2008 m. pavasarį „Šveicarijos geležinkelių“ (Schweizerische Bundesbahnen, SBB) padaliniuose Belinconos mieste įvyko 35 dienas trukęs darbuotojų streikas. Valstybės valdoma bendrovė rengė restruktūrizavimo planus ir planavo atleisti 400 darbuotojų, tačiau darbuotojų streikas ir dirbtuvių užėmimas, visuomenės ir politikų mobilizavimas padėjo beveik pusšimčiui šeimų išsaugoti pragyvenimo šaltinį. Kovos SBB dirbtuvėse Belinconoje pavyzdys puikiai pademonstravo, ką gali profsąjunginis pasipriešinimas.
Iš šios kovos kilo Naujasis sindikalizmas (Neuer Syndikalismus – vok.). Publikuojame SBB dirbtuvių Belinconoje streiko komiteto manifestą.
Naujasis sindikalizmas – tai ne nauja profesinė sąjunga ir juo labiau - ne nauja politinė partija. Tai nėra ir opozicija profsąjungoms siekiant perimti jų struktūrą ir valdymą. Naujasis sindikalizmas iš esmės net nėra ir kas nors visiškai nauja. Nes idėja, kad išnaudojamų darbuotojų išlaisvinimas yra jų pačių reikalas, yra tokia pat sena kaip ir darbuotojų judėjimas apskritai.
Taigi naujasis sindikalizmas yra idėja, vizija, kokia turi būti profesinė sąjunga, mąstymas ir judėjimas, paremtas kova. Nes naujasis sindikalizmas atsirado kaip tik iš kovos. Judėjimo, kuris įrodė, kad kovoti verta, jei kova vyksta tam tikromis palankiomis aplinkybėmis, ir pirmiausia - jei pasirenkamas tinkamas ir nuoseklus kovos būdas.
Naujasis sindikalizmas kilo iš kovos, kurią inicijavo „Giù le Mani dalle Officine di Bellinzona“ (Šalin rankas nuo Belinconos dirbtuvių) komitetas. Ilgas pasirengimas organizuojant SBB dirbtuvių Belinconoje darbuotojus, 35 dienas trukęs streikas ir dirbtuvių užėmimas, galingos demonstracijos ir ilgos bei sunkios derybos padėjo apsiginti nuo bendrovės kėsinimosi į 400 darbo vietų Belinconos dirbtuvėse ir į 400 šeimų pragyvenimo šaltinį. Todėl tai yra ir pavyzdys kovos, kuri nepaprastai svarbi ateities darbuotojų judėjimui.
2008 m. gegužės 31 d., streiko komiteto „Šalin rankas nuo Belinconos dirbtuvių“ pakviesti, Belinconoje susirinko du šimtai profsąjungų narių ir profsąjungoms prijaučiančių žmonių iš visos Šveicarijos. Jie pademonstravo pasiryžimą sukurti naują profsąjunginį judėjimą, kuris būtų tvirta atsvara verslininkų kėsinimuisi į darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas. Šiame renginyje ir gimė naujojo sindikalizmo judėjimas.
Naujasis sindikalizmas priklauso darbuotojams
Naujasis sindikalizmas atitinka visų ūkio šakų darbuotojų poreikį priešintis verslininkų kėslams bloginti jų darbo ir gyvenimo sąlygas.
Šiandieninė ekonomikos ir visuomenės sistema sukurta atsižvelgiant į poreikį kuo greičiau gauti pelno. Šis poreikis pasiekė iki šiol nematytą mastą. Negailestinga pasaulinė konkurencija verčia verslininkus mažinti sąnaudas. Iš darbo proceso išstumiami tie, kurie dėl sveikatos, amžiaus ar šeimos negali pakelti darbo streso. Visai visuomenei užkraunamos didžiulės išlaidos.
Bijodami prarasti darbo vietą kaip vienintelį ekonominės egzistencijos pagrindą, darbuotojai numoja ranką į savo žmogiškąjį orumą. Ši vis neteisingesnė ir nežmoniškesnė ekonominė ir visuomenės sistema jiems nepalieka jokios išeities, kaip tik pasiduoti pelno logikai arba prieiti prie išvados: pakaks kančių, kurias sukelia žmogaus darbo išnaudojimas!
Šis pasauliniu mastu vykdomas darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygų bloginimas verčia juos konkuruoti tarpusavyje: jaunus su senais, kvalifikuotus darbuotojus su nekvalifikuotais, dirbančius centruose - su tais, kurie iš regionų, šveicarus su kitataučiais darbuotojais iš kitų Europos valstybių, europiečius - su tais, kurie ne iš Europos. Kuo labiau jie spaudžiami prie sienos, tuo labiau jų priešiškumas nukreipiamas ne į išnaudotojus, o į kitus darbuotojus, kurie nuo jų pačių skiriasi kalba, kultūra arba tautybe. Tačiau kuomet skurdas ir kančios pasieks tokį laipsnį, kai darbuotojai įveiks savo baimę, tada tuose, kuriuose matė nepageidaujamus konkurentus, jie atras kovos draugus prieš bendrą priešą.
Naujojo sindikalizmo užduotis ir yra šį sąmoningėjimo procesą palengvinti. Svarbu propaguoti kovą, vieningą ir sutelktą visų darbuotojų kovą, nesvarbu kokia kalba jie kalba, kokiai tautybei priklauso, kokioje ūkio šakoje jie dirba ar kokį išsilavinimą jie turi.
Tiems, kurie priversti gyventi parduodami savo darbo jėgą, tai yra vienintelis būdas pasipriešinti ekonominiam ir visuomeniniam nuosmukiui.
Ten, kur darbuotojų pasipriešinimas prieš darbdavio savivalę perauga į bendrą kovą, jis paliečia politinę sistemą. O ji profsąjunginei kovai palieka vis mažiau erdvės: toks pasipriešinimas bus apkaltintas tuo, jog kelia pavojų konkurencingumui ir pelningumui, kartu – ir darbo vietoms. Tas, kuris veikia už sutartinės sistemos nuostatų, kriminalizuojamas. Darbuotojų pasipriešinimas – nesvarbu, ar jis kyla spontaniškai, ar yra gerai organizuotas – profsąjungai kaip susitarimų su darbdaviais partnerei, atneša tik nuostolių. Ji tam tikru mastu tampa darbdavių belaisve ir yra priversta arba nutraukti kolektyvinėse sutartyse nenumatytus protestus ir streikus, arba prisiimti teisinių pasekmių riziką. Šis politinis spaudimas verčia profsąjungas veikti prieš savo ir darbuotojų interesus bei išduoti savo prigimtinę pareigą - ginti darbo klasę.
Naujojo sindikalizmo užduotis yra sutraukyti užburto sutarčių sistemos rato grandines, kurios „kastruoja“ profesines sąjungas kaip kovos organizacijas ir vietoj solidarumo verčia jas pasiduoti pelno ir konkurencingumo logikai.
Tuo tarpu naujasis sindikalizmas siūlo tokią profsąjunginę politiką, kuri orientuota išimtinai į darbuotojų interesus. O tai yra nesuderinama su interesais tų, kurie kaupia akcininkams pelną. Tokia profsąjunginė politika turi būti paremta reikalavimais, kurie iškeliami darbuotojų susirinkimuose. Susirinkimuose, kurie prieinami visiems, - nesvarbu, ar jų dalyviai yra, ar ne profsąjungos nariai. Šie darbuotojų susirinkimai profsąjungą įgalioja organizuoti įvairių formų protestus bei vesti derybas ir tokiu būdu tapti tikruoju darbuotojų interesų atstovu. Šie susirinkimai sprendžia, ar kovos rezultatai priimtini ar atmestini ir taip tampa vieningu ir ryžtingu frontu prieš darbdavio arba valstybinio tarpininko spaudimą. Dėl visų detalių ir nesutarimų turi būti viešai diskutuojama. Naujasis sindikalizmas derybose su darbdaviu kategoriškai atmeta bet kokią slaptą diplomatiją. Nes tai gali sugadinti profsąjunginės derybų pusės reputaciją bei priversti ją atitolti nuo darbuotojų interesų.
Naujasis sindikalizmas profsąjungų reikalavimus paverčia socialine kova
Naujasis sindikalizmas darbuotojų reikalavimus agresyviai ištransliuoja į gatvę ir taip tampa atskaitos tašku visai visuomenei, kurios viltys gyventi oriai jau seniai sklando ore. Ryšys tarp naujojo sindikalizmo ir visos visuomenės tampa paprastesnis dėl to, kad šiandien kiekvienas profsąjungų reikalavimas įgauna ir visuomeninį atspalvį. Net paprasčiausias atlyginimų siejimas su kainų augumu tampa įtartinu, visą ekonomiką neva griaunančiu veiksniu, kurį bandoma sutriuškinti pasitelkiant infliacijos augimo kortą.
Antra vertus, pastebima, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kad reikalavimai, kurie pasitelkiami darbo ginčuose, yra vis dar panašūs į tradicinius profsąjungų reikalavimus. Šitie reikalavimai: atlyginimai, darbo laikas ar darbo vietų sauga, vis dar turi reikšmingą socialinį pagrindą ir kryptį: jie remiasi žmogaus orumu.
Tai yra vertybės, kurios negali būti apskaičiuojamos remiantis ekonominiais kriterijais. Todėl šis procesas atitolsta ir nuo pelno logikos, ir nuo derybų tarp vadinamųjų socialinių partnerių sistemos. Daugelis žmonių - nesąmoningai ar sąmoningai - nėra pasirengę nei tapti kitų vergais, nei aukoti savo gyvenimo, t.y. tų metų, per kuriuos jie svečiuojasi šioje žemėje, ekonominei sistemai, turinčiai vienintelį tikslą kaupti pelną. Šis giliai žmogiškas pajautimo ir mąstymo būdas yra didelė grėsmė visuomenės sistemai, kuri remiasi žmogaus darbo išnaudojimu. Be to, profsąjungų reikalavimai, besiremiantys žmogaus orumu, įgauną dinamiką, kurią valdančiajai klasei sunku kontroliuoti.
Mūsų visuomenėje paplitusios vertybės primeta socialinės harmonijos iliuziją, kuri remiasi visuomenės saugumu ir niekaip neatitinka kasdienybės, pilnos agresijos ir smurto. Tokia priverstinė ir kartu apgaulinga harmonija atitinka valdančiosios klasės poreikius užgesinti visus visuomeninius konfliktus dar jiems neįsiplieskus. Konfliktus, kurie kyla iš visuomenės, paremtos žmogaus darbo išnaudojimu, prieštaravimų. Kiekvienas visuomeninis konfliktas įvardijamas kaip kenkiantis sklandžiam visuomenės gyvenimui taigi ir tariamai visų gerovei. Ši ideologija yra svarbiausia priemonė palaikyti tvarkai, kuri leidžia nedidelei, privilegijuotai mažumai gyventi sąskaita tų, kurie dirba. Ta pati ideologija, pateisinama viešuoju saugumu, kuris esą leidžia visuomenei funkcionuoti, valstybės prievartą taiko visiems, kurie viešai sukyla ir pasipriešina pelno logikai.
Ši socialinės harmonijos sistema nepalieka daug veikimo laisvės jokiai profsąjunginei iniciatyvai. Ji iš profsąjunginės kovos atima svarbiausią ginklą – neterminuotą streiką ir taip profsąjungininkus nužemina iki paprasčiausių maldautojų iš verslo bendruomenės, kurios interesai yra geriau apsaugoti ir įstatymais, ir iki dantų apginkluotos valstybės. Profsąjunginiam judėjimui, kuris perima socialinės harmonijos ir viešojo saugumo logiką, gresia prarasti darbuotojus. Nes jiems reikia organizacijos, kuri griežtai gina tik jų interesus.
Naujojo sindikalizmo uždavinys ir yra panaikinti profsąjungų kovos izoliaciją ir jų reikalavimus išnešti į gatves. Taigi naujasis sindikalizmas yra vienintelė visuomeninė jėga, sugebanti pateikti alternatyvą politinėmis partijomis nusivylusiai visuomenei. Kovos SBB dirbtuvėse Belinconoje pavyzdys puikiai pademonstravo, ką gali profsąjungų pasipriešinimas, kuris taps visos visuomenės kova. Kai tūkstančių tūkstančiai išėjo į gatves, niekas daugiau nedrįso kalbėti apie „nelegalų streiką“. Kai profesinių sąjungų reikalavimai tampa visos visuomenės kova, griūva socialinės harmonijos ideologija, ir valstybės garantuojamo viešojo saugumo poreikis keičiamas solidaria kova visų už visus.
Naujasis sindikalizmas ir profesinių sąjungų struktūros
Naujasis sindikalizmas naudojasi profsąjungų aparatu remti darbuotojų kovas ir kartu profsąjungų struktūras prikelia naujam gyvenimui.
Profesinės sąjungos kilmė ir misija tapatintina tik su darbuotojų interesų gynyba. Tačiau ilgainiui profesinės sąjungos perėmė vaidmenį, kurį joms primetė valstybė: jos apsiribojo derybomis su darbdaviais ir streiką paskelbė kraštutine priemone, kuri turėtų būti naudojama griežtai taip, kaip numato įstatymai. Profsąjungos net užkerta kelią kiekvienai kovai, kuri išeina iš susitarimų ribų, arba nutraukią ją neatsižvelgiant į jos rezultatus.
Dėl siaurų rėmų, į kuriuos įspraustos profesinės sąjungos, jų veikla sutelkiama į tai, kaip pritraukti kuo daugiau narių, tikintis, kad derybose su darbdaviais šitaip jos įgis daugiau "svorio". Po to, kai jas privertė nuo pat pradžių atsisakyti neterminuoto streiko kaip galingiausio ginklo, įkalbėti darbuotojus tapti profsąjungos nariais jos gali tik naudodamosi pilietiniais verbavimo metodais bei ekonomine nauda, tokia kaip, pvz., draudimas, kelialapiai. Nariams taip pat siūlomos teisinės konsultacijos ir nemokamas atstovavimas teismuose, tačiau tik tokiu atveju, jei darbdaviai pažeidė įstatymus, kurie, beje, priimami parlamente, sudarytame daugiausia iš verslo atstovų.
Tad, viena vertus, turime profsąjungų struktūras, šimtus tūkstančių narių, gerai organizuotą aparatą ir puikias propagandos bei komunikacijos priemones. Antra vertus, visos šios struktūros paprastai nenaudojamos kovai. Šis prieštaringas kontekstas verčia naująjį sindikalizmą siekti, kad profsąjungų struktūros pradėtų tarnauti kovai. Žinoma, tokia užduotis tikrai nėra paprasta atsižvelgiant į dilemą, su kuria susiduria profesinės sąjungos: jeigu jos besąlygiškai palaiko darbuotojų kovą, joms iškyla grėsmė tapti valstybės represijų aukomis, jei nepalaiko – joms gresia prarasti kovingai nusiteikusius narius.
Akivaizdu, kad profesinė sąjunga kiekvienu konkrečiu atveju vieną ar kitą veikimo būdą pasirenka atsižvelgiant į aplinkybes ir asmenų, atsakingų už konfliktą, požiūrį. Tai, kad SBB streiko Belinzonoje atveju buvo gautas visiškas palaikymas iš Šveicarijos profesinių sąjungų konfederacijos „Unia“ teritorinės Tičino kantono sąjungos ir buvo suteikta galimybė naudotis profsąjungos aparatu, buvo pagrindinis faktorius, lėmęs streiko sėkmę. Kadangi Tičino profsąjungų susivienijimas šiuo atveju nebuvo SBB kolektyvinės sutarties šalis, jam nereikėjo bijoti būti apkaltinam sutarties laužymu bei visų su tuo susijusių pasekmių.
Tačiau būtų klaida manyti, kad „Unia“ ar kokia kita į darbuotojų kovą įsitraukusi profesinė sąjunga ateityje būtinai elgsis taip pat, kaip SBB Belinconoje streiko atveju. Panašūs lūkesčiai tik sukeltų nusivylimą, kuris skatintų kurti naują profesinę sąjungą arba kitą panašią organizaciją. Net jeigu ji ir taptų tokia pat didelė, kaip esamos profsąjungos, ji susidurtų su ta pačia dilema: ar ryžtinga kova ir neterminuotas streikas, lydimas visų įmanomų represijos formų, ar valstybės nustatytų ribų laikymasis. Kitais žodžiais tariant, problema glūdi ne profsąjungų politikoje, o galios pusiausvyroje tarp socialinių klasių, kuri nustatoma pagal darbo klasės gebėjimą rengti įvairias darbuotojų kovas.
Tuo reminatis lygiai taip pat būtų beprasmiška bandyti pakeisti profesinių sąjungų politiką, deklaracijomis, rezoliucijomis ir panašiais metodais įpareigoti jas atsisakyti darbo harmonijos ir supratingumo politikos su verslininkais. Tai sukeltų tik naujas iliuzijas, nes dabartinę galios pusiausvyrą pakeisti gali ne tuščios deklaracijos, o tik realios darbuotojų kovos.
Todėl naujasis sindikalizmas skatina visas veiklas, kurios padeda rengti darbuotojus ginančias kovas, tiek su esamų profsąjungų pagalba, tiek be jų, ir kartu bando profsąjungų apartą visiškai pajungti darbuotojų pasipriešinimui. Profsąjungų struktūros atgis ir atgims naujam gyvenimui tada, kai pradės tarnauti kovai. Suprantama, iš anksto neįmanoma pasakyti, ar ateityje profesinės sąjungos vėl taps darbuotojų kovų organizacija, tačiau dabar svarbiausia yra tam pasiryžti.
Naujasis sindikalizmas yra išeitis
Naujasis sindikalizmas, nors ir gimė per kovą Belinconos geležinkelio dirbtuvėse, parodo, kad jis toli peržengia šio miesto ribas. Naujasis sindikalizmas yra išeitis iš tos bejėgiškumo būsenos, kurioje dabar yra atsidūręs profsąjunginis judėjimas, ir kaip tik dėl to jis tampa klausimu, kuris pirmiausia užduodamas profsąjungininkams, o po to ir visiems kitiems, kurie domisi kovos organizacija, ginančia darbuotojų teises.
Kviečiame visų sričių ir visų tautų darbuotojus ir darbuotojas, profsąjungų narius ir neprilkausančius joms, pasidalinkime idėjomis ir pradėkime diskusiją apie tai, kaip pasipriešinsime verslininkų išpuoliams prieš mūsų darbo ir gyvenimo sąlygas. Vienykimės!
SBB Belinconos geležinkelio dirbtuvių streiko komitetas
Iš vokiečių kalbos vertė RAMUNĖ MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN
anarchija.lt
Iš vokiečių kalbos vertė RAMUNĖ MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN
