Mažeikis Gintautas „Iki nuodėmių išpardavimo”
teorija

       Šiandien pliaupiant žiaurumo kinui ir geismo televizijai, odos ir kaulų „kūniškųjų nuodėmių“ kultūra prašosi paaiškinama. Vienas didžiųjų geismo teoretikų ir praktikų yra J. W. Goethe`s Mefistofelis, išsamiai diskutavęs apie nuodėmių tikslus ir praktiką. P. Sloterdijkas Mefistofelį priskiria cinikams, kurie tyčiojasi iš mokslininkų pasiaukojimo teorijoms ir technikai. Mokslininkams suabejojus savo gyvenimo prasme, cinizmo šėtonas siūlo išpildyti jų slapčiausius, gėdingiausius troškimus kilniu ir oriu būdu. Goethe`s Mefistofelis, norėdamas sugundyti studentą, sako sovietmečiu tarp studentų kultiniais tapusius žodžius: „Teorija, brolau, – sausa šaka, / Už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“.

       Moksliškai apibrėžtų gyvenimo tikslų ir techninių priemonių kritika yra prielaida šėtonui manipuliuoti žmonių norais – „vaisingu medžiu“. Vis dėlto Faustas pats, niekieno neverčiamas, sutinka būti manipuliuojamas. Lygiai kaip ir V. Nabokovo „Lolitos“ herojus Humbertas. Iki Lolitos Humbertas jau buvo sugundęs daug nimfečių ir išsamiai pažinęs jų kūniškumo ypatybes. Jis skaitė literatūrą ta tema, gebėjo lengvai užmaskuoti savo geismus, kai kalbėdavosi su psichiatrais. Jo patirtis rodo, kad ne vien Lolita manipuliuoja Humbertu (paplitusi nuomonė), bet ir pats Humbertas sąmoningai pasiduoda šiai manipuliacijai, t. y. manipuliuoja manipuliacija. Simtomiška, kad Humberto ilgai ugdytas gebėjimas kūniškai nusidėti tampa vis mažiau pastebimas. Goethe`i ir Nabokovui kūnas vis dar turėjo aiškią taktilinę, skonio, kvapo, skausmo prasmę, skirtingai nei jų skaitytojams, kurie pirmiausiai mato logoso viešpatiją ir ženklinę geismo produkciją.

       Lolita yra naivi manipuliatorė, o jos herojus yra įgudęs manipuliuojamasis (pagal analogiją: naivi sadistė ir rafinuotas mazochistas). Tačiau Mefistofelio ir Fausto situacija truputį panaši: Mefistofelis mato, kad Faustas neturi pakankamų turiningos nuodėmės kompetencijų, nėra įgudęs malonumų reikaluose, neturi tinkamo skonio ir vaizduotės. O šėtonas nuodėmių reikaluose yra įgudęs, tačiau nori išlikti sąžiningas, nenori manipuliuoti Fausto naivumu, todėl „gyvenimo medį“ jį moko pažinti ne iš raidžių. Kitaip tariant, velnias siūlo personaliai orientuotą prekę, ugdo vartotoją, skiria jam didelį marketinginį dėmesį.

       Tuo tarpu šiuolaikinė visuomenė gerokai sumenkėjo. Beveik išnyko pastabaus, pamokančio, auklėjančio mainytojo fenomenas, gyvavęs Europoje iki pat XIX a. pradžios. Žinoma, daugelis gali pasakyti, kad kiekviena pardavimo/supirkimo kompanija siekia ugdyti savo vartotoją. Tačiau šiandien toks auklėjimas prarado asmeninį santykį ir remiasi segmentiškai orientuota reklama, beasmeniais siūlymais išbandyti mėginius. Anoniminė prekyba neprilygsta mefistofeliškai vartotojo auklėjimo strategijai. Heideggerio žodžiais tariant, šiuolaikiniai reklamos, marketingo agentai prarado santykį su būtimi: su pragaro ir rojaus patyrimu, su platoniškąja paidea samprata, renesansine studia humanitatis idėja, romantine Bildung vizija, kuriose šiuolaikinė hermeneutika dar įžvelgia būties mąstymo galimybę. Mefistofelis yra guru, filosofijos mokytojas, todėl puikiai jaučiasi tarp mokslininkų ir filosofų. Kita vertus, jis aiškiai atskiria metafiziką, kuri tėra disciplinavimo priemonė, ir sielos ugdymą, kuris reikalauja asmeninio, globėjiško požiūrio. Pavyzdžiui, šėtonas aptinka, kad Faustas nemoka tinginiauti, negeba atsipalaiduoti ir mėgautis kūnų, kvapų, skonio įvairove – lygiai kaip ir absoliuti dauguma šiuolaikinių vartotojų, praradusių šį nuostabų aristokratų išpuoselėtą meną. Todėl mefistofelis kreipiasi į laumę, kuri paruošia stebuklingą gėrimą, nuo kurio: „Išmoksi aukšto tinginystės meno / Ir jusi, net žingsniuodamas gatve, / Kaip Kupidonas širdį tau kutena“. Tačiau lavinimo istorija tuo neužsibaigia, veikiau tai tik įspūdinga įžanga į lėto kūniško mėgavimosi meną: „Nuskintas vaisius tik tada skanus, kai jo pasiekt iš karto negali tu; / Tad paraityk pirma kulnus [...] Ją prijaukink, prisiviliok, – / Prie tikslo niekad nesibrauk tiesiog!“

       Velnias yra mainytojas. Jis vienas gėrybes keičia į kitas: sielą siūlo išmainyti į gyvenimo spalvas. Kuo brangesnė siela, tuo daugiau už ją siūloma klausos, lytėjimo, skonio, kvapo malonumų. Nevykusi siela yra pigi. Faustas – mokslininkas, į jį dar galima investuoti, ugdyti jo gebėjimus mėgautis menais, amūro žaidimais, perimti vyndarių meno paslaptis ir pan. Šiandien situacija pasikeitė. Šėtonui tenka mažiau gundyti: stovi eilės žmonių, laukiančios patvirtinimo apie jų geismų išsipildymą. Jie net neprašo kokios nors gundymo ar mėgavimosi patirties, o tiesiog reikalauja etiketės, žavingo paveikslėlio, brendo, patvirtinančio jų tariamą malonumo patyrimą. Vartotojų sielų atpigimui pasitarnavo reginių visuomenė, kuri kūno nuodėmę pakeitė vaizdu, reginiu užgožė lėtą taktilinę, skonio ir vaizduotės patirtį.

       Žinoma, didieji nusikaltėliai – sąvadautojai, sukčiai, plėšikai anaiptol neišnyko. Tačiau jie išstumti į paribius: mūsų visuomenėje nebesižavima vagimis, žudikais, teroristais, prekiautojais žmonėmis. Jie priklauso tabu – išstumtai, nuolatos slopinamai, baimės ir gėdos – sferai. Televizijos visuomenė sukūrė kitokį „pozityvų“ individą: saikingai dozuojamų vaizdų vartotoją, viešosios disciplinos gerbėją, svajojantį apie svetimas istorijas. Televizijos ir didžiųjų prekybos centrų sukurtas naujasis masių žmogus neturi ir XX a. pradžios industrinio masių žmogaus polėkio: jis neturi gebėjimų kelti revoliuciją, jam svetimas naikinantis ir griaunantis maištas, nevaldomi masinio geidulio proveržiai. Naujiesiems, nekenksmingiems vartotojams skirti žavingi, glamūriniai (popkultūrinio spindesio, aukšto kičo) vaizdai tapo svarbiausiais jų diskursų, jų savęs identifikavimo tikslais ir ribomis. Ne ideologija, o spindintys paveikslėliai šiandien nubrėžia, kas leidžiama ir turi būti žiūrima, įsivaizduojama, vartojama, o kur prasideda tabu. Tokiam vartotojui pasibaisėjimą kelia susidūrimas su kūniška skausmo tikrove: jis baisisi narkomanų užeigomis, kur draugiškai dalijamasi senais švirkštais, pigiomis aludėmis su palikto maisto ir alaus tykančiais varguoliais. Tiesa, kaip pastebi S. Žižekas, vartotojų visuomenė kartais susigalvoja sau skausmo ir griovimo praktikas, norėdama grįžti į įsivaizduojamą tikrovę. Viena tokių pramogų yra automobilių „bulių kovos“. Jos rodo, kad išėjimas iš glamūrinio rojaus reikalauja specialios organizuotos griovimo, naikinimo praktikos, kuri taip pat turi būti prižiūrima. Kaip pastebi V. Pelevinas romane „Empire V“, glamūras yra šiuolaikinio vartotojiško diskurso galia ir disciplina: spindintys paveikslėliai kuria savo subjektus. Šiuolaikinį vartotoją riboja ne kūno nuodėmės siaubas, o spektaklio pabaigos baimė. Glamūrinė tikrovė skatina simuliakrines nuodėmes, skatina pigų, greitą ir nuolatos kintantį pasimėgavimą. Todėl senieji vaizdai tiesiog atpiginami, išparduodami CD pavidalu. Vartotojiškos tariamos nuodėmės neturi jokios išliekamosios vertės.

       Vartotojų visuomenei turėtų būti skirtas atskiras pragaras, nes šie pseudonusidėjėliai vargu ar galėtų būti pripažinti didžiųjų nuodytojų, kankintojų, sąvadautojų, eretikų ir karingų ateistų. Dantės aprašytame pragare, kaip ir rojuje, susirenka tie, kurie gyvenimą pažino ne kompiuteriniuose žaidimuose, o geismą – ne iš „Panelės“ ar „Cosmopolitan“ žurnalų. Ten gyvena F. Dostojevskio „Užrašų iš Mirusiųjų namų“, Homero „Odisėjos“ ir „Illiados“ herojai, Nietzsche`s antžmogiai, o ne žiūrovai. Ten veikiausiai yra ir lietuviškų kaimo sodybų plėšikai-žmogžudžiai, kuriems iki spektaklio visuomenės labai toli ir kuriems glamūras atsiveria pigaus vyno pavidalu. Tokios lietuviškos nuodėmės nevertos Mefistofelio žvilgsnio, o jų herojai nenusipelno gundytojo pamokų.

       Išugdyti rafinuotą nusidėjėlį sunku, subtilios nuodėmės auklėjimas užtrunka ilgai. Tai iliustruoja T. Harrio romanas „Hanibalas: pradžia“ bei to paties pavadinimo P. Weberio filmas. Gaspardas Ullielis, vėliau Hanibalas Lekteris, kerštaudamas lavino gebėjimą subtiliai nusidėti: nuo vulgarios žmogėdrystės jaunystėje iki subtilios kanibalinės kulinarijos brandžiame amžiuje. Susidūrimas su sužvėrėjusiais lietuvių kilmės fašistuojančiais nusikaltėliais, pirmoji itin gili psichinė trauma ir sesers kraujo skonis, patologinės anatomijos ir rytų kultūros studijos, kanibalistiniai bandymai, vėliau – psichologinių įgūdžių šlifavimas. Visa tai padėjo tapti „Avinėlių tylėjimo“ herojumi, kuriam būdingi faustiški intelektualumo bruožai, rafinuotas mefistofeliškas skonis, Nietzsche`s Übermensch gebėjimas peržengti visuomenės sankcionuotas ribas, būti anapus glamūrinės tikrovės (G. Debordo „Spektaklio visuomenės“). Svarbiausia, norėdamas virsti Hanibalu, Ullielis turėjo paneigti patį nuodėmingumo statusą. Istorijoje yra buvę tokio neigimo pavyzdžių: tai revoliucinis eksproprijatorių eksproprijavimas, manipuliavimas manipuliatoriais bei lekteriškas kanibalų suvalgymas.

       Nuodėmingų paveikslėlių vartojimas pinga, nes, augant jų vaizdų poreikiui, didėja ir pasiūla. Tūkstančiai žmonių dirba tariamų kūniškųjų nuodėmių industrijoje ir milijonai perka jų produkciją. O šiurkščius ir subtilius nusidėjimus, kaip, beje, ir sunkią ligą, mirtį, psichinę negalią, asocialumą, visus su nusikaltimais susijusius ir net slaugomus asmenis visuomenė yra linkusi pašalinti iš savo regėjimo horizonto, suskliausti slaugos ligoninėse, ištrinti naudojant eutanaziją, sukamšyti į kalėjimus, į gatvių užribius, šiukšlynus. Lietuviška visuomenė sparčiai vejasi amerikietiško animacinio serialo „Simpsonai“ herojus, naikindama gebėjimą kelti revoliucijas, ištrindama erdvę saviems goethe`ms, dostojevskiams, išstumdama buvimo anapus leidžiamo patirtį, reikalingą nuodėmei ir malonei.

       2007-02-23