Brener Alexander. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos: demonstracija, barikados
teorija

        Demonstracija      

        Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena iš akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai kelia asociacijas su marksizmo istorija, klasių kovos ir darbininkų judėjimo istorija. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta. Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandieninis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus” ir „specifinis”, jis yra „universalaus” dogmatiško „revoliucionieriaus” priešybė.


        Demonstracija – tai protesto būdas, kurį valdžia ypač lengvai aproprijuoja ir išnaudoja savo tikslams. Valdžia jau seniai manipuliuoja šia konservatyvia pasipriešinimo technologija. Užtenka prisiminti, kaip „darbininkų demonstracijas” išnaudojo Stalinas, kaip SSRS jos tapo parankiu valdžios instrumentu ir valdžios reprezentavimo metodu.

        Iš kitos pusės, demonstracija dažnai būna tik pasipriešinimo imitacija, fikcija, pateikta kaip realybė. 1998 metų gegužės mėnesį menininkų grupė Maskvoje surengė demonstraciją 1968-ųjų Paryžiaus Gegužės garbei. Šią demonstraciją palaikė dabartinis Europos parlameno narys Danielis Cohn-Benditas – 1968-ųjų oportunistas ir renegatas. Rusų menininkai buvo sužavėti tuo palaikymu ir Danielio Cohn-Bendito sveikinimus vertino kaip svarbiausią akcijos pasiekimą. Fuck you! Savo skaitytojams ne tik nerekomenduojame dalyvauti panašiose demonstracijose, bet ir kviečiame joms visaip trukdyti. Tokius demonstrantus apmėtykit supuvusiais kiaušiniais! Tuojau pat pasiųskite juos kebenifeni!

        Demonstracija kartu lieka pačia masiškiausia protesto forma. Sunku pervertinti jos potencialą politinėje kovoje. Demonstracijos Irane virto revoliucija prieš šacho režimą. Prancūzijos nelegalų judėjimas „Sans-papiers” nuo 1995 metų surengė daugybę pavykusių demonstracijų prieš emigrantų diskriminavimą. Darbininkų judėjimas Meksikoje iki šiol naudoja demonstracijas konfrontuojant su vyriausybe, kovojant prieš neoliberalizmo politiką.

        Nuraukime kiaušus dviveidystei!

Barikados



       
Barikados, kaip ir demonstracijos, – viena seniausių kolektyvinio pasipriešinimo formų. Tačiau barikadas, skirtingai nei demonstracijas, sunkiau integruoti į valdžios struktūras, žymiai sunkiau suvaidinti ir barikadų mūšį. Žinoma, valdžia gali išnaudoti – ir visur išnaudoja – masių pasipiktinimą bei masines protesto formas, bet gatvėje pastatytos barikados dažniausiai liudija, kad politinė situacija tuo metu yra tikrai kritiška.

        Kaip rodo istorija, valdžia visą laiką bijojo stichiško maišto, o barikados kaip tik ir yra viena svarbiausių aršaus, spontaniško ir neprognozuojamo sukilimo sudedamųjų dalių. Štai tik vienas pavyzdys. 1850-1860 metais garsusis prancūzų sostinės prefektas baronas Haussmannas vykdė milžinišką Paryžiaus rekonstrukciją, kurios tikrasis tikslas buvo apsaugoti miestą nuo pilietinio karo. Haussmannas norėjo, kad Paryžius visiems laikams atsikratytų barikadų. Miesto gatvės buvo praplatintos, kad barikadų tiesiog nebūtų galima pastatyti, nutiestos naujos gatvelės, trumpiausiu keliu vedančios iš kareivinių į darbininkų kvartalus. Tai gerai apgalvota strategija, bet ir ji neišgelbėjo valdžios nuo naujų nemalonumų. Barikados ir toliau išliko reali grėsmė valdžiai. Jaunasis Engelsas specialiai studijavo barikadų mūšio techniką. Barikados atgimė Komunoje. Čia jos tvirtesnės ir tobulesnės nei kada nors anksčiau. Barikados perkerta plačius bulvarus, dažnai siekia antrą namo aukštą ir pridengia už jų slypinčias tranšėjas. Jos itin efektyvios.

        Žinoma, ankstyvųjų darbininkų sukilimų bėda buvo ta, kad jie neturėjo kelią rodančios revoliucijos teorijos, tačiau iš kitos pusės, jos trūkumas kaip tik suteikė papildomų jėgų ir entuziazmo pertvarkyti visuomenę. Šis stichinis entuziazmas pasiekė savo apogėjų Paryžiaus Komunos laikais. Rimbaud ir Courbet1 stojo į Komunos pusę. Vadovaujami Courbet sukilėliai nugriovė Vandomo koloną. Paryžiaus gaisras buvo derama griovikiškos Haussmanno veiklos pabaiga. Liepsnos liežuvių kalba visada pasakoma daugiau nei kokia nors anglų ar rusų.

        1Gustave Courbet (1819-1877) – žymus dailininkas ir skulptorius, impresionizmo pirmtakas. Žlugus Paryžiaus Komunai apkaltintas vandalizmu. Mirė emigracijoje. 

        Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
        Versta iš: А.Бренер, Б. Шурц „Что делать? 54 технологии культурного сопротивления отношениям власти в эпоху позднего капитализма”. М.: Гилея, 1999

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti