Harris Sam. Kas yra ateizmas?
teorija

      Samas Harrisas (g. 1967) - amerikiečių rašytojas, filosofas, religijos kritikas, 2005 m. apdovanotas Amerikos PEN klubo prizu už geriausią negrožinę knygą „Tikėjimo pabaiga” („End of Faith”, 2004). 2006 metais išleido milžiniško populiarumo susilaukusį bestselerį „Laiškas krikščioniškai šaliai” („Letter to a Christian Nation”). Samo Harriso, kaip ir brito Richardo Dawkinso bei amerikiečio Danielio Dennetto knygos perkamos labiau nei kai kurių religinių lyderių raštai. „Religija skaldo žmonių bendriją“, „Auginti vaikus taip, jog jie manytų priklausą kuriai nors tikybinei grupei, yra absurdiškas begėdiškumas“ - štai Samas Harriso žodžiai iš jo parašytų knygų, kurios vadinamos tiesiog lobiu ateistams.


      Kažkur mūsų planetoje vyras ką tik pagrobė mažą mergaitę. Netrukus jis ją išprievartaus, kankins, o po to užmuš. Jei šis siaubingas nusikaltimas vyksta ne dabar, tai jis įvyks po keleto valandų, daugiausia – dienų. Užtikrintai apie tai kalbėti mums leidžia statistiniai dėsniai, valdantys 6 milijardų žmonių gyvenimus. Ta pati statistika tvirtina, kad būtent šiuo momentu mergaitės tėvai tiki, kad visagalis ir mylintis dievas jais rūpinasi.

      Ar jie turi pagrindo tuo tikėti? Ar gerai, kad jie tuo tiki?

      Ne.

      Visa ateizmo esmė slypi šiame atsakyme. Ateizmas – tai ne filosofija, tai net gi ne pasaulėžiūra, tai tik nenoras neigti tai, kas akivaizdu. Deja, mes gyvename pasaulyje, kuriame akivaizdžių dalykų neigimas yra principo reikalas. Akivaizdžius dalykus tenka konstatuoti vėl ir vėl. Akivaizdžius dalykus tenka ginti. Tai nedėkinga užduotis. Ji sukelia kaltinimus egoizmu ir šiurkštumu. Dar daugiau, tai užduotis, kuri ateistui nereikalinga.

      Verta pažymėti, kad niekam netenka skelbti apie save kaip apie ne-astrologą arba ne-alchemiką. Dėl to mes neturime ką pasakyti žmonėms, kurie neigia šių pseudomokslų pagrįstumą. Remiantis šiuo principu, ateizmas – tai terminas, kurio tiesiog neturi būti. Ateizmas – tai natūrali mąstančio žmogaus reakcija į religines dogmas. Ateistas – tai kiekvienas, kuris mano, kad 260 milijonų amerikiečių (87 proc. gyventojų), kurie, pagal apklausų duomenis, niekada neabejoja dievo egzistavimu, turi pateikti jo egzistavimo ir ypač jo gailestingumo įrodymus, turint omeny nesiliaujančias niekuo nekaltų žmonių žūtis, kurių liudininkais mes tampame kiekvieną dieną. Tik ateistas pajėgus įvertinti visą mūsų padėties absurdiškumą. Daugelis iš mūsų tiki dievu, kuris toks pat realus, kaip ir senovės graikų Olimpo dievai. Nei vienas žmogus, nepriklausomai nuo savo nuopelnų, negali pretenduoti į renkamas pareigybes Jungtinėse Valstijose, jeigu viešai nepareikš savo tikėjimo tokio dievo egzistavimu. Didelė dalis to, kas mūsų šalyje vadinama „viešaja politika“, paklūsta tabu ir prietarams, kurie verti viduramžiškos teokratijos. Mūsų situacija apverktina, neatleistina ir baisi. Ji būtų juokinga, jeigu viskas nebūtų pastatyta ant kortos.

      Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas keičiasi ir viskam – ir geram, ir blogam – anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Tėvai netenka vaikų, vaikai netenka tėvų. Vyrai ir moterys netikėtai išsiskiria, kad daugiau niekada nesusitiktų. Draugai atsisveikina paskubomis, neįtardami, kad matosi paskutinį kartą. Mūsų gyvenimas, kiek tik aprėpia akis, yra viena didžiulė netekties drama. Tačiau dauguma žmonių tiki, kad yra priemonė prieš bet kokias netektis. Jeigu mes gyvensime dievobaimingai – nebūtinai pagal etikos, o pagal tam tikrų senovinių tikėjimų ir kodifikuotos elgsenos normas – mes gausime viską, ko norime – po mirties. Kai mūsų kūnai jau nebegali tarnauti mums, mes juos tiesiog nusimetame kaip nereikalingą balastą ir keliaujame į kraštą, kur mūsų laukia visi, kuriuos mes mylėjome gyvendami. Žinoma, per daug racionalūs žmonės ir kitos padugnės liks už šio laimės prieglobsčio slenksčio. Tačiau tie, kurie gyvendami slopino savyje skeptiškumą, galės iki soties tenkintis amžina palaima.

      Mes gyvename pasaulyje sunkiai įsivaizduojamų, stebinančių dalykų – nuo termobranduolinės sintezės energijos, kuri suteikia mūsų saulei šviesą, iki genetinių ir evoliucinių šios šviesos pasekmių, kurios jau milijardus metų vyksta Žemėje – ir prie viso to rojus atitinka pačius smulkmeniškiausius mūsų troškimus su kruizo Karibuose detalumu. Garbės žodis, tai stulbina. Koks nors lengvatikis gali net gi pagalvoti, kad žmogus, bijodamas prarasti viską, kas jam brangu, sukūrė ir rojų, ir jo sergėtoją dievą pagal save patį.

      Pagalvokite apie uraganą „Kotryna“, kuris nusiaubė Naująjį Orleaną. Daugiau kaip tūkstantis žmonių žuvo, dešimtys tūkstančių neteko savo turto ir daugiau kaip milijonas žmonių buvo priversti palikti savo namus. Galima tvirtai pasakyti, kad tuo pat metu, kai uraganas užgriuvo miestą, beveik kiekvienas Naujojo Orleano gyventojas tikėjo visagaliu, visažiniu ir gailestingu dievu. Tačiau kuo gi užsiiminėjo dievas kol uraganas siaubė miestą? Negalėjo gi jis negirdėti maldų tų senų žmonių, kurie ieškojosi išsigelbėjimo nuo vandens palėpėse ir galų gale nuspringo. Visi tie žmonės buvo tikintys. Visi tie padorūs vyrai ir moterys meldėsi visą savo gyvenimą. Tik ateistui užtenka drąsos pripažinti tai, kas akivaizdu: šie nelaimingi žmonės žuvo kalbėdamiesi su įsivaizduojamu draugu.

      Žinoma, apie tai, kad biblinių mastų audra ketina užgriūti Naująjį Orleaną, buvo perspėta ne kartą, ir priemonės, kurių imtasi prieš katastrofą, buvo tragiškai neadekvačios. Tačiau neadekvačios jos buvo tik žiūrint iš mokslo taško. Meteorologinių suvestinių ir palydovų nuotraukų pagalba mokslininkai privertė nebylią gamtą prabilti ir nuspėjo „Kotrynos“ smūgio kryptį. Dievas niekam nepasakė apie savo planus. Jeigu Naujojo Orleano gyventojai būtų visiškai pasitikėję viešpaties gailestingumu, jie būtų sužinoję apie artėjantį mirtinai pavojingą smūgį tik iš pirmų vėjo gūsių. Nepaisant to, kaip rodo „Washington Post“ apklausos rezultatai, 80 proc. pergyvenusių uraganą tvirtina, kad jis tik sustiprino jų tikėjimą dievu.

      Kol „Kotryna“ rijo Naująjį Orleaną, beveik tūkstantis šiitų maldininkų buvo mirtinai sutrypti ant tilto Irake. Nėra abejonių, kad šie maldininkai karštai tikėjo dievu, aprašytu Korane: visas jų gyvenimas buvo pašvęstas neginčytinam jo egzistavimo faktui, jų moterys slėpė veidus nuo jo žvilgsnio, jų tikėjimo broliai reguliariai žudė vienas kitą, gindami jo mokymo savąją interpretaciją. Būtų stebėtina, jeigu nors vienas iš išgyvenusių šioje tragedijoje netektų tikėjimo. Greičiausiai išgyvenusieji įsivaizduoja, kad išsigelbėjo dievo padedami.

      Tik ateistas pilnai mato beribį tikinčiųjų narcisizmą ir saviapgaulę. Tik ateistas supranta, kaip amoralu tikėti tuo, kad vienas ir tas pats gailestingasis dievas išgelbėjo tave nuo katastrofos ir skandino kūdikius jų lopšiuose. Atsisakydamas slėpti žmogaus kančios realumą už saldžios fantazijos apie amžiną palaimą, ateistas aštriai jaučia, kokia brangi yra žmogaus gyvybė ir kaip liūdna tai, kad milijonai žmonių sukelia vienas kitam kančias ir atsisako laimės dėl savo vaizduotės užgaidų.

      Sunku įsivaizduoti, kokio masto katastrofa gali pakirsti religinį tikėjimą. Holokausto, pasirodo, neužteko. Neužteko ir genocido Ruandoje – nepaisant to, kad tarp mačetėmis apsiginklavusių žmogžudžių buvo šventikų. Mažiausiai 300 milijonų žmonių, tarp kurių nemažai vaikų, žuvo nuo raupų XX amžiuje. Tikrai, dievo keliai nežinomi. Panašu, kad patys didžiausi prieštaravimai nėra kliūtis religiniam tikėjimui. Tikėjimo klausimais mes visiškai atitrūkom nuo žemės.

      Žinoma, tikintieji nenustoja tikinti vienas kito, kad dievas nėra atsakingas už žmogaus kančias. Tačiau kaip kitaip mes turime suprasti tvirtinimą, kad dievas visur yra ir viską gali? Kito atsakymo nėra, ir laikas baigti išsisukinėt nuo to. Teodicėjos (dievo pateisinimo) problema sena kaip pasaulis, ir mes turime laikyti ją išspręsta. Jeigu dievas egzistuoja, jis arba negali užkirsti kelio siaubingoms nelaimėms, arba nenori to daryti. Vadinasi, dievas arba bejėgis, arba žiaurus. Šioje vietoje dievobaimingieji skaitytojai puls prie tokio pirueto: negalima vertinti dievo pagal žmogiškus moralės kriterijus. Tačiau kokius gi kriterijus naudoja tikintieji, kad įrodytų viešpaties gerumą? Žinoma, žmogiškus. Dar daugiau, bet koks dievas, kurį jaudina tokios smulkmenos kaip vienos lyties santuoka arba vardai, kuriais jį vadina besimeldžiantys, ne toks jau mįslingas. Jeigu Abraomo dievas egzistuoja, jis nevertas ne tik visatos didumo. Jis nevertas net žmogaus.

      Yra, žinoma, dar vienas atsakymas, protingiausias ir kartu mažiausiai odiozinis: biblijinis dievas – tai žmogaus vaizduotės vaisius. Kaip pastebėjo Ričardas Dokinsas, mes visi esame ateistai Dzeuso ir Toro atžvilgiu. Tik ateistas supranta, kad biblijinis dievas niekuo nesiskiria nuo jų. Ir to pasėkoje tik ateistas gali turėti tiek užuojautos, kad matytų žmogaus skausmo gilumą ir reikšmę. Baisu tai, kad mes pasmerkti mirti ir prarasti viską, kas mums brangu; dvigubai baisiau tai, kad milijonai žmonių be jokio reikalo kenčia visą savo gyvenimą.

      Tas faktas, kad didele dalimi dėl šių kančių tiesiogiai kalta religija – religinis nepakantumas, religiniai karai, religinės fantazijos ir švaistymas ir taip menkų resursų religiniams reikalams – daro ateizmą moraline ir intelektualine būtinybe. Tačiau ši būtinybė stato ateistą į visuomenės periferiją. Atsisakydamas prarasti ryšį su realybe, ateistas tampa atskirtas nuo savo artimųjų iliuzinio pasaulio.

     http://lithuania.left.ru/

 

Komentarai  

 
0 # Dievo neigimasevaldas Y-m-d H:i
aš esu ateistas, bet man patinka ir padeda mintis - tikėjimas, aš kiekvieną rytą pažadu sau, kad susidorosiu su tos dienos problemomis ir jei vienam bus persunku, sutiksiu žmonių kurie padės man jas spręst. Galiu taip daryti tik todėl, kad tikiu, kad tai išsipildys :-). Tą savo tikėjimą gavau iš tikinčių Dievu. Nemanau, kad jie klysta, jie paprasčiausiai mąsto kitaip ir tai jų teisė aš gi dievą neigiu, bet ne jų, o tik savo gyvenime ir man to pakanka.Paprasč iausiai gyvent tikint, kad vysks bus gerai yra linksmiau ir patogiau, na o ką padaryt už tai atsakingu, tai jau kitas reikalas. žinoma pikta kai žmonės žūsta dėl religinių prietarų ar religinės nesantaikos, bet dėl uragano Katrina tikėjimas tikrai nėra kaltas.
 
 
0 # uraganasBitininkas Y-m-d H:i
Kai artėja mirtinas uraganas nieko nedaryti ir tikėti, kad viskas bus gerai?
Yra tikėjimo ribos už kurių tai tampa pavojinga sau ir aplinkiniams, nes neigiama materiali realybė ir grėsmė.
Štai kur problema.
 
 
0 # man geriau tikėtievaldas Y-m-d H:i
manau būti optimistu gerai, daryti ar ne tai nėra tikėjimo problema, bet kai tikiu, kad vyskas baigsis gerai jaučiuos geriau i šansai kad gerai baigsis padidėja, o jei dar i darau, ir nebijau paprašyt pagalbos bo tikiu kad man aną suteiks tai mana šansai da labiau padidej. Galiu prisimint sveika pesimizmą ir visada prisimint, kad blogiausia dar ateity, bet nuo to gyvent nebus labai patogu, nebet tik tos dienos bedos atrodis menkos lyginant su tuo kas manes dar laukia :-) Bet Dievo mano tikėjime nėra, bo ta idėja man leistų vengt atsakomybės. O aš to nenoriu
 
 
-1 # tikėjimasŽ. Y-m-d H:i
Tas tikėjimas, kad viskas bus gerai, yra vadinamas "positive mental attitude" ir vargu ar turi ką nors bendro su tikėjimu į dievą ar kokią nors kitą mitologinę būtybę. Tai ganėtinai plati tema ir tikrai nesiruošiu jos gvildenti čia ir dabar, tačiau man atrodo, kad kiekvieną individą ta "positive mental attitude" veikia savaip. Vieną paskatina veikti, kitą gi - atsipalaiduoti ir nieko nedaryti, nes, juk, „viskas bus gerai“. Todėl kai kam labiau padeda paprasčiausias buvimas nepatenkintu tuo, ką turi/darai dabar, nes tai paskatina imtis veiksmų tam pakeisti, o ne sėdėti ir nieko nedaryti tikint, kad „viskas bus gerai“. Ne tikėjimas atneša teigiamus rezultatus, o loginis mąstymas ir pastangos.
 
 
0 # Tikejimas yra pasaka zmonijai suvaldytiLinas Y-m-d H:i
Tikejimas sukurtas miniai valdyti ir atskirti zmogu nuo zmogaus, zmogu nuo gamtos.
Tikejimas yra panaudojamas karams su isgalvotais priesas. Todel Kryziaus zygiai buvo paremti Dievo vardu ir Kataliku baznycia.

Kaip suvaldyti kvaila zmogu kuris nesuvokia mokslo ir gamtos? Visai paprasta, riversti ji tiketi ir bijoti tuo ko isvis nera.

Todel kvailiai yra tikejimo lyderiu aveles kuriomis galima manipuliuoti.
 
 
0 # Kvailiu pasaulisLukas Y-m-d H:i
Gyvena pasaulyje kur populiarios tokios laidos kaip ,,Vaiduokliu medziotojai" ir dar 1000 tokiu... Kdl tokias zmones ziuri nors ir supranta kad tai netikra? Kdl populiariausia tas kas yra nerealu? Nes zmogus yra per kwailas kad net noretu suprast kaip is tikro yra o ka jau kalbeti apie pati supratima... Religija tik to pavyzdys zmogus susikure fantazija kad jam butu aiskiau to ko nesupranta pwz. kas bus po mirties . Pilnai sutinku su sita teorija ir ji man priimtiniausia is visu kurias kol kas girdejau... Nes kiek galima suptis sawo fantzijose ?
 
 
0 # tikėjimas dar niekoMaikUniversum Y-m-d H:i
Bet tie DEBILIŠKI ritualai tai vėžį varo. nekenčiu bažnyčių ir juodaskvernių. Tegul žmogus tiki bet kuo, man netrukdo, bet kai tai afišuoja ir savo tikėjimą bando primesti kitiems - tai jau problema. IR TAI YRA DIDELĖ PROBLEMA. Dievo vardu priimami debiliški įstatymai, žudomi žmonės ir dar daug blogybių...fuj, nekenčiu durnių.
 
 
0 # xXxElada Y-m-d H:i
Esme, kad viskam turi buti ribos. O ne mintis ''dievas betkokiu atveju pades mums'' ir tokiu atveju nieko nedaro. As asmeniskai esu net lb nusiteikus pries tikinciuosius. Negaliu pakest kai tikintis bando primesti savo tikejima kitiems .tai tikrai kelia agresija. Nepykit, bet teisybe ta kad tikintieji visi lengvabudziai, silpni kvailiai neturintys savo nuomones ir savo gyvenimo...
 
 
0 # ... Y-m-d H:i
o zinot keista jog daugelis mano kad tikintis zmogus yra lengvabudis silpnas ar neturi savo nuomones ar gyvenimo kaip cia kazkas minejo. as esu pankas turiu tvirta poziuri, idealogijas ir gvenimo buda, reiskiu savo nuomones ir idejas, kovoju uz tai. esu laisvas pasirinkimams ir sprendimams niekada negalvoju jog viskas bus gerai ir to nepalieku siaip sau, darau viska kad taip butu nes uz savo gyvenima esu atsakingas tik pats, bet nepaisant to tikiu ir nemanau kad esu prastesnis ar menkesnis uz ta kuris netiki.
 
 
0 # Ne protas, o norasRealistas Y-m-d H:i
Dievą tikima ne protu, o noru, jausmu, išlikimo instinktu. Tai nelabai kilnu, nes tokias savybes turi ir žemesni gyvūnai. Religiją sukūrę ne intelektas, o gyvuliška baimė ir besaikis egoizmas, trokštantis asmeninės "palaimos". Bet šiais laikais žmogus dažnai pasirenka verčiau "karčią" tiesą nei pasaldintas iliuzijas - net JAV, fundamentalaus fanatizmo bastione.