Straipsnyje Otto Rühle kritikuoja bolševizmo strategiją ir mano, kad ji nedemokratiška bei per daug centristinė. Didelę vietą Otto Rühle skiria ir Lenino idėjų bei politikos kritikai. Straipsnis ypatingai naudingas tuo, kad parodo dvi marksistinės strategijos ir taktikos sroves, kurios viena nuo kitos radikaliai skiriasi. Tai centristinis (bolševikinis) metodas ir, atvirkščiai, decentralizuotas (tarybų) metodas.
XX a. populiaresnis buvo centristinis metodas, kurį naudodami marksistai–leninistai atėjo į valdžią Kuboje, Vietname, Kinijoje, Nikaragvoje ir t.t. Šiandien yra populiarus decentralizuotas metodas ir taktika, vienas iš pavyzdžių – autonominis marksizmas. Tuo tarpu centristinis iki šiol išlikęs tik marksistinės–leninistinės krypties partizaniniuose judėjimuose. Taigi organizacijos klausimas visada lieka atviru klausimu.
Otto Rühle (1874–1943) – radikalus vokiečių marksistas, komunistas, kartu su Rosa Luxemburg, Karlu Liebknechtu ir Francu Meringu žurnalo „Internationale“ bendraįkūrėjas, „Spartako lygos“ veikėjas. Otto Rühle užėmė kairiojo komunisto (tarybų komunisto; angl. council communism, priešingai soviet communism) poziciją, t.y. laikėsi nuostatos, jog 1917 m. revoliucija Rusijoje buvo nesocialistinė ir nedemokratinė, o bolševikai negali būti laikomi tikrais kairiaisiais radikalais, nes kai kuriais klausimais užima dešiniųjų poziciją. – Marksistai.lt
***
Tekstas parašytas 1939 metais, iki Antrojo pasaulinio karo. Šioje epochoje visose be išimties išsivysčiusiose pramoninėse šalyse kapitalizmas išgyveno sudėtingą struktūrinę permainą, kuria pasireiškė valstybės dominavimas, jos didėjantis kišimasis į ekonomiką ir totalinė valstybės intervencija į visas visuomeninio gyvenimo sferas. „Totalitarizmas“ tapo realybe – t.y. sistema, kurioje visi visuomeniniai procesai kontroliuojami ir valdomi iš vieno centro – valstybės. Šio judėjimo avangarde buvo Sovietų Sąjunga ir fašistinės valstybės...Atkreipia dėmesį ir tas faktas, kad straipsnis parašytas dar iki Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo, tačiau Otto Rühle praktiškai atspėjo ateitį. – Revsoc.org
***
1.
Rusija tarp naujų totalitarinių valstybių užima pirmąją vietą. Ji buvo pirmoji, priėmusi naują valstybinį principą. Rusija geriausiai iš visų kitų šalių taikė šį principą. Ji buvo pirmoji valstybė, kurioje buvo įvesta konstitucinė diktatūra, kurią lydi politinio ir administracinio teroro sistema. Pritaikiusi visus totalinės valstybės bruožus, ji tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Rusija tapo pavyzdžiu fašizmui.
Tai ne atsitiktinumas ir ne istorijos pokštas. Šiuo atveju sistemos kopijavimas – ne regimybė, o realybė. Viskas nurodo tai, kad mes turime reikalą su tų pačių principų, taikomų skirtinguose istorinio ir politinio vystymosi etapuose, pasireiškimu ir padariniais. Sutinka su šituo partiniai „komunistai“ ar ne, bet faktas lieka faktu: valstybinė sistema ir valdymas Rusijoje nesiskiria nuo tų, kurie egzistuoja Italijoje ir Vokietijoje. Iš esmės jie vienodi. Galima šnekėti apie juodą arba rudą „sovietinę valstybę“, arba apie raudoną, juodą ar rudą fašizmą. Tarp šių šalių egzistuoja tam tikri ideologiniai skirtumai, bet ideologija nėra lemiamas faktorius. Be to, ideologijos keičiasi ir tokie pasikeitimai nebūtinai atspindi valstybės aparato pobūdį ir funkcijas. Tas faktas, kad Vokietijoje ir Italijoje išsaugojama privati nuosavybė, tėra tik antraeilės svarbos modifikacija.
Privačios nuosavybės panaikinimas savaime dar negarantuoja socializmo. Kapitalizme ji taip pat gali būti likviduota. Iš tiesų lemiantys socialistinę visuomenę bruožai, kartu su privačios nuosavybės į gamybos priemones panaikinimu, yra darbininkų darbo produktų kontrolė ir samdomojo darbo sistemos likvidavimas. Abi šios sąlygos nėra įgyvendintos Rusijoje, beje, kaip ir Italijoje bei Vokietijoje.
Jeigu kažkas teigia, kad Rusija visgi vienu žingsniu arčiau socializmo nei kitos valstybės, tai dar nereiškia, kad jų „sovietinė valstybė“ padėjo pasauliniam proletariatui kaip nors pasistūmėti į priekį, padėdama įgyvendinti klasių kovos tikslus. Atvirkščiai, Rusija, vadindama save socialistine valstybe, supainioja ir suklaidina visus pasaulio darbininkus. Mąstantis darbininkas žino, kas yra fašizmas ir kovoja su juo, bet jis dažnai linkęs tikėti mitu apie socialistinį Rusijos pobūdį. Šitas klaidingumas trukdo pilnai ir aiškiai sunaikinti fašizmą, nes trukdo principingai kovai prieš priežastis, prielaidas ir aplinkybes, kurios atvedė Rusiją, Vokietiją ir Italiją prie identiškų valstybinių ir valdymo sistemų. Taigi rusiškasis mitas tampa ideologiniu kontrrevoliucijos įrankiu.
Žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Totalitarinė valstybė šito taip pat negali. Jeigu fašizmas tarnauja kapitalistiniams ir imperialistiniams interesams, jis negali tarnauti darbininkų poreikiams. Jeigu vis dėlto dvi akivaizdžiai priešiškos klasės yra už tą pačią valstybinę sistemą, tai kažkas čia aiškiai ne taip. Arba viena, arba kita klasė klysta. Tegul niekas nesako, kad forma yra esminis dalykas ir todėl neturi jokios kertinės svarbos, jog politinės formos gali būti identiškos, o jų turinys skirtingas. Tai savęs apgaudinėjimas. Marksistui taip negali atsitikti. Jam forma ir turinys tarpusavyje susiję ir neatskiriami.
Jeigu sovietinė valstybė sukurta pagal fašizmo modelį, ji turi turėti viduje struktūrinius ir funkcionalinius elementus, bendrus fašizmui. Kad juos aptiktume, mums reikės pažvelgti į „sovietinę sistemą“, kaip ji buvo sukurta leninizmo-bolševizmo pritaikymo Rusijos sąlygomis. Ir jeigu gali būti nustatytas identiškumas tarp bolševizmo ir fašizmo, tai proletariatas negali tuo pačiu metu kovoti su fašizmu ir ginti rusišką „sovietinę sistemą“. Atvirkščiai, kova su fašizmu turi prasidėti nuo kovos su bolševizmu.
2.
Iš pradžių bolševizmas Leninui buvo grynai rusiškas fenomenas. Ilgos savo politinės veiklos metu jis niekada nesistengė bolševikinę sistemą paversti kovos forma kitose valstybėse. Jis buvo socialdemokratas, kuris laikė Bebelį ir Kautskį genialiais darbininkų klasės vadais ir nenorėjo žinoti apie kairįjį Vokietijos socialistinio judėjimo sparną, kuris kovojo prieš šiuos Lenino didvyrius bei kitus oportunistus. Juos ignoruodamas, jis likdavo nuosekliai izoliuotas, apsuptas nedidelės rusų emigrantų grupelės, ir toliau palaikė Kautskį netgi tada, kai Vokietijos „kairieji“ priešakyje su Roza Luxemburg jau atvirai stojo į kovą prieš kautskizmą.
Leniną domino tik Rusija. Jo tikslas buvo nuversti feodalinę caro sistemą ir išsikovoti maksimalią politinę įtaką buržuazinėje visuomenėje savo socialdemokratinei partijai. Buvo aišku, kad likti valdžioje ir pratęsti socializacijos procesą jis sugebės tik pasaulinės darbininkų revoliucijos atveju. Tačiau jo veiksmai šioje srityje buvo pražūtingi. Padėdami grąžinti Vokietijos darbininkus į partijas, profesines sąjungas ir parlamentą ir tuo pačiu naikindami Vokietijos Tarybų judėjimą, bolševikai įtakojo nusilpusios Europos revoliucijos pralaimėjimą.
Bolševikų partija, sudaryta iš profesionalių revoliucionierių ir plačiųjų atsilikusių masių, vis dėlto liko izoliuota. Sužlugdžiusi socializacijos eksperimentus ir sukūrusi Raudonąją armiją, pilietinio karo, intervencijos ir ekonominio kracho metu ji nesugebėjo sukurti tikros Tarybų sistemos. Nors Tarybos, sukurtos menševikų, nebuvo bolševikų planuose, bolševikai tik joms padedant atėjo į valdžią. Kai ekonominio pertvarkymo procesas ir valdžia stabilizavosi, bolševikų partija nežinojo, kaip jai panaikinti šią keistą Tarybų sistemą su jos savarankiškais sprendimais ir veiksmais. Be to, bolševikai norėjo socializmo ir jam įgyvendinti reikėjo pasaulio proletariato.
Leninas manė, kad būtina pritraukti pasaulio darbininkus bolševizmo metodu. Jį neramino tai, kad kitų šalių darbininkai, nepaisydami didelio bolševizmo triumfo, nebuvo linkę priimti bolševikinę teoriją ir praktiką, o greičiau atvirkščiai, buvo linkę į Tarybų judėjimą, kuris buvo reikšmingas keliose šalyse, ypač Vokietijoje.
Šio Tarybų judėjimo Leninas jau negalėjo panaudoti Rusijoje. Kitose Europos šalyse Tarybų judėjimas akivaizdžiai išreiškė opozicinę tendenciją prieš bolševikinio tipo sukilimą. Nepaisant Maskvos pradėtos milžiniškos propagandos daugelyje šalių, vadinamiesiems „ultrakairiesiems“, kaip juos vadino Leninas, daug geriau sekėsi propaguoti revoliuciją Tarybų judėjimo pagrindu, nei visiems bolševikų partijos atsiųstiems propagandistams. Komunistinė partija, besilaikiusi bolševizmo, likdavo maža, isteriška ir triukšminga grupe, sudaryta daugiausiai iš proletarizuotų buržuazijos nuolaužų, kuomet Tarybų judėjimas stiprėjo dėl realaus proletariato, pritraukdamas geriausius darbininkų klasės elementus. Norint susidoroti su šia situacija, reikėjo sustiprinti bolševikų propagandą, pulti „ultrakairiuosius“ ir sunaikinti jų įtaką bolševizmo naudai.
Nuo to laiko, kai Tarybų sistema Rusijoje griuvo, argi galima buvo kentėti radikalią „konkurenciją“, kuri galėtų įrodyti pasauliui, kad tai, ko nesugebėjo įgyvendinti bolševizmas Rusijoje, galima žymiai geriau įgyvendinti kitose vietose, nepriklausomai nuo bolševizmo? Prieš šiuos konkurentus Leninas, padiktuotas valdžios praradimo baimės ir pavydo dėl eretikų pasisekimo, parašė pamfletą „Vaikiška kairumo liga komunizme“. Iš pradžių šitas pamfletas išėjo su porašte „Populiariojo marksistinės strategijos ir taktikos išdėstymo patirtis “, tačiau vėliau tai pasirodė pernelyg ambicingai ir kvailai, todėl deklaracija buvo nuimta. To buvo jau per daug.
Ši agresyvi, grubi ir persmelkta neapykanta popiežiaus bulė buvo nuostabi medžiaga bet kokiam kontrrevoliucionieriui. Iš visų programinių bolševizmo deklaracijų ji daugiausia byloja apie tikrąjį jo pobūdį. Joje bolševizmas pasirodo be kaukės. Istorinis faktas – kai 1933 metais Hitleris Vokietijoje uždraudė visą socialistinę ir komunistinę literatūrą, Lenino pamfletas toliau buvo legaliai leidžiamas ir platinamas.
Mes čia nešnekėsime, kas jame rašoma apie Rusijos revoliuciją, bolševizmo istoriją, bolševizmo ir kitų darbininkų judėjimų srovių polemiką ar bolševikų pergalės aplinkybes. Bus kalbama tik apie pagrindinius momentus, kurie nuo Lenino ir „ultrakairiųjų“ diskusijų laikų parodo aiškų oponentų skirtumą.
3.
Bolševikų partija iš pradžių buvo Rusijos socialdemokratų Antrojo Internacionalo sekcija ir buvo įsteigta ne Rusijoje, o užsienyje. Po skilimo Londone 1903 metais bolševikinis rusiškosios socialdemokratijos sparnas buvo ne daugiau kaip maža sekta. Stovėjusios už ją „masės“ egzistavo tik jos lyderių fantazijose. Tačiau šis mažas avangardas buvo ypač griežtai disciplinuota organizacija, palaikanti vienybę dėl nuolatinių valymų ir visada pasiruošusi aktyviai kovai.
Partija buvo suvokiama kaip karinė profesionalių revoliucionierių mokykla. Jos neatskiriamu pedagoginiu instrumentu buvo neginčytinas lyderio autoritetas, griežtas centralizmas, geležinė disciplina, prisitaikymas, karingumas ir asmenybės paaukojimas dėl partinių interesų. Tai, ką sukūrė Leninas, buvo intelektualų elitas, centras, kuriam revoliucijos eigoje reikėjo užimti vadovybę ir valdžią. Beprasmiška bandyti logiškai ar abstrakčiai nustatyti, ar teisingas toks pasiruošimo būdas revoliucijai. Šią problemą reikia spręsti dialektiškai. Reikalas tas, apie kokią revoliuciją kalbama. Kokie šios revoliucijos tikslai?
Lenino partija veikė Rusijoje pavėluotos buržuazinės revoliucijos metu, kurios tikslas buvo nuversti feodalinį režimą ir carizmą. Kuo labiau centralizuota bus valdančiosios partijos valia tokioje revoliucijoje, kuo didesnis bendramintiškumas, tuo sėkmingiau įvyks buržuazinės valstybės formavimasis ir tuo perspektyvesnė taps proletariato padėtis naujoje valstybėje. Bet tai, kas gali būti laikoma sėkmingais revoliucinių problemų sprendimais buržuazinėje revoliucijoje, negali būti laikoma proletarinės revoliucijos sprendimu. Struktūriškai principingi skirtumai tarp buržuazinės ir naujos socialistinės visuomenės atmeta tokį požiūrį.
Pagal Lenino revoliucinį metodą, vadai yra masių galvos. Perėję savo pačių revoliucinę mokyklą, jie pajėgūs suprasti situaciją ir vadovauti karinėms jėgoms. Jie – profesionalūs revoliucionieriai, didžiulės civilinės kariuomenės generolai. Šitas galvos ir kūno, intelektualų ir masių, oficialaus ir asmeniško atskyrimas atitinka dvejopą klasinės visuomenės pobūdį, buržuazinę visuomeninę santvarką. Viena klasė apmokyta valdyti, kita – būti valdoma. Iš šios senos klasinės formulės išplaukia leninistinė partijos koncepcija. Jos organizacija tėra tik reakcija į buržuazinę realybę. Jos revoliuciją objektyviai nulemia jėgos, kuriančios socialinę santvarką, kurioje įsipaišo šie klasiniai santykiai, nepriklausomai nuo subjektyvių siekių, lydinčių šį procesą.
Tas, kas siekia buržuazinės santvarkos, skirstymą į vadus ir mases, avangardą ir darbininkų klasę laikys teisingu strateginiu pasiruošimu revoliucijai. Kuo protingesnė, labiau apmokyta ir viršesnė vadovybė yra ir kuo labiau disciplinuotos ir paklusnios masės, tuo daugiau šansų laimėti tokiai revoliucijai. Siekdama buržuazinės revoliucijos Rusijoje, Lenino partija buvo labiausiai pritaikyta šiam tikslui.
Tačiau kai Rusijos revoliucijos pobūdis pasikeitė, kai jos proletariški bruožai vis labiau buvo akivaizdžiai pastebimi, taktiniai ir strateginiai Lenino metodai prarado savo vertę. Jeigu bolševikai pasiekė pergalę, tai ne kaip avangardas, o dėl Tarybų judėjimo, kurio jiems nepavyko pilnai integruoti į savo planus. Ir kai Leninas po revoliucijos pergalės, įvykdytos Tarybų, išsklaidė šį judėjimą, kartu su juo išnyko viskas, kas buvo proletariška Rusijos revoliucijoje. Buržuazinis revoliucijos pobūdis buvo pastebimiausias ir jos natūrali baigtis prasidėjo stalinizmu.
Nepaisant savo meilės marksistinei dialektikai, Leninas buvo nepajėgus nagrinėti socialinį–istorinį procesą dialektiškai. Jo mąstymas liko mechaninis, pavaldus griežtoms taisyklėms. Jam egzistavo tik viena revoliucinė partija – jo paties, tik viena revoliucija – Rusijos, tik vienas metodas – bolševikinis. Ir tai, kas pavyko Rusijoje, turi pavykti ir Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje ir Australijoje. Tai, kas buvo teisinga buržuazinei revoliucijai Rusijoje, turėjo būti teisinga ir pasaulinei proletariškai revoliucijai. Monotoniškas atrastos formulės taikymas sukosi egocentriniu ratu, neatsižvelgiant į laiką ir aplinkybes, išsivystymo lygį, kultūrinius standartus, idėjas ir žmones. Leninui buvo būdingas mašinų amžiaus viešpatavimas politikoje; jis buvo „technikas“, revoliucijos „išradėjas“, visagalės vadovaujančios valios atstovas.
Jo doktrinoje, strategijoje, jo socialiniame „planavime“ ir jo elgesyje su žmonėmis egzistavo visi pagrindiniai fašizmo bruožai. Jis negalėjo suprasti gilios revoliucinės prasmės, kad kairieji atsisakė tradicinės partinės politikos. Jis negalėjo suprasti tikrojo Tarybų judėjimo socialistinės visuomenės link. Jis neišmoko suprasti darbininkų išsivadavimo prielaidų. Vienoje pusėje – autoritetas, vadovybė, jėga, kitoje – organizacija, kadrai, paklusnumas. Tokios buvo jo mintys. Disciplina ir diktatūra – žodžiai dažniausiai pasitaikantys jo raštuose. Štai kodėl jis negalėjo nei suprasti, nei įvertinti „ultrakairiųjų“, nepriėmusių jo strategijos, idėjų ir veiksmų. „Ultrakairiesiems“ būtiniausia ir svarbiausia revoliucinėje kovoje už socializmą yra tai, kad tik patys darbininkai yra atsakingi už savo likimą.
4.
Paimti savo likimą į savo pačių rankas – štai atsakymas į visus socializmo klausimus, kurie buvo tikroji ultrakairiųjų ir bolševikų polemikos esmė. Nesutarimai dėl partijos kilo kartu su nesutarimais dėl profsąjungų klausimo. Ultrakairieji laikėsi nuomonės, kad revoliucionieriams dabar ne vieta būti profsąjungose, jog jiems reikėtų kurti savo pačių organizacines formas įmonėse, darbovietėse. Tačiau dėl savo neužtarnauto autoriteto bolševikai sugebėjo pirmosiomis Vokietijos revoliucijos dienomis sugrąžinti darbininkus į reakcines kapitalistų profsąjungas.
Kad sužlugdytų ultrakairiuosius ir pavaizduotų juos kvaileliais bei kontrrevoliucionieriais, Leninas vėl pasinaudojo mechaninėmis savo pamfleto formulėmis. Iškeldamas argumentus prieš kairiųjų poziciją, jis rėmėsi ne vokiškomis profsąjungomis, o bolševikine profsąjungų patirtimi Rusijoje. Tai, kad profsąjungos savo egzistavimo pradžioje turėjo didelės įtakos klasinei proletariato kovai, yra visuotinai pripažintas faktas. Profsąjungos Rusijoje buvo jaunos ir tai pateisindavo Lenino entuziazmą. Tačiau kitose pasaulio vietose padėtis buvo kitokia. Iš pradžių naudingos ir progresyvios profsąjungos senose kapitalistinėse šalyse virto kliūtimi darbininkams išsivaduoti. Jie tapo kontrrevoliucijos instrumentu, ir Vokietijos kairieji padarė išvadą iš pasikeitusios padėties.
Leninui nepadėjo pripažinimas, kad laikui bėgant profsąjungos virto „profesionaliomis, siauromis, savanaudiškomis, beširdėmis imperialistiškai nusiteikusios ir imperializmo nupirktos, imperializmo ištvirkintos darbininkų aristokratijos“ gynėjomis. Ši korumpuota gildija, gangsteriška vadovybė šiandien valdo pasaulinį profsąjunginį judėjimą ir gyvena darbininkų sąskaita. Būtent apie šį profsąjungų judėjimą kalbėjo ultrakairieji, raginantys darbininkus iš jo išeiti.
Tačiau Leninas demagogiškai atsakinėdavo, remdamasis jaunu Rusijos profsąjungų judėjimu, kuris dar neįgijo profsąjungų, seniai įsigalėjusių kitose šalyse, pobūdžio. Remdamasis specifine konkretaus laikmečio patirtimi ypatingomis sąlygomis, jis nusprendė, kad galima padaryti iš šito išvadas pasauliniu mastu. Revoliucionierius, tikino jis, visada turi būti ten, kur masės. Bet kurgi iš tikrųjų tos masės? Profsąjungų kabinetuose? Narių susirinkimuose? Slaptuose lyderių susitikimuose su kapitalistų atstovais? Ne, masės yra įmonėse, savo darbo vietose, ir būtent ten būtina stiprinti bendradarbiavimą ir solidarumą tarp žmonių. Fabrikinė organizacija, Tarybų sistema – štai tikroji revoliucinė organizacija, kuri turi pakeisti visas partijas ir profsąjungas.
Fabrikinėje organizacijoje nėra vietos profesionaliai vadovybei, nėra skirstymo į vadus ir vergus, mąstytojus ir paprastus narius, nėra priežasties egoizmui, konkurencijai, demoralizacijai, korupcijai, sterilumui ir filisteriškumui. Čia darbininkai turi imti savo likimą į savo pačių rankas.
Bet Leninas galvojo kitaip. Jis ragino išsaugoti profsąjungas, pakeisti jas iš vidaus, pašalinti socialdemokratinius biurokratus ir pakeisti juos bolševikiniais, blogą biurokratiją pakeisti gera. Blogis, anot jo, susikoncentravęs tik socialdemokratijoje, o gėris – bolševizme.
Dvidešimties metų patirtis pademonstravo visišką šios teorijos idiotizmą. Vadovaudamiesi Lenino instrukcijomis, komunistai įvairiose šalyse išbandė visus įmanomus profsąjungų reformavimų būdus. Rezultatas buvo niekinis. Bandymai sukurti savo pačių profsąjungas taip pat baigėsi niekuo. Konkurencija tarp socialdemokratų ir bolševikų darbo su profsąjungomis buvo korumpuotos lenktynės. Tai iš tikrųjų buvo revoliucinės darbininkų energijos slopinimo procesas. Užuot sutelkę jėgas kovai su fašizmu, darbininkai būdavo įtraukiame į beprasmius ir nerezultatyvius eksperimentus įvairios biurokratijos naudai. Masės prarado pasitikėjimą savimi ir „savo“ organizacijomis. Jos jautėsi apgautos ir išduotos.
Fašizmo metodai – diktuoti darbininkams kiekvieną žingsnį, trukdyti jiems pareikšti, parodyti iniciatyvą, sabotuoti bet kokias klasinio sąmoningumo užuomazgas, demoralizuoti mases pralaimėjimais ir paversti jas bejėgėmis – visi šie metodai buvo jau išbandyti per 20 darbo su profsąjungomis metų pagal bolševikinius principus. Fašizmo pergalė buvo tokia lengva tik dėl to, kad darbininkų vadai profsąjungose ir partijose parengė žmones fašistiniams tikslams.
Rinkiminis Vokietijos komunistų partijos plakatas
5.
Parlamentarizmo klausimu Leninas taip pat atsidūrė supuvusio politinio instituto, tapusio kliūtimi tolesniam politiniam vystymuisi ir grėsme proletariato išsivadavimui, gynėjo pozicijoje. Ultrakairieji kovojo prieš parlamentarizmą bet kokia forma. Jie atsisakė dalyvauti rinkimuose ir nesilaikė parlamentarų nutarimų. Bet Leninas daug dėmesio skyrė parlamentinei veiklai ir teikė jai didelę reikšmę. Ultrakairieji pareiškė, kad parlamentarizmas kaip agitacijos tribūna istoriškai pasitraukė į praeitį ir laikė jį nuolatiniu parlamento narių ir darbininkų politinės korupcijos šaltiniu. Jis slopina revoliucinį sąmoningumą ir masių nuoseklumą, sukurdamas iliuzijas apie teisėtų reformų galimybę, o kritinėje situacijoje parlamentas tampa kontrrevoliucijos įrankiu. Jį reikėtų sunaikinti, o jeigu tai kol kas neįmanoma – sabotuoti. Reikėtų kovoti su parlamentine tradicija proletarinėje sąmonėje.
Kad pasiektų atvirkščią efektą, Leninas atliko triuką su politiškai ir istoriškai pasenusių institutų padalijimu. Žinoma, sakė jis, parlamentarizmas paseno istoriškai, bet politiškai – ne, ir su juo reikia taikytis. Jame reikia dalyvauti, nes jis turi politinį reikšmę.
Koks argumentas! Kapitalizmas taip pat paseno istoriškai, bet ne politiškai. Pagal Lenino logiką, revoliucingai kovoti su kapitalizmu neįmanoma. Greičiau vertėtų ieškoti kompromisų. Oportunizmas, sandoriai, politinės spekuliacijos – tokios Lenino taktikos pasekmės. Monarchija taip pat paseno istoriškai, bet ne politiškai. Anot Lenino, darbininkai neturi teisės jos nuversti, o privalo ieškoti kompromisų. Tas pats galioja ir bažnyčiai, taip pat jau istoriškai, bet ne politiškai pasenusiai. Galų gale bažnyčioms taip pat priklauso masė žmonių! Juk, kaip pabrėžia Leninas, revoliucionierius privalo būti ten, kur masės! Todėl, jis privalo kviesti: „Eikime į bažnyčia, tai mūsų revoliucinė pareiga!”.
Galiausiai egzistuoja fašizmas. Vieną kartą fašizmas taip pat istoriškai pasens, bet politiškai dar vis egzistuos. Ką gi reikės daryti? Pripažinti šį faktą ir sudaryti kompromisą su fašizmu. Sekant tokia Lenino logika, paktas tarp Stalino ir Hitlerio įrodytų faktą, kad Stalinas šiandien – geriausias Lenino mokinys. Ir nenuostabu, jeigu artimiausiu metu bolševikų agentai sveikins Maskvos ir Berlyno paktą kaip vienintelę teisingą revoliucinę taktiką (primename, jog šios eilutės parašytos iki Molotovo–Ribbentropo pakto – Marksistai.lt).
Lenino pozicija dėl parlamentarizmo tik parodo jo nesugebėjimą suprasti pagrindinių proletarinės revoliucijos uždavinių ir bruožų. Jo revoliucija visiškai buržuazinė; tai kova už daugumą, valdančiąsias pozicijas, siekį valdyti teisinę sistemą. Iš tikrųjų jis svajojo apie būtinybę gauti kuo didesnį balsų skaičių rinkiminėse kampanijose, apie stiprios bolševikų frakcijos sukūrimą parlamentuose, apie pagalbą nustatyti įstatymų leidybos formą ir turinį, apie dalyvavimą politiniame valdyme. Jis nekreipė dėmesio į tai, kad šiandien visas parlamentarizmas – tai blefas, nes tikroji valdžia buržuazinėje visuomenėje susitelkusi kitose vietose, kad nepaisant bet kokių pralaimėjimų parlamente, buržuazija išsaugotų savo rankose pakankamai išteklių, jog įgyvendintų savo norus ir interesus ne parlamente.
Leninas nepastebi demoralizuojančios parlamentarizmo įtakos masėms, jis nesuteikia reikšmės faktui, jog parlamentinė korupcija nuodija visuomeninę moralę. Papirkti, parsidavę bailiai, parlamentiniai politikai jaudinasi tik dėl savo kišenės. Taip buvo ikifašistinėje Vokietijoje, kai reakcionieriai parlamente buvo pasiryžę priimti bet kokius įstatymus, kad tik išvengtų parlamento paleidimo. Parlamentiniam politikui nėra nieko baisiau už jo lengvų pajamų pabaigą. Kad išvengtų tokios pabaigos, jis pasiryžęs pasakyti „taip“ kam tik nori. O kaip reikalai dabartinėje Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje? Parlamentiniai vergai neturi nuomonės, valios. Jie – tik savanoriški savo fašistinių valdovų vergai.
Kad parlamentarizmas yra visiškai degeneruotas ir korumpuotas, nekelia abejonių. Kodėl gi proletariatui nesustabdyti šio politinio instrumento, kurį jis kažkada naudojo savo tikslams, degradacijos? Parlamentarizmo likvidacija būtų didvyriškas revoliucinis aktas, kur kas naudingesnis ir vaisingesnis proletariškos sąmonės augimui, negu tas niekingas teatras, kuriame parlamentarizmas baigiasi fašizmu.
Tačiau toks požiūris buvo visiškai svetimas Leninui, kaip šiandien svetimas Stalinui. Lenino nedomino darbininkų išsilaisvinimas iš dvasinės ir fizinės vergijos, jo nejaudino klaidinga masių sąmonė ir jų žmogiškasis susvetimėjimas. Visa problema buvo suvedama į valdžios problematiką. Kaip buržua, jis mąstė pelno ir nuostolių, padidėjimu ar sumažėjimu, kredito ir debeto kategorijomis, todėl visi jo į verslą panašūs skaičiavimai buvo susiję tik su išoriniais daiktais: narių skaičiumi, balsų skaičiumi, vietomis parlamente, valdančiosiomis pozicijomis. Jo materializmas – tai buržuazinis materializmas, susijęs su mechanizmais, bet ne su žmogiškosiomis būtybėmis.
Jis nesugebėjo realybėje mąstyti visuomeninėmis–istorinėmis kategorijomis. Jam parlamentas – tai parlamentas, abstrakti koncepcija vakuume, turinti vieną ir tą pačią reikšmę visoms tautoms ir visada. Žinoma, jis pripažįsta, kad parlamentas pereina kelias skirtingas stadijas, ir pažymi tai diskusijoje, bet jis neatsižvelgia į pripažinimą teorijos ir praktikos srityse. Savo proparlamentinėje polemikoje jis, kai nelieka argumentų, slapstosi už ankstyvųjų kapitalistinių parlamentų kylančio kapitalizmo stadijoje. O jeigu jis ir kritikuoja senus parlamentus, tai tik jauno parlamento pranašumu prieš pasenusį. Trumpiau sakant, politika jam – tai galimybių menas. Tuo tarpu politika darbininkui – tai revoliucijos menas.
6.
Lieka tik išsiaiškinti leninistinę poziciją dėl kompromisų. Pasaulinio karo metu Vokietijos socialdemokratija parsidavė buržuazijai nepaisant to, kad prieš savo valią ji paveldėjo Vokietijos revoliuciją. Tai atsitiko ne be Rusijos pagalbos. Ji įnešė savo įnašą į Vokietijos Tarybų judėjimo žlugimą. Valdžia pakliuvo į socialdemokratijos rankas, bet ji nesugebėjo ja pasinaudoti. Ji tiesiog pratęsė savo seną klasinio bendradarbiavimo politiką pasitenkindama tuo, kad dalinosi su buržuazija valdžia kapitalizmo atstatymo metu.
Radikalūs Vokietijos darbininkai atsakė į šią išdavystę lozungu: „Jokių kompromisų su kontrrevoliucija!”. Tai buvo konkreti, ypatinga situacija, reikalaujanti aiškaus sprendimo. Leninas, nepajėgus suprasti vykstančių įvykių turinio, padarė iš jų specialaus konkretaus klausimo visuotinę problemą. Kaip generolas įsakmiai ir neklystamai, kaip kardinolas, jis pabandė įtikinti ultrakairuosius tuo, kad kompromisai su politiniais oponentais bet kokiomis sąlygomis – revoliucinė pareiga. Kai šiandien skaitai Lenino pamflete šias ištraukas apie kompromisus, susimąstai apie leninistinių priekaištų palyginimą 1920 m. su dabartine stalinistine kompromisų politika. Nėra nė vienos mirtinos nuodėmes, kuri Leninui gyvam esant netaptų bolševikų realybe bolševikų teorijos požiūriu.
Anot Lenino, ultrakairieji turėjo sutikti pasirašyti Versalio taiką. Tačiau komunistinė partija, taip pat su Lenino pritarimu, padarė kompromisą – protestavo prieš Versalio sutartį ir bendradarbiavo su hitlerininkais. „Nacionalbolševizmas“, propaguotas Vokietijoje 1919 m. „kairiojo“ Lauffenbergo, buvo, Lenino nuomone, „absurdas, kurį reikėjo išdeginti įkaitusiu plienu“. Tačiau Radekas ir komunistinė partija – vėlgi vadovaujantis Lenino principu – sudarė sutartį su vokiškuoju nacizmu, protestavo prieš Rūro baseino okupaciją ir šlovino Scklageterį kaip nacionalinį didvyrį.
Tautų lyga, Lenino žodžiais, buvo „kapitalistinių plėšikų ir vagių gauja“, su kuria darbininkams reikėjo kovoti iki mirties. Tačiau Stalinas – besivadovaudamas leninistine taktika – sudarė kompromisą su šiais vagimis, ir SSRS įstojo į Lygą. „Liaudies“ koncepcija, anot Lenino, yra nusikaltėliškas nusileidimas kontrrevoliucinei smulkiosios buržuazijos ideologijai. Tai nesukliudė leninistams Stalinui ir Dimitrovui sudaryti kompromisą su smulkiąja buržuazija sukūrus keistą „Liaudies fronto“ judėjimą.
Anot Lenino, imperializmas – didžiausias pasaulinio proletariato priešininkas ir prieš jį reikia mobilizuoti visas jėgas. Tačiau Stalinas, taip pat vadovaudamasis Lenino vizija, ganėtinai aktyviai siekė sąjungos su hitleriniu imperializmu.
Ar reikia dar pavyzdžių? Istorinė patirtis rodo, kad visi revoliucijos ir kontrrevoliucijos kompromisai gali tarnauti tik kontrrevoliucijai. Jie veda tik į revoliucinio judėjimo bankrotą. Bet kokia kompromisų politika – bankroto politika. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas kompromisas su vokiškąja socialdemokratija, baigėsi Hitleriui valdymu. Tai, ką Leninas teisino kaip būtiną kompromisą, baigėsi Stalino valdymu. Apibrėžiant revoliucinį bekompromisiškumą kaip „vaikišką kairumo ligą“, Leninas kentėjo nuo senos oportunizmo ligos – pseudokomunizmo.
7.
Apėmus vienu kritiniu žvilgsniu bolševizmą, kaip jis atrodo Lenino pamflete, galima išskirti tokius pagrindinius bruožus:
1. Bolševizmas yra nacionalistinė doktrina. Iš pradžių sukurtas tam, kad išspręstų nacionalinę problemą, jis buvo vėliau paverstas teorija ir praktika tarptautiniame lygyje. Jo nacionalistinis pobūdis pastebimas jo pozicijoje klausime dėl užguitų tautų kovos už nacionalinę nepriklausomybę.
2. Bolševizmas yra autoritarinė sistema. Socialinės piramidės viršūnė – svarbiausias ir lemiantis punktas. Valdžia įgyvendinama visagalios asmenybės. Vado mite buržuazinės asmenybės idealas matė didžiausią triumfą.
3. Organizaciniu klausimu bolševizmas yra ypač centralizuotas. CK atsako už visą iniciatyvą, valdymą, auklėjimą ir komandas. Kaip ir buržuazinėje valstybėje, vadovaujantieji organizacijos nariai žaidžia buržuazijos vaidmenį, o vienintelis darbininkų vaidmuo yra paklusti nurodymams.
4. Bolševizmas reprezentuoja karinę valdžios politiką. Besidomintis tik politine valdžia, jis nesiskiria nuo valdžios formų tradicine buržuazine prasme. Netgi pačioje organizacijoje jos nariams nėra jokios apsisprendimo teisės. Armija tarnauja partijai didžiausiu pavyzdžiu.
5. Bolševizmas – tai diktatūra. Pasitelkęs griežtą jėgą ir teroristinius metodus, jis nukreipia savo funkcijas visų nebolševikinių institutų bei nuomonių slopinimui. Bolševizmo „proletariato diktatūra“ yra biurokratijos diktatūra.
6. Bolševizmas – tai mechaninis metodas. Jis siekia automatinės koordinacijos, techniškai valdomo konformizmo ir paties efektyviausio totalitarizmo kaip geriausios socialinės santvarkos. Centralizuoto „planavimo“ ekonomika sąmoningai supainioja technines ir organizacines problemas su socialekonominiais klausimais.
7. Socialinė bolševizmo struktūra yra buržuazinės prigimties. Jis nelikviduoja samdomo darbo sistemos ir neleidžia proletariatui savarankiškai naudotis darbo produktais. Todėl bolševizmas iš esmės išsaugo buržuazinės socialinės santvarkos pobūdį. Kapitalizmas įsitvirtina.
8. Bolševizmas yra revoliucinis elementas tik šalia buržuazinės revoliucijos. Būdamas nepajėgus įgyvendinti Tarybų sistemos, jis iš esmės nesugeba pakeisti buržuazinės visuomenės struktūros ir jos ekonomikos. Jis sukuria ne socializmą, o valstybinį kapitalizmą.
9. Bolševizmas nėra „tiltas“, vedantis socialistinės visuomenės link. Be Tarybų sistemos, be vieningos radikalios žmonių ir daiktų revoliucijos neįmanoma įgyvendinti svarbiausio iš visų socialistinių reikalavimų – panaikinti kapitalistinį žmogaus susvetimėjimą. Bolševizmas yra paskutinė buržuazinės visuomenės stadija, o ne pirmas žingsnis naujos visuomenės link.
Šie 9 punktai parodo neįveikiamus skirtumus tarp bolševizmo ir socializmo. Jie aiškiai demonstruoja buržuazinį bolševikinio judėjimo pobūdį ir jo glaudų ryšį su fašizmu. Nacionalizmas, autoritarizmas, centralizmas, vado diktatūra, valdžios politika, teroristinis valdymas, mechaninė dinamika, socializacijos negalimybė – visi šitie fašizmo pobūdžio bruožai egzistavo ir egzistuoja bolševizme. Fašizmas – tai tiesiog bolševizmo kopija. Dėl šios priežasties kova prieš vieną turi prasidėti kova prieš kitą.
Otto Rühle, 1939 m.
Publikuota žurnale „Living Marxism“, vol. 4, no 8, 1939.
2011 06 06
