Praėjusią savaitę DEMOS kritinės minties institutas pristatė savo išleistą slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko knygą "Smurtas". "7 meno dienos" pateikia trijų vertėjų apmąstymus apie knygos aktualumą šiandieninėje Lietuvoje.
Andrius Bielskis
DEMOS kritinės minties instituto organizuotą virtualią diskusiją su Slavojumi Žižeku apie neseniai Lietuvoje pasirodžiusią jo knygą „Smurtas" (2010) autorius užbaigė juokaudamas, kad, norime mes to ar ne, jis būtinai darsyk apsilankys Lietuvoje (Žižekas buvo Lietuvoje, regis, 2003 metais) - „įsitversiu kaip tame amerikietiškame filme, kai iš kapo išlindusi ranka bando tave pagriebti".
Viena iš pagrindinių Žižeko „Smurto" tezių yra tokia: jei norime išsaugoti šį pasaulį ir susidoroti su bręstančiomis jo krizėmis, turime išmokti ne tik kur kas giliau žvelgti į tai, kas yra smurtas ir kaip jis reiškiasi, bet ir prisiimti atsakomybę už sisteminį, socialinėje aplinkoje įsitvirtinusį smurtą. Akivaizdžios smurto apraiškos - muštynės kieme, prievartaujama moteris, elektros kėdėje žudomas nusikaltėlis - tai, ką Žižekas pavadina subjektyviu smurtu, kad ir koks baisus ir nepateisinamas jis būtų, visuomet trukdo matyti tai, kas iš tikrųjų sukelia objektyvų smurtą. Tad objektyvus, sisteminis smurtas, tai yra smurtas, kuris yra įsiskverbęs į paties socialinių bei ekonominių institucijų kūną, yra nematomas „plika akimi", nes jis visuomet pridengtas ideologijos. Maža to, dažnai pats subjektyvaus smurto spektaklis sukelia ideologiškai iškreiptos reprezentacijos atsaką - akistatos su smurtu trauma verčia mus ieškoti banalių paaiškinimų, kurie nukreipia mus nuo to, kas iš tikrųjų yra reikšminga. Kaip tik taip prancūzų marksistas Louis Althusseris, kurio ideologijos samprata stipriai paveikė ir paties Žižeko samprotavimus apie ideologiją, suprato ideologiją - ji veikia nukreipdama mūsų žvilgsnį nuo tikrų mūsų egzistavimo sąlygų.
Viena iš tokių giliai ideologinių nuostatų, gimdomų mūsų akistatos su subjektyviu smurtu, yra negailestingas ir žiaurus noras susidoroti su smurtą sukėlusiu žmogumi ir šimteriopai jį pasmerkti, ypač jei jis ar ji yra silpnesnysis. Akis už akį, dantis už dantį principas paverčiamas akis už dvi akis, dantis už du dantis ideologija. Puikiausias šio pavyzdys yra sausio 16 d. riaušės Vilniuje. Pakanka prisiminti visuomenėje vyravusius viešus smurto vertinimus. Buvo vienareikšmiškai koneveikiami riaušes sukėlę žmonės, tuo tarpu valstybinis smurtas buvo beveik neminimas. Į smurtaujančius, taip pat ir į taikiai šalia stovinčius žmones buvo ne tik šaudoma guminėmis kulkomis ir leidžiamos ašarinės dujos. Į juos buvo nukreiptas ir simbolinis bei ideologinis smurtas - laidomi prakeiksmai, tąsoma po teismus, buvo sukurti netgi nauji žodžiai jiems pavadinti...
Kaip būtų galima paaiškinti tai, kas įvyko 2009 m. sausio 16-ąją? Vienas iš atsakymų galėtų būti Žižeko pateikti samprotavimai apie 2005 m. smurto išpuolius Paryžiuje: „[Smurto] protrūkių žinia buvo ne ta, kad protestuotojai jaučia prancūzų respublikoniško universalizmo keliamą grėsmę jų etninei-religinei tapatybei, bet atvirkščiai - jie jaučiasi jo neįtraukti, atsidūrę kitoje pusėje sienos, skiriančios matomą respublikoniškos socialinės erdvės dalį nuo nematomos. Jie nei siūlė sprendimą, nei steigė sprendimą pateiksiantį judėjimą. Jų tikslas buvo sukurti problemą, parodyti, kad jie yra problema, kurios daugiau nebegalima ignoruoti. Štai kodėl smurtas buvo būtinas... " (Smurtas, p. 82). Manau, kad labai panašiai galima suprasti ir subjektyvaus smurto proveržius Vilniuje.
Slavojaus Žižeko „Smurtas" yra puiki ir itin reikšminga knyga dėl daugelio priežasčių: ją įdomu skaityti, joje daug filosofinę mintį iliustruojančių pavyzdžių, ji padeda geriau suprasti vyraujančią neofašistinę ideologiją, kuri pasiruošusi padaryti atpirkimo ožiu bet kokį silpno ar marginalizuoto žmogaus subjektyvų smurtą. Lietuvoje kolektyvinė ir simbolinė galia reiškiasi dogvilišku principu - šunauja pasigauna tą, kuris suklupęs pratrūko, jį sunaikina tam, kad išpirktų ir pridengtų sisteminę prievartą ir smurtą. Perfrazuojant Žižeko žodžius būtų galima sakyti, kad kaip tik čia ir slypi didysis politinės kairės uždavinys - demaskuoti ideologijos pridengtą sisteminį smurtą tam, kad sugebėtumėme priimti atsakomybę už jį.
Aušra Pažėraitė
Tolerancijos sąvoka, nors pas mus ne tokia jau ir ilgaamžė, spėjo nusivalkioti. Nuvalkiotas, nunešiotas ir susinešiojęs žodis, kurio jau senokai griebiasi bet kokia proga visi, kam tik niežti pateisinti bet kokią prievartą, pažeminimą, neapykantą įteisinančią ideologiją, pasaulėžiūrą ir su jomis susijusias praktikas. Racionaliai nepaaiškinamais mintijimo vingiais (matyt, remiantis nuostata, „kad ir nežmoniš kai, by tik kitoniškai") vinguriuodami, bet kuria įmanoma proga liedami savo tulžį ant „tolerastais" jų pačių išvadinamų žmogaus teisių gynėjų, liberalų, kairiųjų ir kitų veikėjų už lygias galimybes, seksualinę revoliuciją ir saviraiškos laisvę, ima skųstis, dejuoti ir kaltinti juos netolerancija „daugumai", vos ne totalitariniu režimu kitaip mąstantiems, primetamomis nepriimtinomis normomis... Kaip į mano keltą klausimą sausio 14 d. vykusiame virtualiame seminare atsakė Slavojus Žižekas jo knygos „Smurtas", kurią išleido DEMOS kritinės minties institutas, pristatyme, analogiški kaltinimai labai būdingi totalitarams, kuriems bet koks pasipriešinimas jų režimui yra vertinamas kaip smurtas (šiuo atveju galim prisiminti ir Maskvos reakciją į Sąjūdį, Atgimimo pasipriešinimą sovietiniam totalitariniam režimui). Šioje perspektyvoje bet koks susitaikėliškas, prisitaikėliškas aiškinimas dalies tų, kurių teisės yra ginamos, esą „neerzinkime kitų", „būkime jiems tolerantiški", „visuomenė dar nesubrendo", „geriau tyli veikla", prilygintinas liūdnai pagarsėjusiai pozicijai prieš 20 metų... Maskva nebuvo pasiruošusi ir subrendusi... O tyli ilgus metus vykusi disidentinė veikla buvo reikalinga kaip žarijos gaisrui sukelti.
Tačiau Žižekas savo knygoje nagrinėja gerokai daugiau įvairių smurto aspektų ir klausimų, susijusių su tolerancijos sąvoka. Vienas iš pagrindinių klausimų: „Kodėl tiek daug problemų šiandien suvokiama kaip netolerancijos problemos, o ne kaip nelygybės, išnaudojimo ar neteisingumo problemos?" Šiame klausime jau slypi atsakymas, kuris paties Žižeko čia pat suformuluojamas: „Politiniai skirtumai, nulemti politinės nelygybės ar ekonominio išnaudojimo, yra natūralizuojami į „kultūros" skirtumus, tai yra į skirtingus „gyvenimo būdus"... Jie gali būti tik „toleruojami"..." Taip, tai neoliberalios demokratijos įvykdytas ideologinis „sukeitimas", palengvinantis nevaržomą rinkos plėtrą ir globalizaciją, ignoruojant išnaudojimo ir socialinio neteisingumo, diktatūrinių politinių režimų problemas, kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu. Ir šis sukeitimas, kad ir kaip pretenduotų į bendražmogišką universalizmą, įsišaknijęs „baltųjų krikščionių viduriniosios klasės vyrų" sluoksnių ideologijoje. Ir tegu. Svarbiausia suvokti, kur tos šaknys. Dėl to nei pačios demokratijos, nei liberalumo vertė nepaneigiama, kiek jos gali tapti priemonėmis išnaudojimo ir totalitarinių režimų, tiek nacionalsocialistinių, sovietinių, tiek ir ispaniškų, portugališkų Katalikų bažnyčios palaikomų chuntų pavidalu. Tik reiktų atmainyti atgal tą sukeitimą - tolerancijos sąvoką galima būtų palikti skonio reikalui: yra įvairūs skoniai, stiliai, kvapai (ar smarvės), realiai pasirinkti gyvenimo būdai (skiriant nuo tų, kada žmogus neturi galimybės rinktis, nes gimė, augo ir gyvena konkrečioje kultūrinėje-religinėje aplinkoje, ribojančioje jo galimus pasirinkimus ne tik ideologiškai, bet ir ekonomiškai, politiškai). Tai būtų panašu į savo Artimo pakentimą, nepaisant jo skleidžiamo kvapo (perinterpretuojant Žižeką)... Ir reiktų susigrąžinti laisvės, išlaisvinimo sąvokas - ekonominio, politinio, kultūrinio, siekiant apčiuopti smurtingąsias sistemas (kad ir tas, kurios spaudžia Vakarų pasaulio moteris darytis plastines operacijas, kad galėtų konkuruoti, kaip Žižekas sako, sekso rinkoje, ar įvairias žeminimo praktikas, modernias pavergimo rinkai sistemas ir panašiai).
Nida Vasiliauskaitė
Smurtas, apie kurį kalba Slavojus Žižekas, nėra tai, apie ką paprastai pagalvojama išgirdus šį žodį. Ne smūgiai, keiksmai, riaušės, lėktuvų sprogdinimai, susišaudymai mokyklose, plėšikavimai ar ginkluoti sukilimai prieš esamą tvarką, ne „chuligano" agresija taikių praeivių atžvilgiu ar pasipriešinimas policijai. Tiksliau, tai tėra banaliausias, teoriškai ir praktiškai neproblemiškas, lengvai atpažįstamas - Žižekas pasakytų, subjektyvus - smurto pavidalas.
Be jo, esama dar „šiuos išpuolius generuojančio konteksto kontūrų" - objektyvaus (socialinės sąlygos, apibrėžiančios ir primetančios mums nesmurtinio normalumo standartą, kuriuo matuojame visa kita - patologinius ir/ar piktybinius nukrypimus) bei simbolinio (įtvirtinto pačioje kalboje, kuria konstruojame savo prasminę visatą) smurto: būtent pastarieji, matomi ne kaip smurtas, o kaip smurtui priešinama, sauganti nuo jo normali dalykų padėtis, yra kur kas įdomesni. Būtent jie leidžia paprastam, subjektyviam smurtui prasiveržti ir kartu nesunkiai jį identifikuoti ir pasmerkti.
Degantys Paryžiaus priemiesčiai ar sausio 16-osios riaušės Vilniuje galėtų būti puikūs tokio „tvarkymosi su smurtu" pavyzdžiai: smurto aktu mūsų interpretacinės schemos ir galios struktūros liepia ir leidžia laikyti tik į Seimo langus paleistą akmenį ar netgi sniego gniūžtę, tačiau ne policijos gumines kulkas (tai „būtini veiksmai, siekiant užtikrinti viešąją tvarką", racionali gynyba nuo „budulių"), tuo labiau ne ekonominę ir komunikacinę politiką, kuri parengė sąlygas minios smurto proveržiui, padarė jį - smurtą - įmanomą.
Smurtauja Lietuvoje „Briuselis" („klupdo", „engia", „primeta", „plėšia tautinę savastį"), žmogaus teisių aktyvistai („kursto neapykantą", „erzina visuomenę", „šūkauja", „tąso po teismus"), čigonai („bruka narkotikus"), gėjai („griauna šeimas", „verbuoja vaikus", „lipa normaliems žmonėms ant galvų"), žydai („kaltina", „reikalauja turto", „išmetė pareigūną iš darbo tik dėl vieno neatsargaus žodžio") - dėmesio, minčių policija persekioja (įspėja mus „Respublikos" leidinių grupės ir „Veido" žurnalistai). Nepritariantys dešiniųjų politikai dešiniojo diskurso užvaldytame krašte tampa „kairiaisiais radikalais-ekstremistais" (atkreipkime dėmesį į smurtines pastarųjų sąvokų konotacijas), kurie, be abejo, „rėkauja", tuo tarpu skanduojantys „Lietuva lietuviams" - ramiu „patriotiškai nusiteikusiu jaunimu". Pozicija, kad demokratinė šalis turi išlikti sekuliari, įvardijama kaip „neapykanta Bažnyčiai" bei „karingas ateizmas"; požiūris, kad žmonių socialinių galimybių neturi nulemti lytis, suvokiamas kaip agresyvus „isteriškų panelių spygavimas"; tuo tarpu Katalikų bažnyčios hierarchai savo kalbomis apie „supuvusią Europą" ir jos keliamą baisų pavojų „mūsų vertybėms" labai racionaliai, nuosaikiai, padoriai, maloniai, švelniai skleidžia gėrį, taiką bei artimo meilę. Visai kaip Seimo pirmininkė, profsąjungų ketinimą protestuoti prilyginusi andainykštėms „Jedinstvos" konvulsijoms.
Smurtas gali ne tik griauti, bet ir statyti, tik, antru atveju, jo smurtiškumas nematomas. Smurtu galiausiai remiasi kiekvienas politinis ar intelektualinis status quo, suvokiamas kaip taikus, normalus, visai neradikalus, teisėtas, neliečiamas ir, aišku, teisingas. Toks smurtas, sakyčiau, yra dieviškas, šventas - kaip kad šventa yra jo steigiama tvarka, hierarchija. Vienintelis būdas (objektyviam ir simboliniam) smurtui pasipriešinti - išvysti jį kaip tokį, kaip smurtą, t.y. desakralizuoti. Šiame kontekste Žižeko mintis apie „patį vertingiausią modernios Europos palikimą, dėl kurio verta kovoti" - apie ateizmą - aktuali kaip niekada. Hic et nunc.
Parengė Laima Kreivytė
7 meno dienos
2011.01.21.
