Harris Sam. Kas yra ateizmas?
teorija

      Samas Harrisas (g. 1967) - amerikiečių rašytojas, filosofas, religijos kritikas, 2005 m. apdovanotas Amerikos PEN klubo prizu už geriausią negrožinę knygą „Tikėjimo pabaiga” („End of Faith”, 2004). 2006 metais išleido milžiniško populiarumo susilaukusį bestselerį „Laiškas krikščioniškai šaliai” („Letter to a Christian Nation”). Samo Harriso, kaip ir brito Richardo Dawkinso bei amerikiečio Danielio Dennetto knygos perkamos labiau nei kai kurių religinių lyderių raštai. „Religija skaldo žmonių bendriją“, „Auginti vaikus taip, jog jie manytų priklausą kuriai nors tikybinei grupei, yra absurdiškas begėdiškumas“ - štai Samas Harriso žodžiai iš jo parašytų knygų, kurios vadinamos tiesiog lobiu ateistams.


      Kažkur mūsų planetoje vyras ką tik pagrobė mažą mergaitę. Netrukus jis ją išprievartaus, kankins, o po to užmuš. Jei šis siaubingas nusikaltimas vyksta ne dabar, tai jis įvyks po keleto valandų, daugiausia – dienų. Užtikrintai apie tai kalbėti mums leidžia statistiniai dėsniai, valdantys 6 milijardų žmonių gyvenimus. Ta pati statistika tvirtina, kad būtent šiuo momentu mergaitės tėvai tiki, kad visagalis ir mylintis dievas jais rūpinasi.

      Ar jie turi pagrindo tuo tikėti? Ar gerai, kad jie tuo tiki?

      Ne.

      Visa ateizmo esmė slypi šiame atsakyme. Ateizmas – tai ne filosofija, tai net gi ne pasaulėžiūra, tai tik nenoras neigti tai, kas akivaizdu. Deja, mes gyvename pasaulyje, kuriame akivaizdžių dalykų neigimas yra principo reikalas. Akivaizdžius dalykus tenka konstatuoti vėl ir vėl. Akivaizdžius dalykus tenka ginti. Tai nedėkinga užduotis. Ji sukelia kaltinimus egoizmu ir šiurkštumu. Dar daugiau, tai užduotis, kuri ateistui nereikalinga.

      Verta pažymėti, kad niekam netenka skelbti apie save kaip apie ne-astrologą arba ne-alchemiką. Dėl to mes neturime ką pasakyti žmonėms, kurie neigia šių pseudomokslų pagrįstumą. Remiantis šiuo principu, ateizmas – tai terminas, kurio tiesiog neturi būti. Ateizmas – tai natūrali mąstančio žmogaus reakcija į religines dogmas. Ateistas – tai kiekvienas, kuris mano, kad 260 milijonų amerikiečių (87 proc. gyventojų), kurie, pagal apklausų duomenis, niekada neabejoja dievo egzistavimu, turi pateikti jo egzistavimo ir ypač jo gailestingumo įrodymus, turint omeny nesiliaujančias niekuo nekaltų žmonių žūtis, kurių liudininkais mes tampame kiekvieną dieną. Tik ateistas pajėgus įvertinti visą mūsų padėties absurdiškumą. Daugelis iš mūsų tiki dievu, kuris toks pat realus, kaip ir senovės graikų Olimpo dievai. Nei vienas žmogus, nepriklausomai nuo savo nuopelnų, negali pretenduoti į renkamas pareigybes Jungtinėse Valstijose, jeigu viešai nepareikš savo tikėjimo tokio dievo egzistavimu. Didelė dalis to, kas mūsų šalyje vadinama „viešaja politika“, paklūsta tabu ir prietarams, kurie verti viduramžiškos teokratijos. Mūsų situacija apverktina, neatleistina ir baisi. Ji būtų juokinga, jeigu viskas nebūtų pastatyta ant kortos.

      Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas keičiasi ir viskam – ir geram, ir blogam – anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Tėvai netenka vaikų, vaikai netenka tėvų. Vyrai ir moterys netikėtai išsiskiria, kad daugiau niekada nesusitiktų. Draugai atsisveikina paskubomis, neįtardami, kad matosi paskutinį kartą. Mūsų gyvenimas, kiek tik aprėpia akis, yra viena didžiulė netekties drama. Tačiau dauguma žmonių tiki, kad yra priemonė prieš bet kokias netektis. Jeigu mes gyvensime dievobaimingai – nebūtinai pagal etikos, o pagal tam tikrų senovinių tikėjimų ir kodifikuotos elgsenos normas – mes gausime viską, ko norime – po mirties. Kai mūsų kūnai jau nebegali tarnauti mums, mes juos tiesiog nusimetame kaip nereikalingą balastą ir keliaujame į kraštą, kur mūsų laukia visi, kuriuos mes mylėjome gyvendami. Žinoma, per daug racionalūs žmonės ir kitos padugnės liks už šio laimės prieglobsčio slenksčio. Tačiau tie, kurie gyvendami slopino savyje skeptiškumą, galės iki soties tenkintis amžina palaima.

      Mes gyvename pasaulyje sunkiai įsivaizduojamų, stebinančių dalykų – nuo termobranduolinės sintezės energijos, kuri suteikia mūsų saulei šviesą, iki genetinių ir evoliucinių šios šviesos pasekmių, kurios jau milijardus metų vyksta Žemėje – ir prie viso to rojus atitinka pačius smulkmeniškiausius mūsų troškimus su kruizo Karibuose detalumu. Garbės žodis, tai stulbina. Koks nors lengvatikis gali net gi pagalvoti, kad žmogus, bijodamas prarasti viską, kas jam brangu, sukūrė ir rojų, ir jo sergėtoją dievą pagal save patį.

      Pagalvokite apie uraganą „Kotryna“, kuris nusiaubė Naująjį Orleaną. Daugiau kaip tūkstantis žmonių žuvo, dešimtys tūkstančių neteko savo turto ir daugiau kaip milijonas žmonių buvo priversti palikti savo namus. Galima tvirtai pasakyti, kad tuo pat metu, kai uraganas užgriuvo miestą, beveik kiekvienas Naujojo Orleano gyventojas tikėjo visagaliu, visažiniu ir gailestingu dievu. Tačiau kuo gi užsiiminėjo dievas kol uraganas siaubė miestą? Negalėjo gi jis negirdėti maldų tų senų žmonių, kurie ieškojosi išsigelbėjimo nuo vandens palėpėse ir galų gale nuspringo. Visi tie žmonės buvo tikintys. Visi tie padorūs vyrai ir moterys meldėsi visą savo gyvenimą. Tik ateistui užtenka drąsos pripažinti tai, kas akivaizdu: šie nelaimingi žmonės žuvo kalbėdamiesi su įsivaizduojamu draugu.

      Žinoma, apie tai, kad biblinių mastų audra ketina užgriūti Naująjį Orleaną, buvo perspėta ne kartą, ir priemonės, kurių imtasi prieš katastrofą, buvo tragiškai neadekvačios. Tačiau neadekvačios jos buvo tik žiūrint iš mokslo taško. Meteorologinių suvestinių ir palydovų nuotraukų pagalba mokslininkai privertė nebylią gamtą prabilti ir nuspėjo „Kotrynos“ smūgio kryptį. Dievas niekam nepasakė apie savo planus. Jeigu Naujojo Orleano gyventojai būtų visiškai pasitikėję viešpaties gailestingumu, jie būtų sužinoję apie artėjantį mirtinai pavojingą smūgį tik iš pirmų vėjo gūsių. Nepaisant to, kaip rodo „Washington Post“ apklausos rezultatai, 80 proc. pergyvenusių uraganą tvirtina, kad jis tik sustiprino jų tikėjimą dievu.

      Kol „Kotryna“ rijo Naująjį Orleaną, beveik tūkstantis šiitų maldininkų buvo mirtinai sutrypti ant tilto Irake. Nėra abejonių, kad šie maldininkai karštai tikėjo dievu, aprašytu Korane: visas jų gyvenimas buvo pašvęstas neginčytinam jo egzistavimo faktui, jų moterys slėpė veidus nuo jo žvilgsnio, jų tikėjimo broliai reguliariai žudė vienas kitą, gindami jo mokymo savąją interpretaciją. Būtų stebėtina, jeigu nors vienas iš išgyvenusių šioje tragedijoje netektų tikėjimo. Greičiausiai išgyvenusieji įsivaizduoja, kad išsigelbėjo dievo padedami.

      Tik ateistas pilnai mato beribį tikinčiųjų narcisizmą ir saviapgaulę. Tik ateistas supranta, kaip amoralu tikėti tuo, kad vienas ir tas pats gailestingasis dievas išgelbėjo tave nuo katastrofos ir skandino kūdikius jų lopšiuose. Atsisakydamas slėpti žmogaus kančios realumą už saldžios fantazijos apie amžiną palaimą, ateistas aštriai jaučia, kokia brangi yra žmogaus gyvybė ir kaip liūdna tai, kad milijonai žmonių sukelia vienas kitam kančias ir atsisako laimės dėl savo vaizduotės užgaidų.

      Sunku įsivaizduoti, kokio masto katastrofa gali pakirsti religinį tikėjimą. Holokausto, pasirodo, neužteko. Neužteko ir genocido Ruandoje – nepaisant to, kad tarp mačetėmis apsiginklavusių žmogžudžių buvo šventikų. Mažiausiai 300 milijonų žmonių, tarp kurių nemažai vaikų, žuvo nuo raupų XX amžiuje. Tikrai, dievo keliai nežinomi. Panašu, kad patys didžiausi prieštaravimai nėra kliūtis religiniam tikėjimui. Tikėjimo klausimais mes visiškai atitrūkom nuo žemės.

      Žinoma, tikintieji nenustoja tikinti vienas kito, kad dievas nėra atsakingas už žmogaus kančias. Tačiau kaip kitaip mes turime suprasti tvirtinimą, kad dievas visur yra ir viską gali? Kito atsakymo nėra, ir laikas baigti išsisukinėt nuo to. Teodicėjos (dievo pateisinimo) problema sena kaip pasaulis, ir mes turime laikyti ją išspręsta. Jeigu dievas egzistuoja, jis arba negali užkirsti kelio siaubingoms nelaimėms, arba nenori to daryti. Vadinasi, dievas arba bejėgis, arba žiaurus. Šioje vietoje dievobaimingieji skaitytojai puls prie tokio pirueto: negalima vertinti dievo pagal žmogiškus moralės kriterijus. Tačiau kokius gi kriterijus naudoja tikintieji, kad įrodytų viešpaties gerumą? Žinoma, žmogiškus. Dar daugiau, bet koks dievas, kurį jaudina tokios smulkmenos kaip vienos lyties santuoka arba vardai, kuriais jį vadina besimeldžiantys, ne toks jau mįslingas. Jeigu Abraomo dievas egzistuoja, jis nevertas ne tik visatos didumo. Jis nevertas net žmogaus.

      Yra, žinoma, dar vienas atsakymas, protingiausias ir kartu mažiausiai odiozinis: biblijinis dievas – tai žmogaus vaizduotės vaisius. Kaip pastebėjo Ričardas Dokinsas, mes visi esame ateistai Dzeuso ir Toro atžvilgiu. Tik ateistas supranta, kad biblijinis dievas niekuo nesiskiria nuo jų. Ir to pasėkoje tik ateistas gali turėti tiek užuojautos, kad matytų žmogaus skausmo gilumą ir reikšmę. Baisu tai, kad mes pasmerkti mirti ir prarasti viską, kas mums brangu; dvigubai baisiau tai, kad milijonai žmonių be jokio reikalo kenčia visą savo gyvenimą.

      Tas faktas, kad didele dalimi dėl šių kančių tiesiogiai kalta religija – religinis nepakantumas, religiniai karai, religinės fantazijos ir švaistymas ir taip menkų resursų religiniams reikalams – daro ateizmą moraline ir intelektualine būtinybe. Tačiau ši būtinybė stato ateistą į visuomenės periferiją. Atsisakydamas prarasti ryšį su realybe, ateistas tampa atskirtas nuo savo artimųjų iliuzinio pasaulio.

     http://lithuania.left.ru/