tiqqun       Draugai pasakoja, jog madinguose knygynuose būtinai parduodamos raktinių autorių knygos. Šalia multikultūralizmo idėją patvirtinančio Butler+Žižek+Agamben triumvirato dažnai randamas ir dar vienas leidinys, pavadintas „Tiqqun“. Kartais šalia padedama knyga pavadinimu „The Coming Insurrection“. Amerikos konservatoriai jos bijo net neskaitę.

 

Tiqqun mistinėje žydų disciplinoje – Kabaloje – reiškia „sugriuvusio pasaulio atstatymą“. Šiandien šiai sąvokai neišvengiamai galime priskirti ir daugiau reikšmių. Tiqqun – ne tik terminas, randamas Kabaloje, bet ir savita šiuolaikinė ideologija, turinti savo terminologiją bei logiką, ir prancūziško žurnalo pavadinimas.

 

1999-2001 metais Prancūzijoje leisto žurnalo „Tiqqun“ tekstai išpopuliarėjo. Daugiausiai vertimų bei komentarų įvairiose interneto svetainėse sulaukė šie: Théorie du Bloom (Blumo teorija), Thèses sur la communauté terrible (Baisiosios bendruomenės tezės), L'hypothèse cybernétique (Kibernetikos hipotezė), Introduction à la Guerre Civile (Įvadas į civilinį karą), Comment Faire? (Kaip tai padaryti?). Internete randami ir į lietuvių kalbą išversti tekstai.

 

Tiqqun tekstų autoriai bei vertėjai praktikuoja anonimiškumą. Laikais, kuomet iPhone aplikacija gali parodyti, kokioje gatvėje buvai prieš metus, Sarkozy seka anarchistų grupuotes Europoje, nesunku simpatizuoti anonimiškumui, ypač jei tavo skelbiamos idėjos – kritiškos esamai socialinei sistemai. Be to, diskutuojant bei rašant tekstus, sunku atsekti visų idėjų autorius. Dažnai parašytas kūrinys tampa grupės, o ne individo, produktu, kuriam sunku priskirti vieną ar keletą pavardžių.

 

Tiqqun tekstuose dažnai naudojami tokie terminai kaip „dykuma“, „imperija“, „būtis“, „išimties būsena“ ar „spektaklis“, nurodantys į įvairias filosofines tradicijas ar mąstytojus. Šie terminai į vieną mišrainę sugrūda Martino Heideggerio būties, Kabalos pasaulio sukūrimo bei transgresijos siekiant pasiekti gėrį bei šviesą idėjas su Black bloc (Juodojo bloko) mitingo filosofija, Karlo Schmitto iškastu, Giorgio Agambeno šiandienai prikeltu „State of exception“ („Išimties būsenos“) terminu ar Negri bei Hardto „Empire“ („Imperija“) sąvokomis.

 

Mėgstantys postmodernizmo ideologiją galėtų argumentuoti, jog tokie Tiqqun tekstai – dar vienas pavyzdys, jog šiandienos pasaulyje viskas persipina, prasmės dauginasi be pradžios ir pabaigos ar nieko baigtinio apskritai nėra.

 

Taip kapoja ir Tiqqun: „Kritikos sugrįžimas apsimeta, kad kelia iššūkį Imperijai. Su savo šūkiais ir kitais šešiasdešimtųjų triukais. Tik šįkart viskas netikra. Nekaltybė, garbė, gerovė ir visuomenės poreikis yra suklastoti. Atgaivinta visa eilė senų socialdemokratinių afektų. Krikščioniškų afektų. Štai ir vėl grįžta demonstracijos. Troškimus žudančios demonstracijos. Kuriose nieko nevyksta. Kurios demonstruoja tik kolektyvinį nebuvimą. Dabar ir visada.“ (Vertimas: Klinamenai.wordpress.com)

 

Jei perskaičius eilėraštį pateikiama racionali jo interpretacija, dažnai sąvokų žaidimu sukurtas neargumentuojamas, iracionalus pojūtis išsisklaido. Manau, tai būdinga ir Tiqqun tekstams. Šiuos tekstus įdomu skaityti ne tik dėl juose aptariamų idėjų, bet ir dėl poetiškumo bei atnešamų emocijų.

 

Tiqqun tekstuose racionaliai paaiškinamų idėjų taip pat yra. Visų pirma, Tiqqun ir savo hebrajiškos kilmės pavadinimu ir skelbiamomis idėjomis nurodo, jog su šiuo projektu kažką bendro turi Kabala. Kabala – mistinė judėjų tradicija, tam tikra filosofija bei mokymų visuma, kuria bandoma suvokti pasaulio sukūrimo, žmogaus atsiradimo aktus, kūrėjo santykį su savo kūriniais. Viena iš Kabalos krypčių – Lurianic kosmologija – remiasi panašia pasaulio sukūrimo idėja kaip ir didžiojo sprogimo teorija. Esminė jos doktrina – Shevirat HaKelim („Indų sudrebinimas/sudaužymas“) teigia, jog universumas, arba dievo vienovė, buvo sudrebinta atliekant žemiškąjį sukūrimą.

 

Įvykus šiam procesui, vientisos šviesos srautas skilo į daleles, t.y. šventosios kibirkštys buvo išbarstytos į visas puses, kai kurios grįžo į šaltinį, kitos įkrito į daiktų bei būties pasaulį. Procesas, kuomet dievas susitraukė į save, vadinamas Tzimtzum ir jis prieštarauja biblijiniam požiūriui, jog dievas sukūrė pasaulį, kaip kažką išorėje, šalutinį kūrinį. Pagal Tzimtzum idėją pasaulis kilo iš dieviškosios krizės. Taigi viskas pasaulyje turi tam tikrą dalį šventųjų kibirkščių arba kitaip – dieviškosios šviesos – energijos. Po tam tikro laiko, daiktai negalėjo pakelti dieviškosios šviesos pertekliaus ir subyrėjo. Tai, kas buvo sukurta ir egzistavo vienyje, skilo į objektus, kurie buvo pilni šventosios energijos (taip pat ir blogosios, nuvedusios į modernybės sąmyšį).

 

Šioje vietoje į sceną galima įvesti „pasaulio sutvarkymo“ (Tiqqun) sąvoką. Ji remiasi idėja, jog visi pasaulyje egzistuojantys daiktai bei veiksmai (pilni šventosios šviesos/kibirkščių), atsiradę po Tzimtzum nori grįžti į vienio būseną, iš kurios buvo sukurtas pasaulis. Visgi Tiqqun gali įvykti esant vienai sąlygai: jis tampa efektyvus, kuomet (izraeliečių) egzilis įgyvendinamas visapusiškai. Jei žmonės turėtų savo žemę, jie nedirbtų kartu tam, kad surinktų pasklidusias kibirkštis. Šiuolaikinis Tiqqun projektas remiasi kabalistinio koncepto pritaikymu XX-XXI amžiui: susvetimėjusi kapitalistinė visuomenė turi galimybę išsibarsčiusiame, chaotiškame pasaulyje surasti šviesą, pozityvumą, gėrį.

 

tiqqun_2

 

Kabalos nagrinėjimas neapsiribojo Lurianic tradicija. Tiek rabino Sabbatai Zevio, tiek radikalios žydų religinio lyderio Jacobo Franko idėjos (pavyzdžiui, transgresijos, socialinių ribų peržengimas sakralumui pasiekti) įžvelgiamos ir šiuolaikiniame Tiqqun projekte. Jas grubiai apibendrinti galima per asociaciją su filmu „Kovos klubas“ (rež. Davidas Fincheris): kalk, kol pasiekęs dugną, įžvelgsi šviesą, eik iki galo, perženk visas ribas.

 

Dar viena sąvoka, dažnai naudojama Tiqqun tekstuose – imperija. Prieš daugiau nei 10 metų filosofai Michaelis Hardtas ir Antonio Negri parašė bestseleriu tapusią knygą „Imperija“. Ir jei Tiqqun teigia, jog šiandien gyvename imperijoje, tai Hardtas su Negri paaiškina, kaip toks gyvenimas atrodo. Imperija – tai valdymo idėja (pasireiškia įstatymų forma) sukonstruotas šiuolaikinis globalaus kapitalizmo pasaulis, neturintis jokio fiksuoto galios taško, ribų, sienų, nuolat kintantis ir keičiantis identitetus, priklausomybes, jėgų pasiskirstymą ir t.t.

 

Kitais žodžiais tariant – jei ne šiandien, tai rytoj nebebus skirtumo, kas sėdi, pavyzdžiui, Lietuvos parlamente. Turbūt retas kuris dar tiki, jog šiandien suverenas priklauso tautai, t.y. kad tavo idėja privers politikus priimti tam tikrus sprendimus, nes pati demokratinės reprezentacijos idėja yra paradoksas. Anot Hardto ir Negri, šiandien galima teigti, jog ne tik Lietuvos valdžia, o, pavyzdžiui, Europos Sąjungos institucijos ar tam tikros tarptautinės korporacijos yra atsakingos už tai, kaip gyvenama. Jos nustato tiek įstatymus, tiek ekonominio žaidimo taisykles, prie kurios taikosi daugelis individų. Visgi situacijos kinta greitai, ir galios centrai transformuojasi.

 

Tiek Hardtas ir Negri, tiek Tiqqun, tiek termino „išimties būsena“ populiarintojas Agambenas kvestionuoja autoritetus. Jau daug metų minėti filosofai ir kiti mąstytojai kalba apie modernybės krizę. Ji pasireiškia per politinės bei teisinės santvarkos, paremtos draugo-priešo dualizmu, ar transcendentinio, kažkur virš įprasto gyvenimo egzistuojančio autoriteto turima galia nuspręsti, kaip tu turi gyventi, kvestionavimu. Kitais žodžiais tariant, kokiu pagrindu valdžia gali apriboti individo sąmoningus ir racionalius veiksmus bei naudoti jėgą prieš tokį individą? Kodėl įstatymai yra neretai suprantami kaip vienintelė tiesa ir nekalbama apie tai, jog juos priima bei vykdo subjektai, turintys tiek savų interesų, tiek savitą požiūrį į pasaulį?

 

Šiose diskusijose girdimas ir dar vieno filosofo – Spinozos – idėjų aidas: kvestionuojama bet kokia transcendencija. Teigiama, jog verta pasitikėti savo patirtimi ir savo protu, o ne ilgėtis autoriteto, stiprios rankos ar tiesiog lengvabūdiškai leisti priimti sprendimus kitiems bei verkšlenti dėl blogų gyvenimo sąlygų. Tokios idėjos dažnos įvairiuose rateliuose Vakarų bei Rytų Europoje, ir jų iškėlimas argumentuoja modernybės krizės idėjos cirkuliavimą. Į apyvartą išleidus racionalumo ideologiją, iškyla klausimas, kodėl vis dar palaikomos struktūros su aiškiu autoritetu, save simboliškai reprezentuojančios kaip transcendentinės, esančios kažkur aukščiau nei kasdienybė (pavyzdžiui, kažkur kitur, „aukščiau“ esanti prezidento institucija, Konstitucinis teismas, Konstitucija ir kt.).

 

Tai tik keletas idėjų, įžvelgiamų Tiqqun tekstuose. Išleidus „Tiqqun“ žurnalą ar jiems ideologiškai artimus tekstus, juo susidomėjo ne tik mažos anarchistų grupės, bet ir valdžios struktūros. Vienas iš pavyzdžių, kuomet Tiqqun ideologijai artima bendruomenė pakliuvo į valdžios akiratį – Invinsible Committee atvejis.

 

Invinsible Committee – anonimų kolektyvas, išgarsėjęs knyga „The Coming Insurrection“ („Artėjantis sukilimas“). Kaip teigiama žurnale „Vice“, 2008 m. prancūzų kriminalistas Alainas Baueris surado šią knygą per svetainę Amazon.com, nupirko 40 jos kopijų ir išdalino vidinės žvalgybos specialistams, kurie (vidaus reikalų ministrės Michèle Alliot-Marie) įsakymu Europoje turėjo ieškoti ultrakairiųjų bei anarchoautonomistų grupuočių. Tiek Alliot-Marie, tiek prezidentas Sarkozy buvo nepatenkinti Prancūzijoje 2005 metais kilusiais streikais, pradėjo sekti įtariamuosius, kurie parašė „The Coming Insurrection“. Įtariamieji – anarchistai, persikėlę į Tarnaco kaimą, savo gyvenimo būdu sukėlę valdžiai įtarimą.

 

Po valdžios įtarinėjimų Prancūzijoje žiniasklaidos pagalba pasklido daugiau informacijos apie ultrakairiuosius (jie kaltinti Prancūzijos traukinių TŽV sabotažu Tarnaco kaime, terorizmu, sodinti į kalėjimą, pavyzdžiui Joulienas Coupat – į viešumą iškilęs „Tiqqun“ žurnalo autorius). „The Coming Insurection“ siejama su Tiqqun filosofija tiek savo tekstų prasme (skatinti sukilimą prieš esamą visuomeninę padėtį), tiek tais pačiais informacijos sklaidos kanalais. Pavyzdžiui, vienas išsamiausių puslapių, kuriame talpinami Tiqqun tekstai, skirti tiek Tiqqun, tiek Invinsible Committee darbams yra www.bloom0101.org.

 

Tiqqun tekstuose kalbama apie pavienius individus, gyvenančius dykumoje – pasaulyje, kuriame reikia įvykdyti sukilimą, įkurti komunas, išsivaduoti iš prekinių santykių ir kt. Taigi kalbama apie tai, kaip jaučiasi bei apie ką mąsto tam tikros grupės žmonių. Visgi tekstai savo sudėtingumu, mitinių simbolinių formų naudojimu sudomina retą, idėjos nėra nei skleidžiamos, nei priimamos masiškai. Tiqqun filosofijai prijaučiančių asmenų veiksmus, nepasiekiančius masių žmogaus, galima vadinti kaip antipropagandinius. Jie kritikuoja esamą situaciją, nekuria naujų institucijų, kurios galėtų įvirtinti Tiqqun idėjas kaip kontrpropagandinį veiksmą, t.y. pakaitinės ideologijos skleidimą. Be to, jų autoriai yra už mažų, specializuotų bendruomenių, neturinčių stabilios struktūros – susikuriančių ir po kiek laiko išsiskiriančių – kūrimą. Šiam pavyzdžiui pagrįsti tinka ir paties „Tiqqun“ atvejis. Minėtas žurnalas gyvavo trumpą laiką, vėliau buvę jo nariai sukūrė kolektyvus Claire Fontaine, Committee Invinsible.

 

Šis projektas – vienas iš daugelio judėjimų, kuriuose dalyvauja nemažai kairiosioms ar anarchistinėms grupėms priskiriamo jaunimo. Ir visgi jis tik dar vienas, kuris kritikuoja esamą padėtį, bet laikui bėgant yra pamirštamas, o išlikę tekstai praranda savo politinį aktualumą (atsiranda naujų, nagrinėjančių tai, kas vyksta dabar, klausiančių, ar tikrai gyvename Imperijoje?). Kitus žmones atbaido mistinis, t.y. kabalistinis Tiqqun filosofijos elementas. Apibendrinant sunku analizuoti Tiqqun projekto poveikį visuomenėje ar jų idėjų tolimesnę plėtrą bei aktualumą. Turbūt yra keli keliai: sekti spaudą ir kairiųjų intelektualų idėjas bei veiklą; keliauti po kaimus ir ieškoti, ar jau daug jaunimo ten persikėlė ir augina daržoves; sulaukti kitų metų Gegužės 1 d.

 

Miglė Bareikytė

 

Ore.lt, 2011 05 23

 

{youtube}owbXZ--4i20{/youtube}

 

{youtube}r3SVjPMgWaU{/youtube}