformavusios srovės negali būti patikrintos visuomeninių organizacijų lygmenyje. Būtent dėl to pagrindiniai anarchizmo bei marksizmo skirtumai tampa migloti ir vos pastebimi iš šių ideologijų kilusiose srovėse.
Nepaisant to, būtina suprasti, jog egzistuoja labai svarbūs skirtumai bei panašumai, ypač tada, kai anarchizmas ir marksizmas analizuojami revoliucinio bei socialinio virsmo perspektyvoje. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti bei paaiškinti šias problemas, atsižvelgiant į faktą, jog visos tiesos, priskiriamos anarchistams arba marksistams, gali ir nesutapti su kiekvieno asmeniniais įsitikinimais.
Bendras pamatas
Abi ideologijos – ir anarchizmo, ir marksizmo – formavosi pramoninės revoliucijos metu, todėl jas sieja nemažai bendrų bruožų.
Tiek anarchizmas, tiek marksizmas yra antikapitalistinės ideologijos. Jos siekia ne reformuoti kapitalizmą į kažką lengvesnio ir švelnesnio, bet panaikinti jį kaip sistemą apskritai, kadangi kapitalizmas yra paremtas priverstiniu dirbančiųjų išnaudojimu.
Tiek anarchizmas, tiek marksizmas tiki, jog pagrindinis tikslas yra panaikinti prievartinį išnaudojimą, o ne bandyti priversi kapitalistų sluoksnį reformuoti esančią kapitalistinę sistemą.
Tiek anarchizmas, tiek marksizmas mato valstybinę santvarką kaip pagrindinį viesuomenės skaldymo į sluoksnius ir tų sluoksnių išnaudojimo instrumentą, todėl siekia visiškai panaikinti kapitalistiniais principais grįsta valstybinę santvarką.
Tiek anarchizmas, tiek marksizmas siekia sukurti sluoksniškai vienalytę, niekeno nevaldomą visuomenę, kurioje žmonių santykiai būtų grįsti bendru susitarimu bei bendradarbiavimu.
Skirtingos revoliucinės perspektyvos
Esminiai marksizmo ir anarchizmo skirtumai iškyla svarstant, kokiais būdais visa tai galėtų būti pasiekta. Tam, kad galėtume tęsti mūsų diskusiją, privalome išsiaiškinti, kas yra ta kapitalistinė valstybinė santvarka.
Pirmiausia tokia santvarka remiasi organizacija, kurios pagrindinis prioritetas yra ginti valdančiojo elito teises ir interesus visų kitų visuomenės sluoksnių atžvilgiu. Tam yra pasitelkiamos įvairios biurokratinės instancijos, tokios kaip įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji bei administracinė valdžia, o patys įstatymai su kalėjimais, iš esmės yra prievartos priemonės. Antikinės Graikijos ir Romos vergokratijos laikais valstybinė santvarka pirmiausia buvo orientuota į vergvaldžių interesų propagavimą bei jų teisių gynimą pavergtųjų atžvilgiu. Dabartinė kapitalistinė valstybinė santvarka yra orientuota į kapitalą kontroliuojančių sluoksnių interesų propagavimą bei jų teisių gynimą dirbančiųjų algos vergų atžvilgiu.
Anarchistui skirtingų visuomenės sluoksnių egzistavimas pirmiausia yra prievartinės valstybinės santvarkos padarinys, todėl socialiai vienalytė visuomenė, jo požiūriu, įmanoma tik panaikinus tokią santvarką. Kaip tik tai yra pagrindinis anarchisto tikslas ir uždavinys. Tik panaikinus valstybę įmanoma visuomenė, kurioje tarpusavio santykiai galėtų būti grįsti bendru sutarimu ir bendradarbiavimu.
Marksistiniu požiūriu, pati valstybinė santvarka yra socialinių visuomenės sluoksnių tarpusavio kovų padarinys, atsiradęs „stipriai“ mažumai laimėjus prieš „silpną“ daugumą. Valstybinės santvarkos atsiradimą sąlygojo skirtingų visuomenės sluoksnių vystymasis, grįstas tam tikromis paslaugomis ir poreikiais.
Marksistai lygiai taip pat, kaip ir anarchistai, siekia panaikinti valstybinę santvarką. Marksistui tai yra pagrindinis aspektas, atskiriantis dirbančiųjų visuomenės sluoksnių revoliuciją nuo tos revoliucijos, kurios dėka būsimieji kapitalistai panaikino feodalizmą. Apžvelgdamas vos vieną mėnesį gyvavusios Paryžiaus Komunos įkūrimą 1871 m., K. Marxas pabrėžė, jog kapitalistinė revoliucija gali perimti kariuomenę bei esamą biurokratiją, nes disponuoja kapitalu, tuo tarpu darbininkai, kovodami prieš kapitalistus, tokios galimybės neturi. Todėl, anot Marxo, valstybinė santvarka privalo būti panaikinta.
Kas bus po kapitalizmo griūties?
Marksistų ir anarchistų revoliucinės perspektyvos ima skirtis, kai pradedama spręsti, kas turi būti daroma po kapitalizmo griūties. Kadangi anarchistui tai yra veiklos tikslas, jie neturi planų, kas turėtų būti daroma, kai pergalė pasiekta. Tuo tarpu marksistas netiki, jog po kapitalizmo griūties iškart gali būti sukurta socialiai vienalytė visuomenė. Anot marksizmo, revoliucija visada lydima kontrrevoliucijos, kuriai sustabdyti reikalinga tam tikra valstybinė santvarka.
Anot Marxo, socializmas turėtų būti grįstas kur kas labiau išvystytomis gamybinėmis jėgomis nei kapitalizme, todėl būtina tam tikra laikina valstybinė santvarka. Būtina gamubinių jėgų vystymąsi koordinuojanti valstybinė santvarka, kuri gyvuotų iki to momento, kol užtikrintų būtinų individualių materialių poreikių patenkinimą.
Marxo vizijoje tai yra dirbančiųjų valstybė, kurios santvarka bus kontroliuojama pačių dirbančiųjų. Tokio tipo valstybinę santvarką Marxas dažnai apibrėžia kaip „proletariato diktatūrą“. Šiuolaikiniam skaitytojui, patyrusiam tokius totalitarinius režimus kaip fašizmas ir stalinizmas, diktatūros terminas siejasi su visu tuo, kas kardinaliai priešinga demokratijai, tačiau Marxo dienomis šis terminas turėjo visai kitą reikšmę. Pats Marxas bet kurį demokratiškiausią šiuolaikinio kapitalizmo režimą apibrėžtų ne kitaip, kaip buržuazijos diktatūrą. Pasitelkdamas „proletariato diktatūros“ terminą, Marksas turėjo omeny ne ką kitą, o tai, jog visapusiška valstybės kontrolė priklauso dirbančiųjų sluoksniui, kuris efektyvią kontrolę užtikrina demokratinėmis priemonėmis.
Tam tikslui iš dirbančiųjų sluoksnis (darboviečių, profesinių sąjungų, gyvenamų rajonų) būtų renkami atstovai tiek į lokalinio, tiek ir į valstybinio lygio atstovų susirinkimus. Tačiau Marxas neatmetė galimybės, jog tokie rinkti atstovai bei administratoriai galėtų įgyti interesų, kurie nesutaptų su visų dirbančiųjų interesais. Norint išvengti visuomenės interesui priešiškos biurokratijos formavimosi, Marksas rekomendavo tokias priemones:
– privalo egzistuoti išrinktojo atstovo atšaukimo galimybė, jei jo rinkėjai pripažintų tokio atšaukimo būtinybę,
– išrinktojo atstovo uždarbis turėtų būti tokio pat dydžio, kaip ir vidutinis profesionalaus dirbančiojo uždarbis.
– atstovaujantiems organams privalo priklausyti ne tik įstatymų leidžiamoji, bet ir vykdomoji valdžia, kad jos turėtų galią įgyvendinti savo vykdomą politiką.
Paskutiniuoju punktu Marxas pabrėžė skirtumą tarp dirbančiųjų susirinkimų ir atstovaujamųjų organų, būdingų kapitalistinėms demokratijoms. Kapitalistinėje demokratijoje išrinkti atstovai klaidina dirbančiuosius kurdami abstrakčius įstatymus, tuo tarpu tikrosios valdžios funkcijos yra vykdomos paprastų dirbančiųjų akims neprieinamose instancijose, kurių vadovybė priklauso kapitalistinės visuomenės elitui. Marxas pabrėžė, jog dirbančiųjų demokratijoje atstovaujantys organai turi ne tik kurti, bet ir įgyvendinti įstatymus, o pagrindiniais jų kriterijais turėtų būti veiklos skaidrumas bei atsiskaitomumas atstovus renkančiųjų atžvilgiu.
Tokios dirbančiųjų demokratijos pavyzdį mes galime matyti Venesuelos bendruomenės susirinkimuose ir komunose (iš kelių kaimynystėje esančių bendruomenių renkami atstovai, kurie ieško sprendimų regionui rūpimais klausimais). Šituose organuose ne tik priimami politiniai sprendimai, atstovai privalo gauti savo rinkėjų pritarimą bei organizuoti savo pačių rinkėjus, kad šie tuos sprendimus įgyvendintų. Vadinamojoje „dalyvaujamoje demokratijoje“ įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia atveria savo rinkėjams galimybę tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmime bei kontroliuoti jų vykdymą.
Marxas siūlė nuolatinę kariuomenę pakeisti ginkluota visuomenės savigyna. Jis tvirtino jog valstybiniai reikalai turėtų būti supaprastinti iki aministracinio lygio uždavinių, kurie atsirastų demokratiškai sukurto plano dėka. Vietoje to, kad saujelė valstybinių biurokratų primetinėtų valią, visuomenė pati galėtų prisimti atsakomybę už sau išsikeltų uždavinių įgyvendinimą.
Laikinoji priemonė
Anarchizmas yra priešiškas bet kokios valstybinės santvarkos suformavimui, nes ji bet kokiu atveju siejasi su prievarta. Tačiau reikia pripažinti, jog minėtoji dirbančiųjų santvarka būtų unikali tuo, kad propaguotų ir gintų daugumos ineresą anksčiau tą daugumą išnaudojusios mažumos atžvilgiu. Kitą vertus, tai tik laikina priemonė. Pašalinus kontrrevoliucijos grėsmę, o valstybinius uždavinius supaprastinus iki administracinio lygio bei užtikrinus būtinųjų materialių poreikių patenkinimą, valstybinė santvarka prarastų prasmę. Jį išnyktų ir būtų pakeista laisvu žmonijos bendradarbiavimu, kuriame kiekvieno laisvė priklausytų nuo laisvės, kurią turi likusieji.
Savo knygoje „Valstybė ir revoliucija“ Leninas tvirtino: „Proletariatui valstybė reikalinga tik laikinai. Mes sutinkam su anarchistais dėl valstybės panaikinimo kaip pagrindinio tikslo. Tačiau tam tikslui pasiekti mes privalome laikinai pasinaudoti valstybinės valdžios resursais, instrumentais ir metodais išnaudotojų atžvilgiu.“
Panašiai rašė Trockis savo apybraižoje „Stalinizmas ir bolševizmas“: „Marksistai visiškai pritaria anarchistams, keliantiems valstybės panaikinimo reikalavimą kaip pagrindinį tikslą. Tačiau marksistai yra įsitikinę, jog valstybinė santvarka negali būti likviduota vien tik ją ignoruojant.“
Patirties pamokos
Svarbu pastebėti, jog istorijos eigoje nė vienam revoliuciniam dirbančiųjų judėjimui nepavyko išvengti vienos ar kitos valstybinės santvarkos sukūrimo kaip atsvaros kapitalistinei santvarkai.
Pavyzdžiui, Venesuela tebėra kapitalistinė valstybė, išliekanti revoliucinio proceso gniaužtuose. Mes aptarėme šios šalies bendruomeninių susirinkimų ir komunų vystimąsi, kas viso labo yra tik embrioninės dirbančiųjų valstybės formos. Nepaisant spontaniškos Venesuelos revoliucijos pradžios, ji sugebėjo sukurti tokias politinės organizacijos formas, kurios potencialiai pajėgios pakeisti oligarchijai tarnaujančias parlamentines institucijas.
2006-ais Oaxacoje (Meksika) kapitalistinė santvarka buvo pakirsta spontaniškai kilusio sukilimo. Sukilimui koordinuoti bei rūpintis būtiniausiomis žmonių reikmėmis buvo įkurta APPO (Visuotinė Oaxacos žmonių asamblėja), kuri iš tikrųjų ir buvo kapitalizmui kardinaliai priešingos valstybinės santvarkos pradžia.
Abejotina, kad Oaxacos bei Venesuelos revoliucijų sekmės atveju žmonės siektų panaikinti jiems valdžią suteikusias valstybines institucijas. Tokiai priemonei prieštarautų bet kuris rimtas revoliucionierius ir daug anarchistų, nepaisant to, kad anarchizmo teorija kategoriškai atmeta valstybinę santvarką. Valstybės panaikinimas reikštų atsisakymą įveikti kontrrevoliuciją, siekiančią sugražinti valstybinę valdžią saujelei kapitalistų.
Jūdėjimo formavimas
Egzistuoja ir kiti anarchizmo bei marksizmo skirtumai, susiję su judėjimo formavimu. Dauguma anarchistų grupių tradiciškai priešiškai nusistačiusios politinių reformų atžvilgiu. Jų manymu, politinės reformos nukreipia dėmesį nuo svarbiausio dirbančiųjų uždavinio sukurti naują visuomenę, todėl tokia reformistinė kova yra klaidinanti. Anarchistai, pvz, dalyvautų streikuose, siekiančiuose sutrumpinti darbo savaitę, tačiau tikrai nedalyvautų streikuose, reikalaujančiuose valstybiniu lygiu priimti įstatymą dėl sutrumpintos darbo savaitės.
Priešingai jiems, marksistai pritartų bet kokiai dirbančiųjų sąlygas gerinančiai reformai, jei tik nematytų tiesiogino kelio valstybinei valdžiai perimti. Dirbančiųjų organizavimas siekiant atlikti įvairiausias reformas sustiprintų galimybę kelti dar revoliucingesnius reikalavimus ateityje.
Anarchistai tradiciškai nepritaria jokios partijos kūrimui. Anarchistų nuomone, plačiosios visuomenės tarpe turėtų kurtis šimtus narių turinčios revoliucinės organizacijos, kurios prasidėjus revoliuciniam judėjimui pakaitintų revoliucinius visuomenės instinktus ir tokiu būdu pasitarnautų esamos santvarkos griovimui.
Tuo tarpu marksistai siekia kurti dirbančiųjų partijas, kurios veiktų kaip atsvara kapitalistų partijoms. Net jei šios partijos tėra reformistinės (šiandien tokių yra dauguma), jos kaip galutinio tikslo sieks kapitalizmo panaikinimo, o ne bandys surasti kompromisą su juo. Tai yra pagrindinis bruožas, skiriantis revoliucionierius nuo reformistų.
Partijos pasitarnauja kaip įrankis, galintis pastūmėti dirbančiuosius revoliucijos link. Partijos siekia suburti visą dirbančiųjų sluoksnį kovai su kapitalizmu, o ne patikėti revoliucinį judėjimą keliems šimtams slaptų revoliucinių organizacijų narių. Be to, tokios partijos sieks transformuoti dirbančiųjų partiją į revoliucinę, kad dirbantieji būtų pasiruošę perimti valstybinę valdžią ir tarnauti visuomenei per savo pačių sukurtas demokratines institucijas. Marksistams socialistinė revoliucija nėra įmanoma, kol ji neapima absoliučios dirbančiųjų daugumos, kurią privalo vienyti kovinga bei socialiai susivokusi demokratinė saviorganizacija.
Pirmiausia iškylantys sunkumai bei programa
Pabaigai apie tai, kaip reaguojame į pirmuosius revoliucinius sunkumus. Skirtumai tarp anarchistų ir marksistų šiandieninėje revoliucinių sunkumų praktikoje yra labai migloti. Gyvybiškai sudėtingose situacijose anarchistai neretai veikia kaip pavyzdiniai marksistai, o nemažai vadinamųjų marksistų to padaryti apskritai nepajėgia.
Tikrieji marksistai paprastai sukuria reikalavimų programą, atspindinčią dirbantiesiems svarbius poreikius. Dažniausiai tai pamatinės demokratinės reformos – progresyviniai mokesčiai, nemokamas švietimas, įvairios socialinės paslaugos bei bedarbystės naikinimas. Tokios reformos pasitarnauja kaip tiltas į dar revoliuciškesnius reikalavimus. Programos nėra kuriamos kaip receptai, tinkantys visoms situacijoms, o greičiau kaip priemonės, sąlygojančios socialinio sajūdžio brendimą ir revoliucinį dirbančiųjų aktyvumą.
Istorinė patirtis patvirtina tokį metodą. Pavyzdžiu galėtų būti Venesuela, kurioje 2002 metų valstybinis perversmas sąlygojo milijonų venesueliečių savarankišką mobilizaciją, siekiančią grąžinti valdžion demokratiškai išrinktą prezidentą Hugo Chavezą. Neapsiribojant vien tuo, vietinės oligarchijos bei JAV imperializmo opozicija buvo ir toliau silpninama naujais revoliuciniais reikalavimais – bendruomeninių susirinkimų kūrimu, darbo vietų kontrolės perdavimu darbininkams, tam tikra valstybinės pramonės nacionalizacija bei valstybės finansų kontroliavimu. Sėkminga kova dėl smulkių demokratinių reformų įgalino dirbančiuosius palaipsniui kelti vis revoliucingesnius reikalavimus. Žmonių vienybė ir visuotinis sąjūdis subrandino jų pačių pasitikėjimą savo jėgomis bei padėjo suvokti savo pačių galią, įgalinančią kovoti už tai, kas jiems reikalinga.
Todėl net smulkiose profsąjungose ar stambesniuose dirbančiųjų susivienijimuose marksistai visada agituoja už kuo platesnę dirbančiųjų sąjungą, kuri suteiktų galimybę sėkmingiau kovoti prieš kapitalistinę santvarką. Marksistai nebando kelti reikalavimų, kurių dirbantieji nesupranta, ar primesti jiems šokiruojančius lozungus, kurie paverstų juos ultrakairiaisiais.
Reikia pripažinti, kad ultrakairumas neretai tampa tiek marksistų, tiek pačių anarchistų per dažnai naudojama priemone. Pagrindinis marksistų dėmesys turėtų būti nukreiptas į dirbančiųjų organizavimą realių tikslų įgyvendinimui, nes būtent per tokią praktiką dirbantieji įgyja sąmoningumą bei patirtį, įgalinančią kelti dar didesnius reikalavimus. Marksizmo tikslas yra kurti vis platesnę dirbančiųjų vienybę, atveriant jų sąmones vis labiau revoliucingoms įdėjoms kovoje su kapitalistine santvarka.
Taigi tarp rimtų ir kažką tikro daryti norinčių anarchistų ir marksistų yra labai daug panašumų. O akivaizdūs skirtumai galėtų būti diskutuojami bei tikrinami draugiškoje atmosferoje.
___________________
Markas Vorpahlas yra antimilitaristas ir marksistas, rašantis Workers Action portalui. Parašyti jam galima e-paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Iš www.workerscompass.org vertė Tomas Puidokas
23010 12 29
