Lietuviai emigrantai, o ir apskritai darbo jėga, tampa vis didesne problema jų artimiesiems, likusiems Lietuvoje, vis dažnesne tema dienraščiuose. Štai anądien teko skaityti apie užgauliojimus, patyčias ir nepakenčiamą darbo režimą, kurį teko patirti lietuvei Anglijoje. Lietuvoje problemų ne ką mažiau – neoliberalioji, vien į pelno gavimą ir į kuo pigesnį žmogaus išnaudojimą nukreipta darbo rinka nebesugeba išlaikyti mokytojų, skelbiančių streiką. Minėti pavyzdžiai rodo ne tik mūsų valstybės institucijų negebėjimą tvarkytis ekonominėje ir socialinėse sferose, bet atskleidžia laisvosios rinkos priešiškumą žmogaus saugumui ir visuomenės gerovei. Dėl to ne tik iš esmės kinta socialiniai santykiai, bet atsiranda ir nauji, kovingi socialiniai dariniai. Proletariato laikai baigiasi – į socialinę areną kyla prekariatas.

       Prekariškumas (anglų kalbos žodis „precarity“ kilo iš „precarious“ - nesaugus, rizikingas, pavojingas, nepatikimas) yra tokia žmogaus padėtis, kurioje dingsta patikimumas ir saugumas, materialinė ir psichologinė gerovė. Ši sąvoka konkrečiai pritaikoma arba kalbant apie laikinus darbus (arba galimybes užsidirbti), arba platesne prasme – apie nepatikimo darbo ir prekariškos egzistencijos ryšį. Po neoliberalų įvykdytų darbo rinkos reformų postindustrinėse visuomenėse padaugėjo laikinų, atsitiktinių darbų, jų grafikas tapo lankstesnis. Darbas ir socialinis gyvenimas, gamyba ir reprodukcija daugiau nebegali būti atskirti; taigi prekarizaciją galima plačiau apibrėžti kaip visišką materialinių ir nematerialinių gyvenimo ir darbo sąlygų neužtikrintumą šiuolaikiniame kapitalizme. Didelė visuomenės dalis pajungiama lanksčiam išnaudojimui (angl. – flexploitation – žemiems atlyginimams, galimybei šantažuoti, nepastovioms pajamoms) ir egzistenciniam nesaugumui (didelė rizika patirti socialinę atskirtį, kadangi pajamos mažos, socialinis aprūpinimas nutraukiamas, pragyvenimo kaštai dideli). Prekariškas darbas apibrėžia visus įmanomus nepatikimos, negarantuotos, lanksčios eksploatacijos formas: nuo nelegalaus, sezoninio ir laikino įsidarbinimo iki darbo, kurį laikinai, be nustatyto grafiko namuose dirba laisvai samdomi darbuotojai ar taip vadinami laisvi darbuotojai.

       Prekariškumo būklė siaurąja prasme įtakoja dirbančius paslaugų srityje, bet platesne prasme veikia visą visuomenę – ypač jaunimą, moteris ir imigrantus. Globaliniame lygmenyje prekariškas darbas nėra nenormalus dalykas. Garantuoto darbo visiems idėja virto trumpalaikiu mitu – ji gyvavo tol, kol gyvavo gerovės valstybė. Didelei gyventojų daliai Pietų pusrutulyje ir Rytų Europoje, kaip ir daugeliui moterų bei imigrantų Šiaurės pusrutulyje – didžiajai pasaulio gyventojų daliai - prekariškos darbo sąlygos buvo ir liko norma. Prekarizacija išreiškia vis didėjančią institucijų, per tą trumpą gerovės valstybės laikotarpį (melagingai) laidavusių darbo tvirtumą, krizę.

       Žymūs kairieji Vakarų pasaulio tyrinėtojai Michaelis Hardtas ir Antonio Negri teigia, kad lanksti darbo jėga, industrinėje (vad. fordistinėje) epochoje tūnojusi darbo rinkos periferijoje, dabar (postfordistinėje epochoje) užima centrinę vietą kapitalo kaupimo procese. Tai susiję su vad. emocinio, kūrybinio, nematerialaus darbo paplitimu, kai darbuotojo – nemąstančio sraigtelio vaidmenį keičia bendraujančio, komunikabilaus, kūrybingo darbuotojo vaidmuo. Tai nulemia vis didesnį darbo grafiko standartų nepaisymą – pavyzdžiui, Vakarų Europoje pagal laikinus arba nepilną darbo dieną numatančius kontraktus dirba nuo ketvirtadalio iki trečdalio dirbančiųjų. Prekarizacija ne tik žymi vadovaujančių kapitalo centrų įsikūrimą, bet taip pat yra reakcija į gyvosios darbo jėgos (living labor) maištingumą ir naująjį mobilumą; taip pat prekarizaciją galima suprasti kaip kapitalistų bandymą atsiimti tai, kas buvo prarasta įvairių kovų ir streikų metu, įtvirtinti naujas darbo jėgos išnaudojimo sąlygas bei kapitalistines vertybes. Taigi, prekarizacija yra mūšio laukas, kuriame bandymas įsukti naują išnaudojimo ciklą susiduria su troškimais ir subjektyviu elgesiu atmetant senąjį, „fordistinį“ darbo režimą ir kitokio, geresnio, lankstesnio gyvenimo paieškas.

       Akivaizdu, kad prekariate susilieja skirtingo išsilavinimo žmonės – nuo viešbučių valytojų iki jaunų laikinų darbuotojų, vadinamosios kūrybinės klasės, kurią gausiai iliustruoja vadybos vadovėliai. Taip pat Europoje vis auga pasidalijimas tarp vietinių ir atvykėlių, o tai reiškia, kad jauni, rizikuojantys, nebalsuojantys ir nuosavybės neturintys autsaideriai konfliktuoja su senais vietiniais, kurie yra linkę dirbti visą etatą, pagal ilgalaikius kontraktus, mėgautis didesnėmis pensijomis, savinasi Europos viešąją nuomonę ir dominuoja politinėse diskusijose.

       Prekariškumas ir antiglobalistų judėjimas

       Apie 2000 žodį „prekariškumas“ vis dažniau pradėjo vartoti kai kurie antiglobalistai, sukūrę judėjimą „Europiečių žygiai prieš nedarbą, prekariškumą ir socialinę atskirtį). Jauni firmų McDonalds ir Pizza Hut darbuotojai tų metų gruodį surengė streikus ir įkūrė pirmą politinį profsąjungų tinklą, pasiryžusį kovoti prieš prekariškumą, ir turintį ryšius su anarchistais, trockistais bei kitomis radikaliosios kairės organizacijomis.

       2001 metais Italijos antiglobalistų kolektyvai ir tinklai, besiruošdami Genujos G8 susitikimui, Milane surengė gegužės 1-osios eitynes (MAYDAY anglų kalboje reiškia SOS), kurių metu miesto gatvėmis žygiavo „prekarijų karta“. Demonstrantai vadovavosi karnavaline agitacijos skleidimo taktika, vykdė spalvingas akcijas, imituodami dešimtojo dešimtmečio gėjų ir meilės paradus. Italai aktyvistai laikė tai gegužės 1-osios tradicijų atnaujinimu, o taip pat ryšių su tradicinėmis profsąjungomis ir socialdemokratiniais kompromisais nutraukimu – juk būtent šios dvi jėgos darė kompromisus, leidusius prekariškumui ir socialiniam nestabilumui pasiekti kritišką mastą Europoje ir taip pakartoti JAV bei Didžiosios Britanijos patirtį persiorientuojant į laisvąją rinką.

       2004 metais prekariato judėjimas įgavo ir „religinių“ bruožų – tais metais prasidėjo „šventojo“ Prekarijaus, besipriešinančių prekarizacijai globėjo, garbinimas. Šis personažas buvo sukurtas Milano darbininkų aktyvistų. Tokia religinė simbolika tapo labai populiaria ypač katalikiškoje Italijoje ir greitai pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Teko matyti filmų, kuriuose žmonės, apsirengę katalikų vyskupo rūbais, šventina naujai atidarytą supermarketą, o aplinkui juos susibūrusi nedrausminga minia tariamai su ašaromis kartoja litanijos, skirtos šiam „šventajam“, žodžius. Vasario 29-oji yra paskelbta „šventojo“ Prekarijaus diena.

       „Mayday“ švenčių metu susikūrė ir Intermittents, prancūzų scenos darbininkų ir pramogų industrijos personalo judėjimas. 2002-2005 jie užvaldė prancūzų vaizduotę išradinga maišto taktika, sužlugdydami TV žinių programas ir 2004 metais niekais paversdami Kanų kino festivalį – jie nesutiko, kad jiems valdžia panaikintų nedarbingumo pašalpas ir siūlė tam alternatyvą, kuri buvo taip apgalvota, kad Prancūzijos elitas ir profsąjungų lyderiai atsidūrė nepatogioje padėtyje.

       2006 metų pradžioje prancūzų jaunimas atmetė CPE, pirmojo darbo kontraktą, kurį valdžia sukūrė tam, kad būtų lengviau atleisti darbininkus, nesulaukusius 26-erių. Susidūrimai su policija, siekiančia išvaryti jaunimą iš užimto Sorbonos universiteto, įrodė, kad vyksta kai kas nepaprasto. Didžioji dauguma Prancūzijos universitetų buvo užimta mėnesį, visa šalis streikavo, ir Villepino vyriausybė turėjo gėdingai atsitraukti nuo nevykusios reformos. Le Monde komentavo, kad prekariškumo problema tapo pagrindine ir šių metų rinkimų metu. Garsus italų filosofas ir socialinis teoretikas Franco Berardi (Bifo) pareiškė, kad šis pasipriešinimas vergiškoms darbo sąlygoms atvertė naują Europos socialinės istorijos puslapį.

       Prancūziją taip pat drebino arabų ir afrikiečių jaunimo maištai – šie žmonės išreiškė įniršį, susikaupusį ilgais rasinės ir ekonominės diskriminacijos metais, išprovokuotą ilgos egzistencijos sans-papiers (be dokumentų). Tokie maištai – prieš beteisiškumą ir socialinės apsaugos nebuvimą – vyko ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.

       Lietuvoje dažnai tiek apie emigrantus, tiek apie atvykėlius iš Rytų, pabėgėlius, čigonus mąstoma taip, kaip nušviečia žiniasklaida – kyla gėda dėl lietuvių nusikaltimų, nesaugu dėl kitataučių padaugėjimo mūsų miestų gatvėse, dažnai pagalvojama, kaip gerai būtų, jei iš Lietuvos išsikraustytų visi kitų tautybių ar rasių emigrantai, o į jų vietas sugrįžtų lietuviai. Deja, taip pat galvojama Vakaruose, globalizacija ir mobilumas neatskiriami. Belieka tikėti, kad mūsų emigrantai (kaip ir ateiviai į mūsų šalį), patekę į keblias ir sudėtingas situacijas kitose šalyse ir iš jų ištrūkę, įgauna daugiau patirties, nusikrato stereotipų ir prietarų, išmoksta vertinti gyvenimo kokybę, šviečiasi, tampa drąsesni kritikuodami jiems nepalankią santvarką. Galbūt jie plėtoja solidarius ryšius su kitų šalių emigrantais, dalyvauja bendrose akcijose. Leiskime jiems kalbėti savo balsu ir išlaisvinkime jų žodį nuo valstybės ir kapitalizmo propagandinių mitų. Prekariatas tampa politine, socialine jėga, ir galbūt nuo jo priklausys kitokio ateities pasaulio sukūrimas.