Mano gyvenimas trumpas. Aš mirštu, ir kol nenumiriau, noriu pasakyti – man tiesiog būtina, aš ramiai nemirsiu nepasakęs jums, visiems žmonėms, mieliems broliams, – kad jūs naikinate save, naikinate ne tik savo kūnus, savo sielas, bet ir savo vaikus. Nekartosiu viso savo mokymo, išdėsčiau jį daug kartų kitose vietose. Tik pasakysiu, kad jūs juo nesekate, todėl jaučiate baisias kančias ir esate tvirkinami – jūs ir jūsų vaikai.

 

O priežastis ta, kad jūs gyvenate vadinamojoje valstybinėje santvarkoje. O juk valstybės santvarka yra ne kas kita, kaip toks žmonių ryšys, kai žmonės, patys to nežinodami, kankina save, naikina savo sielas, blogį laiko gėriu ir gėrį – blogiu.

 

Kas gi yra valstybė? Gal būt ji kokia nors užkariautoja, piktadarė, laukinė, užpuolusi mus ir užvaldžiusi mus jėga? Turbūt taip, nes ji elgiasi su mumis taip, kaip gali elgtis tik priešas. Tačiau to priešo nėra, tas priešas – mes patys. Tas priešas – tai valstybinė santvarka, kurioje jūs patys kankinate, plėšiate save mažos ištvirkusių žmonių grupelės, besinaudojančios tuo plėšimu, naudai.

 

Bet galbūt be valstybės gyventi negalima? Taip bent jus įtikinėja: „Be valstybės, be valdžios, be plėšikavimo ir prievartos, kurią patiriate, jūs visi nesustodami plėšite vienas kitą ir galų gale išskersite vieni kitus.“ O jūs tikite tuo ir ramiai leidžiate save plėšti. Ne tik leidžiate save plėšti (tą dar galima būtų suprasti), bet ir patys plėšiate save, o grobį atiduodate tiems, kurie įtikinėja, kad jūs turite plėšti save ir atiduoti jiems grobį.

 

Jūsų galvose viskas taip susimaišę, kad viską matote atvirkščiai. Žmonės gabena prekes aplenkdami muitines arba prekiauja namie, nemokėdami akcizų, arba apsistoja žemėje, laikomoje ponų nuosavybe, kad prasimaitintų – visi tie žmonės laikomi nusikaltėliais, ir juos čiumpa, teisia, sodina į kalėjimus. Ir niekam neateina mintis, kad nusikaltėliai yra būtent tie, kurie trukdo gabenti prekes per kažkokias sienas arba reikalauja akcizų nuo degtinės ir cukraus; kad nusikaltėliai ne tie, kurie nori išsaugoti viską, ką uždirbo, o tie, kurie atima uždarbio dalį; ne tie, kurie nori prasimaitinti iš žemės, o tie, kurie, jos patys nedirbdami, neleidžia to daryti. Svarbiausia gi, nusikaltėliai yra tie, kurie atima žmonių laisvę už tai, kad šie pripažįsta tik vieną Dievo valdžią ir nenori pripažinti žmonių valdžios, nenori tapti teisėjais, kareiviais, nenori žudyti ir kankinti žmonių.

 

Sakoma, kad sveiką ir stiprų žmogų galima taip supainioti, kad šis patikės, jog jis yra silpnas ir negali pajudinti nė vieno sąnario. Kai jis tuo patikės – gulės ir leis su savimi daryti viską, ką kiti panorės. Argi ne tas pats su jumis, su mumis, su visomis tautomis? Jus įtikino ne tik tuo, kad esate bejėgiai, bet ir tuo, kad patys turite plakti, kankinti, žeminti, tvirkinti save ir savo vaikus. Kam? Kodėl pragaištin stumiate save, savo vaikus, savo kūnus ir sielas?  

 

Todėl, kad egzistuoja vyriausybė, valdžia, valstybė, kurioms negalima nepaklusti, nes taip buvo visada.

 

Pirmiausia – faktas, kad valdžia egzistavo nuo seno, dar nerodo to, kad šiandien taip ir turi būti. Ilgai, labai ilgai žmonės nežinojo kitokio gyvenimo, tik piemenų, nežinojo kitokių susisiekimo priemonių, tik savo kojas, nežinojo nei rašto, nei spaudos. Betgi tai nepasiliko visam laikui.

 

Antra – reikia suvokti, kas yra valstybė ir kokias galias ji turi, kad mus valdytų. Valstybė – tai valdžia. O valdžia – tai tie žmonės, į kurių rankas mes atiduodame savo gyvenimus. Ar tai ypatingi žmonės – patys geriausi ar bent patys stipriausi? Nei viena, nei kita. Tai žmonės, kurie valdžią paveldėjo arba įgijo nesąžiningu ištvirkimu, tai nappleonai ir jekaterinos, kurie užgrobė valdžią arba įvairiomis gudrybėmis pasiekė, kad juos nedorai išrinktų.

 

Tokia yra valdžia. Jos galia slypi tik mumyse, nes mes visomis išgalėmis ją remiame. Mes visi dėl savo mažos naudos ją palaikome, dalyvaujame jos nusikaltimuose, vadinamuose įstatymais, ir dėl tos savo mažos naudos naikiname savo ir kitų gyvenimus bei sielas.

 

Metas atsipeikėti, metas prabusti! Metas, nes liaudies, t.y. mūsų, kančios, o svarbiausa, tvirkinimas, vis auga ir jau pasiekė siaubingą mastą. Koks nors – negaliu susivaldyti – niekšas, vadinamas imperatoriumi, arba niekšas, vadinamas ministru, pačių niekingiausių, lengvabūdiškų, tuščiagarbiškų, savanaudiškų, žemų tikslų vedinas, sugalvolęs prijungti prie savo valstybės mažas kitų valstybių tautas, stoja į karą, ir šimtai tūkstančių žmonių eina žudyti brolių ir mirti mūšiuose.

 

Metas suvokti, kad buvo laikai, kai valstybinė valdžia galėjo būti reikalinga; buvo laikai, kai ją buvo galima pakęsti; buvo laikai – visai neseniai, – kai žmonės matė paklusnumo valstybėms kvailybę, bet negalėjo atsipeikėti nuo inercijos; tačiau dabar atėjo laikai, kai protingos būtybės nebegali sąmoningai pragaišinti savo gyvenimų, savo sielų ir savo vaikų. Atėjo metas žmonėms atsipeikėti. Tas užhipnotizuotas žmogus, patikėjęs tuo, kad negali pajudinti nė vieno sąnario, gali ramiai atsistoti, apsižvalgyti aplinkui ir tiesiog imti gyventi, kaip būdinga bet kuriai gyvai būtybei. Metas visiems žmonėms, ypač krikščioniškojo pasaulio, suprasti, kad jie patys save pančioja, kankina ir veda į pragaištį. Atėjo metas liautis tą darius.

 

Tiesiog liautis daryti tą, kas prieštarauja ir naudos, ir sveiko proto, o svarbiausia – dorovės reikalavimams. Pirmiausia liautis paklusti tiems, kurie vadinami valdžia, liautis mokėti mokesčius, liautis pripažinti muitines ir gabenti prekes šalia jų, liautis pripažinti teismus, policiją ir pareigą vykdyti jų reikalavimus, liautis atsiduoti kariškių valdžiai, liautis patiems dalyvauti bet kokioje prievartinėje vyriausybių veikloje.

 

„Jūs norite mokesčių, o aš nemoku jų; jūs galite atimti, o aš neduodu ir laikau jus plėšikais bei nusikaltėliais. Jūs norite, kad aš gabenčiau prekes per muitinę, o aš gabenu kontrobanda ir žinau, kad nusikaltėlis ne aš, o jūs. Tas pats ir su teismais, ir su karine tarnyba. Neinu nei į teismus, nei į rinkimus, nei į kariuomenę. Nesu joks vyriausybės tarnas ir visus žmones, dalyvaujančius vyriausybėje, laikau nusikaltėliais lygiai taip pat, kaip dabar nusikaltėliais laikomi žudikai.“

 

„Jūs sakote, kad panaikinus vyriausybę mes išskersime vienas kitą. Bet kiek jūs tai bekartotumėte, aš negaliu tuo patikėti, negaliu – nes aš, žmogus, neturiu nė menkiausio noro skersti savo kaimynų, lygiai kaip ir mano kaimynai bei pažįstami. Tokį norą aš matau tik jumyse, ne tik norą, bet ir veiksmą. Bet iš to, kad keli žmonės – imperatoriai, karaliai, ministrai, generolai, turčiai ir visokie gubernatoriai – nori plėšti ir skersti liaudį, ką jie ir daro, aš niekaip negaliu padaryti išvados, kad visa liaudis norėtų to paties, Neįžvelgiu to. Tik matau, kad valstybė yra pačių viena grubiausių ir keisčiausių prietarų, panaši į tuos prietarus, pagal kuriuos dievams aukojamos aukos, ir kurie taip paseno, kad negali likti nepažeisti.“

 

„Gerai, – pasakys daugelis, – jeigu viskas ne taip, tai kodėl, nežiūrint į akivaizdų valstybės kenksmingumą, ji vis laikosi ir laikosi, ir žmonės negali jos sugriauti? Kodėl taip?“

 

Yra dvi priežastys.

 

Pirma ta, kad žmonės, kurie norėjo sugriauti valstybę, bandė tai padaryti tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis valstybė laikė ir laiko žmones savo valdžioje. Bandė sugriauti ne valstybę, o tik vieną iš jos formų, pakeisdami ją kita, palikdami tą pačią prievartą ir tą patį liaudies apgaudinėjimą.

 

Tai pirmoji priežastis, kita gi priežastis – tai ištvirkimas, ypač religinis, į kurį valstybė nuvedė tautas. Žmonės šiandien netiki vienintele mūsų laikams būdinga religine pasaulėžiūra, anot kurios, visi žmonės yra broliai ir jų gyvenimo tikslas – gyventi meilėje bei darnoje, neskleisti neapykantos, priešiškumo, nelygybės ir, svarbiausia, prievartos. Jei žmonės patikėtų šiuo mokymu (jie ir tiki, tik nesiryžta pagal jį gyventi) arba atsisakytų to, kas jam prieštarauja, – tuojau pat pakiltų kaip tas užhipnotizuotas žmogus ir imtų gyventi tikrai žmogišką gyvenimą, atitinkantį visos žmonijos lūkesčius.

 

Juk reikia tik vieno – suprasti, kur slypi apgavystė ir nedalyvauti toje prievartoje, kuri pragaišina mūsų gyvenimus, nedalyvauti ir nesipriešinti jai tuo pačiu smurtu. Mokesčiai? Aš jų nemoku, kaip ir neduodu pinigų plėšikui, kuris nori jėga juos atimti. Tas pats muitinėje, tas pats teisme, tas pats kariuomenėje, tas pats rinkimuose, kada siūlo juose dalyvauti, kad būtų suformuota prievartautojų vyriausybė. Jei taip elgtųsi dešimtys, šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių – pasibaigtų visas mūsų gyvenimo siaubas. Atsipeikėkit, broliai! Atėjo metas.

 

Bet kas gi tada nutiks su kiekvienu žmogumi, tauta ir tuo, kas vadinama valstybe? Nebeliks mokesčių, nebus muitų, nebus žemės nuosavybės, atimančios žemę iš dirbančiųjų, nebus teismų, kalėjimų, mirties bausmių, nebus karų – nei tų, į kuriuos turi eiti žudyti ir mirti, nei tų, kuriuose svetimi žmonės ateina žudyti ir skurdinti gyventojus. Sakysit: „Bus blogiau“. Sakykit. O kas tas „blogiau”? Mano vaizduotė nepajėgia įsivaizduoti ką nors blogiau. Blogiausia, ką aš galiu įsivaizduoti, yra tai, kas nutinka sunkiausiais revoliucijų laikais. Bet juk ir tada visas siaubas kilo dėl to, kad prievarta buvo laikoma vienintele priemone keisti padėtį. Taigi aš negaliu įsivaizduoti, kaip liaudžiai gali būti blogiau nuo to, kad ji atsisakys dalyvauti smurte.

 

Bet kas gi nutiks atskiram žmogui? Blogiausiu atveju, kuris mažiausiai tikėtinas, tas žmogus, nemokėdamas mokesčių, nepripažindamas valstybių sienų, atsisakydamas vykdyti teismų ir karo prievoles, liks vienišas, ir nutiks taip, kad prievolę iš jo paims prievarta, kad jam bus skirtos bausmės už visų vyriausybės reikalavimų nevykdymą.

 

Norėčiau pasakyti, kad tos netektys ir pavojai, kurie iškils vienišam žmogui, atsisakiusiam valstybinio gyvenimo, bus mažesni nei gyvenant valstybinį gyvenimą. Norėčiau pasakyti, bet tai būtų netiesa. Norėčiau pasakyti, kad bausmės už mokesčių nemokėjimą, už kitų valstybės reikalavimų nevykdymą ir ypač už karo prievolės atsisakymą, tenkančios ne visiems, o tik karo prievolininkams, bus mažesnės nei tie vargai, kuriuos patiria žmogus, dalyvaudamas valstybės gyvenime. Bet, kartoju, tai būtų netiesa, nes gėris, ir dvasiškas, ir kūniškas, įgyjamas tik pastanga – dvasiniu, doroviniu siekiu gyventi savo sielai kartu su Dievu. Kitaip žmogus liks vergas, kaip ir buvo vergas, ir niekada neišsivaduos iš vergijos, kurią pats savyje nešioja.

 

Negalima pasiekti daugelio žmonių gerovės ir tiesos be aukos ir savęs atsižadėjimo. Auka ir savęs atsižadėjimas pasiekiami tik religingam žmogi, gyvenančiam ne tik kūnui, bet ir sielai.

 

Taigi aš jus kviečiu išsivaduoti iš to blogio, kuriuo mes pragaišinam savo, artimųjų ir mūsų vaikų sielas. Pasiekti šito negalima svarstymais ir apskaičiavimais, o tik pastangomis ir auka, kuri atneša gėrį tiems žmonėms, kurie aukojasi.

 

Žmonės, paklusdami žmogų labiausiai žeminančioms vergystės formoms, darydami tokias pat piktadarybes, kaip ir tos, nuo kurių mes norime išsivaduoti, nori būti žmonėmis, gyventi protingą, gerą gyvenimą. Tai nesusipratimas. Galima suprasti, kada žmogus, nesuvokdamas, kad jis yra apgaudinėjamas ir pavergiamas, dalyvauja tose apgavystėse, arba, nesuprasdamas, kad jo vergystės priežastis – prievarta, pagal gyvulišką instinktą atsako prievarta į prievartą. Bet nesuprantama ir nedovanotina, kada žmogus, suvokdamas apgavystes, kuriomis yra apipintas, ir visą tą blogį, kylantį iš tų apgavysčių, kurį kenčia ne jis vienas, bet ir jo broliai, – pats jose dalyvauja, pats plaka save ir savo brolius, atimdamas iš savęs savo darbo vaisius, dalyvauja tyliai pritardamas administracijos, teismų, kariuomenės piktadarybėms, kuriose jam liepia dalyvauti, arba, suprasdamas savo nelaimių priežastį kaip prievartą, pats tai daro.

 

Taip, taip – baisūs, protingam žmogui beveik nepaaiškinami komunijos prietarai, kūnas ir kraujas duonos ir vyno pavidalu, atpirkimas ir pan., bet dar labiau stebina klusnumo valstybės prievartai prietaras ir revoliucionierių prievarta, kuria siekiama sunaikinti prievartą.

 

Baisūs vargai, kančios, rizika... Revoliucionieriai rizikuoja kur kas daugiau už tuos, kurie atsisako dalyvauti vyriausybėje, bet argi ne taip pat ar beveik taip pat šiais laikais rizikuoja ir vyriausybės žmonės? Revoliucionieriai ir jų bombos sulygino rizikos galimybes – nors tam jie pravertė, ir ta rizika vis labiau ir labiau išsilygina. Taigi šiandien žmogus pasirenka klusnumą valdžiai, t.y. blogiems žmonėms, o ne klusnumą Dievui ir savo sąžinei, tik iš kvailumo arba tik todėl, kad teikia pirmenybę melui, o ne tiesai, niekšybei, o ne kilnumui. O jeigu jis teikia pirmenybę prievartai, kaip revoliucionieriai, tai tik todėl, kad teikia pirmenybę žvėriškumui, o ne žmogiškumui, neapykantai, o ne meilei, melui, o ne tiesai.

 

Tokie mano svarstymai. Žmogus tampa žmogumi tik aukodamasis. Yra valstybės prietarų apgautų žmonių, kurie aukojasi dėl savo prietarų; yra ir kur kas dažniau besiaukojančių revoliucionierių; tą patį turėtų daryti ir visi žmonės, ne vien krikščionys, tiesiog protingi ir geraširdžiai žmonės.

 

Taigi būkite jais, tada atrasite tikrą gėrį ir atiduosite jį žmonėms. 

 

1908

 

Iš http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2011 09 11

 

Šiandieniniai Tolstojaus sekėjai

{youtube}a_9s809_JR0{/youtube}