Marxas savo ankstyvuosiuose darbuose teigė, jog Vokietijos problemas gali išspręsti tik pasaulinė revoliucija. Toks požiūris puikiai atspindi skirtumą tarp reformistinio ir revoliucinio periodų. Reformistiniu periodu pasaulinės revoliucijos idėja lieka tik svajone, kuri jei kažkuo ir pasitarnauja, tai tiktai suteikdama šiek tiek postūmio vietiniams pokyčiams.

     Revoliuciniu periodu tampa aišku, jog situacija nepagerės jei neįvyks radikalus pasaulinės apimties pokytis. Šia prasme, 1990 metai buvo revoliuciniai metai. Tuo metu buvo aišku, kad dalinis „komunistinių“ valstybių reformavimas nepanaikins pagrindinių problemų, todėl reikėjo visiško lūžio, kuris galėtu išspręsti net tokias paprastas kasdienes problemas, kaip maisto tiekimas.

    

     Kokioje padėtyje yra šiandieninis pasaulis? Ar paskutiniųjų metų problemos ir protestai byloja apie artėjančia pasaulinę krizę? O gal šie neramumai yra tik menkos kliūtis, kurios gali būti panaikintos lokaliai? Nuostabiausia yra tai, kad neramumai vyksta ne tik silpniausiose sistemos vietose, bet ir šalyse, kurios yra sėkmingos. Mes puikiai žinome, kodėl žmonės dabar protestuoja Graikijoje ir Ispanijoje, bet kodėl jie protestuoja ir tokiose klestinčiose ir greitai besivystančiose šalyse, kaip Turkija, Švedija ar Brazilija? Žvelgiant atgal į 1979 metų Chomeini revoliuciją, galime ją laikyti originaliąją „bėda rojuje“. Ji įvyko ištikimiausioje Vakarams, vidurio rytų šalyje, kuri buvo pastatytą ant greito, pro-vakarietiško modernicazijos kelio. Gal tiesiog kažkas negerai su mūsų rojaus sąvoką.

    

     Prieš atriedant dabartinei protestų bangai, Turkija buvo Europai palankus, klestinčios liberalios ekonomikos ir nuosaikaus islamizmo suderinimo pavyzdys. Priešingai atrodo į ekonomine savidestrukciją linkusi ir į ideologini liūną įklimpusi Graikija. Tiesa, kad šen bei ten buvo matomi grėsmingi ženklai ir Turkijoje (armėnų holokausto neigimas, žurnalistų suėmimai, neišspręsta kurdų problema, Turkijos noras atstatyti Osmanų imperijos tradicijas ir didybę, proginiai religinių įstatymų įvedimai). Bet į šiuos ženklus buvo žiūrima kaip į mažas dėmeles, kurios negali sudrumsti viso paveikslo vaizdo. Bet štai galiausiai ėmė ir išsiveržė Taksimo aikštės protestai.

    

     Visi žino, jog valdžios ketinimas paversti Gezi parką prekybos centru nebuvo pagrindinis protestuotojų pasipiktinimo motyvas. Ore tvyrojo daug didesnė įtampa, bylojanti apie besikaupiančius žymiai rimtesnius neramumus. Tas pats buvo akivaizdu ir Brazilijos gegužės vidurio protestuose. Protestus išprovokavo nedidelis visuomeninio transporto kainų pakilimas, bet protestai tesėsi toliau net ir po kainų atstatymo. Šiuo atvejų protestai taip pat įsižiebė šalyje, kuri, pasak žiniasklaidos, mėgavosi ekonominiu bumu ir turėjo visas priežastis jaustis saugiai ateityje. Brazilijos atveju protestuotojus palaikė pati prezidentė Dilma Roussef, kuri išreiškė susižavėjimą protestais.

    

     Svarbu yra tai, jog Turkijos protestai nebuvo tik pasaulietinės visuomenės sukilimas prieš tylios musulmonų daugumos palaikomą autoritarinio islamizmo režimą. Tokį požiūrį komplikuoja antikapitalistinis protestų pobūdis. Protestuotojai intuityviai jaučia, kad laisvosios rinkos fundamentalizmas ir islamistinis fundamentalizmas yra tarpusavyje suderinami. Islamistinės valdžios vykdoma viešosios erdvės privatizacija parodo, kad šios dvi fundamentalizmo formos gali dirbti ranka rankon. Šis reiškinys byloja apie artėjančias „amžinosios“ demokratijos ir kapitalizmo santuokos skyrybas.

    

     Taip pat svarbu pripažinti, jog protestuotojai nesiekia jokio aiškiai nustatomo „realaus“ tikslo. Šie protestai nėra „realiai“ nuteikti prieš pasaulini kapitalizmą, prieš religinį fundamentalizmą ar už pilietines laisves ir demokratiją, ar bet kokį kitą dalyką. Protestuotojų dauguma tiesiog jaučia sklandų nerimo ir nepasitenkinimo jausmą, kuris palaiko ir suvienija įvairaus tipo reikalavimus į vieną visumą. Kova už šių protestų supratimą nėra tik pažintinė (žurnalistų ir teoretikų bandymas paaiškinti jų tikrą turinį), bet ir filosofinė, kaip bandymas suvokti protestų vidinę prasmę. Ar šie protestai kovoja prieš korumpuotą miesto administraciją? Ar jie kovoja prieš autoritarinį islamistų valdymą? Ar tai yra kova prieš viešosios erdvės privatizaciją? Klausymas yra atviras ir atsakymas į jį priklausys nuo vykstančio politinio proceso rezultatų.

    

     Kai 2011 metais Europoje ir Vidurio Rytuose pratrūko protestai, daug kas teigė, jog jie neturi būti laikomi sudedamaisiais bendro pasaulinio judėjimo reiškiniais. Vietoj to buvo sakoma, kad kiekvienas atvejis atspindi atskirą atsaką į tam tikrą specifinę situaciją. Egipto protestuotojai norėjo to, prieš ką „Occupy“ judėjimas protestavo kitose šalyse, t.y., „laisvės“ ir „demokratijos“. Esminių skirtumų buvo net tarp pačių musulmonų šalių. Arabų pavasaris Egipte pasižymėjo protestais, nukreiptais prieš korumpuotą autoritarinį provakarietišką rėžimą, o Žalioji revoliucija Irane (prasidėjusi 2009 m.) buvo nukreipta prieš autoritarinį islamizmą. Lengva matyti, kodėl tokie individualūs protestų vertinimai patraukia dabartinės tvarkos gynėjus. Jų požiūriu, nėra jokios grėsmės pasaulinei tvarkai, yra tik atskiros vietinės problemos.

    

     Globalus kapitalizmas yra sudėtingas reiškinys, kuris veikia skirtingas ​​šalis skirtingais būdais. Nepaisant protestų įvairumo, juos visus suvienija priešinimasis įvairiems pasaulinio kapitalizmo aspektams. Šiandieninio globalaus kapitalizmo vystymasis linksta prie tolimesnės rinkos plėtros, viešųjų erdvių apribojimo, viešųjų paslaugų sumažinimo (sveikatos priežiūra, švietimas, kultūra) ir autoritarinės politinės jėgos didinimo.

     Šiame kontekste Graikijos protestai yra nukreipti prieš tarptautinį finansinį kapitalą ir prieš savą korumpuotą bei neefektyvią valstybę, kuri nebesugeba palaikyti būtiniausių socialinių paslaugų tiekimo. Tame pačiame pasaulinio kapitalizmo vaizde turkai protestuoja prieš viešosios erdvės suprekinimą ir religinį autoritarizmą; egiptiečiai protestuoja prieš Vakarų remiamą režimą; iraniečiai - prieš korumpuotą religinį fundamentalizmą ir t.t.

     Nė vienas iš šių protestų negali būti sumažintas iki vienos problemos. Juos išprovokuoja ir sukuria bent dviejų problemų kombinacija. Viena problema yra ekonominė (nuo korupcijos iki paties kapitalizmo), kita - politinė ir ideologinė (nuo įprastos daugiapartinės demokratijos įvedimo iki jos nuvertimo). Lygiai tas pats galioja ir „Occupy“ judėjimui. Po neaiškiais judėjimo pareiškimais slėpėsi du pagrindiniai bruožai. Pirmas, nepasitenkinimas kapitalizmu kaip sistema, o ne tik tam tikrais vietiniais korupcijos atvejais. Antras, supratimas, jog reprezentacinės daugiapartinės demokratijos institucionalizuota forma nėra pajėgi kovoti su kapitalizmo kraštutinumais, t.y., demokratija turi būti išrasta iš naujo.

    

     Vien dėl to, kad pagrindinė protestų priežastis yra pasaulinis kapitalizmas, nereiškia, jog yra tik vienintelė išeitis - tiesioginis jo nuvertimas. Taip pat tai nereiškia, kad pragmatinė alternatyva - individualių problemų tvarkymas belaukiant radikalios transformacijos - yra perspektyvi išeitis. Faktas yra tas, kad pasaulinis kapitalizmas yra neišvengiamai nenuoseklus: rinkos laisvė eina ranka rankon su JAV parama saviems fermeriams, o demokratijos sklaida eina ranka rankon su Saudo Arabijos palaikymu. Šis nenuoseklumas atveria erdvę politinei intervencijai.

     Kai pasaulinio kapitalizmo sistema yra priversta pažeisti savo pačios taisykles, atsiranda galimybė atkakliai reikalauti, kad ji laikytųsi tų taisyklių. Nuoseklumo reikalavimas strategiškai parinktose vietose (kuriose sistema negali būti nuosekli) sukelia didelį spaudimą visoje sistemoje. Politikos menas slypi sugebėjime kelti realistiškus reikalavimus, kurie gali smogti tiesiai į hegemoninės ideologijos šerdį ir taip išprovokuoti žymiai radikalesnius pokyčius. Nors tokie reikalavimai būna įmanomi ir teisėti, faktiškai jie neįgyvendinami. Obamos visuotinės sveikatos priežiūros pasiūlymas buvo kaip tik tokio tipo reikalavimas, dėl to reakcijos prieš jį buvo ypatingai audringos.

    

     Politinis judėjimas prasideda nuo idėjos, siekiamo tikslo, kuris laikui bėgant smarkiai pasikeičia. Kai idėja tampa proceso dalimi, jį patiria esminį pasikeitimą, ji tampa daugiapriežastine (overdetermined).* Įsivaizduokime tokį atvejį, kai maištas prasideda nuo teisingumo reikalavimo, pvz., reikalavimo panaikinti tam tikrą įstatymą. Kai žmonės pradeda rimtai įsitraukti į šį maištą, jie supranta, jog norint įgyvendinti tikrą teisingumą, neužtenka tiktai panaikinti įstatymą. Problema slypi supratime, ko trūksta pilnam teisingumo įgyvendinimui.

     Liberalus pragmatinis požiūris teigia, kad problemos gali būti išspręstos laipsniškai, viena po kitos. Jų teiginiai dažnai skamba taip: „Ruandoje šiuo metu miršta žmonės, taigi pamirškime antiimperialistinę kovą, vietoj to tiesiog stenkimės užkirsti kelią skerdynėms“, arba: „Mes turime kovoti su skurdu ir rasizmu čia ir dabar, negalime laukti pasaulinio kapitalizmo tvarkos sugriuvimo.“. Johnas Caputo knygoje „After Death of God (2007)“ samprotavo:

    

     „Aš būčiau visiškai laimingas, jei tolimosios kairės politikai Amerikos Valstijose sugebėtų: reformuoti sistemą, suteikti visuotinę sveikatos apsaugą, efektyviau ir lygiau perskirstyti turtą naudodami pertvarkytą IRS kodą (JAV mokesčių sistema), efektyviai apriboti politinių kampanijų finansavimą, suteikti daugiau galios rinkėjams, pagerinti emigrantų darbininkų padėtį ir sugebėtų paveikti daugiašalę užsienio politiką tokiu būdu, kad JAV galia būtų teisingai integruota į tarptautinę bendriją ir t.t. Kitaip sakant, jei jie sugebėtų paveikti kapitalizmą naudodami rimtas toliaregiškas reformas... Jei visa tai įgyvendinus Badiou ir Žižekas toliau aiškintų apie mus vis dar persekiojantį kapitalizmo monstrą, aš būčiau linkęs pasveikinti šį monstrą žiovuliu.“

    

     Problema slypi ne Caputo išvadoje: jei įmanoma visa tai pasiekti kapitalizmo ribose, kodėl čia ir nepasilikus? Problema slypi išankstinėje prielaidoje, teigiančioje, kad visa tai įmanoma įgyvendinti dabartinėse pasaulinio kapitalizmo ribose. Kas, jei Caputo išvardinti kapitalizmo trukumai nėra tiktais niekingi atsitiktinumai, bet ir struktūrinės kapitalizmo neišvengiamybės? Kas, jei Caputo sapnas yra universalios kapitalistinės tvarkos, be savų simptomų, sapnas, kuriame nėra kritinių taškų, leidžiančių pasirodyti jos „užsklęstajai tiesai“?

    

     Šiandienius protestus, maištus palaiko ir sujungia sutampantys poreikiai ir reikalavimai, kurie tuo pačiu išreiškia šių judėjimų stiprybę. Jie kovoja už „normalią“ parlamentinę demokratiją, nukreiptą prieš autoritarinius režimus; prieš rasizmą ir seksizmą (ypatingai, kai jis kamuoja emigrantus ir pabėgėlius); prieš korupciją politikoje ir versle (pramoninę gamtos taršą ir t.t.); už gerovės valstybę, prieš neoliberalizmą ir už naujas demokratijos formas, kurios peržengia daugiapartinių ritualų ribas. Taip pat jie nuolat kritikuoja pasaulinio kapitalizmo sistemą ir bando išlaikyti gyvą visuomenės už kapitalizmo ribų idėją.

     Bet šioje situacijoje reikia vengti dviejų spąstų: klaidingo radikalizmo („svarbiausia yra liberalparlamentinio kapitalizmo panaikinimas, visos kitos kovos yra antrinės“) ir klaidingo laipsniškumo („dabar mes turime kovoti prieš karines diktatūras priešpastatydami joms paprastą demokratiją, šiuo metu visos socializmo svajonės turi būti atidėtos“). Šioje situacijoje puikiai tinka maoistinis antagonizmų (interesų priešingumo) skirstymas į pagrindinius ir antrinius, į tuos, kurie svarbiausi galutinio tikslo įgyvendinimui, ir kurie dominuoja dabar. Būna tokių situacijų, kai per didelis dėmesys pagrindiniams antagonizmams sutrukdo galimybę smogti lemiamą smūgį dabartinėje kovoje.

    

     Tik į daugiapriežastingumo sudėtingumą atsižvelgianti politika nusipelno būti vadinama strategija. Kai mes prisijungiame prie tam tikros kovos, svarbiausiu klausimu tampa tai: kaip mūsų dalyvavimas ar nedalyvavimas joje įtakoja kitas kovas? Kai prasideda koks nors sukilimas prieš slogų pusiau demokratinį režimą, pvz., kaip 2011 metais Viduriniuosiuose Rytuose, judėjimo pradžioje būna lengva mobilizuoti mases (pasitelkiant demokratinius, antikorupcinius šūkius ir t.t.). Bet gana anksti susiduriama su žymiai sunkesniais pasirinkimais.

     Kai sukilimas pasiekia savo pradinį tikslą, pradedame suvokti, jog tai, kas mums trukdė (laisvės trūkumas, pažeminimas, korupcija, prastos galimybės), egzistuoja naujame pavidale. Tokiu būdu esame priversti pripažinti, jog pačiame pradiniame tiksle buvo trūkumų. Tai savo ruožtu gali versti mus manyti, jog pati demokratija gali būti savotiška nelaisvės forma arba kad mes turime reikalauti daugiau, o ne tik politinės demokratijos: socialinis ir ekonominis gyvenimas taip pat turi būti demokratizuotas. Trumpai tariant, kilnaus tikslo (demokratinės laisvės) įgyvendinimo žlugimas gali reikšti įgimtą paties principo klaidingumą. Supratimas, kad nesėkmė gali slypėti pačiame principe, už kuri mes kovojame, – didelis žingsnis politinio švietimo link.

    

     Valdančiosios ideologijos atstovai pasitelkia visą savo arsenalą, kad tik sulaikytų mus nuo tokios radikalios išvados. Jie mums sako, kad demokratinė laisvė atneša savas pareigas, ji turi savo kainą, kad vaikiška tikėtis per daug. Jie sako, kad laisvoje visuomenėje turime elgtis kaip kapitalistai, turime investuoti į savo gyvenimus: jei nesugebame paaukoti reikiamos aukos arba jei kažko stokojame, galime kaltinti tik patys save. Šia politine prasme savo užsienio politikoje JAV nuosekliai laikėsi žalos kontrolės politikos, nukreipdama populiarius sukilimus į priimtinas parlamentinio kapitalizmo formas. Taip buvo daroma Pietų Afrikoje po apartheido žlugimo, Filipinuose po Markoso, Indonezijoje po Suharto ir t.t. Štai būtent nuo čia prasideda tikroji politika: kaip veikti po pirmosios entuziazmo bangos nuslūgimo, kaip žengti kitą žingsnį nepasiduodant „totalitarinei“ pagundai, kaip peržengti Mandelą netampant Mugabe.

    

     Ką visa tai reikštų tam tikru konkrečiu atveju? Palyginkime dvi kaimynines šalis - Graikiją ir Turkiją. Iš pirmo žvilgsnio jos gali pasirodyti esančios visiškai skirtingos. Graikija yra įstrigusi pražūtingoje taupymo politikoje, tuo tarpu Turkija mėgaujasi ekonominiu bumu ir sparčiai virsta nauja regionine supergalia. O kas, jei kiekviena Turkija sukuria ir išlaiko savo nuosavą Graikiją, savo nuosavą kančių salą? Kaip Brechtas rašė „Holivudo Elegijose“:

    

     Holivudo kaimas buvo suplanuotas remiantis mintimi, kurią

     Tose vietovėse žmonės turėjo apie rojų. Tose vietovėse

     Jie priėjo prie išvados, kad dievui

     Reikalaujančiam rojaus ir pragaro, nereikėjo

     Planuoti dviejų įstaigų, bet

     Tik vieną: rojų. Jis

     Aptarnauja skurdžius ir nelaimelius

     Kaip pragaras.

    

     Tai gana puikiai apibūdina šiuolaikinį „pasaulinį kaimą“. Pritaikykite tai Katarui ar Dubajuj, nuo imigrantų darbininkų vergovės priklausomoms turtingųjų žaidimų aikštelėms. Artimesnis žvilgsnis atskleidžia pagrindinius Turkijos ir Graikijos panašumus: privatizacija, viešosios erdvės apribojimas, socialinių garantijų sumažinimas, autoritarinės politikos pakilimas. Pirminiame lygmenyje ir graikų, ir turkų protestai kovoja ta pačią kovą. Teisingas šios kovos kelias būtų abiejų kovų bendras koordinavimas, solidarumo pagrindo sukūrimas ir „patriotinių“ pagundų bei istorinių priešiškumų atmetimas. Nuo to gali priklausyti protestų ateitis.

    
      ______________________

     *Manuskripto „Contribution to the Critique of Political Economy“ įžangoje Marxas teigė, kad žmonija iškelia sau tik tokius tikslus, kuriuos jį gali įgyvendinti. Kas, jei mes apsuktume ši teiginį ir teigtume, jog žmonės iškelia sau tikslus, kurių negali įgyvendinti, todėl išjudina neprognozuojamus procesus, kurių eigoje pradinis tikslas yra apibrėžiamas iš naujo?

    

     Iš www.lrb.co.uk vertė marksistai.lt

     2013 m. rugsėjis