Abstrakčios minties srityje racionalizmą sukrėtė Bergsonas, o veiklos srityje didžiausiu jo priešu tapo sindikalizmas, atmetęs dogmatines partijų pinkles ir nuo atstovavimo simbolikos perėjęs prie savarankiškos kūrybos. Tačiau apibrėžiant ir apibūdinant revoliucinį sindikalizmą reikia būti atsargiam.

 

Norint teisingai suprasti jo prigimtį, būtina aiškiai įsivaizduoti skirtumą tarp sindikalizmo kaip darbininkų judėjimo formos, turinčios klasinę proletarinę organizaciją, ir sindikalizmo kaip „naujos socializmo mokyklos“, kaip „neomarksimo“, kaip teorinės pasaulėžiūros, išaugusios kritiškai vertinant darbininkijos sindikalizmą.

 

Tai du skirtingi pasauliai, gyvenatys savarankiškus gyvenimus, į ką, beje, sindikalizmo tyrinėtojai ir kritikai iki šiol nekreipia pakankamai dėmesio. Dabar mus domina būtent „proletarinis sindikalizmas“.

 

Jo plėtra nubrėžė tokius pagrindinius principus:

a) judėjimo pirmenybę prieš ideologiją,

b) klasės kūrybinės saviraiškos laisvę,

c) asmenybės ir klasinės organizacijos autonomiją.

 

Visos marksizmo konstrukcijos rėmėsi įsitikinimu, kad bendrus ir abstrakčius visuomenės vystymosi dėsnius galima pažinti, vadinasi, įmanoma sociologinė prognozė.

 

Sindikalizmas iš prigimties visiškai atsisako bet kokių sociologinių receptų. Tai nuolatinė nenutrūkstama kūryba, neužsidaranti absoliučios teorijos ar iš anksto apibrėžto metodo rėmuose. Sindikalizmas – tai judėjimas, kuris plėtrą nužyminčių ir kryptį diktuojančių stimulųieško pats savyje. Ne teorija pajungia judėjimą, priešingai – judėjime gimsta ir žūsta teorijos.

 

Sindikalizmas yra nenutrūkstamo proletarinės savimonės atsiskleidimo procesas. Neprimesdamas prisišliejančių prie jo šūkių, jis jiems palieka tokį pat laisvos kūrybos lauką, kaip ir laisvai griaunančiai kritikai. Jis nežino tų neabejotinų „verba magistri“, kuriomis prisiekinėja proletarinės partijos. Pastarosiose dominuoja partinis katekizmas, iš anksto atsakantis į visus klausimus, galinčius kilti tikratikiui, o sindikalizme pulsuoja audringas gyvenimo džiaugsmas, pasiruošęs kovingai sutikti bet kurį klausimą, bet neįkalinantis savęs negrabiuose dogmatikos šarvuose. Politinėje partijoje proletaras yra tik vykdytojas, apribotas partijos sąlygų, apskaičiavimų, intrigų, o sindikalizme jis tampa kūrėju, kurio valios niekas neužginčys.

 

Labiausiai pažeidžiamas „ortodoksinio“ marksizmo punktas – didžiulis atotrūkis tarp jo galutinio tikslo „revoliucingumo“ ir taikaus, reformistinio jo „judėjimo“ pobūdžio, tarp rūstaus „nesutaikomos klasių kovos“ reikalavimo ir jo praktinio pajungimo parlamentinei partijos politikai.

 

Sindikalizme nėra ir negali būti to skausmingo, pagrindinę judėjimo reikšmę juodinančio skilimo. Sindikalizme viskas susilydo toje pačioje proletarinėje terpėje – tarp gamintojų; judėjimas ir jo tikslas yra sujungti tarpusavyje, nes jie tos pačios prigimties; „judėjimas“ toks pat revoliucingas, kaip ir „tikslas“. Tikslas – sugiauti šiuolaikinę klasinę visuomenę su jos samdomo darbo sistema, o priemones diktuoja klasinio nepakantumo dvasia visoms valstybinio kapitalistinio parazitavimo formoms. Taigi galutinis sindikalizmo tikslas yra veiksmingas lozungas kiekvienu judėjimo momentu.

 

Ateitis sindikalizmo požiūriu yra produktas kūrybos, sudėtingo, neapskaičiuojamo proceso, modifikuojamo įvairių besikeičiančių faktorių, kartais radikaliai keičiančių aplinką, kurioje vyksta pati kūryba. Žinoti šią ateitį, kaip ją žino tikratikiai partinių manifestų kūrėjai, neįmanoma. Po neva realistiniu partinio ir parlamentinio reformizmo išminties kiautu glūdi, priešingai, ribų nežinantis utopizmas, tikėjimas, kad žodiniu įtikinėjimu ir daliniais eksperimentais galima apversti sudėtingą, giliai į mūsų psichiką įaugusią sistemą.

 

Bet galima pakeisti dabartį ir kurti ateitį vadovaujantis gamintojų valia, kuri konkrečiai pasireiškia realiomis, gyvomis formomis jų susivienijimuose – jų klasinėse organizacijose. Proletariato valia, jo klasinė sąmonė, jo kūrybiniai sugebėjimai, jo kultūrinės parengties laipsnis, asmeninė galia – iniciatyva, didvyriškumas, atsakomybės suvokimas – štai revoliuciniai istorijos faktoriai! Gamintojo, kūrėjo valia – štai dvasinis proletarinio judėjimo centras.

 

Todėl sindikatas (sindikatas: profsąjunga – darbininkų sąjunga) turi tapti paties plačiausio, visapusiško asmenybės vystymosi arena. Sindikato narys neatsisako savo religinių, filosofinių, mokslinių, politinių pažiūrų. Jos laisvos. Anot taiklaus vieno iš sindikalizmo propagandistų pastebėjimo, „Sindikatas yra nuolat besikeičianti jį sudarančių individualybių seka. Jis užsipildo priklausomai nuo jo narių protinių poreikių“.

 

Gamintojo valia – kaip minėjome, dvasinis judėjimo centras, nėra nei ideologo išmonė, nei kažkas savaime atsirandančio. Ta valia yra „objektyvus faktas“, tam tikrų techninių ekonominių sąlygų produktas.

Ortodoksalus marksizmas savo konstrukcijose rėmėsi pradiniu kapitalistiniu fabriku su nespecializuotu darbininku – juodadarbiu, pažemintu iki paprastos „gamybos priemonės“ vaidmens. Fabrikas buvo savotiškas mikropasaulis, kuriame gamintojo valia buvo pajungta šeimininko, kontroliuojančio organo valiai ir kur iš darbininko buvo reikalaujama ne sąmoningos iniciatyvos, o aklo klusnumo.

Sindikalizmas atitinka naują kapitalizmo vystymosi stadiją. Pakilus techniniams gamybos reikalavimams, iš šiuolaikinio darbininko reikalaujama intelektualumo. Darbo intelektualėjimas visur sparčiai žengia pirmyn. Juodadarbis užleidžia vietą kvalifikuotam ir itin kvalifikuotam darbininkui, kaip techniškai atsilikę šarvuočiai mūsų laikais turėjo nusileisti „Dreadnought“ klasės laivams.

Šiuolaikinis darbininkas turi būti aktyvus, sąmoningas, iniciatyvus, rodyti lankstumą ir greitį, spręsti jam iškilusias technines problemas. Šiuolaikinį darbininką ugdo ne tik technika, bet ir klasinės savimonės augimas. Darbininkiško automatizmo era baigėsi.

Šiuolaikinės dirbtuvės turi suderinti darbininko savarankiškumą su sąmoningu paklusimu kolektyvinei drausmei, kurios reikalauja kolektyvinio darbo prigimtis.

Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, kokios neteisingos atskirų sindikalizmo kritikų pastabos, teigiančios, kad sindikalizmas paveldėjo iš marksizmo tik utopinius elementus. Tokios pastabos galimos tik suplakant „proletarinį“ sindikalizmą su mitologinėmis Sorelio (1) koncepcijomis.

Proletarinis sindikalizmas iš esmės atmeta „utopiškumą“.

 

Sindikalistų judėjimo ašis – asmenybė, vienintelė tikra socialinio pasaulio realybė. Pagal požymį, apibūdinantį jų padėtį gamybos procese, asmenybės jungiasi į tam tikras profesines ar teritorines grupes, vadinamas sindikatais. Toks susivienijimas kelia visiškai apibrėžtus ir realius tikslus: ginti gyvybiškai svarbius savo narių interesus. Sindikatas yra priemonė, ginklas jį sudariusių darbininkų rankose – ne daugiau.

 

Sindikatų visuma sudaro klasės „organizaciją“, „proletarinę organizaciją“. Klasė, žinoma, yra sociologinė abstrakcija; daiktų pasaulyje ji yra dirbtinė grupuotė, sukurta siekiant užtikrinti tam tikros individualybių visumos savisaugą. Kalbėdami apie klasės „valią“, „psichologiją“, „politiką“, omenyje turime ne kokią nors greta asmenybių esančią, savarankišką gyvą substanciją, bet grupę asmenų, susietų ta pačia padėtimi gamyboje, turinčių poreikį ginti tuos pačius interesus ir iš čia kylantį tų pačių veiksmų poreikį. Klasę sudarančios asmenybės tenkina savo individualius poreikius, vykdo savo asmeninę valią, jų poelgiai visiškai priskirtini individualiai psichologijai ir individualiems veiksmams. Kadangi jos veikia solidariai gindamos kurį nors joms visoms bendrą interesą, vadinasi, jos veikia ne kaip žmonės, o kaip proletarai – jie atlieka veiksmus, priskiriamus klasinės psichologijos ir klasinio veikimo sričiai. Vienas asmuo savo individualiais veiksmais, žinoma, nepadaro nieko klasinio, nors gali ne tik nuspėti, bet ir tvirtai žinoti savo gamybos draugų, vadinasi, ir klasės, būsimo elgesio kryptį. Numačius, kad atskiras individas savyje turi kažką „klasinio“, reikštų pripažinti kažkokių „vidutinių“, abstrakčių individų egzistavimą, ir apie tokio fenomeno negalimumą mes jau esame pakankamai kalbėję. Bet asmenybė gali reikštis ir kaip klasės narys, kai jis veikia kaip visumos narys gindamas įsisamonintus visumos interesus.

Todėl klasė nėra abstrakcija, stovinti virš asmenybės, pajungta stichijos dėsniams, bet yra asmenybės savisaugos priemonė griežtai apibrėžtoje ekonominėje srityje. Klasės „politiką“ lemia ne iš anksto sukurtos „teorijos“, bet tiesioginiai realių asmenybių to meto reikalavimai.

Vienas iškiliausių sindikalizmo praktikų taip apibūdina sindikalistinę organizaciją: „ Tai susivienijimas, kuriame nėra centralizacijos; iš čia kyla impulsas, o ne vadovavimas. Visur galioja federacinis principas: kiekvienoje pakopoje, kiekvienas organizacijos vienetas savarankiškas – individas, sindikatas, federacija arba darbo birža... Postūmis veikti nenukreipiamas iš viršaus, jis kyla bet kuriame taške, vibracija pesiduoda vis plisdama į visą konfederacijos masę.“

 

Sindikalizmas atsisako praktikoje taikyti racionalizmą, mokslą ir moklinę prognozę, parlamentarizmo ir atsovaujamosios demokratijos ideologijas, todėl jis yra labai nepalankios utopizmui „masinės psichologijos“ produktas. Iš tikro, nėra nieko utopiško, kad sindikalizmas persmelktas „individualizmo“ ar kad vienas jo klasinės kovos metodų yra „prievarta“.

 

Absoliutus individualizmas ir revoliucinis sindikalizmas – tiesiog antinomiški. Tas „aistringas“ ir „įtemptas” individualizmas, kuris iš tikro gyvuoja sindikalizme ir be kurio nebūtų įmanomas pats sindikalizmas kaip savarankiška, už partinio vadovavimo ribų plytinti proletarinio judėjimo forma, – niekada ir niekur nepasisakė už „visuomenės“ neigimą ar bent jos esminį suvaržymą neribotos individo savivalės naudai.

 

Tokių pasisakymų galimybė grindžiama, viena vertus, pervertinant anarchizmo vaidmenį sindikalistų judėjime, kita vertus, pasenusia anarchizmo, kaip absoliučiai individualistinio mokymo, samprata. Bet tokio anarchizmo dabar nėra ir mažiausiais individualistais buvo tie anarchistai, kurie įsiliejo į sindikalizmą ir suvaidino jame ženklų vaidmenį. Netgi oficialaus Konfederacijos organo („La voix du Peuple”) redaktorius – anarchistas E. Pouget, visuose savo rašiniuose pabrėždavęs vaisingą asmenybės kūrybinės iniciatyvos reikšmę ir supratęs teigiamą „sąmoningos“ mažumos vaidmenį, neturėjo nieko vendra su Stirneriu ar Nietzsche.

 

Taip pat neteisinga būtų įžvelgti sindikalizmo „utopizmą prievartoje“. Dauguma tyrinėtojų šią „prievartą“ suvokia kažkokiu pabrėžtinai „materialistiniu“ pavidalu – kaip prievartą atlikti kokį nors veiksmą ar tiesiogiai ką nors sugriauti. Bet sindikalizmo „prievarta“ nėra teroras. Teroras, telpantis tarp įprastų anarchistinių veiksmų ribų, yra pašalintas iš revoliucinio sindikalizmo kovos metodų.

 

Tai, ką „sindikalistų teoretikai“ vadina „prievarta“, iš esmės yra apolitiški, neparlamentiniai kovos būdai arba atviri klasiniai proletariato veiksmai, vadinamieji „action directe“ (tiesioginiai veiksmai). Pastarieji iš esmės gali būti legalaus pobūdžio, nors ir lieka revoliuciniai, nes visada kėsinasi į pačius kapitalistinės sistemos pagrindus. Revoliucinis sindikalizmas – kaip puikiai apibrėžė Pouget – nesibijo dalinių „reformų“. Bet jis kovoja prieš sistemą, kuri kaip principą pasitelkia „susitarimus“ su šeimininkais (patronatu) ir neina toliau, negu bendros komisijos, arbitražai, streikų reguliavimas, „darbo tarybos“ ir pan.

 

Sindikalizmas numato, kad „prievarta“ būtinai lygi bet kokią priverstinę sankciją, vadinasi, ir bet kokią kovą už savo teises. Be prievartos nėra organizuotos „kovos už teises“. Bet greta oficialios „kovos už teises“ – valstybės sankcionuotos, viešos ir pilietinės – yra kitos, nerašytos teisės, grindžiamos kolektyviniu tikėjimu, bendrai suformuotu įsitikinimu apie tokios kovos teisėtumą.

 

Kiekviena visuomeninė klasė įsisamonina savo teises. „Proletarinė“ teisė absoliučiai priešiška „kapitalistinei“ teisei. Tokia teisinė sąmonė ir jos principinis turinys, sąlygotas atsiskyrimo nuo kitų klasių, nulemia dvasinį klasės atgimimą. Atotrūkis tarp klasių tuo didesnis, kuo ryškesnėė ir aiškesnė klasinė sąmonė. Kuo kapitalistiškesni bus buržua, – rašė Sorelis, – tuo karingiau bus nusiteikęs proletariatas, tuo daugiau laimės judėjimas“. Kadangi viena klasė, vadovaudamasi savo „teisėmi” laiko pageidautinu apriboti arba net panaikinti kitos klasės „teises“, ji panaudoja „prievartą“.

 

„Bet kuri visuomenės klasė, – rašo italų sindikalistas Angelo Oliviero Olivetti, – bet kuri politinė grupė siekia panaudoti prievartą kitų atžvilgiu ir neleisti prievartos savo pačios atžvilgiu, t.y. įteisinti savo prievartą ir kovoti su kitų prievarta. Nė vienai žmonių grupei niekada nepavyko įsiviešpatauti kitaip, kaip tik per jėgą...“

 

Todėl revoliucinio sindikalizmo „prievarta“ yra ne tik organizuotas išpuolis prieš kapitalistinį režimą, bet ir būtinoji gintis, atsakas į „buržuazinės teisės“ pasikėsinimą į „proletarų teisę“. Ta „prievarta“ tikraja šio žodžio prasme – tai kova už išlikimą. O sindikalistinės „teisės“ turinys – ne proletariato „diktatūros“ paskelbimas, o laisvės ir socialinio teisingumo užtikrinimas.

 

Šis trumpas revoliucinio sindikalizmo filosofijos apibūdinimas visgi leidžia tvirtinti, kad darbininkų sindikalizmas, išaugęs ir vystęsis savarankiškai, kratęsis bet kokių „teorinių“ samprotavimų, sukūrė kelis momentus, stebinančiai primenančius, atrodytų, tokį tolimą A. Bergsono filosofijos mokymą. Vienas autoritetingiausių teorinio sindikalizmo atstovų Lagardelle kartą protestavo dėl to, kad „filosofinius sindikalizmo pagrindus daugelis stengiasi įžvelgti Bergsono antiintelektualioje filosofijoje“. „Tai neteisinga, – rašė jis, – yra analogijų, sutapimų, panašumų... bet tai viskas“.

 

Ši pastaba mums labai vertinga. Šie sutapimai ir panašumai darosi svarbesni ir reikšmingesni, jeigu manusime, kad sindikalizmas susiklostė savarankiškai, be jokios prancūzų filosofo įtakos. Tai reiškia, kad filosofinis judėjimas prieš „protą“ kaip vienintelį pažinimo šaltinį yra ne vienišas, kad greta jo ta pačia kryptimi juda galingiausia šių laikų idėjinė srovė.

 

Mes jau žinome, kad visi A. Bergsono samprotavimai kyla iš jo bendro gyvybės, kaip begalinio, vientiso, nedalomo ir nenutrūkstamo srauto, įsivaizdavimo. Bet koks jo skaidymas protu, t.y. bet koks mokslinis darbas, suteikia tik sąlygotą, ribotą gyvenimo ir jo reiškinių vaizdą. Tik intuityvios žinios leidžia mums įsismelkti į daikto vidų, suprasti gyvenimą ir jo reiškinius, jų vidinę esmę.

 

Tokiose pat mintyse įkvėpimo randa ir sindikalizmas – praktinis darbininkų judėjimas. Bergsono mokymas apie gyvenimą labai artimas sindikalistų požiūriui į sindikalizmą. Jie įsivaizduoja sindikalizmą ne kaip sustingusią formą, ištarusią visus savo žodžius ir visiems laikams parengusią savo programą, o kaip nenutrūkstamą klasės kūrybą, savotišką darbo srautą, neužsisklendžiantį nei kokių nors absoliučių teorijų, nei kartą visiems laikams sukurtų metodų rėmuose.

 

Bergsono moktyme kartu su paviršutinišku, išoriniu protiniu „aš“, sukūrusiu kalbą ir mokslinius metodus, kad patenkintų savo praktinius poreikius, gyvena gilus, vidinis, gyvenimiškas „aš“, atskleidžiantis savo savimonę per intuiciją. Socialinėje sindikalizmo filosofijoje gyvena toks pat antipodas, tik pritaikytas socialinei aplinkai.

 

Ekonomikoje tai prieštaravimas tarp besikeičiančios mainų formos, aptarnaujančios išorinius ūkinės visuomenės poreikius, ir gamybinio proceso – giluminio vidinio mechanizmo, neatsiejamo nuo paties visuomenės egzistavimo (2). Politinėje plotmėje sindikalizmas kelia prieštaravimą tarp legalaus reformizmo, išpažįstančio mažų žingsnelių kultą, ir revoliucinio reformizmo, kova įtvirtinančio savo tikrąją esmę, savo „teisę“.

 

Sindikalizmas atvėrė naują proletarinės savimonės erą. Iš pradžių buvęs stichiškas, tiesiogiai išaugęs iš gyvenimo, sindikalizmas mūsų dienomis tampa sąmoningu klasiniu protestu prieš racionalizmą – prieš aklą tikėjimą teoriniu protu, viską tvarkančiu savo abstrakčių spekuliacijų jėga.

 

Sindikalizmas teigia asmenybės autonomiją, teigia kūrybinės ir todėl revoliucinės klasės valią. Sindikalisto viduje kartu sugyvena „aistringas individualistas“, pavydžiai saugojantis savo laisvę, ir įtemptas „proletarinės teisės“ jausmas. Sindikalistas jau ne svetimų nuomonių vykdytojas, o nesutaikomai ir heroiškai nusiteikęs kovotojas, savo išsilaisvinimu nešantis laisvę ir kitiems.

 

Ginčas tarp racionalizmo gynėjų ir jo priešų – kaip man atrodo – jau nebėra tik dviejų tarpusavyje kovojančių dvasinių krypčių susidūrimas, nebėra filosofijos mokyklų kontraversijos, politinių nuomonių turnyras, o dviejų skirtingų žmogaus dvasios tipų kova.

 

___________________

 

1) Būtina skirti „utopiją“ ir Sorelio „socialinį mitą“. Utopija – sąmoninga konstrukcija, išmonės, kabinetinio išminčiaus įkvėpimo vaisius. Ji tuo negyvesnė ir abstraktesnė, kuo daugiau jos egzistavimo įrodymų jpateikia autorius. Pačios gudriausios ir įžvalgiausios schemos negali apimti gyvenimo įvairovės, todėl gyvenimas visada juokiasi iš bejėgiškų žmogaus smegenų fantazijų. Socialinis mitas nėra išprotauta konstrukcija, jis – vientisas, gyvas, nedalomas vaizdinys, sukurtas intuityviai, subjektyviai – patikimas, bet neįrodomas logine argumentacija. Socialinio mito negalima išdėstyti mokslo terminais. Toks, pavyzdžiui, yra mitas apie dievo karalystę žemėje, toks yra ir pats populiariausias Sorelio mitas apie „visuotinį streiką“ – socialinę revoliuciją. Mitas pilnas tikro ir vientiso gyvenimo; jis – nedalomas į racionalias ląsteles, bet pats yra kūrybos šaltinis. Mitas, įkvėpiantis revoliucionierių, yra identiškas religinei ugniai, užvaldžiusiai pirmuosius krikščionis. Jo nekontroliuoja intelektas, nes, anot Sorelio žodžių, jis yra „ne dalyko aprašymas, o valios išraiška“.

2) Šis prieštaravimas yra esminis šiuolaikinei ūkininkavimo formai. Prekinis kapitalizmas, kadaise atvėręs kelią pramoniniam, kažkada neginčijamas ir galingas rinkos šeimininkas, dabar mokosi kuklaus agento amato pas pramoninį kapitalą, įkūnijantį šiuolaikinę gamybą.

 

Iš http://sibokt.livejournal.com vertė Evaldas Balčiūnas

2011 10 15