Mokykloje, universitete ir darbe kopiame tariamais laiptais aukštyn. Tačiau tikslesnis vaizdas iš tiesų būtų bėgimo takas, kuriame žūtbūtinėse lenktynėse nuolatos rungtyniautume su kitais. Nesvarbu, kur tai veda ir kur galų gale yra finišas, šiose lenktynėse svarbiausia nepaliaujamai pirmauti. Šiuolaikinė liberalioji teorija leidžia viską, turima omeny, kojos pakišimas kitam yra mažiausia, ką gali padaryti vardan savo priartėjimo prie (niekad nepasiekiamo) finišo. Šiame take tu esi vienas (vienišas) ir dalyvauji kiekvieno kovoje prieš visus. Tave nuolatos supa konkurencija ir tu esi jos procesų dalis. Nedrįsk suklupti, perkąsk gerklę kitam ir lipk aukštyn. Gamta, kartu su žmonija, sutvarkyta pagal Darwino dėsnius...Išlieka geriausieji. Ši rungtyniavimo manija baigia apimti ir kontroliuoti beveik kiekvieną gyvenimo sferą. Tačiau tikrai ne kiekvieną. Ir tos vis dar „užsilikusios“ erdvės be lenktynių byloja, kad rungtyniavimas ne visada buvo toks paplitęs.
Žiūrint labai primityviai, žmogaus veikla ir poreikių tenkinimas operuoja per dvi išskiriamas sritis – per valdžios bei visas kitas valstybines institucijas (įskaitant universitetą, mokyklą ir darbą) arba nepriklausomai nuo jokių oficialiai įtvirtintų sektorių, t.y., per tarp žmonių egzistuojančius tarpusavio santykius, kuriuose nėra susiformavusi valdžios santykių įtaka. Pagal pirmąjį variantą: tau reikia pinigų – eini dirbti, nori dalyvauti kultūriniame gyvenime – eini į teatrą ar parodą ir t.t., nori įgauti išsilavinimą – eini į mokyklą ar universitetą. Visa tai yra bendra(darbia)vimas su valstybinėmis institucijomis, paremtomis ir sukonstruotomis pagal hierarchijos laiptus, ant kurių tu kas dieną stumdaisi dėl pozicijos. Tačiau yra daugybė kitų pavyzdžių, atskleidžiančių žmogaus kitokią elgseną. Pradedant draugo prašymu padėti nelaimėje ir baigiant didesnio masto solidarumo veiksmais kaip benefisai ar tarptautinė pagalba. Visi tie pavyzdžiai parodo mūsų prigimtinį polinkį padėti vienas kitam. Tai yra visų gyvų būtybių prigimtinis santykio su pasauliu faktorius.
Padėjimas vienas kitam arba bendro tikslo siekimas kartu vadinamas bendradarbiavimu arba tarpusavio pagalba. Tai galima daryti dėl daugybės motyvuotų priežasčių, kurių čia nevardinsiu, o pabandysiu atkreipti dėmesį į jų kilmę ir pateikti keletą pavyzdžių.
Pirmosios žmonių civilizacijos pradėjo vystytis kai žmonės pradėjo organizuotis ir veikti kartu, kad apsisaugotų nuo stichijų. Kaip pavyzdys tinka pirmosios tarpupio civilizacijos. Dviejų supančių upių sukeliamos nelaimės neleido žmonėms ramiai greta jų gyventi, kol jie nesusivienijo bendram tikslui – stichijos sutramdymui. Pradėjus statyti užtvankas ir irigacijos sistemas tose vietovėse pradėjo plėtotis stipresni ir platesni žmonių tarpusavio ryšiai, skatinę civilizacijos vystimąsi.
Bandant apibrėžti stichiją, ją galima pavadinti tiesiog grėsme paversti gyvenimą mažiau tenkinančiu ar nepilnavertišku. Žmogus jaučia gyvenantis nepilnavertišką gyvenimą kai negali jo laisvai kurti ir kontroliuoti, kai yra priklausomas nuo išorinių jėgų, reguliariai ar bet kada galinčių (nepriklausomai nuo žmogaus norų) jo gyvenimą stipriai įtakoti teigiama/neigiama linkme, t.y., ribojančių ar apskritai atimančių galimybę laisvai kurti. Šiuolaikinė moderni žmonijos stichija – valdžios santykiai ir jų sukurtos valdžios institucijos.
Kiekvienas, kuris lenktynėse nėra pirmaujantis, diferencijuotoje visuomenėje užima žemesnę padėtį ir, vėlgi, pagal modernios visuomenės dėsnius, mažiau įtakoja kitus žmones. Tuo tarpu pirmaujantieji, t.y., tie, kurie stovi ant aukščiausių laiptelių, atvirkščiai, užima „aukštą padėtį“ ir turi santykinės įtakos visiems stovintiems ant daugybės žemiau esančių laiptelių. Kiekvieno laipto erdvė ribota – kiekvieno naujoko atėjimas reiškia kažkurio senbuvio kopimą aukščiau arba kritimą žemiau. Viską sujungus ir atsižvelgus į šiuolaikinės demokratinės visuomenės struktūrą, akivaizdu, kad Darwino kova už būvį, o kitaip – kiekvieno kova prieš visus (ir atvirkščiai), veikia siekiant didesnio dominavimo. Kuo daugiau savo dispozicijoje turima įtakos, tuo stipresni dominavimo santykiai įsivyrauja tarp žmonių.
Tačiau ne paslaptis, jog dominavimo kilmė – agresija ir smurtas. Pavyzdžiui, viduramžių bendruomenės, atsirandant naujesniems ginklams ir taip stiprėjant agresorių galiai, negalėjo apsiginti nuo grėsmės iš išorės. Taip susikūrė tam tikros žmonių grupės, įgavusios fizinę galią ir galėjusios padėti apsiginti. Tuo būdu susiformavo atskira šių gynėjų visuomenės dalis. Tačiau laikui bėgant ši grupė keitėsi. Priimant bendrus, visus bendruomenės narius liečiančius sprendimus, „gynėjai“ pradėjo naudotis savo fiziniu pranašumu, kad pasiektų savų tikslų. Taip jie tapo dominuojančia bendruomenės dalimi.
Modernus varžymasis – socialinė diferenciacija. Savaime suprantama, kur egzistuoja rungtyniavimas, visada yra ir laimėtojų, ir pralaimėtojų. Tačiau šis procesas nebėra natūralus net pagal savo sudedamąsias dalis. Visuomenės evoliucija yra sąmoningai organizuojama ir tam kuriamos net statistikos nustatyti abiejų grupių – laimėtojų ir pralaimėtojų – skaičiui. Su tuo susidūręs yra tikriausiai kiekvienas. Pavyzdžiui, universitete, kur yra ribotas priimamų studentų skaičius, arba formuojant šalies vyriausybę: šalies parlamente arba seime yra ribotas kandidatų skaičius. Tam tikros (dominuojančios) žmonių grupės turi tikslą – užtikrinti tęstinumą, kuris, be sąmoningo bandymo jį palaikyti, tikriausiai neegzistuotų. Visuomenės evoliucija turi kryptį, kurią koreguoja tik išskirtinės visuomenės grupės. Kad užtikrintų tęstinumą, šios grupės rūpinasi savo „palikuonimis“, kurie sektų pirmtakų pėdomis. Anksčiau tai buvo stipriai įtakojama giminės ryšių. Dabar liberalūs revoliucionieriai pasiekė, kad bent oficialiai prie dominuojančių grupės gali prisijungti bet kas, norintis tai pasiekti ir turintis tam potencialą. Tačiau ties čia ir buvo padėtas taškas tolesniam visuomenės saviemancipacijos progresui. Žmonių sąmonėje sukurtas suvokimas, jog jų gyvenimai keisis tik tada, kai tam suteiks galimybę valdantieji. (Įstatymai seniai prasiveržė ir į asmenines žmonių gyvenimo sferas). Taigi, norėdamas tapti vienu/a iš tų, kurie turi įtakos ir gali kažką reikšmingesnio pakeisti, privalai varžytis, kad prisijungtum prie galingųjų grupės. Šiam procesui iš esmės yra tiesiog įjungtas „variklis“, kuriuo galima laikyti sąmonės suformavimą ir dėl kurio varžymasis jau veikia automatiškai.
Darvino teoriją, teigusią, jog nuolatinis varžymasis yra esminis žmonijos ir visos gamtos evoliucijos bei bet kokio tobulėjimo principas, bandęs paneigti Kropotkinas puikiai suvokė, kad žmonių gyvenimai gali keistis ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, bendra žmonių organizacija, veikianti pagal abipusės pagalbos principą. Jis teigė, kad savitarpio pagalba yra prigimtinė žmogaus elgsena ir kad jai egzistuojant nereiktų jokių valdovų, kurie turėtų žmonių gyvenimus daryti geresniais, nes jų pačių (žmonių) laisva organizacija būtų daug „kokybiškesnė“, kadangi veikdama pagal konsensusą galėtų tenkinti visus bendruomenės narius. Tačiau tai labai puikiai supranta ir dominuojantys ir, žinoma, į tai reaguoja (koreguodami visuomenės evoliucijos kryptį). Čia puikiai savo paskirtį atlieka „skaldyk ir valdyk“ principas. Visuomenės skaidomos i minimalias sudedamąsias dalis, t.y., į individus, tarp kurių egzistuoja vis mažesnis ryšys ir kurie vis mažiau vienas kitą supranta. Dabar matydamas problemą žmogus neina apie ją pasikalbėti ir ieškoti išeities kartu su savo aplinkiniais. Bendruomenė ar bent jau tam tikras bendruomeninis jausmas nebeegzistuoja. Dabar, norėdamas pašalinti problemą, žmogus eina prašyti pas viršesniuosius, nes kažką keičia tik dominuojantys kadangi tik ši žmonių grupė turi įtakos, dėl kurios taip ilgai varžėsi...
Teiginys, jog tapome kone visiškai priklausomai nuo sprendimų, priimamų už uždarų durų, nebėra naujas. Atstovaujamoji demokratija? Taip, atstovaujamoji. Tik klausimas – kas čia ką atstovauja. Ar šimtas keturiasdešimt keturi tris milijonus ar trys milijonai šimtą keturiasdešimt keturis?
Nebėk!
nebek.hardcore.lt
