david edwardsIki trisdešimties metų Davidas Edwardsas kopė aukštesnio lygio prekybos vadybininko karjeros laiptais, po to viską metė ir tapo rašytoju. Nors jis ir neįsivaizdavo, kaip pragyvens, tačiau standartinė sėkmės formulė jam vis dažniau atrodė kaip baisi ir mirtina klaida: „Aš aiškiai supratau tris dalykus: įprastinės „sėkmės“ formulės klaidingumą, milžinišką ir galbūt mirtiną chaosą, kurį pasaulyje sukelia tokia „sėkmė“, ir faktą, kad niekas nenori apie tai kalbėti“.

 

Palikęs butą, miestą, draugę ir daugelį savo bičiulių, Edwardsas rašė, kol pasibaigė pinigai. Tada persikėlė į mažą pajūrio miestelį ir įsidarbino anglų kalbos mokytoju. „Prieš devynerius mėnesius aš buvau prekybos skyriaus vadovas, o šiandien mokau 14-15 metų tajų vaikus vaisių pavadinimų ir esu laimingiausias žmogus pasaulyje!“

 

Edwardsas tvirtina, kad Vakarų visuomenės problema yra ta pati, kaip ir prieš daugelį amžių – tai kova už laisvę, tačiau išsilaisvinti reikia jau iš visai kitokių grandinių. Savo pirmojoje knygoje „Burning all illusions: a guide to personal and political freedom“ („Deginant visas iliuzijas: asmeninės ir politinės laisvės vadovas“) jis rašo: „Mes buvome tironų ir diktatorių vergai, todėl mums teko išsikovoti laisvę labai konkrečiomis fizinėmis priemonėmis. Šiandien mums reikia išsivaduoti ne iš vergų laivo, kalėjimo ar koncentracijos stovyklos, o iš daugelio iliuzijų, puoselėjamų mūsų demokratinėje visuomenėje.“

 

Edwardsas augo mažame Anglijos kaime Bearstede, Kento rajone, kur savo išdaigomis užsitarnavo prastą reputaciją. Jo mama buvo kilusi iš Švedijos kaimo, kur jis praleisdavo savo vasaras ir taip susipažino su natūraliomis ir nesudėtingomis alternatyvomis moderniam gyvenimui.

 

Edwardsas teigia, kad įveikti darbo nuobodulį, beprasmybę ir tuštybę yra tik pirmoji užduotis. Antroji užduotis – suprasti, kad norint išvengti tuštybės jausmo ir atrasti savo laimę, reikia rūpintis kitų laime – ne tik vargšų ar moterų, bet visų gyvų būtybių. Tiesą sakant, geriausias būdas rūpintis savimi yra veikti visų kitų žmonių labui.

 

Edwardsas gyvena vieno kambario bute, ramioje, medžiais apaugusioje gatvėje, pilnoje paukščių ir voverių, už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo jūros pakrantės. Dalį savo laiko jis skiria darbui International Society for Ecology and Culture, kur tyrinėja ir aprašo globalizacijos poveikį bei lokalizacijos būtinybę. Jis taip pat rašo aplinkosaugos, politikos ir žmogaus teisių temomis į „Big issue“ (britų žurnalą benamiams), „The ecologist“ ir „Z magazine“.

 

Derrickas Jensenas kalbino Edwardsą telefonu 2010 m. gruodžio 1 dieną.

 

***

 

Derrickas Jensenas: Esi rašęs, kad kiekvienam reikia žinoti penkis dalykus.


Davidas Edwardsas: Visų pirma, kiekvienam reikia įsisąmininti, kad planeta miršta. Tik vienas iš daugelio faktų: pernai jūrų biologai nustatė, kad iš jų tyrinėtų Indijos vandenyno koralinių rifų 70-90% yra mirę dėl globalaus atšilimo. Panašu, kad šiais metais mirs ir didelė dalis likusių. Koraliniai rifai sudaro tik 0,3% vandenynų ploto, tačiau jie yra ketvirtadalio vandenynų žuvų prieglobstis. Ši netektis yra tragiška ir nedovanotina dar ir todėl, kad nuo rifų ir juose besiglaudžiančių žuvų priklauso milijonai žmonių.

 

Koralinių rifų ekosistema tikriausiai yra pirmoji, bet toli gražu ne paskutinė globalaus atšilimo auka. Mokslininkai prognozuoja, kad baltieji lokiai išnyks po 20 metų. Lygiai taip pat gali išnykti kiti neseniai klestėję jūrų žinduoliai ir paukščiai.

 

Antra, daugybė protingų ir motyvuotų žmonių dirba vien tam, kad stabdytų planetą gelbėjančius veiksmus. Panagrinėkime, pavyzdžiui, plačiai išliaupsintą planetos viršūnių susitikimą Rio de Žaneire 1992 metais ir Kioto susitikimą 1997 metais. Kodėl, nepaisant aiškių įrodymų ir griežtų mokslininkų perspėjimų, vėl ir vėl slopinami aktyvūs veiksmai? Kas tą daro ir kodėl? Kioto susitikimo atveju atsakymas aiškus. Johnas Grasseris, nacionalinės kasėjų asociacijos viceprezidentas ir daugiau nei 100 didelių korporacijų įsteigtos globalaus klimato koalicijos, turinčios aiškų tikslą kovoti prieš šiltnamio dujų išmetimo ribojimą, narys pasakė: „Manome, kad Amerikos visuomenėje mes paskleidėme pakankamai abejonių, kad nebūtų sutarta dėl jokių skaičių, tikslų ar darbotvarkių... Šių diskusijų metu mes sėkmingai laimime laiko savo pramonės šakoms.“

 

Žinoma, Grasseris nėra vienišas. Šiuose vadinamuosiuose debatuose apie globalų atšilimą mes matome, kaip didžiausias žmonijos istorijoje verslas – pasaulinė naftos ir anglies pramonė – kariauja su planetos galimybėmis palaikyti gyvybę. Dalis šio mūšio vyksta mūsų širdyse ir protuose.

 

Korporacinė spauda ir politikai apie globalų atšilimą kalba taip, lyg dėl jo būtų esminių abejonių, nors ginčas vyksta tarp kokio pustuzinio aukšto rango skeptikų, kurių bankų sąskaitos užverstos milijardais pramonės dolerių, ir 2500 aukščiausios kvalifikacijos pasaulio klimatologų. Kodėl tuos šešis skeptikus, kurių argumentuose daug nelogiškumo ir absurdo, mes vertiname taip pat, kaip ir tūkstančius klimatologų, pateikusių akivaizdžius įrodymus?

 

Čia prieiname prie trečiojo punkto, kuris teigia, kad planetos naikinimas yra giluminio institucionalizuoto visos gyvybės, įskaitant ir žmogaus, pajungimo pelnui simptomas. Pasaulis springsta nuo labai realių aplinkosaugos ir žmogaus teisių katastrofų, bet jis vis dėlto kupinas ir žmonių, „laiminčių laiko savo pramonės šakoms“.

 

Diskurso apie esminį klausimą dėl pelno, o ne gyvybės, trūkumas iškelia ketvirtąjį punktą, kuris sako, kad ekonominės ir politinės jėgos, besipelnančios iš šių baisybių, taip pat pelnosi slėpdamos tiesą. Mūsų pasaulį apibrėžiančios politinės ir ekonominės tiesos nėra labai sudėtingos ar sunkiai suprantamos. Kad suprastum skaudžiai akivaizdžius dalykus, nereikia giliai knistis, tačiau korporacinė žiniasklaida ir politikai rūpinasi, kad mes apskritai nesiknaisiotume ir visą savo laiką skirtume paviršutiniškiems reikalams.

 

david edwards burning

 

DJ: Žiūrėtume serialus ir pramogines laidas?

 

DE: Vos tik mes įtraukiami į pramogas, iškart paliekame ramybėje apgavikiškus valstybės ir korporacijų galios ramsčius. Todėl mus verčia būti paviršutiniškais. Ir ne tik tai. Mes dalyvaujame savo pačių mistifikacijose. Tuo metu, kai mūsų akyse naikinama planeta, žiniasklaida ir toliau dirbtinai izoliuoja kiekvieną naują katastrofą. Pusiausvyra išlaikoma mums dėliojant dėlionės dalis, bet taip ir nesudedant pilno paveikslo, ir galiausiai leidžiant tai padaryti jiems ir patikint visais tais nonsensais apie „besivystančias tautas“, „progresą“, „darnią plėtrą“ ir Vakarų lyderystę „laisvajame pasaulyje“. Mes atsisakome į įvykius žvelgti kaip į stulbinančios korporacinės galios simptomus. Ir nors laisvos spaudos idėja iš išorės atrodo patraukliai, tačiau pakanka kelias akimirkas nuoširdžiai pamąstyti, ir pasidaro aišku, kad korporacinė žiniasklaida yra pati netinkamiausia vieta ieškoti tiesos.

 

Svarbu pabrėžti, kad mūsų klaidos nėra kelių verslo ryklių konspiracinės veiklos pasekmė. Viskas paremta struktūra ir psichologija. Šiuolaikinė minties kontrolė remiasi ne žiauriu ir sąmoningu planavimu, o žmogaus gebėjimu apgauti save. Viena pagrindinių mano darbo idėjų skelbia, kad didžiausia kliūtis socialiniams pokyčiams yra slaptai veikianti propagandos sistema ir iškreiptas mūsų pačių vidinis pasaulis. Aš pats nesu apsaugotas nuo šios propagandos, nors nuolat rašau šia tema. Jaučiu tą vidinį konfliktą tarp to, ką laikau tiesa, ir to, kas man sakoma iš išorės. Kai žmonės patiki akivaizdžiomis nesąmonėmis, tai primena hipnozę. Mūsų „pasaulis“ sukonstruotas taip, kad mes patikėtume tokiais dalykais, kurie kitais atvejais būtų laikomi absurdiškais ar žiauriais, ir tada ta maža, vieniša ir nesaugi mūsų pačių esybės dalis, kuri nori kam nors priklausyti, išsigandusi vienišumo, sako: „O taip, tai turėtų būti tiesa“. Ne dėl proto argumentų, bet dėl atskyrimo ir izoliacijos baimės.

 

Erichas Frommas sakė, kad didžiausia fizinė mūsų baimė yra mirtis, o didžiausia psichologinė baimė – totali socialinė atskirtis, izoliacija, vienišumas. Pasaulio lyderiai kalba apie laisvę bei demokratiją ir tuo pat metu remia diktatorius ginklais bei pinigais. Supergalingųjų teisė žudyti žmones visame pasaulyje neturi jokio pagrindo, ji negali remtis nei teisėtumu, nei teisingumu, nes jei teisingumas nesiremia į užuojautą, jis nesiremia į nieką. Tačiau „pasaulis“ sukonstruotas taip, kad dauguma žmonių galėtų pritarti žudynėms. Kartais net aukos mano, kad žudynės kažkokiu būdu yra teisėtos ir teisingos.

 

DJ: Manau, kad tame slypi kažkas daugiau. Rašei apie Danielio Golemano darbus.


DE: Jis cituoja labai įdomų 1960 m. Lesterio Luborsky‘io atliktą tyrimą. Jis naudojo specialią kamerą, kuri fiksavo žmonių, žiūrinčių į paveikslėlių rinkinius, akių judesius. Žmonių buvo paprašyta pasakyti, kurie paveikslėliai jiems patinka, o kurie – ne. Trys paveikslėliai buvo seksualūs. Pavyzdžiui, pirmame plane buvo moters krūtinė, o antrame plane – laikraštį skaitantis vyras. Rezultatai apstulbino. Daugelis eksperimento dalyvių sugebėjo išvengti net mažiausio žvilgtelėjimo į dviprasmiškas paveikslėlių vietas, o vėliau, paklausti apie paveikslėlių dviprasmybes, nieko neprisiminė arba galėjo pasakyti labai nedaug. Kai kurie net apskritai neprisiminė tokių paveikslėlių! Įdomu, kad norint išvengti žvilgsnio į seksualius objektus, tam tikra smegenų dalis turėjo žinoti, kas yra tame paveikslėlyje, ir nukreipti akis nuo provokuojančios paveikslėlio vietos. Tam tikru būdu protas numato, kad kažkas įžeis ar kels grėsmę mūsų požiūriui į pasaulį ir įjungia apsauginį filtrą, nukreipdamas mūsų dėmesį. Toks nepaprastai veiksmingas metodas nėra atsitiktinis. Mes tiksliai žinome, kur nereikia žiūrėti.

 

DJ: Kaip tai pasireiškia kasdieniame gyvenime?


DE: Uptonas Sinclairas yra pasakęs: „Sunku rasti ką nors suprantantį žmogų, kai jo alga tiesiogiai priklauso nuo jo nesupratimo lygio“. Mes gindžiame savo gyvenimus bendromis schemomis, o tada nemažą savo gyvenimo dalį skiriame saugodami jas nuo prieštaringų faktų ir idėjų. Saviapgaulę palengvina visuomenės kultas specializacijai. Žmonės leido įtikinti save, kad jie yra tik žurnalistai, tik prekeiviai ginklais ar tik naftos įmonių vadovai. Jų užimamos pareigos apibrėžia jų gyvenimus. Visais atvejais jų darbas yra uždirbti verslui pinigus. Bet kas, peržengiantis šios profesijos ribas, atmetama kaip „tai manęs neliečia“. Šis požiūris mums diegiamas nuo mokyklos iki verslo aukštumų. Į profesionalą, ekspertą, talentingą ir protingą žmogų mes žiūrime kaip į specialistą. Ir žinoma, pirmas dalykas, kuris prarandamas tampant specialistu, yra humaniškumas. Kaip sakė Russo: „Turime daug chemikų, fizikų ir kitų specialistų, bet tarp mūsų nėra piliečių“.

 

DJ: Gal galima tai pasiaiškinti?


DE: Tarkime, kad tam tikras vadovas yra aistringai pasišventęs savo paties gerbūvio idėjai. Šis žmogus susidurs su dideliais sunkumais bandydamas rimtai įvertinti faktą, kad jo korporacija, kuriai jis dirbo visą gyvenimą, o gal ir visa korporacinė sistema, kuriai jis priklauso, yra atsakinga už baisų gamtos ir žmonijos naikinimą. Pripažinti šį faktą būtų tas pats, kas pripažinti, kad jis savo talentą paskyrė genocidui ir ekocidui. Jis negali to pripažinti, tai padaryti labai sunku. Jis metų metus kopė karjeros laiptais, jo prestižas ir savigarba glaudžiai siejasi su šia sėkme, su tuo, kiek korporacija atrado naftos ar kiek pagamino automobilių. Todėl rimtas jo darbo įvertinimas sukurs gilų konfliktą tarp moralumo, finansinių ir emocinių/socialinių poreikių. Tarp kitko, pinigai nėra nereikšminga detalė. Atlikus tokį rimtą įvertinimą jis gali prarasti viską, todėl jo pasąmonė bando apsaugoti jo savivokos jausmą nuo šių labai skausmingų konfliktų – ji atmeta ar ignoruodama visus faktus apie jo dalyvavimą šiose baisybėse. Jis net nepastebės fakto prieš pat savo nosį, kaip tos moters krūtinės paveikslėlyje. Jis nepastebės, kad kažką daro blogai. Tas pats tinka ir žurnalistams, kurie žino, kad jų pragyvenimas ir socialinės pagarbos jausmas priklauso nuo korporacijų. Todėl jie jokiu būdu neleis sau suprasti tikrosios korporacijų prigimties.

 

Tai puikiai aprašė R. D. Laingas. Jis nustatė, kad šeimos, kuriose yra alkoholizmo ir prievartos prieš vaikus problemų, sugeba jų nesuvokti ir sutikti su klaidinga nuostata, kad jie yra „laiminga šeima“. Jie tiesiog prisilaiko tokių taisyklių:

 

A: Ne, taip nėra.

A1: A taisyklė neegzistuoja.

A2: Nesiginčyk, ar A, A1, A2 taisyklės egzistuoja, ar neegzistuoja.

 

Turėtų būti akivaizdu, kad šių taisyklių laikosi ir normalios šeimos. Geras pavyzdys – žiniasklaidos pranešimai apie Pinočetą. Dabar žiniasklaidoje „Ne, taip nėra“ Pinocheto atveju reiškia: „Nediskutuokime dėl fakto, kad CŽV bei JAV verslas rėmė Pinocheto perversmą ir kad tai glaudžiai susiję su šaltuoju karu“. Ir žinoma, nediskutuokime dėl platesnių klausimų, kada Pinočetas yra tik menka detalė, o visi žiaurumai šimtus metų atkartojami trečiajame pasaulyje siekiant išsaugoti pelnus. Galime sakyti, kad jis buvo diktatorius ir vykdė nusikaltimus, tačiau nelieskime esmės.

 

Dabar apie taisyklę A1: „A taisyklė neegzistuoja“. Žmonės paprastai atmeta bet kokią mintį, kad draudžiama diskutuoti apie kažką panašaus. Tačiau tema, kuria draudžiama diskutuoti, taip ir neiškyla. Matome tai nuolatos, nepaisant temos turinio. Didžioji žiniasklaida pasiruošusi diskutuoti apie bet kokią kvailą ar puikią idėją: NSO, ateivius, vaikų grobimus – bet ką, tačiau kitos, lygiai tokios pat įdomios ir neįprastos temos į ją niekaip neprasimuša. Šis faktas mus atveda prie trečiosios taisyklės, kuri teigia, kad padorioje visuomenėje paprasčiausiai neįmanomas toks pokalbis, kuris dabar vyksta tarp mūsų. Čia kalbama apie nerašytas taisykles, kurios iš esmės valdo visus mūsų diskursus ir, tiesą sakant, pasaulio sampratą.

 

DJ: Panašu, kad šios taisyklės gali būti taikomos labai plačiai, ir kalbant (o tiksliau, nekalbant) apie dukrą prievartaujantį tėvą, ir apie gyvybę Žemėje naikinančią kultūrą. Negalime sakyti, kad išprotėsime dėl nemėgstamo darbo. Šis taisyklių rinkinys apima viską.


DE: Haroldas Printeris sako, kad JAV vykdyti nusikaltimai yra sistemiškai, kliniškai, negailestingai ir pilnai dokumentuoti, tačiau niekas apie juos nekalba. Kitas pavyzdys – vaikai verčiami rinktis tik iš karjeros galimybių korporacinėje sistemoje, tačiau jiems tikslingai plaunamos smegenys įtikinant, kad jie yra laisvi. Jiems atrodo, kad jie patys laisvai renkasi, nes jie visiškai nežino galimų alternatyvų.

 

david edwards price

Davidas Edwardsas (viduryje) 2007 m. Gandžio Taikos premijos įteikimo ceremonijoje

 

DJ: Prisiminiau vietiniame laikraštyje matytą straipsnių seriją, kurioje buvo kalbama, kaip mes gyvensime po 100 metų. Viskas pateikiama absoliučiai pozityviai. Niekas nekalba, kad greičiausiai mes apskritai sunaikinsime planetą. Kodėl taip yra?


DE: Žiniasklaidoje egzistuoja keista takoskyra. Viena vertus, žiniasklaida nuolat pučia mihglą apie ateitį: „Dar niekada nebuvo taip gerai, pilnos parduotuvės žmonių, argi tai ne puiku? Ir bus dar geriau!“. Tuo pačiu metu spauda ypač negatyviai kalba apie žmogaus prigimtį, apie žmonių susirūpinimą pasauliu ir apie žmonių norą kažką daryti. Johnas Pigleris pastebėjo, kad žiniasklaidos užduotis yra išjuokti mintį, kad žmonės geba organizuotis ir kurti geresnį, gailestingesnį gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, demonstracijos Sietle buvo įgavusios tokį mastą, kad žiniasklaidai neliko nieko kito, kaip apie jas kalbėti (turint omenyje tris Laingo taisykles, t.y. pasirūpinant, kad nebūtų liečiami esminiai klausimai), tačiau netrukus tema buvo užmesta. Netrukus laikraščiai vėl grįžo prie senos dainelės: „Daugiau niekas niekam neberūpi. Visi visiškai abejingi. Visi mes rūpinamės tik savimi. Nėra reikšmingų idėjų. Nėra tikėjimo jokiais religiniais ar moraliniais principais.“ Noriu pasakyti, kad šie du dalykai – pozityvumas kalbant apie ateitį ir negatyvumas kalbant apie žmogaus prigimtį – žengia koja kojon.

 

DJ: Kodėl?


DE: Abu jie tarnauja galios interesams. Utopinė ateitis yra nuo pat civilizacijos pradžios girdimas pažadas, kad mes pateksime į rojų, jei tik darysime tai, kas liepiama. O mums rojus yra kažkokia technomaterialinė utopija.

 

Priežastis, kodėl mums apskritai reikalinga tokia utopija, yra ta, kad mes esame „ydingi“ ir „velnio apsėsti“. Jei mes būtume patenkinti savimi ir, neduokdie, laimingi, mums nereikėtų utopijos, kuri šiandien verčia gyventi taip varganai. Jei leistume sau patikėti, kad žmogaus prigimtis iš esmės yra gera, kad žmonės gali vienytis ir spręsti savo pačių problemas, mes galėtume atmesti klūpėti verčiančias autoritarines sistemas. Mes taip pat atmestume įsisąmonintas valdžios galias, nes toks vidinis įsisąmoninimas yra būtinas, kad išliktų esamos galios struktūros. Atvira prievarta kaip socialinės kontrolės įrankis turi daug trūkumų, pavyzdžiui, žmonės lengvai pamatys, kad yra engiami, ir galbūt pradės siekti laisvės. Žymiai veiksmingiau yra padaryti taip, kad patys žmonės norėtų paklusti, įtikinti juos, kad neklusnumas yra nuodėmė, o klusnumas – dorybė.

 

Jei tik nebetikima, kad žmogus iš prigimties yra blogas, subyra visos pasaulio sampratą formuojančios aplinkybės. Jei tik žmonės kada nors patikės, kad jie patys gali tvarkyti savo reikalus ir nepriklausyti nuo visažinių lyderių „kietos meilės“, tie keli galingieji turės realių priežasčių nerimui.

 

DJ: Kaip prisikasei prie tokių minčių?


DE: Iš tikro viskas prasidėjo 8-ajame dešimtmetyje, kai pradėjau suvokti aplinkosaugos problemas. Kuo daugiau gilinausi, tuo didesnė žala atsiskleidė. Tačiau apie tai spauda beveik nieko nerašė. Šis neatitikimas privertė mane užduoti sau klausimą, ar ta realybė, kurią matau, iš tikro yra reali? O gal tai sukurta ir įdiegta klaidinga realybės versija? Tuomet klausiau savęs, kokios viso to pasekmės man asmeniškai ir kitiems žmonėms? Kitaip tariant, susirūpinimas globaliu atšilimu ir faktas, kad nevyksta jokia prasminga diskusija, atvedė prie klausimo apie savo asmeninio gyvenimo valdymą.

 

Pradėjau domėtis, kas yra laimė. Iš pradžių maniau, kad laimė yra įsimylėjimas. Jei tik sutikčiau tinkamą moterį – viskas būtų tvarkoje. Arba jei viskas sektųsi mano karjeroje, tuomet irgi būčiau laimingas. Vis dėlto jau tuomet žinojau, kad tai netiesa, nes mano tėvai buvo pasiturintys, ir jų draugams sekėsi lygiai taip pat, tačiau atsidūręs kitoje išdažyto fasado pusėje matai, kad būta ir alkoholizmo, nervinių krizių ir tablečių. Taigi pradėjau įtarti, kad oficiali laimės versija, tiesą sakant, gali būti ir visiška nesėkmė ir dar viena apgavystė, panaši į tą, kurią mačiau aplinkosaugoje.

 

Vis dėlto stengiausi būti geras verslininkas, bet kuo geriau man sekėsi, tuo prasčiau aš jaučiausi. Dariausi vis nelaimingesnis. Ir tada, 1987 metais, kilo didžiulė audra, uraganas, kirtęs visą JK ir išvertęs šimtus tūkstančių medžių. Ir tuomet manyje įvyko kažkoks lūžis. Pradėjau manyti, kad man nereikia bėgti nuo savo jausmų – prieštaravimų, nelaimės jausmo, abejonių, baimių, ir lygiai taip pat nereikia bėgti nuo sampratos, ką mes darome šiai planetai. Supratau, kad jei nebėgsiu nuo šių problemų – nesivaikysiu dar didesnės sėkmės, dar didesnio pataikavimo, o priešingai, kovosiu su jomis – tas siaubas gali transformuotis į fantastiškas pamokas. Pradėjau tą nesėkmės pojūtį, tą nesusiklosčiusią meilę, tą apgaulingą karjeros sėkmę vertinti kaip būdą savo gyvenimui tranformuoti, t.y. jį atmesti ir ieškoti kažko kito.

 

DJ: Ir tada?


DE: Na, tapau dar nelaimingesnis! Ir toliau pakankamai sparčiai kopiau karjeros laiptais, bet mano abejonės tapo kliuviniu. Kaip žinai, versle tikimasi, kad būsi labai agresyvus, tačiau negali kovoti turėdamas už nugaros surištas rankas. Taigi ir toliau slopinau savo abejones.

 

DJ: Atpažįstu prievartos kalbą.


DE: Verslas yra karo forma. Jokių abejonių. Pelnas yra svarbiausias siekis, visa kita turi būti jam pajungta. Vienas didžiausią nerimą keliančių dalykų, apie kurį visi žino, tik nenori mąstyti, yra tas, kad viskas, ką darai, turi atitikti galutinį tikslą. Kaip juokiesi, kaip spaudi ranką, kaip mąstai – viskas turi atitikti galutinį tikslą. Ir jei taip nėra, esi vertinamas kaip išdavikas militaristine prasme. Pastebėjau, kad bet koks parodytas gailestis vertinamas labai priešiškai, nes tai yra pavojinga svarbiausiam tikslui, nes tai yra nesuderinama su svarbiausia verslo kultūros idėja.

 

Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje dirbau britų „Telekome“ ir pabandžiau įkurti žaliųjų iniciatyvų grupę, tačiau netrukus mano karjera šioje organizacijoje nutrūko. Kodėl? Todėl, kad išdaviau juos ir neprisijungiau prie cinizmo, ambicijų ir agresijos, būtinų šioje militaristinio stiliaus korporacijoje.

 

Taigi gyvenau dvigubą gyvenimą: dirbau vadybininku ir valdžiau nedidelį verslą, o per pietų pertraukas skaitydavau „žalias“ knygas. Turėjau slėpti jas nuo bendradarbių dėl ką tik aptartų priežasčių. Tačiau tai nebuvo kažkokia ypatinga krizė, nes į verslą niekada nežiūrėjau pakankamai rimtai, visada maniau, kad šita veikla yra šiek tiek juokinga, todėl nejaučiau vidinio prieštaravimo. Vis dėlto niekada nemaniau, kad man užteks drąsos ir motyvacijos atsisakyti savo karjeros. Ir tada aptikau Josepho Campbello knygą „The hero with a thousand faces“ („Didvyris su tūkstančiu veidų“), kuri išmušė mane iš inercijos. Pagrindinė knygos žinia – viskas vyksta kaip danguje, taip ir žemėje. Būtent taip. Man atsivėrė akys. Tai, kas nutinka kiekvieno visuomenės nario viduje, atsispindi ir išorėje. Kai visuomenė ir žmonės pasuka klaidingu keliu, jie atsiduria ten, ką Campbellas pavadino „dykyne“. Pasaulyje tai pasireiškia per aplinkos naikinimą, chaosą ir karus, o visuomenėje – per nenuoširdžią ir negyvybingą kultūrą.

 

Šias idėjas svarbu ištraukti iš filosofijos pasaulio ir pritaikyti mūsų kasdieniame gyvenime. Blogiausia, kad veikla verslo pasaulyje man kėlė absoliutų nuobodulį. Negalėjau pakęsti idiotiškų verslo ataskaitų ir begalinių posėdžių dėl šūdniekių. Uždirbdavau po 50 000 dolerių per metus ir tris kartus atostogaudavau, tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, kad mano gyvenimas kaip smėlis byra pro pirštus.

 

DJ: Mane toks atsivėrimo momentas ištiko sėdint prie kompiuterio ir galvojant – kaip gerai būtų, kad laikas peršoktų iki 17 valandos ir aš galėčiau eiti namo. Tada suvokiau, kad noriu sunaikinti vienintelį dalyką, kuris priklauso man. Pamenu, kaip laikiau prieš veidą savo rankas galvodamas, kad pardavinėti savo laiką yra tas pats, kas pardavinėti savo pirštus – turiu jų tik tiek, kiek yra, ir kai jų nebebus, jų iš tikro nebebus.


DE: Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl mes darbe jaučiamės tokie vieniši, nuobodžiaujantys ir įsitempę, yra ta, kad manipuliacinė verslo logika paprasčiausiai nesiderina su mūsų, kaip žmogiškųjų būtybių, elgesio ir tarpusavio santykių. Kitaip tariant, mūsų gyvenimo „sprendimas“, kurį buvome priversti pasirinkti – laimė per pinigus ir statusą – net nepriartėja prie mūsų giliausių poreikių patenkinimo, tačiau kuo puikiausiai patenkina giliausius ekonominės sistemos, kurioje mes gimėme, poreikius. Todėl nieko nuostabaus, kad mes patiriame siaubingą nuobodulį. Ir čia kyla klausimas: ką gi mums sako šis nuobodulys ir kaip mums į jį reaguoti?

 

Galima sakyti ir taip: mūsų vidinės dykynės priežastis, paprastai tariant, yra ta, kad individai ir visuomenė motyvuojami godulio. Marxas sakė, kad pinigai yra negyvi. Taigi, jei jus motyvuoja kažkas negyva, jūs ir patys tampate mirusiais, kartu žudydami ir pasaulį. Tai, kas bloga man, bloga ir planetai. Planetos neišgelbės pastangos būti geru ir teisingu žaliuoju. Tai yra pastangos gelbėti savo gyvybę, o kartu ir pasaulio gyvybę. Ir atvirkščiai.

 

Ką gi tokiu atveju darai? Keiti savo motyvaciją. Ieškai laimės dirbdamas jėgoms, kurios palaiko gyvybę, o ne mirtį. Bandai kurti savo gyvenimą mažindamas aplinkinių kančias ir didindamas laimės pojūtį. Kiek įmanoma bandai užuojautą ir meilę paversti tuo, kas stumia tave į priekį. Ir, kaip mano atveju, meti darbą. Vieną popietę aš tiesiog išėjau. Pasakiau: „Ei, žmonės, aš išeinu“.

 

Jie atsakė: „Tvarkoj, pasimatysime pirmadienį“. Atsakiau: „Ne, aš išeinu. Tai viskas. Palieku jus.“ Jie pagalvojo, kad aš darau kažką panašaus į savižudybę. Mano sesuo manė, kad aš išprotėjau. Žiūrint iš kultūrinės perspektyvos, galbūt ir taip, tačiau tai yra gerai. Galbūt ne visada reikia mesti darbą, tačiau svarbu keisti požiūrį į darbą vien dėl pinigų.

 

Aš ir pats kartais galvodavau, kad netekau proto, tačiau iš tikro ėmiau suvokti, kad visi mes turime vidinę energiją, motyvaciją ir troškimus, kurie virsta problemomis, jei jiems kliudoma. Jei bandoma neigti ir slopinti savo pojūčius, tai gali žaloti. Frommas kalbėjo, kad biofilija – gyvybės meilė – yra biologiškai normalus procesas, o nekrofilija – mirties ir naikinimo meilė – atsiranda kaip biofilijos pakaitalas, kai ši užslopinama. Impulsų gyventi savo gyvenimą slopinimas paverčia gyvenimą varganu.

 

Iš Derricko Jenseno knygos „How shall I live my life“ vertė RB

2011 12 12