Smagieji krikščionybės puslapiai: teologija
teorija

       Protingas žmogus, ketinantis piktai ar nepiktai pasišaipyti iš krikščionybės, visų pirma turėtų nulenkti galvą prieš ją už daugelį tų dalykų, kurių visumą mes dabar įvardiname Vakarų kultūra; ir būtent už daugelį teigiamų dalykų. Skelbti ją esant visiškai visomis prasmėmis neigiamą tegalėjo filosofinės sistemos ir ideologijos, mažų mažiausiai tapačios krikščionybei kai kuriais klausimais redukuotu požiūriu į tikrovę.

       Vis dėlto ši religija ne veltui susilaukė gausios kritikos ir pasipriešinimo. Apimdama daugelį žmogiškosios veiklos sričių, krikščionybė kritikuota ir dėl teologinių prieštaravimų, ir dėl konkretaus teologinių tiesų įgyvendinimo istorijoje. Su pagrindinėmis krikščioniškosiosmis tiesomis sunkiai dera kryžiaus žygiai, inkvizicija, aktyvus dvasininkų dalyvavimas pasaulietinėje veikloje ir kiti krikščionių veiklos būdai.


       Krikščioniškoji teologija pasižymi itin dideliu racionalumu tokiu geistinu bruožu šiandieniniam hiperracionaliam (ar norinčiu tokiu save matyti) žmogui. Kita vertus, ji, būdama religija ir vien jau todėl būdama priversta kalbėti apie kai kuriuos racionaliu protu nepažinius dalykus, yra pilna tokių sąvokų, kaip “tikėjimo paslaptis”, “slėpinys” ir pan. Tad smagiausi ir įdomiausi klausimai ir siejasi su krikščionybės bandymu “įdarbinti” racionalų protą – kai kur sėkmingu, kai kur beviltišku, kai kur tiesiog juokingu.

       Tobuloji šizofrenija

       Švenčiausioji Trejybė – viena iš fundamentaliausių krikščionybės sąvokų. Sykiu būten joje slypi ir fundamentaliausias krikščionybės slėpinys. Vieno Dievo trijuose asmenyse samprata atsirado toli gražu ne iš karto. Dievas Tėvas nuo pat pradžių suprantamiausias asmuo; jį krikščionys perėmė teisiogiai iš judaizmo - kiek transformuodami, suteikdami Jam tai rūstumo, tai gailestingumo. Pastarųjų savybių santykis, tiesa, vėliau sąlygojo tolesnius teologinius ginčus ir erezijas. Žymiai ilgesni ir daugiau fantazijos pareikalavę buvo bandymai suvokti Jėzaus Kristaus prigimtį. Tai – žmogus ar Dievas? Jei Dievo Sūnus – kuo remiasi Jo sūnystė? Buvęs be pradžios ar turintis pradžią? Ir t.t. ir pan. Nemažiau paini yra ir Šventosios Dvasios samprata. O šių trijų asmenų santykis dar keblesnis – kuris asmuo yra viršiausias; kas iš ko kilo; kas kokiais būdais veikia ir t.t.

       Judas

       Judas Iskariotas – galbūt žinomiausias ir daugiausiai prakeiksmų pelnęs Naujojo Testamento veikėjas. Kita vertus – bene pats tragiškiausias ir ypatingą dėmesį patraukiantis, bandant aiškintis krikščioniškas Dievo plano ir žmogaus laisvės sampratas. Abi jos, ypatingai antroji, yra itin svarbios visai krikščioniškai, o ypač moralinei teologijai.

       Judo istoriją įdomu pasvarstyti ir krikščioniškos soteriologijos – mokslo apie atpirkimą - kontekste. Jėzaus Kristaus įsikūnijimas ir visa Dievo Sūnaus veikla pasaulyje teologijoje yra suprantama dviem lygmenimis: tai ir žmogaus atbaigimas (žmogus buvo sukurtas ne tobulas – jį reikėjo “atbaigti”, “ištobulinti”; šis atbaigimas būtų įvykęs ir pirmiesiems žmonėms nenusidėjus), ir žmogaus atpirkimas (atsilyginimas Dievui už įžeidimą – nuodėmę). Žmogaus atbaigimui drastiška Kristaus auka nebuvo reikalinga. Tuo tarpu atpirkimas galėjo būti įvykdytas tiktai Kristaus – tikro Dievo ir tikro žmogaus – aukos dėka. Šią auką realizuoti padėjo puikiai žinomi Naujojo Testamento veikėjai – žydų religinis elitas, romėnų valdininkas Pontijus Pilotas, paties Jėzaus mokinys Judas ir kt.

       Naujajame Testamente pateikiama Judo Iskarijoto istorija yra labai paprasta: vienas iš Jėzaus mokinių, papirktas žydų kunigų, išdavė savo Mokytoją. Išdavikiškas Judo pabučiavimas, nurodęs suimtiną asmenį, tapo žinomu kultūriniu simboliu, o pats šio veikėjo vardas – keiksmažodžiu.

       Istorinių tyrimų ir interpretacijų mėgėjai, po gabaliuką išstudijavę Naująjį Testamentą, nepalenkė ir šio epizodo. Plačiajai publikai bene žinomiausios Kosidovskio interpretacijos, bet grynai istoriškai Judo išdavystę yra aiškinę ir krikščionių egzegetai. Katalikai šiuo metu visiškai neatmeta politinių, socialinių, psichologinių ir daugybės kitokių Judo poelgio motyvų aiškinimų. Vis dėlto pats Naujasis Testamentas nepateikia jokių aiškių ir pagrįstų duomenų apie paties Judo apsisprendimą.

       Pradžioje derėtų prisiminti tiesas, kurios yra krikščionybės ir soteriologijos pamatas: 1) Dievas yra visažinis, 2) Dievas kiekvienam žmogui suteikia charizmą (pašaukimą) – tam tikrą vietą, užduotį savo plane, 3) atpirkimui buvo būtina Dievo Sūnaus auka, 4) žmogus yra laisvas - gali rinktis sprendimus, 5) žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimus.

       Vadinasi, Dievas iš anskto žinojo, kad konkrečioje situacijoje Judas išduos Jėzų. Teoriškai galima įsivaizduoti, kad nors žmogus ir laisvai renkasi, bet Dievas savo absoliutaus žinojimo dėka ir visu būsimus žmogaus pasirinkimus. Kita vertus, senatestamentinė tradicija, kurios tiesiogine tąsa buvo Naujasis Testamentas, pateikia daugybę pavyzdžių, kaip Dievas lyg marionetėmis žaidė žmogumi ir jo pasirinkimais. Pavyzdžiui, garsioji išėjimo iš Egipto istorija: kad galėtų parodyti savo galią izraelitams, Dievas “užkietino faraono širdį” - taip paveikė faraoną, jog tas visaip kaip įmanydamas kenkė izraelitams ir stengėsi sutrukdyti jų planus iškeliauti į to paties Dievo pažadėtąją žemę (Dievas kalbėjo Mozei: “Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies. Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje. Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus – savo tautą, Izraelio vaikus – iš Egipto žemės. Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės” - Išėjimo knyga 7,2-5). Pastarąjį atvejį katalikų egzegetas A. Rubšys komentuoja taip: “Žmogaus nuosprendis be Dievo veikimo yra neįmanomas - žr. Iz 6,10; Mt 13,10-15. Šv. Raštas nedaro skirtumo tarp antrinių priežasčių ir visuotinės Priežasties – Dievo veikimo. Be to, laisvos valios klausimas, kuris yra taip ryškus pošventraštinėje teologijoje, dar nebuvo problema Sunkiai suvokiama vidinė Judo motyvacija išdavystę kartais skatina suvokti būtent šiame kontekste.

       Judas – tragiška Dievo atpirkimo plano įgyvendinimo auka? Tuomet jis, kaip ir faraonas, yra nepakaltinamas, nes krikščioniškoji moralinė teologija pilną žmogaus moralinę kaltę pripažįsta tik tada, kai žmogus veikia visiškai suvokdamas savo veiksmo blogumą ir veikdamas visiškai laisvu savo valios sprendimu. Jeigu Judas buvo Kristaus aukos įvykdymo “įrankis”, tai apie jo kaltę ir pasmerkimą negali būti jokios kalbos. Kita vertus, jei išdavystė priklausė nuo laisvo Judo apsisprendimo, tai negalima atmesti priešingo jo pasirinkimo: likti ištikimu Jėzaus mokiniu. Kokiu būdu konkrečioje situacijoje tuomet būtų įvykusi Kristaus auka? Belieka sunkiai įsivaizduojamas Dievo visažiniškumas.

       Dievo visažinystės fone tampa nesuprantamas tokios klystančios žmogiškosios laisvės dovanojimas žmogui. Jeigu jau kurdamas žmogų Dievas žinojo apie būsimus jo paklydimus, jo nesugebėjimą teisingai pasirinkti, tai vis dėlto kodėl pasmerkė jį blogiui, kančiai, skausmui – visoms nuodėmės pasekmėms? Begalinės Dievo meilės (Dievas yra meilė – toks, galima sakyti, yra pats svarbiausias krikščionybės teiginys) parodymas – laisvės, kaip žmogiškojo orumo pagrindo, dovana, nesiderina su išankstiniu žinojimu apie neišvengiamą žmogaus nuodėmingumą. Tada tampa itin logiški F.Dostojevskio didžiojo inkvizitoriaus samprotavimai apie žmogų, kuriam laisvė suteikia ne orumą, o nuolatinę skausmą ir kančią.

       Tikėjimo dovana

       Tikėjimas – viena iš didžiausių krikščioniškų dorybių. Tai – pasitikėjimas Dievo autoritetu ir jo įkvėptais raštais (Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija, dokumentais). Dievas kviečia žmogų, ir žmogaus pareiga yra tikėjimu atsiliepti į šį kvietimą. Tikėjimo atmetimas – didžiausia nuodėmė, užkertanti visus kelius į išganymą. Kaip ir visų dorybių ugdymui, tikėjimui reikalingos nuolatinės žmogaus pastangos – tikėjimo gilinimas, abejonių atmetimas ir pan.

       Kita vertus, tikėjimas yra Dievo dovana. Vienam žmogui ji gali būti suteikta, kitam – ne. Tuo gali būti grindžiamas mokymas, kad geras žmogus, nors ir netikintis, gali būti išganytas.

       Abu šie teiginiai krikščionybėje koegzistuoja. Suprask kaip nori.

       Budizmas

       Katalikiškoji dogminė teologija, apibrėždama krikščionybę kaip religiją, turi apibrėžti ir patį žodį “religija”. Nėra priimto vieno visuotinai pripažįstamo religijos apibrėžimo, tačiau vieningai atmetami visi redukuoto požiūrio į religiją sąlygoti apibrėžimai (Marxas, Comte). Esminis dalykas, darantis religijos apibrėžimą priimtinu katalikui - transcendentinio Dievo, esančio visiškai skirtingo savo kūriniams, įtraukimas. Šia prasme budizmas, visiškai atmetantis tokio Dievo egzistavimą, į religijos kategoriją neįtelpa.

       Įdomumai prasideda tuomet, kai Katalikų Bažnyčia nusprendžia deklaruoti savo teigiamą požiūrį į kitas religijas kaip žmogiškąsias Dievo paieškas Ir čia, nepaisant visų dogminės teologijos postulatų, tarp labiausiai krikščionių gerbiamų religijų (judaizmo, islamo), lyg niekur nieko atsiranda budizmas: “Nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairiose tautose aptinkama tam tikros įžvalgos paslaptingos galios, dalyvaujančios dalykų kaitoje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose, o kartais užtinkamas aukščiausios Dievybės ar net Tėvo pripažinimas. Ta įžvalga ir pripažinimas persmelkia jų gyvenimą giliu religiniu jausmu […] Budizmas įvairiais savo pavidalais pripažįsta radikalų šio kintamo pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu pamaldžios ir pasitikinčios dvasios žmonės gali pasiekti arba tobulo išlaisvinimo būseną, arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, aukščiausio nušvitimo. […] Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos savo kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas” (Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija “Nostra aetate”, Nr.2). Suprask kaip nori.

       Epilogas

       Daugumą krikščioniškųjų teologinių nesusipratimų, keliančių nuostabą ar šiaip nesuvokiamų nekrikščioniui, galima būtų suskirstyti į dvi rūšis: tie, dėl kurių pati Bažnyčia nėra vienareikšmiškai apsisprendusi, ir tie, kuriais tiesiog privaloma tikėti. Žmogaus proto ribotumas ir negalėjimas iki galo savo pastangomis suvokti absoliutaus Dievo – gana įtikinama prielaida. Juolab, kad bet kuri religija iš esmės remiasi tikėjimu, o ne žinojimu. Kitas dalykas, kad bene didžiausio skeptikų dėmesio sulaukia krikščionybė, o ne kitos religijos - galbūt, kad mūsų aplinkoje labiausiai paplitusi, itin ilgą laiką veikusi vakarietiškąją kultūrą ir turėjusi daugiausiai progų parodyti savo vidinius prieštaravimus. 

      
www.hardcore.lt/iv