parecon      Michaelas Albertas – JAV rašytojas, aktyvistas, išsamaus kairiosios minties internetinio portalo ZNet įkūrėjas, knygos „Parekonas – gyvenimas po kapitalizmo” („Parecon – Life after Capitalism“, 2003) autorius. Š. m. spalio viduryje M. Albertas lankėsi Europoje ir skaitė paskaitas Ispanijoje, Britanijoje ir Airijoje. Supažindiname su jo paskaita, skaitytą Barselonoje per susirinkimą, kurį rėmė anarchosindikalistų profsąjunga CNT.

 

***

 

Dėkoju už suteiktą galimybę pasisakyti. Man didelis malonumas būti čia su jumis. Tikiuosi, kad mes turėsime pakankamai laiko diskusijai, nes labai norėčiau išgirsti jūsų pastabas ir mintis šios dienos tema – apie dalyvavimo ekonomikos viziją.

 

Tuomet pradėkime didžiojo britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso žodžiais „Kapitalizmas nėra sėkmė. Jis nėra protingas, jis nėra gražus, jis nėra teisingas, jis nėra vertingas – ir jis neaprūpina mus tuo, ko mums reikia. Trumpai tariant, mes jo nemėgstame ir imame  jį niekinti. Bet pradėję galvoti, kas galėtų būti jo vietoje, mes tampame visiškai suglumę.”

 

Pažiūrėkime, ar mes galėtume tą suglumimą panaikinti. Pirmiausia trumpam peržvelkime, kokia reali kapitalizmo problema?

 

KAPITALIZMAS YRA VAGYSTĖ. Pavyzdžiui, patys turtingiausieji JAV turi turto tiek daug, kiek niekas kitas žmonijos istorijoje. Nežiūrint to, patys skurdžiausi tose pačiose JAV gyvena po tiltais iš kartono suręstose pašiūrėse ir palengva merdėja. Šis skrtumas – tiek JAV, tiek Ispanijoje – yra socialinis produktas. Tai vagystė.

 

KAPITALIZMAS REIŠKIA SUSVETIMĖJIMĄ IR YRA ANTIVISUOMENININIS. Motyvai, lemiantys priimamus sprendimus, kapitalizme yra susiję su pinigais, o ne su asmeniu. Motyvai yra savanaudiški, o ne visuomeniniai. Mes siekiame asmeninio pasisekimo kitų sąskaita, o ne kolektyvinės abipusės naudos. Rezultatas – antivisuomeninė aplinka, kurioje geri vaikinai pasiekia finišą paskutiniai ir kurios ekonominė logika skatina siekti pelno, o ne visuomenės gerovės.

 

KAPITALIZMAS YRA AUTORITARINIS. Kapitalizmo sąlygomis tie, kurie dirba mechaniškus ir nuobodžius darbus, beveik nieko negali pasakyti apie darbo sąlygas, gamybos apimtis ir tikslus. Įmonių savininkai ar tie, kurie monopolizuoja galią bei valdžią suteikiančias pozicijas (empowering positions), sprendžia beveik viską. Net Stalinas niekada nesvajojo, kad žmonės turėtų klausti jo leidimo pavalgyti ar eiti į tualetą, tačiau šiandien korporacijų savininkai nuolat naudojasi tokia galia. Korporacijos panašios į demokratiją, kaip žudynės panašios į taiką.

 

KAPITALIZMAS YRA NEPRODUKTYVUS. Siekiant pelno nepanaudojama maždaug 80 % dirbančiųjų gabumų, jie išmokomi tik pakęsti nuobodulį ir vykdyti nurodymus. Jų potencialas lieka neatskleistas. Dėl pelno siekio švaistomi didžiuliai ištekliai – gaminami gaminiai, kurie neteikia jokios naudos, o prievarta, kuri pasitelkiama verčiant atlikti tokio darbo užduotis, sukelia pasipriešinimą.

 

KAPITALIZMAS YRA RASISTINIS IR SEKSISTINIS. Dėl konkurencijos savininkai būtinai išnaudoja visuomenės sluoksniuose pasitaikančią hierarchiją – tiek rasinę, tiek lytinę. Papildomi ekonominiai faktoriai sumažina derėjimosi galią vieniems dalyviams ir tuo pačiu padidina ją kitiems, todėl sukuriami hierarchiniai lūkesčiai, kas turėtų valdyti, o kas paklusti. Kapitalistai šias hierarchijas visada išnaudoja savo tikslams.

 

KAPITALIZMAS YRA SMURTINIS. Varžybos dėl dominavimo rinkose skatina kivirčus tarp tautų. Vienos tautos įgyja pakankamai galios ir gali išnaudoti kitų tautų, kurioms pritrūksta gynybinių priemonių, išteklius bei gyventojus. Kraštutinis to pavyzdys – imperializmas, kolonializmas ir karas.

 

KAPITALIZMAS YRA NETVARUS. Pinigų grobėjai kaupia juos neatižvelgdami į žmonių siekius ir troškimus. Jie ignoruoja arba tyčia nepastebi to, kokią įtaką jie daro ne tik darbininkams ir vartotojams, bet ir aplinkai. Rinkos veikia vedinos trumpalaikių išskaičiavimų. Norint išvengti išlaidų, atliekas reikia išversti, o ne perdirbti. Tai paprastas komercinis būdas, įgalinantis gauti pelno. Jo pasekmes mes jaučiame ir atmosferoje, ir žemėje. Atliekos padaromos mažiau kenksmingomis tik visuomeninių judėjimų, verčiančių elgtis protingiau, pastangomis.

 

KAPITALIZMAS KELIA PASBIAURĖJIMĄ. Aš, žinoma, galėčiau ilgas valandas vardinti kapitalizmo nuodėmes ir jo žalą žmonėms, pagrįsti savo argumentus teoriškai ir statistiškai. Esu tikras, kad tą gali kiekvienas iš jūsų, bet manau, kad to daryti neverta. Antrajame XXI a. dešimtmetyje  tik nedaugelis žmonių yra nejautrūs – žiniasklaidos išplautais smegenimis arba dėl savo pačių naivumo – ir nesugebantys pamatyti to, jog kapitalizmas yra neteisybę įteisinantis gigantiškas holokaustas.

 

Viskas yra iškreipta, ir tai žino kiekvienas. Kaip sakė J. Keynesas, kapitalizmas nėra protingas, nėra gražus, nėra teisingas, nėra vertingas ir neaprūpina tuo, ko mums visiems reikia. Tad kuo gi mes norėtume pakeisti kapitalizmą?

 

{youtube}4ar6QN7jcNM{/youtube}

 

PAREKONAS. Dalyvavimo ekonomika (arba parekonas, angl. parecon – participatory economics), kuria aš siūlau pakeisti kapitalizmą, yra kuriama tik keturių institucinių įsipareigojimų pagrindu. Parekonas nėra planas, apimantis visą ekonomiką, tai tik kelių svarbiausių ekonomikos aspektų aprašymas. Parekonas – tai principai, kurių pakanka, kad ateityje žmonės galėtų savarankiškai valdyti savo ekonominį gyvenimą taip, kaip jie patys nuspręs.

 

DIRBANČIŲJŲ IR VARTOTOJŲ TARYBOS. Pirmuosius dalyvavimo ekonomikos požymius galima stebėti dirbančiųjų ir vartotojų tarybose, kurias mes pastaruoju metu matėme kuriantis tokiose šalyse kaip Argentina ir Venesuela. Pagrindinė parekono tarybų funkcija, žinoma, yra labai aiškus pasiryžimas patiems priimti sprendimus.

 

Žmonės parekone įtakoja sprendimus tiek, kiek tie sprendimai tiesiogiai įtakoja juos pačius. Jeigu sprendimai liečia mane tiesiogiai, man jie yra labai svarbūs ir aš turėsiu ką pasakyti. Jei jie liečia mažiau, apie juos aš turėsiu mažiau ką pasakyti.

 

Savarankiškas valdymas (self management) kartais reikalauja daugumos taisyklės: vienas žmogus – vienas balsas. Pavyzdžiui, balsuojant dėl to, kada pradėti darbo dieną. Kartais savarankiškas valdymas gali reikalauti kito principo – dviejų trečdalių ar trijų ketvirtadalių balsų, kad sprendimas būtų priimtas. Kartais balsuoja tik dalis iš visų turinčių teisę balsuoti, pavyzdžiu, jei sprendimas daugiausia liečia vieną darbo komandą, balsuoti gali tik ši komanda.

 

Dažnai siekiama geriausio rezultato, todėl priimant sprendimus reikalingas konsensusas. Pavyzdys galėtų būti tvarkaraščio sudarymas, kai veto teisė suteikiama kiekvienam, kadangi blogai sudarytas tvarkaraštis gali asmeniškai paveikti kiekvieną žmogų. O būna, ir gana dažnai, kada tinka priimti diktatoriškus sprendimus. Aš pats sprendžiu, kokį paveikslą pasikabinsiu savo darbo vietoje ir kokios spalvos kojines dėvėsiu, ir tai aš darau vienas pats, kaip Stalinas.

 

Taigi parekone galimi visi sprendimų priėmimo ir balsavimo būdai. Kokį balsavimo būdą pasirinksime, yra taktikos dalykas. Svarbu, kad į jiems aktualių sprendimų priėmimą būtų įtraukiami visi tuo suinteresuoti žmonės. Taigi mūsų pirmasis įsipareigojimas – mes turime savarankišką valdymą ir dirbančiųjų bei vartotojų tarybas.

 

TEISINGAS ATLYGINIMAS. Kitas svarbus parekono požymis – teisingas atlyginimas. Visi darbai parekone vertinami vienodai, ir mes uždirbsime daugiau tik tada, jei dirbsime ilgiau arba jei dirbsime sunkesnėmis ir kenksmingesnėmis sąlygomis. Papildomai atlyginama už ilgesnį darbą, už darbo intensyvumą, už nemalonų darbą. Atlyginimas nepriklauso nuo turimo turto ir galios.

 

Parekonas atmeta idėją, kad kas nors turėtų uždirbti daugiau vien dėl to, kad turi privalumą – dokumentą savo kišenėje. Nėra jokio moralinio pateisinimo už tai gauti didesnį atlygį.

 

Parekonas taip pat atmeta banditišką ekonomiką, kurioje grobiama viskas, ką galima pagrobti. Tai charakteringa rinkos mainų ekonomikai. Grobis yra tarsi atlyginimo rūšis, kurią taip garbina baigę verslo mokyklas. Pasigrobi daugiau, jei turi daugiau galios. Al Kaponė, garsus Amerikos gangsteris, kartą buvo paklaustas, ką jis jaučia Amerikai. Jis atsakė: „Aš myliu Ameriką. Amerika yra didi šalis. Amerikoje turi tai, ką gali pasiimti.” Taigi Al Kaponė, kaip ir verslo mokyklų auklėtiniai, skelbia: „Turėk viską, ką gali pasigrobti”. Bet parekonas atmeta banditišką atlyginimą.

 

Dar labiau kontroversiška gali atrodyti tai, kad parekonas atmeta idėją, jog iš ekonominės veiklos mes turėtume gauti tiek, kiek mes prie jos prisidedame savo darbu. Daugumai socialistų ši norma atrodo teisinga, tačiau parekonas ją atmeta. Atmeta, nes supranta, jog mūsų našumas priklauso nuo daugybės faktorių, ir atlygindami už darbo našumą, atlyginame ir už šių faktorių įtaką.

 

Pvz., mes pagaminame daugiau, jei turime geresnius darbo įrankius. Ar mes turėtume gauti didesnį atlygį už tai, kad mums pasisekė gauti geresnius įrankius? Dirbdami produktyvumui palankesnėje aplinkoje, mes sukuriame didesnę vertę. Ar mes turėtume gauti didesnes pajamas, kad mums pasisekė dirbti vienoje darbo vietoje, o ne kitoje? Jeigu turime įgimtas savybes, kurios padidina mūsų produktyvumą, mes pagaminame daugiau. Ar mes turėtume gauti daugiau pajamų vien dėl to, kad gimėme turėdami gerą balsą, puikius refleksus, didesnį ūgį ar fantastišką talentą skaičiuoti? Parekonas visais trim atvejais sako – ne.

 

Mes neturėtume gauti daugiau vien dėl galimybės dirbti su geresniais įrankiais, geresnėje darbo aplinkoje ar dėl to, kad mums pasisekė genų loterijoje. Vietoj to, mes turėtume uždirbti daugiau tik dirbdami ilgiau ir sunkiau kenksmingenėse sąlygose. Parekone teisingas atlyginimas turi moralinę reikšmę ir tuo pačiu turi įtaką darbo produktyvumui kaip paskata.

 

{youtube}bOUdWgSPQcg{/youtube}

 

Prieštaraujantys parekono atlyginimo principui paprastai pasitelkia tokius argumentus. Gydytojai, sako jie, nevargs ir nesimokys koledžuose ar medicinos mokyklose, jei jiems nebus mokama žymiai  daugiau nei šachtininkams, kasantiems anglį anglies kasyklose, ar virėjams, vartantiems burgerius „McDonalds” užeigose. Todėl, sako jie, naudodami parekono atlyginimo schemą, mes prarasime gydytojus ir kitus visuomenei reikalingus kūrybingus profesionalus. Taip mums aiškina ekonomistai, tą patį kartoja studentai, ir praktiškai visi su tuo sutinka.

 

Tačiau iš tiesų tokie aiškinimai yra visiška nesąmonė. Jie kartojami taip dažnai, kad dauguma žmonių priima juos kaip šventą raštą ir nė nebando išsiaiškinti tiesos. Tik pagalvojus apie tai pora minučių, štai kas paaiškėja.

 

Semas ir Sara ką tik baigė vidurinę mokyklą. Sara nuėjo dirbti į anglies kasyklą ar „McDonalds”. Semas įstojo į koledžą, po to – į medicinos mokyklą ir galiausiai tapo internu. Sara, būkime teisingi, per metus uždirbs $ 60 000 ir taip tęsis visus 45 metus, kol ji išeis į pensiją. Semas, kadangi jis gydytojas, kiekvienais metais uždirbs po $ 600 000, o po 45 metų irgi išeis į pensiją.

 

Ekonomistai sako, kad Semas turi uždirbti tokį didelį atlyginimą. Jei mes mokėsime jam mažiau, sako jie, tada jis neis mokytis į koledžą, neis į medicinos mokyklą, netaps internu ir negydys žmonių. Atrodo, kad kančios koledže, medicinos mokykloje ir internatūroje, palyginus jas su darbu anglies kasykloje, yra tokios baisios, kad atlygis per keletą kitų dešimtmečių turi būti kaip savotiškas kyšis. Aš tikiuosi, kad jau matote, jog tai absurdas.

 

Jeigu mes paprašysime Semo pasirinkti tarp gydytojo, angliakasio ir „McDonalds” virėjo kelio kaskart siūlydami mažesnį gydytojo atlyginimą, atsakymo rezultatus bus galima lengvai numanyti… Paklauskime jo: „Semai, pasakyk mums, dėl kokio atlyginimo būsi pasiruošęs mesti gydytojo darbą ir pasirinkti kasyklas ar „McDonalds”?” Aš atlikau šį eksperimentą dešimtis kartų su medicinos studentais ir su gydytojais, ir visi, kurie prieš penkias minutes sakė, kad parekono atlyginimo schema yra idiotiška ir kad mes neturėsime gydytojų, visada persigalvodavo.

 

Jie sakė, kad neišmainytų medicinos į anglies kasyklas ar burgerius, jei atlygimas būtų $ 500 000, $ 400 000, $ 300 000… Sumažinus sumą iki $ 60 000, o tada iki $ 50 000, jie mane sustabdydavo ir atsakydavo „Aš nebežinau”. Ir jie visada imdavo juoktis supratę, kad jų ekonomikos dėstytojai arba melavo arba buvo idiotai.

 

Tikrovėje gydytojai gauna tiek daug todėl, kad kapitalizme jie turi galios tiek daug pareikalauti. Tai neturi nieko bendra su teisingumu ir su paskatomis. Dideli gydytojų atlyginimai susiję su jų galia, kuri paremta įgūdžių ir žinių monopolija ir kuri labai rūpestingai saugoma.

 

O parekone atlyginama tik už darbo trukmę, intensyvumą ir už visuomenei naudingo darbo sunkumą. Tai ne tik moralu, bet ir generuoja ekonomiškai teisingą skatinimą.

 

(Bus daugiau)

 

http://mobile.zcommunications.org vertė Eugenijus Misiūnas

2011 11 08