Kokia kančia tas gyvenimas! Taip: kentėjimas dėl meilės kaip tik ir paverčia gyvenimą kančia! Dar blogiau: gyvenimas be meilės neįsivaizduojamas. Todėl: paskutinis kairysis studentas šiandien kenčia.
Mes žinome: paskutinis kairysis studentas myli naują gražiausią studentę. O nauja gražiausia studentė: taip pat jį galbūt myli. Vis tik: mes to nežinome. Taigi: kančia. Bet viskas, kas nėra tikra: yra prieš apšvietą. Kadangi: netikra. Nes, taip sakant: neįrodoma. Nors meilę galima: aptikti savyje: pavyzdžiui, leisti: atšalti kavai. Arba visai neskaityti: laikraščio. Arba pamiršti: svarbiausią susirinkimą. Taigi sava meilė yra tikra. Betgi kitų meilė nėra tikra. Nors: nauja gražiausia studentė neateina į susirinkimą. Bet: gal ji nepanoro. Ir ji geria kavą: visada karštą. Reiškia: nieko tikslaus neįmanoma sužinoti. Taip išliekama: paskutiniu kairiuoju studentu.
Taigi paskutinis kairysis studentas rašo savo ypatingoje užrašų knygelėje: „Aš galiu mylėti tik pats sau. Taip, kaip gražiausia studentė gali mylėti tik pati sau. Bet taip mes liekame visiems laikams atskirti. Ir per amžius vieni.“ Vadinasi: padarytos teisingos išvados! Bet: paskutinis kairysis studentas nepatenkintas savo išvada. Dar daugiau: ji jį liūdina. Štai Hacksas sako: kas verkia, yra ištižėlis ir romantikas. O nei ištižėliu, nei romantiku: paskutinis kairysis studentas nenori būti. Betgi Hacksas dar sako: meilė yra graži. O kad būtų gražu: norėtų ir paskutinis kairysis studentas. Tik kad: grožis yra neteisingas. Todėl paskutinis kairysis studentas vis dėlto turi verkti. Kadangi apšvieta yra tokia negailestinga. Mes irgi turėtume baimintis savo jausmų, todėl geriau nieko neprileisti!
Štai mes – lendantys iš bažnyčios, valstybės, mokyklos & fabriko plyšių visų paranojiškų monolitų sienose. Mirtinos nostalgijos atkirsti nuo genties, mes rausiamės po prarastus žodžius, vaizduotės bombas.
