hobsbawm„Revoliucija ir seksas“ – tai ištrauka iš Erico Johno Ernesto Hobsbawmo knygos „Revoliucionieriai“ (Revolutionaries: Contemporary Essays, 1973). Ištraukoje autorius kalba apie laisvo seksualinio elgesio problemą dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje ir kairiųjų judėjimų požiūrį į seksualines revoliucijas.

 

Ericas Hobsbawmas (g. 1917) – britų marksistas, istorikas, visuomenėje žinomas intelektualas. Daugiausia gilinasi į „ilgojo XIX amžiaus“ (taip E. Hobsmawmas vadina 1789–1914 m. laikotarpį) tyrimus, parašė žinomą trilogiją: „The Age of Revolution: Europe 1789–1848“, „The Age of Capital: 1848–1875“ ir „The Age of Empire: 1875–1914“.

 

***

 

Velionis Che Guevara būtų labai nustebęs ir supykęs sužinojęs, kad jo fotografija šiandien spausdinama ant žurnalo „Evergreen review” viršelio, jo asmenybė yra diskusijų objektas žurnale „Vogue“, o jo vardu neva pateisinamas homoseksualų ekshibicionizmas Niujorko teatre (žr. „Observer“ 1969, gegužės 8).

 

Palikime ramybėje „Vogue“. Žurnalo tikslas yra parodyti moterims, kokie drabužiai šiandien madingi, ką šiandien populiaru žinoti ir apie ką populiaru šnekėti; žurnalo susidomėjimas Che Guevara ne ką didesnis nei katalogo „Kas yra kas“ leidėjų. Tačiau kiti du pokštai atspindi plačiai paplitusį įsitikinimą, kad yra tam tikras ryšys tarp socialinių revoliucinių judėjimų ir viešo seksualinio ar kito privataus elgesio leistinumo. Galiausiai laikas nurodyti, kad toks įsitikinimas neturi jokio pagrindo.

 

Visų pirma jau seniai turėtų būti akivaizdu, kad nuostata, koks seksualinis elgesys yra leistinas viešose vietose, neturi jokio ryšio su politinės ar socialinės valdžios sistemomis ir ekonominiu išnaudojimu (išskyrus vyro viršenybę prieš moterį ir moterų išnaudojimą vyrų atžvilgiu; ši viršenybė, kaip galima nuspėti, nustato daugiau ar mažiau griežtas viešo elgesio taisykles pavaldžiai lyčiai). Seksualinis „išsivadavimas“ turi tik netiesioginį ryšį su bet kokiu kitu išsivadavimu. Klasinio valdymo sistema ir išnaudojimas gali nustatyti griežtas ribas asmeniniam (pavyzdžiui, seksualiniam) elgesiui viešose vietose ir privačiame gyvenime, bet gali jų ir nenustatyti.

 

Induistinė visuomenė jokiais būdais nebuvo laisvesnė ar egalitariškesnė nei nonkonformistinė valų bendruomenė vien tik todėl, kad pirmieji šventyklose demonstravo įvairius sekso aktus pačiais viliojančiais būdais, o pastarieji puritoniškai varžė visų savo narių elgesį – bent jau teoriškai. Vienintelę išvadą, kurią mes galime padaryti iš šio išskirtinio kultūrų skirtumo: pamaldus indas, kuris užsimanė paįvairinti savo seksualinį gyvenimą, galėtų išmokti visokių dalykėlių žymiai lengviau nei pamaldus velsietis.

 

Iš tiesų, jeigu griežtai apibendrintume klasinės valdžios ir seksualinės laisvės santykius, tai jie grindžiami tuo, kad valdovams esą patogu skatinti laisvą seksualinį elgesį arba palaidumą tarp savo pavaldinių, nes taip tik atitrauktų jų dėmesį nuo jų užguitos padėties. Vergams niekas ir niekada netaikė seksualinio puritonizmo. Atvirkščiai – tokios visuomenės, kuriose vargšai laikomi „jiems skirtose vietose“, gana gerai susipažinusios su reguliariais, nukreiptais iš viršaus masiniais laisvo sekso protrūkiais, pavyzdžiui, per karvanalus. Kadangi realybėje seksas yra pigiausia pasitenkinimo forma, o taip pat ir pati intensyviausia (kaip sakė neapoliečiai, lova – neturtingo žmogaus opera), tai tomis pačiomis sąlygomis valdžiai yra politiškai naudingiau leisti žmonėms užsiminėti juo kuo daugiau.

 

Kitaip tariant, nėra būtino ryšio tarp socialinės bei politinės cenzūros ir moralinės cenzūros, nors dažnai manoma, kad toks ryšys yra. Reikalavimas „perkelti“ tam tikrą elgesį iš neleistinos sferos į leistiną yra politinis aktas tik tuomet, jei šį perkėlimą lydi ir politinių santykių kaita. Juodieji ir baltieji išsikovojo teisę mylėtis Pietų Afrikoje. Ir tai yra politinis aktas ne todėl, kad jis praplečia lytinius santykius, o todėl, kad jis yra smūgis rasiniam išnaudojimui. Leidimas publikuoti „Ledi Čaterlei“ tokių pasekmių nesukelia, nors jį galima sveikinti dėl kitų priežasčių.


Tai turi būti visiškai akivaizdu mūsų asmeninės patirties atžvilgiu. Pastaraisiais metais oficialūs arba vieši draudimai demonstruoti seksą arba asmeninį gyvenimą buvo praktiškai likviduoti keliose Vakarų šalyse. Įsitikinimas, kad skurdi seksualinė moralė yra būtina kapitalistinės sistemos dalis, daugiau neturi jokio pagrindo. Taip pat kaip įsitikinimas dėl skubotos kovos su tokia morale. Liko, žinoma, dar keli pasenę kryžiuočiai, įsitikinę, kad jie šturmuoja puritonišką tvirtovę, bet iš tiesų šios tvirtovės sienos seniai jau susilygino su žeme.

 

hobsbawm_revoliucionieriai

 

Be jokios abejonės, dar yra dalykų, kurių negalima spausdinti arba rodyti, bet galima rasti tokių dalykų, dėl kurių dejuoti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Cenzūros likvidavimas – tai užsiėmimas, kurį galima nagrinėti tik vienu atžvilgiu: pavyzdžiui, moters iškirptės ir suknelių ilgio mažėjimas. Ir jeigu šis kismas vyksta per ilgai ta pačia kryptimi, tai revoliucinis kryžiuočių pasitenkinimo jausmas greitai ir staigiai sumažėja. Aktorių teisė užsiminėti seksu scenoje akivaizdžiai mažesnė pažanga asmeninės laisvės požiūriu nei Viktorijos periodo merginų išsikovota teisė važiuoti dviračiu. Šiandien darosi vis sunkiau ir sunkiau pateikti bausmių už nepadorumą pavyzdžių, kuriuos leidėjai ir prodiuseriai taip ilgai naudojo savo nemokomai reklamai.

 

Praktiniai tikslai kovoje už viešą seksą buvo pasiekti. Ar tai kaip nors priartino socialinę revoliuciją, ar atnešė kokių nors permainų, išskyrus permainas lovoje, atspausdintuose puslapiuose ar viešose pramogose (kurios gali būti, o gali ir nebūti pageidautinos)? Jokių požymių nėra. Akivaizdu, tai daugiau viešumo buvo suteikta tik seksui, o visi kiti santykiai socialinėje tvarkoje nepakito.

 

Nors ir nėra ryšio tarp seksualinio leistinumo ir socialinės organizacijos, yra pastovus ryšys tarp revoliucijos ir puritonizmo. Aš neprisimenu nė vieno gerai organizuoto revoliucinio judėjimo, kuris priklausytų puritoniškai srovei. Įskaitant marksistinius judėjimus, kurių kūrėjai buvo visiškai nepuritoniški (pats Engelsas buvo greičiau antipuritonas). Įskaitant judėjimus tokiose šalyse kaip Kuba, kurioje puritoniškumui prieštarauja vietinės tradicijos. Įskaitant visus didžiausius libertarų ir anarchistų judėjimus. Kita vertus, kas tiki senųjų anarchistinių militantų laisvės ir moralės lengvabūdiškumu, neturi jokio supratimo, apie ką kalba. Laisva meilė (kuria jie karštai tikėjo) reiškė nevartoti alkoholio, narkotikų ir likti monogamijoje, kad ir be formalios santuokos.

 

Libertarinis revoliucinių judėjimų komponentas, kuris kartais būdavo stiprus ir netgi dominuojantis paties išsilaisvinimo metu, niekada nebuvo pajėgus pasipriešinti puritoniškam. Robespjerai visada nugali dantonus. Tie revoliucionieriai, kuriems seksualinis arba bent jau kultūrinis libertarizmas yra pagrindinis dalykas revoliucijoje, anksčiau ar vėliau bus nublokšti į šalį.

 

Orgazmo apaštalas Wilhelmas Reichas – kaip mums primena naujieji kairieji – iš pradžių buvo revoliucinis marksistas–froidistas – ypač gabus, jeigu spręstume iš jo „Masinės fašizmo psichologijos“ (su paantrašte — „Seksualinė politinės reakcijos ekonomika ir proletarinė seksualinė politika“). Deja, toks žmogus baigė karjerą koncentruodamasis į orgazmo, o ne į organizacijos problemas. Nei stalinistai, nei trockistai nerodė nė mažiausio entuziazmo revoliucinių siurrealistų atžvilgiu, besibeldžiančių į jų duris su prašymais priimti juos į savo gretas. Tie, kurie išgyveno politikoje, padarė tai nebūdami siurrealistais.

 

Kodėl taip atsitinka – tai svarbus ir miglotas klausimas, į kurį sunku atsakyti... Bet nereikia neigti, kad didžiosios mūsų šimtmečio revoliucijos nekreipė dėmesio į seksualinę laisvę. Jos iškėlė seksualinę laisvę (ir ganėtinai rimtai) ne seksualinių draudimų atmetimo būdu, o įgyvendindamos didžiausią socialinio išvadavimo aktą: išvaduodamos moteris iš priespaudos.

 

Nereiktų neigti ir to, kad revoliuciniai judėjimai laikė asmeninį libertarizmą įkyria kliūtimi. Tarp revoliucingai nusiteikusio jaunimo, labiausiai artimo pagal savo dvasią ir ambicijas klasikinei socialinei revoliucijai, – maoistų, trockistų ir komunistų, – labiausiai paplitęs ir priešiškumas narkotikams, plačiai reklamuojamam seksui „į dešinę ir į kairę“ ir kitoms asmeninio disidentiškumo išraiškoms. Priežastys, kurias jie dažniausiai įvardija, yra tos, kad „darbininkai“ nesupras ir visiškai nesimpatizuos panašiam elgesiui. Tiesa tai ar ne, tačiau negalima neigti, kad toks elgesys reikalauja energijos ir laiko bei yra nesuderinamas su organizacija ir efektyvumu.

 

Visa tai iš tikrųjų yra kito, daug platesnio klausimo dalis. Kokią reikšmę revoliucijoje arba socialiniuose pokyčiuose turi toks kultūrinis „maištas“, kuris šiandien būdingas „naujiesiems kairiesiems“ ir netgi gyventojų daugumai kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV? Nėra nė vienos didžios revoliucijos, kuri nesuderinama, bent jau periferijoj, su tokiu kultūriniu maištu. Galbūt šiandien Vakaruose, kur „susvetimėjimas“, o ne skurdas yra pagrindinė maišto priežastis, nė vienas judėjimas, nenukreiptas į asmeninių santykių sistemą ir asmeninį pasitenkinimą, negali būti pavadintas revoliuciniu? Tačiau kultūrinis „maištas“ ir kultūrinis disidentiškumas yra simptomai, o ne revoliucinės jėgos. Politiniu požiūriu jie neturi didelės reikšmės.

 

1917 m. Rusijos revoliucija sumažino šiuolaikinį avangardą ir kultūrinį maištą iki tikrųjų socialinių ir politinių proporcijų. Kai prancūzai 1968-aisiais paskelbė visuotinį streiką, įvykiaiOdeono“ teatre ir visi nuostabūs užrašai ant sienų („Drausti draudžiama”, „Kai aš darau revoliuciją, jaučiuosi taip, tarytum mylėčiausi“ ir taip toliau) buvo vertinami kaip nereikšminga literatūrinio ir teatrinio gyvenimo forma, itin marginali lyginant su pagrindiniais įvykiais. Kuo dažniau tokie fenomenai laikomi svarbiais, tuo labiau mes įsitikiname, kad nieko svarbaus nevyksta. Šokiruoti buržuaziją, deja, žymiai lengviau, negu ją nuversti.

 

Vertė marksistai.lt

Erico Hobsbawmo knygą „Revolutionaries"  galima atsisiųsti: www.mediafire.com

2011 06 14