Visus mūsų aptartų kelionių tipus jungia tam tikros gyvybiškai svarbios struktūrinės jėgos. Vieną jų būtų galima pavadinti „magiškąja” pasaulėžiūra, gyvenimo pojūčiu, kuris atmeta „paprastus” ženklų bei stebuklų atsitiktinumus ir pakeičia juos prasmingais sutapimais bei „atsivėrimais”. Kiekvienas, norintis tai patikrinti, kaip ir visi kada nors bandę, netrukus įsitikintų, kad sąmoninga kelionė tuojau pat atveria keliautoją šiam „magiškam” poveikiui.

 

Psichologai galėtų aiškinti šį reiškinį (arba su pagarbia baime, arba su menkinančia panieka) kaip „subjektyvų”, tačiau pamaldus tikintysis priims tai kaip tiesioginį įrodymą. Žvelgiant iš aukštybių, nei viena iš šių interpretacijų pakankamai nepaaiškina Kelio stebuklų. Sufizme „objektyvus” ir „subjektyvus” laikomi ne priešingybėmis, bet papildiniais. Žvelgiant iš dviejų išmatavimų mąstytojo (mokslinio ar religinio) požiūrio taško, toks paradoksas yra sunkiai įmanomas.

 

Dar kita visose sąmoningos kelionės formose veikianti jėga gali būti apibrėžta arabišku žodžiu adab. Viename lygmenyje adab paprasčiausiai reiškia „geras manieras” ir kelionių atveju šios manieros remiasi senomis dykumų klajoklių tradicijomis, kai tiek klajonės, tiek svetingumas laikomi šventais veiksmais. Šia prasme dervišai naudojasi ir svečio privilegijomis, ir atsakomybe.

 

Beduinų svetingumas aiškiai išlikęs nuo pirmapradės dovanų ekonomikos, nuo abipusių santykių. Klajoklis privalo būti priimtas (dervišas turi būti pamaitintas), tačiau tokiu būdu klajoklis ir pats prisiima senovės papročių numatytą vaidmenį, ir turi kažką duoti šeimininkui. Beduinui šis santykis yra lyg tapsmas klientu: duonos laužymas ir dalinimasis druska yra lyg giminystės saitų kūrimas. Tokiam dosnumui padėka yra per menkas atlygis. Keliautojas turi sutikti su laikinu įsivaikinimu – bet koks kitas veiksmas pažeistų adabą.

 

Islamiška visuomenė išlaiko bent jau sentimentalų prisirišimą prie šių taisyklių ir tokiu būdu kuria ypatingą nišą dervišams, kurie visą laiką yra svečiai. Dervišas mainais į visuomenės dovanas gražina barakos dovaną. Paprastoje piligrimystėje keliautojas gauna baraką iš vietos, tačiau dervišas pakeičia kryptį ir atneša baraką į vietą. Sufijus gali vertinti save kaip nuolatinį piligrimą, tačiau paprastiems, sėsliai gyvenantiems neįdomaus pasaulio žmonėms sufijai yra lyg vaikščiojančios šventyklos.

 

Šiandien turizmas savo struktūra laužo svečio ir šeimininko tarpusavio sąveiką. Anglų kalboje „host” reiškia arba svečią, arba parazitą. Turistas yra parazitas, nes jokie pinigai nenupirks svetingumo. Tikrasis keliautojas yra svečias ir jis net šiandien, visuomenėse, kur svetingumo idealai dar neišsitrynė nuo „kolektyvinio mentaliteto”, atlieka ypatingą funkciją. Tokiose visuomenėse būti svečiu yra apdovanotinas veiksmas, todėl tai reiškia ir nuopelnų dalinimą.

 

Supratusiam paprastą šių santykių dvasią šiuolaikiniam keliautojui bus atleista daugelis klaidų painiame ir kiekvienoje kultūroje savitame adabo rituale. (Kiek kavos puodelių? Kur dėti kojas? Kaip pralinksminti? Kaip parodyti padėką? ir pan.). Jei kas nors nepatingės įvaldyti kelias tradicines adabo formas ir pabandys jas nuoširdžiai pritaikyti, tai tiek svečias, tiek šeimininkas iš tokios sąveikos gaus daugiau nei įdėjo, ir tas daugiau yra neklystamai atpažįstamas Dovanos ženklas.

 

Dar viena „adab” reikšmė siejasi su kultūra (nes į kultūrą galima žiūrėti kaip į papročių ir manierų junginį). Šiandien „menų ir rašto” skyrius universitete būtų pavadintas adabiyyat. Šia prasme turėti adabą reiškia būti „nugludintam” (kaip visko mačiusiam brangakmeniui), tačiau tai nebūtinai reiškia ryšį su „dailiaisiais menais” ar raštingumu, ar miesčioniškumu, ar net „kultūringumu”. Čia kalbama apie „širdį”.

 

„Adab” kartais vartojamas, kai norima vienu žodžiu apibrėžti bažnyčios skilimą. Tačiau nenuoširdžių manierų (persų kalboje – ta 'arof) ir nenuoširdžios kultūros sufijai vengia. Dervišai sako: „Tassawuf (sufizme) nėra ta 'arof”. „Darvishi” yra būdvardinis sinonimas neformalumui, atsipūtusių širdies žmonių kokybei ir, tiesą sakant, spontaniškam adabui. Tikras svečias ir šeimininkas niekada neparodo akivaizdžių pastangų prisitaikyti prie tarpusavio sąveikos „taisyklių” – jie gali skrupulingai laikytis ritualo ar kūrybiškai jį keisti, tačiau abiem atvejais jų veiksmus lydės gilus nuoširdumas, pasireiškiantis natūralia elegancija. Adabas yra kaip meilė.

 

Šių žmogiškųjų santykių „technikos” (ar „zen”) papildymas gali būti rastas sufijų santykyje su pasauliu. „Neįdomus” pasaulis – socialinio melo ir negatyvumo, lupikiškų neautentiškos sąmonės emocijų, nuobodulio, liguistų reikalavimų, nedėmesingumo, aklų reakcijų, klaidinančių spektaklių, tuščių diskursų ir pan. – visa tai keliaujančiam dervišui daugiau nebeįdomu. Tačiau klysta sakantys, kad dervišas atsisako „šio pasaulio”, atsisako „dieviškos žemės”.

 

Dervišas nėra nekenčiantis biosferos gnostinis dualistas (į ką, žinoma, įeina vaizduotė ir emocijos, ir „materija”). Ankstyvieji musulmonų asketai tikrai atsiribodavo nuo visko. Kai Rabiah, šventoji Basros moteris, buvo prašoma išeiti iš savo namo ir „pamatyti dieviškojo kūrimo stebuklus”, ji atsakė: „Įeikite į namą ir pažiūrėkite į juos čia”, t.y. įeikite į vienio, esančio virš daugio realybės, apmastymų esmę. „Susitraukimas” ir „išsiplėtimas” yra sufijų terminai, apibrėžiantys sielos būsenas. Rabiah demonstravo susitraukimą – tam tikrą šventą melancholiją, kuri metaforiškai nusakoma kaip grįžtantis į Meką (centrą, širdį) „žiemos karavanas”, pilnas askezės, savęs neigimo ir atsidavimo. Ji nebuvo nekenčianti pasaulio dualistė ir net ne kūno nekenčianti puritonė. Ji paprasčiausiai reiškė tam tikrą dieviškos meilės formą.

 

 

Tačiau klajojantis dervišas atspindi islamui būdingą nenustygstančią energiją. Jis ieško išsiplėtimo, dvasinio džiaugsmo, besiremiančio dieviško dosnumo materialinėje kūryboje įvairove ir gausa. Ibn Arabi pateikdavo stebinantį „įrodymą”, kad šis pasaulis yra geriausias pasaulis, nes jei taip nebūtų, tada dievas nebūtų dosnus, o tai yra absurdas. Norėdamas suprasti daugybę Kelio ženklų kaip tokio dosnumo įsikūnijimą, sufijus praktikuoja tai, ką būtų galima pavadinti teofanišku žvilgsniu – „širdies akies” atvėrimą tam tikros vietos, objekto, žmonių, įvykių patirčiai kaip praleidžiančioms dievišką šviesą vietoms.

 

Galima sakyti, kad dervišas keliauja kartu ir materialiame, ir „vaizduotės pasaulyje”. Tačiau širdies akis mato, kaip tam tikruose taškuose šie pasauliai susilieja. Jie atranda vienas kitą ir „atskleidžia” vienas kitą. Galų gale, jie yra „vienis”, ir tik mūsų ekstatiškas nedėmesingumas, mūsų sudrumsta sąmonė neleidžia patirti šios „gilios” tapatybės bet kurią akimirką. Sąmoninga kelionė su jos „nuotykiais” ir kintančiais įpročiais siekia išstumti dervišą iš kasdienybės sukelto transo. Kitaip tariant, kelionė reikalinga tam, kad sukeltų tam tikrą sąmonės ar dvasios būseną – išsiplėtimo būseną.

 

Klajokliui kiekvienas jo sutiktas žmogus gali pasirodyti kaip „angelas”, kiekviena jo aplankyta šventykla gali sukelti iniciacinius sapnus, kiekviena gamtiškoji patirtis gali rezonuoti su „vietos dvasia”. Iš tikro, net tai, kas atrodo nyku ir įprasta, gali staiga nušvisti dieviška šviesa (kaip puikiame kelionės haiku, parašytame japonų zen poeto Basho) – veidas geležinkelio stoties minioje, varnai ant telefono laidų, saulės blyksniai tvenkinyje...

 

Akivaizdu, kad nebūtina keliauti norint patirti tokią būseną. Tačiau galima ir keliauti, nes kelionės meną galima įvaldyti siekiant padidinti tokios būsenos galimybes. Tai yra judesio meditacija, kuri sutinkama daoistų kovų menuose. Vasaros karavanas pajudėjo į išorę, iš Mekos, į turtingas Sirijos ir Jemeno žemes. „Judančiam į išorę” dervišui (kuriam visa diena yra judėjimas), kylančiam, pakilusiam„amžinoms atostogoms”, kaip sakė vienas poetas, reikia atviros širdies, jautrios akies (ir kitų jutimų. Reikia išlikti budriam, nes bet kurią akimirką kas nors gali atsiskleisti kaip ženklas.

 

Tai šiek tiek primena „paranoją”, nors „metanoja” būtų geresnis terminas, nes tarp dervišų nesunku aptikti „bepročių”, „pernelyg įnikusių”, nugalėtų dieviškų srovių, paklydusių šviesoje. Rytuose bepročiais dažnai rūpinamasi ir jie garbinami kaip bejėgiai šventieji, nes „proto liga” kartais reiškiasi kaip per didelio šventumo simptomas. Marihuanos populiarumas tarp dervišų gali būti paaiškinamas jos savybe sukelti tam tikrą intuityvų dėmesingumą, kuris kuria kontroliuojamą beprotybę – augalinę metanoją. Tačiau ir pati kelionė gali intoksikuoti širdį nuostabiomis teofaniškomis patirtimis. Tai tik praktikos reikalas – brangakmenio šlifavimas, kerpių nuvalymas ridenant akmenį.

 

Senais laikais (kurie vis dar tęsiasi kai kuriose atokiose Rytų vietovėse) islamas suvokė save kaip pasaulį, visą pasaulį, erdvę, kurioje apsijungia visa visuomenė ir gamta. Socialiniame lygmenyje ši erdvė reiškėsi kaip tolerancija. Buvo pakankamai vietos net tokioms marginalioms grupėms kaip išprotėję klajojantys dervišai. Sufizmas, ar bent jau jo griežti ortodoksai ir „nuosaikieji”, užėmė centrinę kultūrinio diskurso poziciją. „Kiekvienas” suprato sąmoningą kelionę pagal analogiją su hailu, kiekvienas suprato dervišus, net jei nepritarė jiems.

 

Šiandien islamas save mato kaip dalinį pasaulį, supamą netikėjimo ir priešiškumo, ir kenčiantį nuo pačių įvairiausių vidinių prieštarų. Nuo XIX amžiaus islamas prarado pasaulinę sąmonę, savo gilumo ir išbaigtumo pojūtį. Todėl esamos socialinės tvarkos ir tolerancijos rėmuose jau nebėra taip lengva rasti vietą kiekvienam marginalizuotam individui ar grupei. Dabar dervišai visuomenėje atrodo kaip netoleruotini skirtumai. Šiandien visi musulmonai turi būti vienodi, susivieniję prieš atėjūnus ir kilę iš to paties prototipo. Žinoma, musulmonai visada „imitavo” pranašą ir į jo įvaizdį žiūrėjo kaip į normą, ir tai veikė kaip Dar al-Islam vienijanti jėga. Tačiau šiandien puritonai ir reformatai užmiršo, kad ši imitacija nebuvo diegiama vien ankstyvųjų viduramžių Mekos prekybininko Mahammado, bet ir insan al-kamil („tobulo žmogaus” ar „universalaus žmogaus”) įtraukimo, o ne atmetimo idealo, integralios kultūros, o ne grynumo, ne ksenofobijos, maskuojamos pamaldumu, ne totalitarizmo, ne reakcijos.

 

Šiandien daugumoje islamo šalių dervišai yra persekiojami. Puritonai visada įsisavina pačius baisiausius modernizmo aspektus savo pastangose nuplėšti nuo tikėjimo „viduramžiškus priedėlius”, tokius kaip populiarusis sufizmas. Ir visiškai aišku, kad klajojančių dervišų kelias neturi šansų klestėti lėktuvų, naftos gręžinių, nacionalistų/šovinistų priešiškumo ir puritonizmo, kuris visus skirtingumus suvokia kaip grėsmę, pasaulyje (todėl ir neįveikiamų sienų). Šis puritonizmas triumfuoja ne tik Rytuose, bet ir arčiau mūsų namų. Jis pastebimas modernaus vėluojančio kapitalizmo „laiko disciplinoje”, vartotojiškos hipersubordinacijos skylėtame pastovume ir fanatiškos „krikščioniškos dešinės” sekso isterijoje.

 

Kur visame tame mes galėtume rasti vietos poetiškam (ir parazitiškam!) betikslių klajonių gyvenimui – Čuang Tsu (kuris sukūrė šį šūkį) gyvenimui ir jo daoistiniams palikuonims, švento Pranciškaus ir jo basakojų pasekėjų gyvenimams, XIX amžiaus sufijų poeto Nur All Shah Isfahani, kuris buvo nužudytas Irane dėl baisios ir iškrypeliškos erezijos – dervišizmo?

 

Štai kita „turizmo problemos” pusė – išnykusio „betikslio klajojimo” problema. Galimas daiktas, kad abi jos yra tiesiogiai susijusios taip, kad kuo daugiau įsigali turizmas, tuo mažiau galimybių lieka dervišizmui. Tiesą sakant, būtų galima klausti, ar šis trumpas esė apie žavingą dervišų gyvenimą turi prasmę šiuolaikiniame pasaulyje. Ar gali šios žinios padėti mums įveikti turizmą, gal net savo sąmonėje ir gyvenime? O gal tai tik paprasčiausias žaidimas nostalgija dėl prarastų galimybių – bergždžias pataikavimas romantizmui? 

     

Ir taip, ir ne. Žinoma, prisipažįstu, kad esu beviltiškai romantiškai nusiteikęs dervišų gyvenimo formos atžvilgiu, iki tokio lygio, kad kuriam laikui buvau atsukęs šiam neįdomiam pasauliui nugarą ir pasukęs dervišų keliu. Nes aišku, kad jis visiškai neišnyko. Taip, jis sunyko, bet nepranyko amžiams. Viskas, ką žinau apie keliavimą, aš išmokau per tuos kelerius metus – lieku amžinai skolingas „viduramžiškiems priedams” ir niekada, nė vieną akimirką nesigailėsiu savo „eskapizmo”. Tačiau nemanau, kad dervišizmo forma yra „turizmo problemos” sprendimas. Forma prarado didžiąją dalį savo veiksmingumo. Nėra jokios prasmės bandyti „išsaugoti” ją (užmarinuoti laboratorijoje) – paprastame „išlikime” nėra nieko jaudinančio.

 

Tačiau po žavingomis išorinėmis dervišizmo formomis glūdi konceptuali matrica, kurią mes pavadinome sąmoninga kelione. Šioje vietoje turėtume nebejausti jokios gėdos dėl „nostalgijos”. Klausėme savęs, ar norime įvaldyti kelionės meną, ar norime ir ar įveiksime „vidinį turistą”, klaidinančią sąmonę, atribojančią mus nuo plačiojo pasaulio kelio ženklų. Dervišo kelias (ar daoistų, ar pranciškonų ir pan.) galų gale domina mus tik ta prasme, ar jis gali duoti mums raktą – ne RAKTĄ, bet... raktą. Ir žinoma, jis gali.

 

Vienas esminių sėkmingos kelionės atributų, žinoma, yra dėmesingumas. Angliškai mes sakome „paying attention”, prancūziškai – „preter attention” (tačiau arabiškai dėmesys duodamas) manydami, kad savo dėmesingumu esame tokie pat šykštūs, kaip ir su savo pinigais. Gana dažnai atrodo, kad apskritai niekas „nekreipia dėmesio”, kad visi sandėliuoja savo sąmonę ir gesina suvokimo liepsnas, kad ne visas turimas kuras supleškėtų sunkiai pakeliamo žinojimo holokausto liepsnose.

 

Šis sąmonės modelis atrodo įtartinai „kapitalistinis”, lyg mūsų dėmesys būtų ribotas resursas, kurį galima suvartoti ir jis niekada nebeatsistato. Atsiranda lupikavimas suvokimu – mes reikalaujame palūkanų už savo dėmesį taip, lyg jis būtų paskola, o ne išlaidos, ar lyg mūsų sąmonei grėstų entropinė „karštoji mirtis”, kuriai galima priešpastatyti tik nykų antrarūšį transą, nenoromis skirdami dalį savo dėmesio, psichinių resursų skurdumą, nenorą pastebėti netikėtumus ar kasdienybės stebuklus. Tai dosnumo trūkumas.

 

 

O ką, jei į savo pojūčius žiūrėtume kaip į dovanas, o ne kaip į mokesčius? Ką, jei mes atiduotume savo dėmesį, o ne mokėtume juo? Pagal savitarpio sąveikos dėsnį, už atiduotą dovaną gaunama kita dovana – nėra išlaidų, nėra trūkumo, nėra skolų kapitalui, nėra nepritekliaus, nėra bausmės už atiduotą dėmesį ir nėra galo potencialumui ir dėmesingumui.

 

Mūsų sąmonė nėra prekė, nėra sutartis tarp kartezijietiško ego ir niekio bedugnės, nėra paprasčiausia mašinos iš mėsos funkcija su ribota garantija. Tiesa, anksčiau ar vėliau mes susidėvėsime ir sugesime. Kažkuria prasme mūsų energijos taupymas yra prasmingas – mes „taupome” save tikrai svarbiems momentams, lūžio momentams, „aukščiausioms patirtims”.

 

Bet jei save matysime kaip pustuštes pinigines, jei lyg baikštūs valstiečiai nuo vilkų užbarikaduosime savo „suvokimo duris”, jei niekada „nemokėsime savo dėmesiu”, kaip atpažinsime tų vertingų momentų artėjimą, tuos atsivėrimus?

 

Mums reikia pažinimo modelio, kuris akcentuoja tarpusavio sąveikos „magiją”. Skirti dėmesio yra gauti dėmesio, lyg visata kažkokiu paslaptingu būdu elegantiškai ir be pastebimų pastangų reaguotų į mūsų pažinimą. Jei įtikinsime save, kad dėmesingumas paklūsta „sinergijos”, o ne išsekimo dėsniui, galbūt mums pavyktų įveikti savyje tą banalaus nedėmesingumo nykumą ir atvert save „aukštesnėms būsenoms”.

 

Bet kuriuo atveju, kol neišmoksime kultivuoti tokių būsenų, iš kelionės niekada negausime daugiau nei iš turizmo. Tiems iš mūsų, kurie dar nėra kelioninio dzen pasekėjai, tokių būsenų kultivavimas pareikalaus tikrai nemažai pradinės energijos. Turėsime slopinti prieštaravimus, nugalėti abejones, sulaužyti intravertiškus įpročius, sušvelninti nerimą. Mūsų trečiarūšė „sėdėk namie” sąmonė atrodo jauki ir saugi, lyginant su kelio pavojais, nepatogumais, nuolatinėmis staigmenomis ir nesibaigiančiu dėmesio reikalavimu. „Laisvės baimė” nuodija mūsų sąmonę nepaisydama mūsų sąmoningo laisvos kelionės troškimo. Šis menas retai reiškiasi kaip natūralus talentas. Jį reikia puoselėti, praktikuoti, tobulinti. Sąmoningai kelionei reikalinga valia.

 

Gal ir banalu dejuoti, kad pasaulyje nyksta įvairovė, bet tai yra tiesa. Tačiau kartais būna nuostabu atrasti, kokia gaji ir organiška gali būti įvairovė. Net Amerikoje, prekybcentrių ir televizijos šalyje, regioniniai skirtumai ne tik išlieka, bet mutuoja ir klesti sueižėjusio monolito plyšiuose, nepastebimi žiniasklaidos, nematomi net vietinei buržuazijai. Jei visas pasaulis tampa vieno išmatavimo, turime dairytis tarp išmatavimų.

 

Man atrodo, kad kelionė savo prigimtimi yra fraktališka. Ji vertina vietovę už žemėlapio-teksto ribų, už oficialaus konsensuso ribų, kaip tie keisto matematikos pasaulio chaoso begaliniuose nelinijinių lygčių išsišakojimuose jaukiai įsitaisę ir sunkiai aptinkami modeliai. Tiesą sakant, dar ne visi pasaulio žemėlapiai nubraižyti, nes žmonės ir jų kasdieniai gyvenimai buvo pašalinti iš žemėlapio, į juos buvo žiūrima kaip į „beveidžius statistus”, jie buvo tiesiog užmiršti. Fraktaliniuose neoficialios realybės išmatavimuose visos žmogiškosios būtybės ir net daugelis „vietų” išliks unikalios ir skirtingos. „Grynos” ir „nesuteptos”? Gal ir ne. Galbūt niekas ir niekur niekada nebuvo grynas. Grynumas yra nepagaunama žaltvykslė ir galbūt net pavojinga totalitarizmo forma. Gyvenimas yra šlovingai negrynas. Gyvenimas dreifuoja.

1950 metais prancūzų situacionistai sukūrė kelionių techniką, kurią pavadino dérive – „dreifavimu”. Jie bjaurėjosi savimi, niekada nenuklystančiais nuo rutinos ir įprastų trajektorijų, bjaurėjosi savo įpročių valdomais gyvenimais. Jie suprato, kad iš tikro niekada nematė Paryžiaus. Jie pradėjo rengti bestruktūres ir atsitiktines ekspedicijas po miestą, klajodami dieną ir naktį, gerdami, atverdami savo suvaržytą mažą pasaulį priemiesčio lūšnynų, sodų ir nuotykių terra incognita. Jie tapo revoliucine Baudelaire‘o famous flaneur versija, klaidžiojančiais dykaduoniais, iškeldintais miesto kapitalizmo subjektais. Jų betiksliai klaidžiojimai tapo insurekcionizmo ašimi.

 

Taigi, kai kas vis dar įmanoma – betikslės klajonės, šventasis dreifavimas. Kelionė negali būti ribojama leistinu (ir mirtinu) turisto žvilgsniu, kuriam visas pasaulis yra inertiškas vaizdelių rinkinys, laukiantis vartotojo, nes visas leistinumas yra iliuzija. Mes galime patys sau išduoti kelionių leidimus. Galime leisti sau dalyvauti, patirti pasaulį per gyvą santykį, o ne kaip atrakcionų parke. Kiekviename mūsų plaka keliautojo širdis, ir mums nereikia jokių ekspertų, apibrėžiančių ir ribojančių mūsų daugiau nei fraktališką sudėtingumą, „interpretuojančių” viską už mus, tarpininkaujančių patirčiai ir pardavinėjančių mums mūsų troškimų vaizdus.

 

Šventasis dreifavimas atgimsta. Laikyk tai paslaptyje.    

 

Iš http://hermetic.com vertė RB

2011 09 30