Gal kai kam šis klausimas atrodys juokingas – galit neskaityt ir eit na chuj. Šis rašinys skiriamas tiems, kurie linkę diskutuoti ir bandyti suprasti, kokios reikšmės gijos jungia tokį populiarų (kartais atrodo – perdėm nuvalkiotą), bet tuo pačiu paslaptingą ir nepasiduodantį jokioms aiškioms charakteristikoms žodį „anarchija“.

Kad tai ne chaosas ir ne betvarkė, man atrodo, visiems turėtų būti aišku. Be-valdžios, be dievų ir be šeimininkų, be hegemonijos, kuri pavergia ir priverčia paklusti.

Būtent hegemonizuotas pasaulio priėmimas ir vertinimas yra didžiausias anarchijos priešas. Kad ir ką darytum, pasąmonėje sukaupta vertinimo sistema visuomet veikia. Didysis Kitas prievartauja tave vertinti ir tuo pačiu – paklusti. Simbolinė visuomenės forma, besireiškianti per absoliučiai visų ponų ir vergų sąmones, nori nenori institucionalizuoja tavyje šią paklusnumo dialektiką ir priverčia vergauti.

Ponas yra daug mažiau laisvas nei vergas. Tai suprato dar Hegelis. Kodėl? Nes jis turi valdyti vergą, be kurio jis apskritai būtų niekas.

Anarchija yra politinė, socialinė ir, drįstu sakyti, – egzistencinė ideologija, kurios tikslas – ne tik sukurti tam tikras politines sąlygas gyventi, ne tik priešintis visokioms šiukšlėms – naciams, nacionalistams etc. Tai, visų pirma, yra paties dialektinio ryšio „ponas-vergas“ atsisakymas.

Svarbiausias kiekvieno, siekiančio laisvės, tikslas yra bet kokių jau sukurtų vertinimo sistemų ignoravimas. „Geras“ ir „blogas“ – tai viso labo mums a priori primestas kalėjimas, kuriame sėdi visa žmonija. „Geras“ ar „blogas“ – tai visą mąstymą nulemiantis šablonas.

Skamba juokingai, ar ne? Bet jeigu nors trumpam susimąstytumėte, turėtumėte pripažinti labai nemalonų faktą, kad visas mūsų gyvenimas yra vertinimas. Naratologai – pasakojimų tyrinėtojai – nekreipia jokio dėmesio į pasakojimą. Jie apskritai mano, kad jo nėra. Tėra verifikacija. Totalitarizmo tyrinėjai mano, kad pagrindinis totalitarizmo bruožas – tai vertinimas. Šie tyrinėtojai niekada nesusitinka ir nepasikalba. Antraip padarytų išvadą – visas pasaulis yra totalitarinis, nes jame nieko nedaroma, tik vertinama.

Štai kodėl niekada nekreipiu dėmesio į savo rašinių ar kūrybos vertintojus. Vertinti – tai būti vergu. Kuo mažiau žmogaus mąstyme yra vertinimo, tuo jis laisvesnis.

Kaip tai susiję su anarchija? Paprastai. Anarchija, nors gausiai aprašyta ir apkalbėta, visgi mažai dėmesio skiria būtent žmogaus mąstymui ir tiems kalėjimams, kurie statomi jį pavergti. Manote, kad esate laisvi? Sugebėkite, skaitydami šį tekstą, jo nevertinti.

Kalbant plačiau, mes jau gyvename totalitariniame rėžime. Sociumas – tai, ką, tarkim, L. Donskis laiko pagrindiniu laimės šaltiniu, – yra didžiausia ir šlykščiausia „Matrica“, iš kurios daugelis niekada neištrūksta. Pamatyti, kad už jos yra kitas pasaulis, kad už jo gali būti visiškai kitokios spalvos, garsai, kitokie santykiai tarp žmonių, visiškai kitoks bendravimas, – tiesiog viskas kitaip, – yra bene sunkiausia užduotis.

To nepadės padaryti joks filosofas, anarchistas ar dar kokios nors ideologijos radikalas. Tai turi atrasti pats. Žinoma, su kitų pagalba. Štai čia prasideda svarbiausias anarchijos uždavinys – impulsas sugriauti senąjį pasaulį. Juk jis, šiaip ar taip, tėra kalėjimas.

Viskas – įsitikinimai, tikėjimai, pažiūros ir t.t. – tai, viso labo, pavergti skirtos priemonės. Nieko tikro, nieko jūsų, nieko, kas suteiktų laimę. Psichoanalitikas J. Lacanas net laisvas asociacijas laikė nelaisvomis, nes jos – sociumo produktas. Kas jūs esate? Unikal8s individai? Kodėl jūs – kaip visi kiti?

Anarchija – visų pirma – turėtų būti vidinių ribų laužymas. Visiškas jų naikinimas. Garsus šauksmas: eikit jūs visi na chuj! Tai skausminga – reikia sunaikinti „save“, kad galėtum kuo nors tapti.

Prisipažinkim: visi tiki, kad žino, kas yra teisinga. Vaikai tiki, kad internetas juos išlaisvina, jaunuoliai – kad jie ir be interneto laisvi, vyresni – kad jų žinios unikalios, suaugusieji – kad jie viską išbandė. Tikėjimas gimsta ne iš mūsų, jis ateina į mus. Aišku, kad jis – dar viena iliuzija.

Anarchija, deja, dažniausiai įgyja labai konkretų politinį ir socialinį apibrėžtumą. Dažnai žinoma, kokia ji turi būti ir kokia neturi būti. Tarsi rašytum tekstą ir vadovautumeisi anglosaksišku jo konstravimo modeliu. O štai rašyti taip, kad nebūtų jokio modelio, daugumai yra nepasiekiamas tikslas.

Jei į klausimą, kas yra anarchija, atsakoma „tai jau ne anarchija“, tai geriausiu atveju yra jos parodija. Socializmas politikoje ir bendruomeniškumas socialiniuose santykiuose – tai viso labo anarchijos galimybė kažkuo tapti. Bet ar tikrai tai būtų anarchija? Aišku, kad ne.

Be vidinės – o aš tai jau pavadinau egzistencine anarchijos puse – laisvės, kuri nepasiekiama niekaip kitaip, kaip tik atsisakant vergystės sociumui, bet kokios pretenzijos į anarchiją yra bergždžios, bet koks kalbėjimas apie anarchiją – juokingas. Anarchija prasideda ten, kur baigiasi sociumo hegemonija.

2011 03 19