Daugelį lietuvių mąstytojų, kalbėtojų ir komentatorių, ypač dešiniųjų, vienija mažytis negebėjimas suprasti, kur slypi nepasitikėjimo JAV ir kartais atviros paniekos jai priežastys. Keista, kad dažniausiai tų priežasčių ieškoma ne ten, kur jos slypi iš tikrųjų. Nuo sovietmečio išsaugojome tikėjimą, kad laimėtojai neklysta, ir turime polinkį užčiaupti burnas, nors likusioji pasaulio dalis daužytų galvą sieną, kritikuodami, protestuodami, prieštaraudami.
Pirmiausia reikia kritikuoti patį žodį „antiamerikietiškumas“. Priešdėlis anti- dažniausiai yra vartojamas apibrėžiant priešiškumą totalitariniams ar autoritariniams režimams (antifašizmas, antikomunizmas) ir su nedidele išimtimi – antisemitizmu (nors šio reiškinio šaknis reikėtų tyrinėti plačiau, bet tai puikiai daro autoritetingesni autoriai) nevartojamas apibrėžiant priešiškumą atskiroms šalims – nes to ir nėra. Realaus antiamerikietiškumo irgi nėra, šį reiškinį sukūrė patys JAV intelektualai, tai yra puikiai aprašęs pats Noamas Chomsky. Tokia viktimizacija (aukos vaidmens prisiėmimas), kaip įrodo sociologai, yra vienas iš būdų konstruoti konservatyvų nacionalizmą ir kurstyti revanšistines nuotaikas arba užuojautą, paremtą vergišku nuolankumu.
Tai daryti dabar JAV labiausiai sekasi Rytų Europoje. Likusioji pasaulio dalis, nepatyrusi komunizmo ir nesupratusi JAV kaip panacėjos vaidmens, kritiškai analizavo pasaulio situaciją, matė ir Afganistano, ir Vietnamo karus, ir Budapeštą su Praha, ir Paryžių, ir Staliną, ir Reaganą. Tie žmonės Vakarų Europoje, pačiose JAV ir kitur, kurie dabar yra aktyviausi Amerikos priešininkai, labai gerai suprato, kad Sovietų Sąjunga ir Amerika yra ne ideologinės priešės, o Siamo dvynės, kad propagandiniai mechanizmai abiejose supervalstybėse slepia didelius, Niurnberge nagrinietiems prilygstančius karinius nusikaltimus, žmogaus laisvių suvaržymus. O mes tuo metu gaudėme kiekvieną Amerikos balso žodį, sveikinome JAV agresiją Nikaragvoje, beprotiškus žvaigždžių karų projektus, nes žinojome, jog viskas daroma tam, kad žlugtų Sovietų Sąjunga.
Dabar jos jau nėra, bet mes turime naują mylimą šeimininką ir naujus jo priešus, kurie būtinai turėjo tapti ir mūsų priešais. Tokios didžiosios politikos taisyklės. Bet kadangi dabar gyvename demokratinėje visuomenėje ir kalbame apie pilietinę, turime teisę žvelgti į pasaulį ne tik griežtai skirstydami žmones ar valstybes į draugus ir priešus, bet ir lygindami juos, ieškodami demokratiškesnių, humanizmui ir laisvei įgyvendinti geriausių variantų.
Naujasis „antiamerikietiškumas“ – tai ne (tik) JAV, bet Vakarų imperializmo, kapitalistinės globalizacijos, karą sėjančių tarptautinių aljansų kritika, gimusi visai neseniai – jau po SSRS žlugimo. Jokia nostalgija SSRS tam įtakos neturėjo – nebent nostalgija gerovės valstybei, prarytai kapitalizmo vergvaldžių, didžiųjų korporacijų ir tarptautinių bankų. JAV čia suprantama ne kaip tauta ar valstybė, bet kaip skandalingu keliu į valdžią atėjusio Georgo W. Busho administracijos klika, vykdanti beviltišką ir kartu pavojingą pačiai demokratijai užsienio, karo, ekonomikos ir aplinkosaugos politiką. Didžiausi tos politikos priešininkai gyvena pačiose JAV. Mes niekaip negalime suprasti, kaip galima kaltinti ir keikti šalį, kurios duoną valgai – bet supratus, kad JAV kritika nutaikyta į imperialistines valdžios struktūras, o ne į patį demokratijos modelį, kurį tos struktūros šaržuoja ir iškraipo, tokių žmonių kaip Noamo Chomsky kritika pasidaro suprantamesnė.
Galų gale pasaulis didelis, ir Amerika toli gražu nėra vienintelis pilietinės visuomenės kūrimo pavyzdys. Kuo mažiau dėmesio pasaulyje bus skiriama jos valdančiųjų ambicijoms, kuo daugiau nepriklausomų tarptautinių institucijų ir aktyvių piliečių reguliuos ir ribos jos įtaką, tuo lengviau bus išvengti karinių, ekonominių ir aplinkosaugos krizių, į kurias, tikiuosi, mūsų nebus taip lengva nuvesti kaip prieš šešiasdešimt – septyniasdešimt metų.
Bernardinai.lt
