Albert Michael „Parekonas kaip utopija ir būtinybė”
teorija

     Siūlome jums lenkų žurnalisto Mariuszo Doszyno interviu su vienu įspūdingiausių amerikiečių aktyvistų, alternatyvios utopinės ekonomikos – Parekono kūrėju, laisvosios rinkos kritiku, alternatyvios žiniasklaidos propaguotoju Michaeliu Albertu.

         Esate rinkos panaikinimo šalininkas. Lenkijoje, turinčioje centrinio planavimo patirtį, žmonės tokį požiūrį laiko erezija. Ar galėtumėte paaiškinti savo požiūrį?

       Faktas, kad centrinis planavimas buvo košmariškas, nėra argumentas, palaikantis rinką, bet tik argumentas prieš centrinį planavimą. Jei vienas daiktas yra nuodingas, jūs neskubate čiupti antro daikto, lyg jis būtų labai maistingas – patikrinate jo savybes nepaisydami to, kad ką tik numetėte pirmą daiktą. Abu daiktai gali būti nuodingi.

       Būtent taip yra su rinka ir centriniu planavimu – abu šie perskirstymo būdai yra nuodingi žmogaus gerovei ir vystymuisi, nes abu visuomenę suskirsto atitinkamai į koordinatorių/darbininkų ir į valdytojų/darbuotojų klases. Lenkijoje buvo centrinis planavimas, klaiki ekonominė sistema, tas tiesa. Bet Jugoslavijoje ekonominis gyvenimas irgi buvo klaikus, nors ten buvo rinka ir jokio centrinio planavimo.

       Iš esmės rinka yra ydinga dėl aibės priežasčių. Net nekalbant apie privačią nuosavybę, kuri apsunkina priekaištus rinkai ir sukelia dar daugiau problemų, rinka primeta antisocialius požiūrius ir elgesį pardavėjams bei pirkėjams, garantuoja produkciją pertekliui, o ne naudojimui ir pasitenkinimui, skatina atsirasti prekių, kurių vartojimo poveikis neatitinka pardavėjo ir pirkėjo poreikių (tai supras tie, kurie yra susidūrę su užterštumo ar šalutinio poveikio problemomis), neatitinka kainos, užtikrina privataus skonio ir pasirinkimo asimetriją visuomeniniams poreikiams net tuo atveju, kai privatūs poreikiai sukelia daugiau neigiamų padarinių, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, yra orientuoti į laikinumą, primeta klasinį pasidalijimą ir klasinę valdžią.

       Maža to, nėra jokio pagrindo kęsti tokių problemų buvimo. Mes nesirenkame rinkų vien dėl to, kad šlykštimės centriniu planavimu, kaip nesirinktume arseno savo kavai ar arbatai, jei žinotume, kad tas dirbtinis saldiklis kenkia mūsų sveikatai. Ir man ši analogija svarbi, nes kad ir koks blogas būtų centrinis planavimas, rinkos yra daug blogesnės. (Jei tai skamba keistai, prisiminkite, kad Lenkijoje buvo ne tik centrinis planavimas, bet ir žiaurus autoritarinis režimas, ir didžiausią košmarą senojoje visuomenėje kėlė pastaroji, o ne pirmoji priežastis.) Priežastis nesiekti laisvosios rinkos yra ta, kad galima vietoj jos siekti kitų paskirstymo priemonių. Siekdami geresnio ekonominio paskirstymo, mes renkamės dalyvaujančiųjų planavimą.

        Daug žmonių Lenkijoje sako, jog rinkos yra blogis, bet vis dėlto jos yra veiksmingesnės. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mano, kad kitos ekonominės sistemos nebūtų tokios efektyvios?

       Na, pirmiausia rinkos nėra efektyvios. Jei svarbiausia ar net vienintele vertybe nelaikome didėjančio mažumos pelno, nėra efektyvu, kad apie 80 procentų gyventojų kenčia klaikius nepriteklius. Neefektyvu aukoti daugumos gyventojų sveikatą ir gerovę keliant pelną. Neefektyvu kenkti aplinkai ir taip toliau.

       Efektyvumas reiškia geidžiamų tikslų pasiekimą neiššvaistant lėšų ar neprasiskolinant, nes tai daro mums žalą. Rinkos teikia pelną savininkams, aukodamos viešąją gerovę, darbuotojų sveikatą ir t.t. Savininkams nusispjauti į tokius nuostolius. Taigi, vertinant iš savininko pozicijų, rinkos sistema yra efektyvi, kaip ir vergija, vergvaldžių loginiu ir moraliniu požiūriu, buvo efektyvi, nes jiems nerūpėjo vergų padėtis. Bet kitiems iš mūsų rinkos nėra tik neefektyvios, jos tiesiog siaubingai neefektyvios. Jos pasiekia naudos ne mūsų interesams – iš tiesų jų tikslai pažeidžia mūsų interesus – ir joms švaistomi pinigai, kuriuos mes laikome būtinus savo galimybėms plėsti, aplinkai apsaugoti ir pan. <...>

       Kita vertus, vadinamoji nuostabiai efektyvi rinka, kurią taip sveikina propaganda, faktiškai iškraipo visų prekių ir paslaugų kainas, veikia puoselėdama amoraliai ribotus tikslus, o jos institucijos mindo vertybes, kurias branginame, taip pat mūsų sveikatą ir išlikimą. Įsigalėjęs įspūdis, jog rinka yra mažų mažiausiai efektyvi, yra ženklas to, kaip galingai mūsų švietimo sistema ir žiniasklaida sujaukia mūsų gyvenimo supratimą.

      Poveikis to, ką dabar įprasta vadinti „globalizacija“, bet geriau būtų vadinti „investuotojų teisių derinimu“, dabar itin ryškus Lenkijoje. Pavyzdžiui, Hyundai nusprendė statyti naujas gamyklas Slovakijoje, o ne Lenkijoje. Taip atsitiko dėl to, kad atlyginimai Slovakijoje yra mažesni, o profsąjungos tylesnės. Ką pasiūlytumėte žmonėms Lenkijoje, kurie nori pasipriešinti tokios „globalizacijos“ procesams? Ar yra kokių nors galimybių pasiekti pokyčių, kai kitose regiono šalyse neoliberalios reformos daromos itin sparčiais tempais?

       Tiesą sakant, negaliu pasiūlyti Lenkijos žmonėms, kaip geriausia jiems būtų organizuotis. Tai visiškai skiriasi nuo konteksto, kuris man yra pažįstamas, o tai, kas strategiškai svarbiausia, visada labai priklauso nuo konteksto. Nors kai kas yra universalu. Svarbu ugdyti platų supratimą apie tai, kokių tikslų siekia judėjimai. Svarbu kuo labiau plėsti tą supratimą. Reikia bendrų įsipareigojimų ir siekių agituoti ir organizuotis, taip pat rengti demonstracijas, kelti socialinio pobūdžio reikalavimus elitui ir priversti nusileisti. O kokių reikalavimų turi kelti atsiradęs judėjimas, galintis išspausti tam tikrų pokyčių – ir kokio tipo ryšius su kitų regiono šalių judėjimais gali megzti judėjimas Lenkijoje, kaip tai būtų galima įvykdyti, man siūlyti nedera.

       Jūs ir Robinas Hahnelis sukūrėte ekonominio dalyvavimo sistemą (parekoną, Parecon – participatory economic system). Ši ekonominė sistema yra paremta tokiomis vertybėmis, kaip lygybė, solidarumas, atlygis už pastangas ir pasiaukojimą bei savivalda. Ar galite paaiškinti pagrindines parekono idėjas?

       Parekonas – tai tokia ekonominė sistema, kurioje gamyba (ir vartojimas) turi atitikti visų poreikius ir suteikti potencialo visiems, o ne leisti pelnytis mažumai; kainos turi atitikti realius socialinius kaštus ir pelną, taigi viskas paskirstoma remiantis šios dienos situacija. Parekono žmonės laisvai gali pasirinkti, kokio tikslo siekti ir kiek sąnaudų išeikvoti; parekonas nešvaisto, nežeidžia vertybių ar žmonėms brangių aspiracijų. Kitaip tariant, parekonas yra išties veiksmingas ne žvelgiant trumparegėmis elito akimis, o informuotų visuomenės narių akimis. Vėlgi tai ne galutinis modelis, bet siekis, kuris bus pozityviai išspręstas, jei žmonės plėtos jį toliau, tikrins šio modelio pritaikomumą sau.

       Trumpai tariant, siūlomą ekonominę sistemą, parekoną, apibrėžia keli esminiai institutai: 

       Darbuotojų ir vartotojų tarybos ir tarybų federacijos. Šių tarybų ir tarybų federacijų viduje atliekamų sprendimų metodais ir procedūromis siekiama paskirstyti kiekvienam dalyviui įtaką daromiems sprendimams proporcingai tam, kiek tą dalyvį tie sprendimai lies.

       Atitinkamai vietoj korporacinio darbo pasidalijimo, kai apie 20 procentų gyventojų monopolizuoja galią, patogesnes darbo ir gyvenimo sąlygas, o likusieji 80 procentų paliekami vykdyti tik mechanines, nuobodžias, dažnai pavojingas, mažiau pasitenkinimo ir galios (empowering) jausmo teikiančias užduotis, parekonas siūlo tai, kas vadinama subalansuotais vaidmenų kompleksais (balanced job complexes). Kiekvieno parekono darbuotojo įsipareigojimai ir užduotys pasiskirsto į malonesnes ir nemalonesnes, teikiančias daugiau ir mažiau galios jausmo. Apskritai visi vaidmenys parekone yra lygiaverčiai galios aspektu. Mes nesame suskirstyti į koordinatorių klasę – tokia anksčiau Lenkijoje buvo valdančioji klasė – ir darbininkų klasę. Šitą klasinę hierarchiją eliminuoti gali lygybę ir teisingumą atspindintis darbo pasidalijimas.

       Taip pat atlygis už pastangas ir pasiaukojimą. Pajamas mums garantuoja sunkus ir varginantis darbas (nors tai yra subalansuota), bet ne turtai, ne valdžia ir netgi ne išdirbis.

       Ir galų gale, jei rinka ir/arba centrinis planavimas iš esmės kenkia tarybų savivaldai, griauna subalansuotus vaidmenų kompleksus ir atmeta atlygio už pastangas ir pasiaukojimą galimybę – ir jei jie iškraipo kainas, didina atskirtis tarp klasių, primeta antisocialines motyvacijas ir kitaip įrodo savo sugedimą – norėdamas užimti jos vietą, parekonas pasinaudoja dalyvaujančiųjų planavimu, kai darbininkų ir vartotojų tarybose kooperatyviai deramasi dėl ekonominio paskirstymo tarp visų savivaldžių darbuotojų bei kainų, atspindinčių realius socialinius kaštus bei pelną.

       Kaip jūs jau pastebėjote, tvirtinu, kad parekonas ne tik efektyviai patenkina poreikius ir plėtoja galimybes, kaip ankstyvesnės ekonominės sistemos, bet tai darydamas dargi skatina solidarumą, įvairovę, lygybę ir savivaldą. Tai dramatiškai kontrastinga dabartinėms ekonominėms sistemoms, kurios įgalina turtėti mažumą daugumos sąskaita, kartu skatina antisocialumą, homogeniškumą, milžinišką nelygybę, primeta šiurkščius autoritarinius sprendimus.

       Kaip tokią naują ekonominę sistemą – parekoną – iškovoti? Reikia labai plačių ir pasiaukojusių judėjimų, kurių organizavimosi šerdimi taptų darbuotojų ir vartotojų tarybos, reikia, kad daug projektų ir firmų veiktų ir eksperimentuotų pagal parekono principą – taip būtų galima iškovoti daug pokyčių, pamažu gerinant jų klientų gyvenimą, taip pat didinant dalyvaujančiųjų judėjimų galias ir įsipareigojimus – taip pagaliau kartu galėtume perimti ekonominį valdymą. Tai, kas neseniai nutiko Argentinoje, kurioje buvo stiprių judėjimų su aiškiais tikslais, rodo, kokie yra esminiai šio proceso elementai.

       Yra nuomonių, kad situacija Lenkijoje panašėja į padėtį Argentinoje ar Brazilijoje. Apie 60 procentų žmonių gyvena skurde. Dideliuose miestuose (pavyzdžiui, Šcecine, Krokuvoje) vargšų rajonai artėja prie tokios padėties, kai žmonės gyvena nišose. Jau nekalbant apie korupciją, kuri yra milžiniška. Ar manote, kad Lenkijoje galėtų pasikartoti Argentinos scenarijus?

       Aš manau, kad tiek Rytų Europoje, tiek Sovietų Sąjungoje visuomenė manė, jog perėjimas iš senosios sistemos (kurią vadinu koordinuota ekonomika, ir kuri taip pat buvo prisišliejusi prie autoritarinės politinės sistemos) reikš tapimą panašiomis į, tarkim, Ispaniją, Italiją ar Kanadą. Dabar žmonės šiose šalyse ima galvoti, jog jie atsidūrė šalia Brazilijos ar Argentinos, bet aš manau, kad Gvatemala būtų barometras, geriau atspindintis daugumos Rytų bloko šalių padėtį.

       Jei klausiate, ar žmonės Lenkijoje greitai ims maištauti prieš savo gyvenimo sąlygas taip pat aktyviai, kaip argentiniečiai ar balsuos kaip brazilai (jau antrą kartą išsirinkę Lula da Silva, ginantį gyventojų daugumos interesus – K. P.), aš nežinau, bet viliuosi. Ir aš manau, kad jie nueis dar toliau.

       Padėjote įkurti „South and press“, „Z magazine“ ir „Z Net“. Kokių patarimų duotumėte Lenkijos žmonėms, kurie norėtų kurti alternatyvią žiniasklaidą? Jūsų nuomone, ko reikėtų vengti ir kas yra svarbiausia?

       Sunku atsakyti, nes skiriasi kontekstai. Aš manau, yra kai kas panašaus. Turėti alternatyvią žiniasklaidą, mano nuomone, yra svarbu dėl to, kad taip galima plėtoti projektus lygiagrečiai su vertybėmis – todėl tų projektų veikla neprieštarauja tavo siekiams.

       Taigi negalima mėgdžioti oficiozinių institucijų, bet reikia vietoj to mėginti kurti naujas institucijas su naujomis struktūromis, įkūnijančias mūsų vertybes – tai reiškia projektų, inkorporuojančių parekono struktūras ir normas, kūrimą. Taigi aš galėčiau rekomenduoti alternatyvioms institucijoms balansuotus vaidmenų kompleksus, savivaldą, atlygį už pastangas ir pasiaukojimą, ir t.t. Tose institucijose, apie kurias užsiminėte, mes nepaisydami išteklių trūkumo, pritaikėme parekoną. Manau, jog tai gali būti taip pat padaryta bet kur kitur.

       Parengė Kasparas Pocius

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti