Fašizmas yra specifinė kultūra ir ideologija „mažųjų šeimininkų”, kurie paniškai bijo infliacijos, nedarbo, trokšta tvarkos, griežtos disciplinos ir tapatina save su tauta. Fašizmas nėra populiarus ten, kur nėra didelių nuskurdusių žmonių masių, kurios svajoja tapti mažaisiais biurgeriais ir jaučia, kad turi galią tą svajonę įgyvendinti. Tereikią tik įveikti intelektualus, kurie dažnai nejaučia praktinės disciplinos svarbos, ir socialdemokratus, kurie „temdo” darbininkams protus, neleisdami pajausti prisikeliančios tautos vienybės.

     Fašistinių vizijų elementų esama ir dabartinėje Lietuvoje, nes tai  nėra kokia nors ypatinga ideologija, o veikiau tam tikromis sąlygomis spontaniškai gimstanti idėja. Sunku būtų tvirtinti, ar Mindaugo Murzos vadovaujama ir nuolatos mutuojanti partija yra fašistinė. Veikiau pastebėsime tik išorinius panašumus: simbolikos, paviršutiniško antisemitizmo, mikroimperinių pareiškimų (apie baltų vienybę), tačiau visa tai nevirsta masių kūnu, netampa galia. Jie neturi nei įkvepiančios mitologijos, nei socialinio-ekonominio pagrindo, nei pakankamai charizmatinių lyderių, nei stambių verslininkų palaikymo.

     Kita vertus, fašistinio herojaus modelis yra konstruojamas siekiant atsižvelgti ir į aukščiausius, nepasiekiamus, ir - į prieinamus, pasiekiamus idealus-modelius. Nepasiekiami, fašizmo ideologizuoti herojai buvo Vokietijos imperatorius Frydrichas Didysis ir pats Hitleris. Pasiekiami - naujieji karo didvyriai. kasdienis fašizmo herojus yra beveidis rasės ar tautos didvyris, kuris išryškina didžiųjų herojų veidus.

     Kiekvienas žmogus slepia savyje superego - visuomeninį, nesąmoningą antžmogį, kuris tam tikrais atvejais užgožia asmeninį, racionalų kritiškumą, ir tada ima viešpatauti iracionalūs grupių troškimai. Pabudęs masių žmogus, kaip ir kiekviena pasąmonės realizacija, trokšta malonumų ir juos bando pasiekti pasitelkdamas kokią nors ideologiją. Ji nebūtinai turi būti nacionalsocialistinė, ji gali būti nacionaldemokratinė, nacionalliberalinė ar kokia nors religinė-autoritarinė. Vienas žymiausių fašizmo tyrinėtojų W. Reichas pažymėjo:

     Grynu pavidalu fašismas yra visų racionalių ir paprastam žmogui charakteringų reakcijų visuma. Ne itin išprususio sociologo, kuriam nepakanka drąsos pripažinti didelės iracionalumo reikšmės žmonijos istorijoje, požiūriu fašistinė rasinė teorija tėra tik imperinių siekių atspindys arba, švelniai tariant, „prietaras”.

     Dėl to, teigia Reichas, fašizmu negalima kaltinti vien tik pavienių autoritarinių asmenybių ar diktatorių. Jis rašo:

     Apskritai dabar tapo aišku, kad fašizmas nėra kokio nors Hitlerio ar Musolinio rankų darbas, o masių žmogaus iracionalios struktūros išraiška.

     Ir labai dažnai – tai biologinis, gimininius ryšius išaukštinantis misticizmas. Masių psichologija užgniaužia natūralius seksualinius asmens siekius, juos sublimuoja, teikia seksualinio pasitenkinimo pakaitalą – vizualiai regimą galią, demonstruojamą mitingais, maršais, viešomis kalbomis. Šiuolaikinė psichoanalitika pažymi, kad dalyvavimas tokios galios masinėse realizacijose, euforijose gali būti seksualinio nepasitenkinimo kultūrinė sublimacija, orgazmo pakaitalas, o ideologija šį transformuotą seksualinį malonumą įprasmina.

     Būti tikru fašistu, vadinasi, totaliai susitapatinti, susilieti su tvarkingu, disciplinuotu orgazminės euforijos siekiančiu masių kūnu. Geriausiais fašistais tapdavo nepastebimieji šio pasaulio žmonės – amžinieji seržantai: smulkūs savininkai, smulkieji ūkininkai, tarnautojai, metodines nuorodas sąžiningai vykdantys mokytojai, žodžiu, - vidutiniai XX a. pradžios piliečiai. Būtent jie pirmą kartą istorijoje pabandė paimti valdžią į savo rankas, susitvarkyti su infliacija, nedarbu, nusikalstamumu. Ir kai vidutinis biurgeris, smulkusis savininkas, nepastebimasis viršininkas, vedinas nacionalinio pasididžiavimo ir amžinosios tvarkos idėjų, pirmą kartą pasiekė valdžią – gimė fašizmas.

     Analogišką fašizmo istoriją (nebūtinai pasibaigusią valdžios paėmimu) pastebėsime Italijoje, Rumunijoje, Lietuvoje. Amžinieji seržantai, smulkieji, mažieji tvarką bei valdingumą pamėgę šeimininkai kaip niekas kitas perprato masių psichologiją ir gebėjo ją valdyti. Ir kai amžinieji jefreitoriai pajuto, kad jie, sąžiningiausi iš žmonių, pagaliau tampa svarbiausiais istorijos dalyviais, jie ėmė ieškoti mases jungiančios, intelekto nevarginančios idėjos. Ja tapo nacijos kraujas ir žemė.

     Hitleris, tipiškas biurgeris, rasistas, valdomas iracionalių geismų ir masių lūkesčių, didžiausia savo vizija, politinės veiklos leitmotyvu pavertė kraujo viziją. Rasistinis kraujo simbolizmas persmelkia visą Mein Kampf. Šio kūrinio pradžioje rašoma:

     Vokiečių Austrija bet kokiu atveju turi grįžti į didžiosios vokiečių metropolijos glėbį. Ir visai ne dėl ūkinių priežasčių. Ne. Net jei tai ūkiniu požiūriu būtų nereikšminga, dar daugiau, net kenksminga, vis dėlto toks susivienijimas yra būtinas. Vienas kraujas – viena valstybė!

     Taip vidinius instinktus, geidulius, užgniaužtus pasąmoninius simbolius, metaforiškai išreiškiamus „kraujo“ įvaizdžiu, Hitleris sutapatina su valstybės idėja. Tolesnės šio kūrinio dalys tik stiprina psichologinį stipriausių jausmų ir biurgerio svajonių tapatinimą su valstybe. pastebimas savotiškas personifikuotas narcisizmas, kai susvetimėjusi „aš“ dalis yra suvokiama kaip nacija ir valstybė. Kai mases užvaldo panaši idėja – lauk nacionalsocializmo.

     Norint patirti tikrojo fašizmo pasaulėjautą, rekonstruoti jo emocija, svarbu pajusti didžiulį malonumą, kurį sukelia tvarka ir geležinis disciplinos pulsas, pajusti pasididžiavimą savo tautiečių pergalėmis, nepakantą visiems, kas didina sumaištį, pasmerkti nepritapusius prie nacijos kūno svetimkūnius: svetimtaučius sukčius (tradiciškai – žydus), neregimus „masonus“, čigonus, tvarkos nejaučiančius rusus, kosmopolitinius džiazo, elitinio meno gerbėjus, anarchistus laisvamanius, ir žemės ir kraujo vardu vykdyti teisingumą. Kiekvienas tokio susitapatinimo momentas atstoja seksualinį pasitenkinimą, leidžia pajusti veiksmo galią, verčia didžiuotis atrasta mistine nacijos jėga.

     Neretai fašizmas tautiškumą sutapatina su pagonišku religingumu. Reichas vienas pirmųjų išplėtojo originalią masinio geismo teoriją ir ją taikė fašizmo aiškinimui. Minia patenkina nesąmoningą seksualinį geismą, o iracionalius minios žmogaus troškimus kuo geriausiai tenkina fašizmo postuluojami lūkesčiai. Reichas teigia:

     Be to, mes turime žymiai daugiau liudijimų, kurie leidžia mums suprasti orgazminius žmogaus polinkius, todėl mes jau pradėjome intuityviai suvokti, kad fašistinis misticizmas yra orgazminio geismo forma, kurią apriboja mistiniai iškraipymai bei nuslopintas natūralus seksualumas.

     Seksualinės energetikos teiginiai, kurie taikomi fašizmui aptarti, šiandien yra labiau pagrįsti nei prieš dešimtmetį. Tvarkingų, gebančių dirbti ir keisti pasaulį masių (ne valkatų, ne seksualinių mažumų, ne nuskurdusiųjų ir nuskriaustųjų) siekių seksualinė-energertinė neapibrėžtis skatino ieškoti ir kurti įvairius šią energetiką konkretizuojančius simbolius. Tokiu simboliu paprastai tampa vadas – fiureris, kuris yra tapatinamas su tauta bei valstybe.

     Tačiau ne tik vadas, kiekvienas sąžiningas ir tikintis savo idėjomis fašistas yra fiureris. Tikras fašistas nemėgsta sėdėti užsisklendęs ir mąstyti, jis visada su masėmis, įsiliejęs į jas. Jo kūnas ir drabužiai visada švarūs, pasak Frommo, nekrofiliškai tvarkingi, jis mėgsta atletiškus, trumpai apsikirpusius jaunuolius ir sveikas, lytiškai tęsti naciją pajėgias moteris. Tokias fašisto svajones išreiškia nacistinės Vokietijos skulptūros, grožinė literatūra, muzika, patvari ir ilgaamžė architektūra. Čia viskas skaidru, aišku, neįmantru ir suprantama žmonėms. Fašizmas nemėgsta nuskriaustųjų ir pažemintųjų psichologijos, maldingos ir atgailaujančios religinės kultūros, kritiškų ir skeptiškų, kiekvieną verčiančių mąstyti intelektualų.

     Iš: Propaganda. Metodinė priemonė. Sudarė Gintautas Mažeikis. - Š.: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006.