Mažeikis Gintautas „Kolaboravimo ir konkurencijos mitai bei kooperacijos baimė”
teorija

      Sovietinis režimas devalvavo kolaboravimo sąvoką. Pavyzdžiui, ji buvo tapatinama su sąvoka „fašistiniai kolaborantai“. O posovietiniu tranzitiniu (1990 – 2005 m.) laikotarpiu Lietuvoje buvo devalvuota kooperacijos idėja (panašiai atsitiko ir su tarybų – „Visa valdžia taryboms!“ – idėja). Kooperacija buvo siejama su vėlyvojo sovietmečio kooperatyvų veikla, kuria buvo maskuojamas kolūkių ar kitų sovietinių institucijų neefektyvumas. Taip pat bent iki 2000-ųjų m. buvo prisibijoma net bendruomeniškumo, jis klaidingai asocijuotas su kolektyvizmu. Taip pat buvo abejojama ir savanorystės galimybėmis, dauguma ją laikė kolektyvinės prievartos forma, socialistinio mąstymo atgyvena. Visos šios fobijos yra būdingos posovietiniam laikotarpiui, pasižymėjusiam specifiniu mąstymo, vertybių, tapatybės kismu. Be to, ilgą laiką stigo tranzitologijos mokslo tyrinėjimų, kurie identifikuotų šiuos ydingus mąstymo sindromus. Vietoj to buvo daugiau kalbama apie sovietinius nusikaltėlius, tautinės valstybės atkūrimą bei kovą su didėjančiu organizuotu nusikalstamumu. Manau, kad šis laikotarpis užsibaigė Lietuvai įstojus į ES, kai susikūrė iš esmės kitokios vidinės ir tarptautinės sąlygos, susiformavo kitokios veiklos ir mąstymo gairės.

       Atkūrus nepriklausomybę tranzitiniu laikotarpiu laisvės šaukliais ir herojais be kitų tapo ir tie, kas siejo save su liberalizmu, konkurencijos idėja, Laisvosios rinkos institutu ir daugėjančiomis liberalios krypties partijomis bei įvairių formų sąjūdžiais. Įstojus į ES, priešingai, jaučiamas naujųjų kairiųjų ir įvairių protesto sąjūdžių pagyvėjimas. Dauguma liberalios krypties partijų, institutų ir sąjūdžių siekė parodyti laisvos veiklos (Laissez-faire), laisvos rinkos idealų pranašumą, nors tuo pat metu buvo masiškai kopijuojama visa, ką pavykdavo rasti reikšmingesnio ES ar JAV. Lietuvoje greitai įsitvirtino konkurencijos visagalybės mitas, teigiantis, kad laisva konkurencija atveria kelią skaidrumui, inovacijoms, išryškina talentingiausius ir gabiausius asmenis, sudaro galimybes kūrybingiems ir veržliems. Konkurencijos principai buvo diegiami visur: privačiose kompanijose, švietimo sistemoje (tarp mokyklų), universitetuose, sveikatos sistemoje. Jei kas nors nesisekdavo, buvo tvirtinama: rinka iškraipyta, konkurencija nepakankamai laisva. Komiška, tačiau toks visuotinis konkurencijos šlovinimas priminė tikėjimą socialistinį lenktyniavimą sovietiniu laikotarpiu.

       Greitai laisvos veiklos ir konkurencijos principų taikymas atskleidė tai, ką Vakarai patyrė dar XIX a., kai Laissez-faire idėją diegė daugelis Vakarų šalių: konkurencija atveria kelią militaristiniam, itin agresyviam mąstymui, užkulisiniams, dažniausiai karteliniams susitarimams, kuriais siekiama susikurti geresnes sąlygas. Militaristinę konkurencijos pusę puikiai iliustruoja visą minėtą laiką auganti specifinių vadybos knygų paklausa – verslui adaptuojami Hagakurės, Sun Tzu, N. Machiavellio, C. von Clausewitzo veikalai, šiuolaikinio verslo idėjų šaltiniu tampa net serialo apie mafiją herojus T. Sopranas: su visų jų pagalba apmąstomos rinkos kovos, strategija ir taktika, psichologija.

       Liberalizmo kritikai jau seniai pastebėjo, kad laisva rinka ir Laissez-faire idėja skatina ne tik asmeninį veržlumą, bet ir klastą, ne tik sąžiningą lenktyniavimą, bet ir monopolizmą, išnaudojimą, destruktyvų rinkos bangavimą ir – kaip priešybę – nacionalizmą ir socializmą, agresyvią profesinių sąjungų veiklą. Todėl jau J. M. Keynes pabandė aptarti laisvosios rinkos, konkurencijos suvaldymo galimybes. Kita vertus, konkurencijos principai anaiptol nebuvo atmesti, jie buvo tik apriboti. Panašiai konkurencija aptariama ir 1999 m. patvirtintame LR Konkurencijos įstatyme. Tačiau dar ir šiandien tikima, kad konkurencijos principų diegimas gali padėti institucijoms (pavyzdžiui, universitetams) išgyventi. Galbūt tokį mąstymą reikėtų vadinti vėluojančiu, nes pasaulio vadybininkai jau seniai kalba apie įvairiausias konkurencijos alternatyvas. Didžiausio dėmesio sulaukė W. Ch. Kimo ir R. Mauborgne pasiūlyta perskyra tarp raudonojo konkurencijos okeano ir žydrosios kūrybinio proveržio erdvės.

       Tačiau šiuos proveržius įgalina ne konkurencinių, o kooperacinių principų taikymas, ne lenktyniavimo maksimizavimas, o vis didesnių traukos centrų – specializuotų ir universalių klasterių – kūrimas. O tie, kurie nepasiduoda kūrybinių industrijų ir bohemos glamūriniam žavesiui ir tiki stiprių bendruomenių pranašumu tenkinant egzistencinius silpnų žmonių (vaikų, senelių, negalią turinčių asmenų, vaikus auginančių vienišų moterų ir pan.) lūkesčius, – kalba daugiau ne apie kooperaciją, o apie kolaboravimą, tiesa, neminėdami paties termino ir todėl naudodamiesi daug platesne bendruomeniškumo samprata. Kolaboravimo terminas Lietuvoje jau daugelį dešimtmečių vartojamas tik neigiama prasme, nusakant juo išdavikišką bendradarbiavimą su priešu, okupantu. Tačiau jei pažvelgsime į Kolaboravimo ugdymo (Collaborate learning) metodikas, plačiai taikomas JAV, Ispanijoje, Portugalijoje, pamatysime, kad kolaboravimas suprantamas kaip turiningas buvimas kartu be ypatingo rolių pasiskirstymo ar lenktyniavimo. Tai yra vienybės ir solidarumo, bendrystės jausmo ugdymas siekiant kurti stiprias, tarpusavio pagalba galinčias pasidalinti bendruomenes.

       Kolaboravimo principą reikėtų skirti nuo kooperacinių gebėjimų. Kolaboravimas – tai konsensuso ieškojimas, homogeninių grupių kūrimas, vienybės principo išaukštinimas. Kooperuotos studijos pabrėžia skirtingų interesų ir gebėjimų derinimą, o ne pasaulėžiūrų tapatinimą, šiuo atveju atsisakoma ilgalaikio vienovės principo, apsisprendimo teisė paliekama konkrečiam individui, išsaugomas jo kūrybingumas, unikalumas. Kolaboravimo principas pasiteisina kuriant vieningas partines organizacijas, religinėse ir neįgaliųjų bendruomenėse, kariuomenėje, taip pat mokyklose, kur vyrauja ryškios socialinės nelygybės ženklai ir kur siekiama smarkiai pakelti socializacijos lygį. Iš tiesų kolaboravimas reiškia nesipriešinimą bendrai tvarkai arba tokios bendrystės kūrimą, paklusimą kolektyviniams siekiams arba tokių siekių formavimą, pagalbos, ilgalaikio solidarumo stiprinimą. Štai kodėl toks bendradarbiavimas dažnai laikomas negatyviu: jis mažai konfliktiškas, grupės interesus iškelia aukščiau individo, moko pasiaukojimo, pagalbos, globos, skatina ir stiprina bendrą tapatybę. Kolaboravimo procesas yra susijęs su bendrumo, vienovės ideologija, kuriai būdingas bendras režimas, vienodos uniformos, vieninga ideologija ir veiklos programa. Šie principai pasiteisina buriant darbo kolektyvą, stiprinant profesinių sąjungų ir partinį solidarumą. Tačiau kolaboravimo lavinimas netinka rengiant dinamiškus, savarankiškus specialistus, jis sunkiai pritaikomas visuomenės globalizacijos sąlygomis, neatitinka žinių ekonomikos ir žinių visuomenės poreikių ir, aišku, beveik neugdo konkurencingumo.

       Šiandien Lietuvoje (pirmiausiai ŠU ir VDU) populiarėjanti mokymo tarnaujant (service learning) metodika didesnį dėmesį skiria kolaboravimo ugdymui (tai pabrėžia B. Jacoby) bei stiprių bendruomenių idealams. Tačiau kartais žengiama ir priešinga linkme: ugdymo tarnaujant idealai susiejami su kooperuotu ugdymu ir, atitinkamai, su kooperacijos idealais. Kooperaciniai gebėjimai reikalingi esant laikiniems pragmatiniams ryšiams įgyvendinant vieną ar kitą projektą. Susirenka skirtingi, turintys skirtingas kompetencijas žmonės ir konkrečiam tikslui pasiekti suburia heterogeninę grupę. Dauguma meno (pvz., kino), mokslo, verslo projektų, ypač tarptautiniai, yra susiję su gebėjimu kooperuotis naudingiausiu tam tikrai grupei būdu. Pavyzdžiui, garsusis A. Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“ buvo sukurtas ir laimėjo aukščiausius prizus dėl tos priežasties, kad visi projekte dalyvavę asmenys – režisierius, prodiuseriai, operatorius, fotografai, montuotojai (iš Vokietijos) ir t. t. gebėjo metams laiko susikooperuoti, išsaugodami savo unikalumą, individualumą. Įgyvendinant šį projektą reikėjo ne kolaboravimo ar konkurencijos, o kooperacinių gebėjimų.

       Kolaboravimas tinka ugdant stiprius bendruomeninius įgūdžius ir gebėjimą veikti stipriuose kolektyvuose, o konkurencijos gebėjimai reikalingi norint išlikti negailestingame rinkos kovos lauke. Tačiau kaip rinka nėra visas gyvenimas, taip ir konkurencija padeda ne visiems ir ne visur. Bet kai kalbame apie šiuolaikinę modulinę visuomenę (E. Gellneris, L. Donskis), apie globalizacijos įtaką žinių visuomenei (Z. Baumanas), žinių ekonomikos poreikius, kūrybinių industrijų (pvz., programinių technologijų) raidą, svarbiausia tampa gebėjimas kooperuotis skirtingose komandose vykdant skirtingas, laikinas projektines užduotis. Būtent tada svarbiau mokėti dirbti heterogeninėse komandose. O kolaboravimo bei konkurencinė veikla silpnina tranzitinius, perkeltinius gebėjimus ir akcentuoja kolektyvizmą arba siaurą, tačiau konkurencingą specializaciją.

       2007-05-25


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti