Profesinės sąjungos D. Britanijoje vadinamos trade union, JAV - labor union, vokiškai kalbančiose šalyse - Gewerkschaft, Pietryčių ir Pietų Europoje, Frankofonijos šalyse - Sindicat.
Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus (LR Darbo Kodeksas). Darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas garantuoja LR Konstitucija, Visuotinių žmogaus teisių Deklaracija, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, ES direktyvos. Jų steigimąsi ir veiklą reglamentuoja LR Darbo kodeksas.
Dabartinių profesinių sąjungų ištakos siekia viduramžius, kai miestų amatininkai jungėsi į cechus ir gildijas pagal darbo kvalifikaciją bei kategorijas -mokinys, pameistrys, meistras. Manoma, kad pirmoji profesinė sąjunga pasaulyje susikūrė 1720 metais Didžiojoj Britanijoje, kai 7000 anglų siuvėjų susivienijo į sąjungą, siekdami išsireikalauti didesnio darbo užmokesčio ir 1 val. trumpesnės darbo dienos. Jie pradėjo rinkti nario mokestį ir apie tai daryti įrašus kasos knygose. Darbdaviai apskundė sąjungą parlamentui ir parlamentas uždraudė darbininkams vienytis į sąjungas.
Klasikinės, atitinkančios šiuolaikines, profesinės sąjungos pradėjo kurtis 19a. antroje pusėje, pramoninio perversmo metu atsiradus naujai visuomenės klasei - darbininkams. Nuo 19 a. pabaigos profsąjungos skirstėsi pagal politinius, religinius bei nacionalinius požymius - krikščioniškos, žydiškos, socialdemokratinės, anarchistinės, o vėliau atsirado ir komunistinės darbininkų organizacijos. Tuo metu atsirado ir ”geltonosios” profesinės sąjungos. Tai tokios profesinės sąjungos, kurios kuriasi arba veikia pagal valdžios ar darbdavio užsakymą. Pats terminas atsirado 1889 m., kai Prancūzijos Krezo mieste mechanikos fabrike vyko streikas ir dalis darbininkų pabūgo jungtis prie streiko, tapo streiklaužiais ir įkūrė savo organizaciją, o kad darbdavys galėtų juos atskirti nuo kovojančios profsąjungos, jie įsisegė geltonus ženkliukus.
19 a. pabaigoje profsąjungos pradėjo vienytis i tarptautines organizacijas gamybiniu profesiniu pagrindu. 1889 m. įsikūrė tabako, spaustuvių, avalyninkų gamybiniai tarptautiniai sekretoriatai. 1893 m. - tarptautinė metalistų federacija (angl. - IMF), 1896 m. - tarptautinė transporto federacija (angl. - ITF). 1914 m. jau veikė 33 tarptautiniai gamybiniai sekretoriatai, o nuo 20 a. pradžios viena iš pagrindinių šių sekretoriatų darbo krypčių tapo tarptautinių darbininkiško solidarumo kampanijų koordinavimas. 1913 m. įsteigta Tarptautinė profesinių sąjungų federacija, jungusi pagrindinius Vakarų Europos ir JAV nacionalinius profsąjungų centrus.
Prieš 1 pasaulinį karą profsąjungos vienijo virš 7 mln. darbininkų, o 1921 m. tas skaičius išaugo iki 24 mln. Gausiausios profsąjungos veikė Vokietijoje - 1932 m. jos vienijo 16 mln. narių.
Tarpukario laikotarpiu galutinai susiformavo 3 pagrindinės profesinių sąjungų judėjimo kryptys - socialdemokratinė, krikščioniškoji bei komunistinė. Krikščioniškas darbininkų organizacijas vienijo 1920 m. įkurta Tarptautinė krikščioniškųjų profesinių sąjungų federacija (angl. - IFTCU). Jos narė iš Lietuvos buvo Lietuvos darbo federacija. Ši kryptis rėmėsi katalikiška socialine doktrina ir popiežiaus Leono XIII enciklika ”De Rerum Novarum” (1891). 1945 m. ši organizacija buvo atkurta su nauju pavadinimu - Pasaulio darbo federacija (angl. - WCL) ir veikė iki 2006 m.
Socialdemokratinės pakraipos profsąjungas jungė 1919 m. Amsterdame įkurta Tarptautinė profesinių sąjungų federacija (angl. - IFTU) arba Amsterdamo Internacionalas, kuris vienijo pagrindines Vakarų Europos, JAV ir Kanados organizacijas. Nuo Lietuvos jai priklausė Profesinių sąjungų centro biuras (1926 m.). 1949 m. ši organizacija Londone atsikūrė kaip Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacija (angl. - ICFTU) ir veikė iki 2006 m. Nuo 1994 m. jai priklausė Lietuvos organizacijos LPSS ir LDS.
Komunistines darbininkų sąjungas vienijo 1921 m. Maskvoje įkurtas Raudonasis profesinių sąjungų internacionalas (iš Lietuvos jam priklausė Žemes ūkio darbininkų profsąjunga), kuris buvo 1939 m. panaikintas Stalino įsakymu ir atkurtas 1945 m. kaip Pasaulio profesinių sąjungų federacija (angl. - WFTU).
Pokario Europoje profsąjungos aktyviai dalyvavo atstatymo programose ir buvo visuomenę konsoliduojantis veiksnys (Maršalo planas). “Šaltojo karo” metu ypatingas dėmesys ir lėšos iš ideologinių priešininkų pusės buvo skiriamos įtakai tarp darbininkų organizacijų skleisti. Ne be reikalo komunistinės sistemos sugriovimo pradininke laikoma Lenkijos profsąjunga ”Solidarnosc”.
Šiuo metu pasaulyje veikia keletas tarptautinių profesinių sąjungų junginių. Pagrindinė ir skaitlingiausia yra Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (angl. - ITUC), vienijanti 168 mln. dirbančiųjų iš 153 šalių (taip pat ir tokias nedideles organizacijas kaip Vatikano tarnautojų profsąjunga su 320 narių). Jos būstinė yra Briuselyje. ITUC priklauso ir 3 Lietuvos organizacijos – LPS ”Solidarumas”, Lietuvos darbo federacija bei Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija.
Pasaulio profesinių sąjungų federacija (angl. – WFTU) šiuo metu nėra gausi ir vienija radikaliai kairiąsias organizacijas iš Pietų Amerikos, Europos bei valstybės kontroliuojamas organizacijas iš Sirijos, Š. Korėjos, Baltarusijos, Libijos, Kubos (būstine - Atėnuose).
Taip pat pasaulyje veikia socialistinės, krikščioniškos, liberalios, anarchistinės, maoistinės, trockistinės, nepriklausomos, arabiškos, ex-TSRS ir dar daug kitų pakraipų profesinių sąjungų junginių, kurie nėra įtakingi ir gausūs.
Didžiausios pasaulio nacionalinės profesines sąjungos yra Visos Kinijos profesinių sąjungų federacija (angl. – ACFTU), vienijanti 134 mln. narių. Narystė Kinijoje yra privaloma, laisvosios profsąjungos nebendradarbiauja ir nepripažįsta Kinijos profsąjungų. Iš pripažintų organizacijų didžiausios yra Rusijos nepriklausomų profesinių sąjungų federacija (rus. - FNPR) su 27 mln., Ukrainos profesinių sąjungų federacija (ukr. - FPU) su 11 mln., Amerikos darbo federacija (angl. - AFL-CIOL) su 9mln., Vokietijos profsąjungų federacija (vok. - DGB), D. Britanijos Profsąjungų kongresas (angl. - TUC) ir Japonijos profesinių sąjungų kongresas Rengo - po 7 mln. narių (2006 m. ITUC statistika).
Profesinės sąjungos Lietuvoje
Lietuvoje, padedant inteligentams socialistams, pirmoji kurpių profesinė sąjunga įsikūrė 1892 m., t.y. gerokai anksčiau negu kitose Rusijos imperijos dalyse. Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje darbininkų judėjimas buvo daug sąmoningesnis ir labiau organizuotas nei tuometinėje Rusijoje. Žydų darbininkai aktyviai vienijosi į politinę darbininkišką Bundo organizaciją (įsikūrė 1895 m.). 1896 m. Vilniuje vyko 21 streikas, kuriame dalyvavo apie 500 darbininkų sąjungų narių. 1900.05.15-06.03 vyko didelis batsiuvių profsąjungos streikas. 3 darbininkai buvo suimti, tada 2000 darbininkų minia susirinko prie areštinės ir jie buvo paleisti. Streikuojantys neturėjo pinigų tęsti streiką, todėl buvo kreiptasi į Vokietijos batsiuvių profesinę sąjungą, kuri organizavo solidarumo kampaniją ir surinko pinigų vilniečiams padėti. Streikas laimėjo.
20 a. pradžios Lietuvos profesinių sąjungų būdingas bruožas – tai vienijimasis teritoriniu principu (Vilniaus, Klaipėdos krašto profsąjungos), pagal nacionalinį požymį (žydų, lenkų, lietuvių darbininkų sąjungos - Šv. Juozapo darbininkų sąjunga, Šv. Zitos tarnaičių sąjunga), taip pat vienijimasis pagal politinę religinę pakraipą - socialdemokratinės ir krikščioniškos darbininkų organizacijos.
1902 m. Lietuvoje veikė kurpių, odininkų, siuvėjų,stalių, metalistų, plytininkų, duonkepių, trikotažo, lentpjūvių darbininkų sąjungos. Tais pat metais kaip niekad aktyviai paminėta gegužes 1-ojo. Nemažai darbininkų buvo suimti ir išplakti rykštėmis. Keršydamas už susidorojimą, žydų darbininkų sąjungos narys darbininkas Girša Lekertas prie Lukiškių aikštes tris kart šovė į tuometinį generalgubernatorių fon Valį ir jį sužeidė. Už tai Lekertas nuteistas mirties bausme, kuri buvo įvykdyta dabartiniame Šiaurės miestelyje. Jis buvo palaidotas Vilniaus Šeškines žydų kapinėse.
Dauguma darbininkiškų organizacijų veikė nelegaliai ir buvo visaip varžomos Caro režimo. 1905 m. įvyko pirmas žemes ūkio darbininkų streikas. 1905 m. vyko visuotinis streikas. Su darbininkais atvyko derėtis gubernatorius fon Palenas. Darbininkai reikalavo atitraukti kariuomenę iš miesto, o Palenas pasiūlė darbininkų delegatams kartu su juo vykti pas gen.gubernatorių deryboms. Karietai pajudėjus, iš lango Gedimino pr. pasigirdo šūvis. Palenas pasislėpė dabartiniame Vilniaus viešbutyje, kareiviai ėmė šaudyti į minią. Žuvo 3 darbininkai, o vėliau dar vienas mirė nuo žaizdų (šio įvykio paminklinė lenta ant centrinio knygyno Vilniuje kabo ir dabar). Jų laidotuvės peraugo į masinę manifestaciją, kurioje dalyvavo apie 50000 žmonių. 1906 m. įkurta dvarų ir sodžių darbininkų sąjunga, Žagarės lauko darbininkų sąjunga.
Po 1905 m. revoliucijos, kurioje darbininkų sąjungos aktyviai dalyvavo, laikinai buvo pasiekta 8 val. darbo diena pramonėje, o kitose sektoriuose – 10 val. ir kolektyvinių sutarčių pripažinimas.
1908-1909 m. 5 mėnesius vyko Vilniaus odininkų streikas, kurio reikalavimai aktualūs ir dabar. Jis buvo nukreiptas prieš darbdavių ketinimus pailginti darbo dieną nuo 8 iki 10 val., sumažinti darbo užmokestį 30 procentų, panaikinti profsąjungų teisę kontroliuoti darbininkų priėmimą ir atleidimą iš darbo. Odininkus iš savo savišalpos kasų rėmė visos Vilniaus profsąjungos. Streiko rezultatai buvo šie - darbo diena pailginta, atlyginimas sumažėjo 20 procentų, bet sąjungos teisės liko nesuvaržytos, ji ir toliau kontroliavo įdarbinimą ir atleidimą. Taip pat profsąjungos išsaugojo darbininkams darbo vietas. Darbdaviai bandė atvežti streiklaužius iš Maskvos, bet rusų darbininkai, sužinoję apie tai, vežimą sustabdė. Streikuojantiems pinigus rinko ir padėjo Austrijos, Prancūzijos, Vokietijos profsąjungos.
1912 m. buvo priimtas darbininkų draudimo įstatymas. Tam įtakos turėjo ir Vilniaus darbininkų peticija Dūmos socialdemokratų frakcijai, pasirašyta 296 asmenų. Viso Vilniuje 1912 m. profsąjungos vienijo apie 700 narių. 1913 m. susikūrė pramonės ir prekybos profsąjunga, vienijanti 400 narių, 1914 m.- metalistų profsąjunga, vienijanti 250 narių.
Po pirmo pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje darbininkai aktyviai jungėsi į profsąjungas, kurios veikė legaliai iki 1921m. 17% samdomųjų Lietuvoje priklausė profsąjungoms (šiuo metu - apie 11%). Jas kuravo Darbo ir soc. rūpybos ministerija. M. Sleževičiaus vyriausybėje darbo ministru dirbo aktyvus profsąjungų veikėjas J. Paknys. 1919-1929 m. Gegužes 1-oji Lietuvoje buvo šventinė nedarbo diena. Po Nepriklausomybės paskelbimo įkurtas inspektoratas darbo reikalams, įvesta 8 val. darbo diena pramonėje (kitur, pvz..aptarnavime - 10 val.), įsteigta darbo birža, veikė ligonių kasos ir jų įstatymas, griežti samdos sutarties įstatymai. Jau tada valstybė bandė prisiimti nemažai profsąjungų funkcijų. Už darbo įstatymų pažeidimus grėsė nemažos baudos. Veikė nemažai darbdavių organizacijų - katalikų verslininkų draugija, žydų darbdavių sąjunga ir kt. Lietuva, kadangi buvo ir Tautų Sąjungos narė, buvo įstojusi į Tarptautinę darbo organizaciją (angl. - ILO), veikiančia trišaliu principu -darbdaviai, profesinės sąjungos bei valdžios atstovai. Į kasmetines sesijas buvo siunčiamos delegacijos, kurių sudėtį kontroliavo vyriausybė. Pvz., 1929 m. delegaciją sudarė: nuo vyriausybės - Telšių darbo inspektorius Barkauskas, darbdavių atstovas Soloveičikas, nuo darbuotojų - Lietuvos darbo federacijai atstovaujantis darbininkas Kaukorius.
Jau tada buvo problemų užsienio kapitalo įmonėse. Daugiausia, 58 procentai, nuo visų investicijų priklausė belgams, 17 - švedams, 10 - vokiečiams ir apie 5 procentus - latviams. Užsienio įmonės Lietuvoje sudarė 17 procentų visų akcinių bendrovių, o Latvijoje - 28, Lenkijoje - 38 procentus.
Tarpukario Lietuvoje veikė 2 pagrindinės profesinės sąjungos - socialdemokratinės pakraipos Darbininkų ir tarnautojų centro biuras bei krikščionių demokratų įtakojama Lietuvos darbo federacija. 1919 m. įkurtas Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras. 1926-1927 PS. centro biuro pirmininku buvo iškilus Lietuvos darbo judėjimo veikėjas Juozas Paplauskas (1896-1946). Aktyviai profsąjunginiame gyvenime dalyvavo socialdemokratai - Vasario 16 akto signataras, LSDP pirmininkas Steponas Kairys, tarpukario Seimų nariai nuo LSDP: V.Požėla, J.Pakalka, K.Venclauskis, A.Purėnas, Šiaulių burmistras J.Sonda-Sondeckis, K.Bielinis, J.Paknys.
1920 m. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų kongresas, kuris atstovavo 40000 organizuotų narių (tuo metu Latvijoje buvo 30000, o Lenkijoje - 403000 narių). Nuo 1921 m. socdeminės profsąjungos pradėjo silpnėti, nemažai darbininkų perėjo į tuometinės vyriausybės palaikomą Lietuvos darbo federaciją. 1923 m. įvedamas griežtas šakinis principas, pašalintas komunistuojantis organizacijos sparnas. Profsąjungų centro biuro būstinė buvo Kaune, Kestučio g. 40 (LSDP būstinės patalpose).
1926 m. liepos 3 d. Lietuvos profesinių sąjungų Centro Biuras vienijo 18 šakinių organizacijų:
1. Lietuvos žemės ūkio darbininkų profesinė sąjunga - 2000 narių, 75 skyriai;
2. Bendra darbininkų profesinė sąjunga - 6000 narių, 54 skyriai;
3. Odos pramonės darbininkų profesinė sąjunga - 700 narių, 5 skyriai;
4. Metalo pramonės darbininkų profesinė sąjunga -760 narių, 4 skyriai;
5. Maisto pramonės darbininkų profesinė sąjunga - 1100 narių, 6 skyriai;
6. Geležinkelio darbuotojų ir tarnautojų profesinė sąjunga - 4500 narių, 32 skyriai;
7. Valstybės ir savivaldybių tarnautojų profesinė sąjunga - 2000 narių, 19 skyrių;
8. Mokytojų profesinė sąjunga - 1000 narių, 10 skyrių;
9. Prekybos, pramonės, visuomeninių įmonių tarnautojų profesinė sąjunga - 600 narių, 6 skyriai;
10. Spaudos darbininkų profesinė sąjunga - 600 narių, 2 skyriai;
11. Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinė sąjunga - 1200 narių;
12. Rūbų,skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga - 300 narių, 4 skyriai;
13. Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga - 400 narių, veikė tik Kaune;
14. Kooperatyvų tarnautojų profesinė sąjunga - 150 narių;
15. Vandens transporto tarnautojų ir darbininkų profesinė sąjunga - 150 narių;
16. Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga - 80 narių;
17. Kauno miesto savivaldybės tarnautojų profesinė sąjunga;
18. Lietuvos artistų ir muzikų profesinė sąjunga - 100 narių.
Prie profsąjungų Centro biuro veikė darbininkų sporto klubas “Viltis“, darbininkiškos savišvietos bendrovė “Kultūra“.Centro biuras bendradarbiavo su socialdemokratinio darbininkiško jaunimo sąjunga “Žiežirba“, studentų korporacija ”Žaizdras”. Veikė Profesinių Sąjungų Suaugusiųjų Gimnazija. 1922 ir 1926 m. į Seimą per LSDP sąrašus buvo išrinkta darbininkų profsąjungų atstovų – P.Mikulskas (žuvo Taurages sukilimo prieš A.Smetonos režimą metu), V.Galinis, J.Kedys, J.Markelis, V.Sakalauskas, P.S Centro biuro Pirmininkas J.Paplauskis. 1927 m. spalio mėn. darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų Centro biuras buvo uždarytas. Kai kurios šakos dar veikė iki 1932 m.
Profesinės sąjungos leido laikraščius ”Profesinės Žinios” ir ”Darbininkų Žodis”. Profsąjungų poziciją atstovavo “Lietuvos Žinios”.
Nedidelė dalis organizuotų darbininkų buvo įtakojami komunistų, veikė daugiausiai pogrindžio sąlygomis, turėjo būstinę Kaune, Mapų gatvėje. Savo radikaliais, dažnai iš Maskvos inspiruojamais veiksmais, jie pridarė daug žalos civilizuotam Lietuvos darbininkų judėjimui.
Vilniaus ir Klaipėdos kraštų darbininkai turėjo savo dideles regionines organizacijas, kurios nebuvo taip varžomos, kaip didžiojoje Lietuvoje.
Lietuvos darbo federacija
Lietuvos darbo federacija įsteigta 1919 rugsėjo 27-28 dienomis Kaune, Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavime. LDF leido laikraštį ”Lietuvos Darbininkas”.
LDF bloke su krikščionimis demokratais dalyvavo ir Seimų rinkimuose, turėjo savo atstovų ir Steigiamajame bei 1922, 1926 m. Seimuose. LDF Seimo narių iniciatyva buvo priimta nemažai darbininkams palankių įstatymų - ligonių kasų, darbo inspekcijos, draudimo ir kt. LDF lyderis dr. A.Milčius dirbo valstybės kontrolieriumi. LDF aktyviai rėmė bei skatino kooperaciją. Dėl aiškios antikomunistinės nuostatos LDF rėmė ir toleravo tautininkų rėžimas. 1938 m. LDF sukėlė didžiulę pasipiktinimo kampaniją, kai Priekulėje už tai, kad smuklėje nesisveikino rankos pakėlimu į viršų pagal nacių paprotį, buvo nacių nužudytas jos narys darbininkas Jonušis. Žudikai, vietiniai vokiečiai, buvo pagauti ir teisiami.
1934 m. LDF pakeitė pavadinimą į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą ir daugiausiai užsiėmė kultūrine šviečiamąja veikla tarp darbininkų. 1938 m. LKDS vienijo 8000 narių. Žymiausi LDF veikėjai tarpukario Lietuvoje buvo Dr. K.Ambrozaitis, Dr. P.V. Raulinaitis, Prof. P.Dovidaitis, Dr.A.Maceina.
1942 m. LDF trumpam atsikūrė, dalyvavo VLIK veikloje. Atkūrus nepriklausomybę, LDF atsikūrė 1991 m. gruodžio 28 d.
Vilniaus krašto tarpukario profsąjungų istorija
1921 metais įsisteigė Vilniaus profsąjungų Centro biuras, vienijantis 15000 narių ir 30 organizacijų, kurio pirmininku buvo Novickis. Jis glaudžiai bendradarbiavo su PPS (Polska Partija Socjalistycna). Krikščioniškos Vilniaus profsąjungos vienijo 16000 narių. Iš viso, pagal to meto duomenis, Vilniuje buvo 80000 darbininkų luomo atstovų, bet realiai dirbančiųjų - apie 40000, nes prie darbininkų buvo priskiriami ir jų šeimos nariai. Prie Centro biuro jau tada veikė jaunimo sekcija, buvo leidžiamas laikraštis „Pochodnia“, kuris buvo uždarytas, vėliau patekęs į komunistų įtaką. Aktyvus veikėjas buvo metalistų vadas Govodas. 1922 m. Vilniaus profsąjungų Centro biuras priėmė sprendimą prisijungti prie Lenkijos profsąjungų komisijos (Komisija krajowa, 1921 m. vienijusi 403000 narių). Vilniaus ir visos Lenkijos profsąjungos palaikė 1926 m. gegužes 14 d. perversmą ir Pilsudskio grįžimą į valdžią dėl J.Pilsudskio priklausymo PPS - Partija Polska Socjalistycna. Įsikūrus Lenkijos Respublikai, buvo priimti ganėtinai neblogi darbo įstatymai – 8 val. darbo diena, plačius įgaliojimus turinti darbo inspekcija, socialinio draudimo, streikų, profsąjungų įstatymai. Kai kurie fabrikai turėjo ir butus darbininkams - pvz., Kalvarijų ir Vitrum stiklo fabrikai. Veikė nacionalinės profsąjungos - baltarusių valstiečių ir darbininkų organizacija “Hromada“, žydiškos darbininkų draugijos, leidusios laikraštį “Arbeiter Leben“ bei turėjusios ir savo sporto klubą “Makabi“. Profsąjungos Vilniaus krašte aktyviai reiškėsi iki 1939 m. 1933 m. vyko 21 streikas, kuriame dalyvavo 1704 žmonės, 1934 m. - jau 31 streikas, kuriame dalyvavo 5670 žmonių. 1937 m. pergalingai baigėsi streikas tuometinėje Vilniaus autobusų kompanijoje, valdomoje belgų “Arbon“. 1939 m. streikas buvo laimėtas faneros fabrike bei šokolado fabrike “Viktorija“.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Vilniaus krašto profsąjungos buvo paleistos. Lenkų darbininkų organizacijos rašė nemažai skundų į tarptautines organizacijas dėl tarnautojų ir darbininkų atleidimo pagal nacionalinį požymį (iš valstybės ir savivaldos tarnybos buvo atleisti visi tarnautojai, gyvenę Vilniaus krašte nuo 1914 m.).
Klaipėdos krašto darbininkų organizuotumo lygis buvo daug aukštesnis, negu didžiojoje Lietuvoje. Vokiečių darbininkai jungėsi į Klaipėdos krašto regioninę organizaciją (5 šakos), kuri priklausė Tarptautinei profsąjungų federacijai bei glaudžiai bendradarbiavo su Vokietijos profesinių sąjungų susivienijimu ir veikė pagal jo nurodymus.
Po 1926 m. gruodžio perversmo į valdžią atėjus tautininkams, profsąjungų veiklą imta visaip varžyti. Valdant tautininkams, darbininkų priespauda Lietuvoje įgavo didelį mastą. 1936 05.15 . Kaune krikščioniškos darbininkų sąjungos narys 25 m.amžiaus darbininkas Antanas Kranauskas, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką žydą Ruviną Kamberį ir nusišovė pats. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių, bei visuotinį streiką Kaune 1936.gegužes 18-19d. Visiškai profsąjungų veikla buvo uždrausta 1936 m., jų funkcijos perduotos Darbo ir amatų rūmams. Veikė tik katalikiška Darbo federacija, kuriai ir perėjo profsąjungų Centro biuro turtas.
Sovietinio laikotarpio profsąjungų veikla
1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atsikūrė, bet greit buvo perimtos komunistų ir suvalstybintos. 1941 m. birželio sukilime aktyviai dalyvavo darbininkų organizacijų nariai. Laisvųjų profsąjungų atstovai buvo įtraukti ir į VLIK veiklą. Po karo nemažai aktyvių profsąjungų veikėjų buvo ištremti į Sibirą bei pasitraukė į Vakarus. Vakaruose veikė Laisvųjų Lietuvos profesinių sąjungų grupė, kuri dalyvavo laisvųjų profsąjungų ir sovietų pavergtų kraštų centro veikloje bei atstovavo Lietuvą šių organizacijų konferencijose. Laisvųjų Lietuvos profsąjungų atstovai, spėję pasitraukti į Vakarus, bandė burtis ir net atstovavo Lietuvą 1949 m. Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos steigiamajame kongrese Londone. Išeivijos profsąjungos siųsdavo savo atstovus į įvairius pasaulio laisvųjų profesinių sąjungų renginius. Nemažai Lietuvos laisvojo darbininkų sąjūdžio atstovų nukentėjo ir nuo Smetonos valdžios bei buvo represuoti Stalino režimo.
Inkorporavus Lietuvą į TSRS, profsąjungos imtos kurti pagal sovietinį modelį. Jos tapo Visasąjunginės profesinių sąjungų Centro tarybos (rus. - VCSPS) dalimi. 1980 m. vienijo 20 šakų ir 1735000 narių. LTSR profesinių sąjungą Centro tarybai vadovavo šie pirmininkai:
1. I.Stimburys - 1940-1945;
2. B.Baranauskas - 1945-1958;
3. P.Dobrovolskis - 1958-1971;
4. K.Mackevičius - 1971-1977;
5. A.Ferensas - 1977-1989;
6. L.Maksimovas - 1989-1990.
Sovietinio laikotarpio profsąjungų veikla ir istorija plačiai aprašyta to meto leidiniuose ir, atmetus ideologinius šablonus, galima susidaryti bendrą vaizdą apie to meto organizacijų funkcijas ir esmę.
Profsąjungos po nepriklausomybės atkūrimo
Prasidėjus Tautiniam atgimimui, prie Sąjūdžio įsisteigė klubas “Labora”, kuris generavo profsąjungų atsinaujinimo idėjas. 1989 m. įsteigtas Profesinių sąjungų persitvarkymo sąjūdis (A.Januška, R.Dagys, D.Paukštė ir kt.). 1989 m. kaip alternatyva sovietinėms profesinėms sąjungoms įsteigta Lietuvos darbininkų sąjunga. Jos pirmasis pirmininkas buvo Kazimieras Uoka. Buvo nutraukti ryšiai su Visasąjungine profesinių sąjungų Centro taryba, dalis gamybinių šakų išstojo iš tarybinių tarpšakinių susivienijimų.
1990 m. balandžio 19d-21d.. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavimas, kuris LTSR profsąjungų tarybos organizacijų pagrindu įkūrė Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederaciją ir tapo jų teisių perėmėja. Jos pirmininku išrinktas L. Radzevičius, vėliau iš šios organizacijos likučių įsisteigė Lietuvos profesinių sąjungų centras. Dalis profesinių sąjungų šakų ir organizacijų, nepatenkinti lėta reforma ir ”sovietine” praeitimi, nesijungė į šią organizacija, o 1992 m. vasario mėn. įkūrė dar vieną organizaciją - Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą, kurio pirmininku išrinktas Algirdas Sysas. LPSS glaudžiai bendradarbiavo su tuometine LSDP.
2002 m. Lietuvos profesinių sąjungų centras, vadovaujamas Juozo Oleko, ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas susijungė į didžiausią Lietuvos organizaciją - Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją (LPSK). 2002 m. Lietuvos Darbininkų sąjunga pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos profesine sąjunga ”Solidarumas”.
Daug žalos šiuolaikiniam Lietuvos profesinių sąjungų judėjimui padarė tarpusavio kova dėl buvusių SSSR profesinių sąjungų turto. Ją iššaukė nenuoseklūs Seimų ir Vyriausybių sprendimai dėl šio turto panaudojimo ir perdalinimo bei įtakojo įvairios finansinės verslo grupės. Profsąjungų atstovai aktyviai dalyvavo Valstybės atkuriamajame darbe. Nemažai nepriklausomos Lietuvos profsąjungų veikėjų tapo Seimo bei Vyriausybių nariais - A.Sysas, R.Žakaitienė, D.Paukštė, J.Olekas, K.Kuzminskas, J.Beinortas, G.Paliokienė, P.Šakalinis, O.Babonienė, A.Januška, R.Hofertienė ir kt. Kauno meru išrinktas Giedrius Ašmys. Dauguma LR darbo santykius ir socialinę sferą reguliuojančių įstatymų paruošta ir priimta su profesinių sąjungų pagalba.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 3 pripažinti nacionaliniai profesinių sąjungų centrai – LPSK (pirmininkas A.Černiauskas), LPS”Solidarumas” (pirmininkė A.Jašinskienė) ir LDF (pirmininkas V. Puskepalis), kurie bendradarbiauja tarpusavyje, remdamiesi sutartimi ir yra nacionalinės trišalės tarybos, įkurtos 1995 m., nariai. Profsąjungų veikla grindžiama socialinės partnerystės principais. Šie centrai nuo 2004 m. yra tikrieji 1972 m. įkurtos Europos profesinių sąjungų konfederacijos, vienijančios 60 mln. dirbančiųjų, nariai.
Nemažai regioninių profesinių sąjungų nesijungia į nacionalinius junginius. Būrimasis į profesines sąjungas Lietuvoje yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje -11-12% nuo visų dirbančiųjų. Viena priežasčių - ekonominė migracija. Airijos profesinė sąjunga SIPTU, Norvegijos Fellesforbundet yra įkūrusios padalinius lietuviams darbininkams šiose šalyse organizuoti į profesines sąjungas.
Nepriklausomoje Lietuvoje susikūrė ir visiškai naujos organizacijos, jungiančios policininkus, gaisrininkus, muitininkus, mokesčių inspektorius, Seimo bei prokuratūros tarnautojus, tardytojus, bankų ir draudimo, kazino, privačios saugos, degalinių, vadovybės apsaugos darbuotojus.
Didžiausia Lietuvos šakinė profsąjunga - švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, o didžiausia bei kovingiausia pirminė organizacija yra AB ”Mažeikių Nafta” profsąjunga. Lietuvos profsąjungos glaudžiai bendradarbiauja su Baltijos, Skandinavijos, JAV, Lenkijos, Rusijos, Gruzijos, Ukrainos profesinėmis sąjungomis. Subregioninei veiklai koordinuoti įkurta Baltijos šalių profesinių sąjungų taryba. Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos profesinės sąjungos gavo nemažą materialinę bei metodinę pagalbą iš tarptautinio profsąjungų judėjimo – veiklos pritaikymui rinkos sąlygoms bei narystės didinimui.
Šiuo metu leidžiami laikraščiai ”Lietuvos Profsąjungos”, ”Solidarumas”, nemažai šakinių bei regioninių leidinių ,veikia nemažai profsąjunginių internetinių svetainių (www.lprofsąjungos.lt). Nepriklausomybės laikotarpiu dėl lėšų stokos ir netobulų įstatymų vyko tik keli streikai - neilgalaikiai įspėjamieji visuomeninio transporto, mokytojų bei medikų, bado streikas Kauno gamykloje ”Koordinatė”.
Sergejus Glovackas
Tarptautinės laisvųjų profsąjungų konfederacijos (ICFTU) centrinės ir rytų Europos šalių koordinatorius
www.lsds.lt
