Šiuolaikinis kapitalizmas, kaip mes visi žinome, didžiuojasi savo globalia prigimtimi. Globalizacija yra populiarus terminas visose pusėse. Šios globalizacijos priešai sako norintys kitokio pasaulio: jie kalba apie „alterglobalizaciją“. Pasaulis nebėra ta vieta, kur žmonės tiesiog gyvena, tai tuo pačiu ir politinės kovos arena.

 

Tad klausimas toks: kokio pasaulio norime? Šis klausimas iš tikrųjų dvigubas. Pirma analitinis klausimas: kokiame pasaulyje (ar pasauliuose) mes gyvename? Ir tada normatyvinis klausimas: kokiame pasaulyje mes norime gyventi?

 

Praktinis ryšys tarp analitinio ir normatyvinio klausimo apibrėžia dabartinę politiką, kuri siūlo priemones, padėsiančias pereiti nuo dabartinio pasaulio, koks jis yra, prie pasaulio, kurio norėtume. Alterglobalizacija, ekologija, demokratija, darni plėtra, žmogaus teisių apsauga – visos šios praktikos tarsi apibrėžia įvairias politikos formas globalizacijos scenoje.

 

Būtų labai aišku, jei mes šiandien iš tikrųjų galėtume pasakyti, kad egzistuoja vienas pasaulis. Tačiau ar taip iš tiesų yra? Atsakymas komplikuotas. Pirmiausia laukinis kapitalizmas teigia, kad jo normos, būtent tai, kas vadinama „demokratija“ ir „laisve“, turi tapti viso pasaulio normomis, ir tai jau vyksta dėl „tarptautinės bendruomenės“ (ši „bendruomenė“ apskritai yra gana keistas subjektas, galima sakyti, kad ji visų pirma susipainiojusi su biurokratine vergija, žinoma kaip Jungtinės Tautos) ir dėl „civilizuotų“ tautų, t.y. JAV ir jų klientūros pastangų.

 

Antra, aišku, kad tas pats laukinis kapitalizmas siekia primesti politinį įsitikinimą, kad egzistuoja du atskiri pasauliai, o ne vienas. Tai turtingųjų ir galingųjų pasaulis bei neaprėpiamas atskirtų, pavergtų ir persekiojamų žmonių pasaulis. Šis prieštaravimas verčia mus kvestionuoti globalizacijos realybę ir politiką, kuri ja remiasi nepaisant to, ar yra už, ar prieš.

 

Gali būti, kad politinis klausimas „Kaip mes galime sukurti pasaulį, kurio trokštame, priešindamiesi „demokratiniam“ kapitalistiniam pasauliui, bet būdami jo viduje?“ yra klaidingas, jis greičiau skamba taip: „Kaip mes galime teigti, kad egzistuoja tik vienas pasaulis, kai yra teigiama, dažnai pasitelkiant smurtą, kad toks pasaulis iš viso neegzistuoja?“ (1). Kitaip tariant, tai egzistencinis, o ne apibūdinantis klausimas. Prieš imantis rūpintis „gyvenimo kokybe“, peržengus pasisotinusių saugaus pasaulio piliečių madą, pirmiausia būtina gyventi, ir milijardai žmonių desperatiškai to siekia – visur, bet vis labiau čia.

 

Kodėl aš teisinuosi sakydamas, kad tikroji dominuojančios politikos aksioma yra ta, kad vieningas subjektų pasaulis neegzistuoja? Todėl, kad pasaulis, kuris, kaip teigiama, turėtų egzistuoti ir būti primestas visiems, t. y. globalizacijos pasaulis, yra unikalus, sudarytas iš daiktų ir piniginių ženklų, laisvos produktų ir finansinių srautų cirkuliacijos. Tai globalios rinkos pasaulis, kurį Marxas numatė prieš 150 metų.

 

Viskas, kas jame egzistuoja, yra arba daiktai – prekybos objektai, arba ženklai – abstraktūs pardavimo ir pirkimo instrumentai, įvairiausios pinigų ir kreditų formos. Tačiau netiesa, kad žmonės gali laisvai egzistuoti šiame pasaulyje.

 

Pradėkim nuo to, kad jie itin stokoja elementarios teisės judėti ir įsikurti ten, kur jie nori. Absoliučiai jų daugumai, moterims ir vyrams, gyvenantiems įsivaizduojamame prekių ir pinigų „pasaulyje“, šis pasaulis yra nepasiekiamas. Jie griežtai atskirti nuo to pasaulio, kuriame yra vos kelios jiems skirtos prekės, nes visiškai neturi pinigų.

 

Žodis „atskirti“ čia vartojamas labai konkrečiai. Visame pasaulyje statomos sienos: siena, skirta atskirti palestiniečius nuo izraeliečių, valstybės siena tarp Meksikos ir JAV, elektrinė tvora tarp Afrikos ir Ispanijos anklavų. Vieno Italijos miesto meras pasiūlė statyti sieną tarp miesto centro ir priemiesčių! Sienos pastatytos visur, kad vargšai liktų užrakinti savo namuose. Reiktų paminėti ir kalėjimų sienas. Kalėjimai yra tapę didele ir pelninga turtingųjų industrija. Juose uždaryti milijonai vargšų ar pusiau vargšų, ypač daug jaunų žmonių – juodųjų, arabų, lotynų amerikiečių, sumestų tenai pasitelkus žiaurią policijos ir teismų prievartą...

 

Praėjo dvidešimt metų nuo Berlyno sienos griūties. „Laisvojo“ pasaulio spauda ir politikai giedojo, kad tai tapo pasaulinės vienybės simboliu po septyniasdešimties metų atskirties. Per tuos septyniasdešimt metų buvo aišku, kad egzistuoja du pasauliai: socialistinis ir kapitalistinis pasaulis arba, kaip įprasta sakyti, totalitarinis ir demokratinis. Berlyno sienos griūtis, manoma, buvo vieno iš jų – demokratiškojo pasaulio – pergalė.

 

Šiandien mes vis dėlto matome, kad siena buvo tik perstumta. Ji buvo nutiesta tarp totalitarinių Rytų ir demokratinių Vakarų; šiandien ji skiria turtingą kapitalistinę Šiaurę nuo nuniokotų ir vargingų Pietų bei apskritai saugo išnaudotojų teritorijas bei jų sukurtą tvarką nuo atgrasių vietovių, kuriose įsikuria visi, kas tik gali. Politinis vadinamųjų išsivysčiusių šalių (jas vis dar taip vadina) prieštaravimas buvo linkęs supriešinti dirbančiųjų klasę, kuri kartais būdavo stipri ir organizuota, su dominuojančia buržuazija, kuri kontroliavo valstybę. Šiandien greta turtingų prekybos pasaulio išnaudotojų turime milžinišką masę atskirtųjų.

 

„Atskirtieji“ – tai vardas visų tų, kurie gyvena ne realiame pasaulyje, o už jo, už sienos ir spygliuotos vielos, nepaisant to, ar jie yra valstiečiai, gyvenantys tūkstantmetinio skurdo kaimuose, ar miesto gyventojai iš priemiesčių, bendrabučių, skvotų ir lūšnynų. Iki 1990 m. egzistavo ideologinė siena, politinė geležinė uždanga; šiandien turime sieną, skiriančią gerovės malonumus nuo vargingųjų troškimų. Kad egzistuotų vienintelis daiktų ir piniginių ženklų pasaulis, gyvi kūnai turi būti atskirti pagal jų kilmę ir turimus resursus.

 

Priešingai nei teigia globalizacijos propaganda, nėra vieno pasaulio. Vis labiau linkusi į smurtą uždara valdančiųjų politika sukuria mažiausiai du pasaulius. Kapitalo suvienyto pasaulio kaina yra šis brutalus žmonijos padalijimas į du regionus, atskirtus sienomis, policijos šunimis, biurokratine kontrole, jūrų patruliais, spygliuota viela ir trėmimais.

 

Kodėl tai, ką politikai ir vergiška Vakarų valstybių spauda vadina „imigracijos problema“ (Prancūzijoje ši sąvoka kildinama iš Le Peno) (2), visose šiose valstybėse tapo fundamentaliu valstybinės politikos matmeniu? Todėl, kad visi užsieniečiai, kurie atvyksta, ima čia gyventi ir dirbti, yra įrodymas, kad demokratinės pasaulio vienybės tezė, realizuota rinkos ir „tarptautinės bendruomenės“, yra visiška apgaulė. Jei tai būtų tiesa, mes sveikintume tuos „užsieniečius“ kaip žmones, atvykstančius iš to paties pasaulio, kaip ir mes patys. Turėtume elgtis su jais taip, kaip elgiamės su kuo nors iš kito rajono, kuris stabteli mūsų mieste, susiranda čia darbą ir įsikuria.

 

Tačiau yra visiškai kitaip. Labiausiai paplitęs įsitikinimas, kurį nuosekliai siekia įtvirtinti valdžios politika, yra tas, kad šie žmonės atvyko iš kito pasaulio. Štai kur problema. Jie yra gyvas įrodymas, kad mūsų demokratinis ir išsivystęs pasaulis, valdomas viešpataujančios kapitalistinės tvarkos, nėra vienintelis vyrų ir moterų pasaulis. Tarp mūsų egzistuoja vyrai ir moterys, kurie laikomi atvykėliais iš kito pasaulio, nors gyvena ir dirba čia kaip visi kiti. Pinigai visur tokie patys, doleris ar euras visur toks pat, šių atvykėlių iš kito pasaulio doleriai ar eurai visų džiaugsmingai priimami. Tačiau kai kalbame apie šiuos žmones, mums primygtinai sakoma, kad jie nėra mūsų pasaulio dalis dėl jų kilmės ir gyvenimo būdo.

 

Valstybių valdžios ir jų akli sekėjai akylai stebės juos, draus apsigyventi, negailestingai kritikuos jų papročius, išvaizdą, jų šeimos ar religinius papročius. Daug žmonių, apimti baimės ir jos sutelkti, neramiai svarstys, kiek jų yra tarp mūsų – kiek žmonių, atvykusių iš kito pasaulio. Dešimtys tūkstančių? Milijonai? Siaubingas klausimas, kai pagalvoji. Klausimas, kuris neišvengiamai veda masinio persekiojimo, draudimų ir fizinės prievartos link. Klausimas, kuris kitomis aplinkybėmis atvėrė vartus genocidui.

 

Šiandien puikiai žinome – jei pasaulio vienovė yra daiktų ir piniginių ženklų vienovė, tai tokios vienovės nėra tarp gyvų žmonių, nepaisant kalbų apie demokratiją. Vietoj to egzistuoja uždaros zonos, sienos, desperatiškos kelionės, panieka ir mirtis. Štai kodėl pagrindinis politinis klausimas šiandien yra iš tikrųjų apie pasaulį, apie pasaulio egzistavimą.

 

Daugelis manys, kad tai demokratijos ekspansija. Turime suteikti visam pasauliui teisingą pasaulio formą, kuri dominuoja Vakarų demokratijose ar Japonijoje. Tačiau ši vizija yra absurdas. Absoliutus Vakarų demokratinio pasaulio materialinis pagrindas yra laisva daiktų ir piniginių ženklų cirkuliacija. Jo pati fundamentaliausia subjektyvi maksima yra konkurencija, laisva konkurencija, primetanti turto viršenybę ir galios instrumentus. Neišvengiamas šios maksimos rezultatas – žmonių atskirtis siekiant griežtesnės gerovės ir galios privilegijų apsaugos.

 

Mes gerai žinome konkrečias šios demokratijos „ekspansijos“ formas, kurioms yra pasišventusi „tarptautinė bendruomenė“ – žandarinių planetos valstybių koalicija. Tai karai. Karas Palestinoje, Irake, Afganistane, Somalyje, didžiojoje Afrikos dalyje... Faktas, jog ilgiausi karai reikalingi tam, kad būtų suorganizuoti rinkimai, ragina apmąstyti ne tik karą, bet ir rinkimus.

 

Kokia pasaulio koncepcija šiandien remiasi elektoralinė demokratija? Juk ši demokratija primeta skaičių dėsnį (law of numbers), kaip prekėmis suvienytas pasaulis primeta monetarinį skaičių dėsnį. Labai gali būti, kad elektorato pakeitimas pasitelkiant karą, kaip buvo padaryta Bagdade ar Kabule, grąžina mus prie dabartinės problemos: jei pasaulis sudarytas iš daiktų ir ženklų, tuomet tai pasaulis, kuriame viskas skaičiuojama. O tie, kurie neskaičiuoja ar skaičiuoja neteisingai, turi vadovautis mūsų skaičiavimo įstatymais (law of counting), primestais jiems per karą.

 

Be to, jei skaičiavimo įstatymai pateikia mums netikėtą rezultatą, tada, pasitekę policijos smurtą ir karą, mes jiems papildomai primetame ne tiesiog skaičiavimą, o „teisingą“ skaičiavimą, kuris užtikrina, kad demokratija turi išrinkti demokratus, kitaip sakant, paklusnius proamerikietiškus klientus, ir daugiau nieko.

 

Antai mes matėme, kaip džiaugsmingai vakariečiai, kartu su mūsų intelektualais priešakyje, sutiko įsikišimą į rinkimų procesą Alžyre, kuriame pergalę pasiekė „islamistai“. Tie patys žmonės atsisakė pripažinti triuškinančią „Hamas“ pergalę rinkimuose Palestinos teritorijose. Tie patys vakariečiai nesidrovėjo surengti karinę operaciją, kad priverstų atsistatydinti ir ištremtų reguliariai išrenkamą Haičio prezidentą Aristidą, kuris turėjo absoliučios žmonių daugumos paramą. Faktas, kad „Hezbollah“ partija palankiai vertinama daugumos Pietų Libano žmonių, nesutrukdė ją pavadinti „teroristine“ organizacija.

 

Visi keturi atvejai, kada „demokratija“ paneigė savo skaičiavimo normas, atskleidė tiesą apie šias normas: siekiama įtvirtinti kapitalistinę tvarką per partijas, kurios galiausiai ima nesiskirti viena nuo kitos, ir apsaugoti šią tvarką pasitelkiant karą. O karas iš tikrųjų yra rinkiminių skaičiavimų, kai jie tuo pačiu metu yra ir primetami, ir paneigiami, kaina.

 

Pilietinis karas ir invazija į Palestiną, žvėriškas pilietinis karas Alžyre, agresija Libane ir atkakli parama visokiems kareivoms visame Afrikos žemyne. Visa tai įrodo, kad „vienas pasaulis“ iš tikrųjų neegzistuoja. Egzistuoja tik apgaulingas ir uždaras pasaulis, nepaliaujamu smurtu dirbtinai atskirtas nuo bendrų žmogiškumo (general humanity) principų.

 

Taigi problema turi būti apversta. Mes negalime pradėti nuo analitinio susitarimo dėl pasaulio egzistavimo ir vėliau imtis normatyvinės jo bruožų analizės. Nesutarimas, kaip ir visi tikri nesutarimai, atsiranda ne dėl ypatybių, o dėl egzistencinių sąlygų. Susidūrę su dviem dirbtinais ir negailestingais pasauliais, iš kurių „Vakarai“ – tas prakeiktas žodis! – žymi perskyrą, mes nuo pat pradžių turime pareikšti, kad egzistuoja vienintelis pasaulis – kaip aksioma ir kaip principas. Turime ištarti šį labai paprastą sakinį: „Yra tiktai vienas pasaulis“.

 

Tai nėra objektyvi išvada. Mes žinome, kad pinigų dėsnis nenumato vieno moterų ir vyrų pasaulio. Egzistuoja siena, skirianti turtingus ir vargšus. Sakinys „Egzistuoja tik vienas pasaulis“ yra performatyvus. Kad taip yra, nusprendžiame pagal tai, kaip suprantame pasaulį. Mes turėtume būti ištikimi šiam motto. Kitas žingsnis – padaryti išvadas iš šio labai paprasto sakinio. Išvadas, kurios gali būti labai skausmingos ir sunkios.

 

_____________________

 

(1) Tezė „Egzistuoja tik vienas pasaulis“ yra „Collective politique Sida en Afrique: la France doit fournir les traitements“ grupės veiksmų pagrindas. Grupė leidžia savo laikraštį „Pays intervention fleuve“. Daugiau informacijos galite rasti: www.entretemps.asso.fr/Sida.

(2) Jean-Marie Le Pen (g. 1928) – Prancūzijos politikas, radikalus dešinysis, Nacionalinio Fronto įkūrėjas, mirties bausmės, imigracijos ribojimo šalininkas, radikalus euroskeptikas (vert. past.).

 

BUS DAUGIAU

 

Versta iš: Alain Badiou, The Meaning of Sarkozy, New York: Verso, 2010.

Knygą galima atsisiųsti iš: http://www.mediafire.com/?hjgzmzucznx

 

Vertė Donatas Paulauskas

2011 02 10