Aileen O'Carroll yra airių anarchistė, Darbininkų solidarumo judėjimo (Workers Solidarity Movement, WSM) narė.

 

        Dievo išrinkti valdantieji

 

        Valdantieji visada gerai racionalizuodavo neteisingus papročius, pavyzdžiui, „Dieviškosios karaliaus teisės“ idėją. Ši teisė buvo populiari amžių amžius, bažnyčia ir valstybė įrodinėjo, jog karaliai ir karalienės yra paskiriami Dievo. Faktinė padėtis buvo natūrali ir teisinga, bet koks pasipriešinimas buvo laikomas didžiausia blogybe, kuri pasmerkdavo keliauti tiesiai į pragarą. Mūsų laikais karaliai turi nedaug galios, todėl žmonės neskuba Čarlzo ir Dianos priskirti Dievo išrinktiesiems.

 

        Vyrų ir moterų santykiai buvo apibūdinami gana panašiu būdu – vyrui pavaldi moteris buvo reikalinga tam, kad užtikrintų paveldėjimo teisę. Tam, kad moteris liktų šioje padėtyje, buvo sukurta daugybė mitų apie moteris kaip antrarūšes būtybes. Tai buvo mažumos troškimas monopolizuoti, kuris privedė prie visuomenės klasių susidarymo ir moterų priespaudos.

 

        Ką tik nustatėme istorija pridengtą motyvą, tačiau kokį tiesioginį ryšį su ankstyvaisiais amžiais moters statusas turi dabar? Išsivystęs kapitalizmas nustatė dabartinį šeimos modelį, pritaikydamas jį taip, kad būtų naudinga. Paveldėjimo teisės garantija šiandien nėra tokia reikalinga, tačiau šeima aprūpina kapitalizmą kitais dalykais, kurių jis reikalauja. Nuo pat pramonės revoliucijos pradžios vyrai, moterys ir vaikai buvo masiškai siunčiami į gamyklas.

 

        Mirtis ne visada ekonomiška

 

        Gana greitai valdantieji suprato, kad tai nėra pats ekonomiškiausias būdas sistemai palaikyti. Priverstinė darbo jėga buvo silpna, o vaikai, kurie turėjo išaugti į kitą darbininkų kartą, mirdavo fabrikuose ir kasyklose. Išeitis buvo rasta šeimoje.

 

        Prieš kapitalizmo atsiradimą visuomenė buvo skirstoma į vergus arba baudžiauninkus ir karalius arba senjorus. Didžiausia problema buvo ta, kad vergus ir baudžiauninkus savininkas turėdavo aprūpinti maistu, suteikti medicinos pagalbą ir garantuoti pragyvenimą senatvėje, t.y. paremti savo pavaldinį, kai jis nebegali savimi pasirūpinti. Daug geresnis ir patogesnis būdas išlaikyti darbo jėgą, kai pasitelki į pagalbą šeimą. Pagal scenarijų, šeima pati turi pasirūpinti maistu, gyvenamąja vieta, sveikata, prižiūrėti vieni kitus. Moteris šeimoje yra tas asmuo, kuris turi atlikti visas šias funkcijas, ji turi būti namų šeimininkė, seselė, vaikų auklė ir virėja.

 

        Natūralu, kad moterys namų šeimininkės negalėjo būti finansiškai nepriklausomos. Jos neuždirbo pinigų ir tapo priklausomos nuo savo sutuoktinių, kurie išlaikydavo šeimą. Niekas juk nemoka už šeimos prižiūrėjimą, ši „profesija“ atsidūrė ant paties žemiausio laiptelio. Kadangi moterys buvo priklausomos nuo savo vyrų, tai reiškė, kad jos turėjo mažai įtakos sprendžiant pagrindines šeimos problemas.

 

        Izoliacija

 

        Galiausiai moterys neturėjo jokios įtakos ir sprendžiant visuomenės problemas. Moters vieta buvo namuose. Taip jos buvo savotiškai atskirtos vienos nuo kitų ir nuo visuomenės. Skirtingai nei dirbantieji, gaunantys atlyginimus, jos turėjo mažai galimybių susitikti ir pasidalinti savo mintimis bei išgyvenimais apie kasdienines problemas ir jų sprendimo būdus. Likusios vienos namuose, jos neturėjo daug galios, kuri galėtų pagerinti esamą padėtį.

 

        Gaila, bet mūsų laikais šeima moteriai neretai vis dar yra spąstai, visai panašūs į tuos, kurie vyravo pramonės revoliucijos pradžioje. Moterų atlyginimai daugelyje šalių vis dar perpus arba trečdaliu mažesni už vyrų. Dėl vyraujančio seksizmo moterys vis dar yra pagrindinės namų židinio prižiūrėtojos. Didžiąją dalį nepilną darbo dieną dirbančių žmonių sudaro moterys, nes dėl nepakankamo uždarbio jos priverstos dirbti net po kelis darbus.

 

        Kodėl moterys vis dar laikomos mažiau apmokamais darbininkais? Ar kapitalistams tai naudinga? Atsakymas gana paprastas – kartais taip, kartais ne. Vienintelis esminis skirtumas tarp dirbančio vyro ir dirbančios moters yra tas, kad moteris gali pastoti ir išeiti motinystės atostogų, o tuomet joms reikia mokėti pašalpą. Kitaip sakant, jos darbdaviams kainuoja daugiau nei vyrai. Todėl ieškančios darbo moters gana dažnai nelegaliai pasiteiraujama, ar ji neplanuoja kurti šeimos. Be jokios abejonės, ši diskriminacija turi finansinį pagrindą. Darbdaviui rūpi ne visuomenės gerovė, o kaip pasiekti geresnius rezultatus pasinaudojant kuo pigesne ir patikimesne darbo jėga.

 

        Vienkartinės darbininkės

 

        Žvelgiant į istoriją matome, kad moterims buvo suteikiamas darbas ir pastogė tik iki tol, kol jos buvo naudingos kapitalizmui. Taip atsitikdavo tais laikais, kai buvo jaučiamas dirbančių vyrų stygius – per I-ąjį ir II-ąjį pasaulinius karus, prieš pramonės plėtojimąsi pramonės revoliucijos priešaušryje ir 7-ąjame dešimtmetyje. Kai viskas grįžta į savo vėžes ir baigiasi ekonominis nuosmukis, moterys vėl skatinamos grįžti į šeimas.

 

        Daugumos socialistų nuomone, moterų išsilaisvinimas gali tapti ilgalaikiu tik sunaikinus kapitalizmą. Tuo nenorėta pasakyti, kad nereikia kovoti už pertvarkymus, bet teigiama, kad pasiekti rezultatai bus trumpalaikiai ir greitai sunaikinami.

 

        Ši išvada atrodė nepriimtina daugeliui pasisakančiųjų už moterų išsivadavimą ir visiškai atmetama feminisčių judėjimo.

 

        Mūsų kūnų kontrolė

 

        Šiais laikais neabejotina, kad moterys gali pasiekti laimėjimų. Per pastaruosius trisdešimt metų požiūris gerokai pasikeitė. Moters padėtis tapo viena svarbiausių svarstomų problemų. Jei anksčiau tai rūpėjo tik keliems socialistams ir moterų grupelėms, dabar tuo domisi spauda, radijas, televizija, daugybė feminisčių ir jų idėjoms neabejingų žmonių.

 

        Tačiau bet kuri mūsų pasiekta laisvė yra labai priklausoma nuo ekonominės būklės. Pavyzdžiui, nors po griausmingo 7-ojo dešimtmečio Amerikos moterys laimėjo ribotą abortų laisvę, tačiau prasidėjus nuosmukiui ši teisė palaipsniui varžoma. Lygios teisės į išsilavinimą, darbą ir vienodą užmokestį yra ribojamos, nes nėra taip reikalingų nemokamų vaikų darželių, kontracepcijos ir nėštumo nutraukimo priemonių.

 

        Tik nedidelė dalis moterų gali pirkti priemones, reguliuojančias jų vaisingumą. Dauguma yra priverstos rūpintis šeima ir vaikais, kaip ir anksčiau.  Tai yra pati didžiausia dirbančios moters problema. Su šio argumento teisumu kapitalizmas niekada nesutiks, todėl jis turi būti sunaikintas!

 

        Vertė Duobė

        Versta iš: Workers Solidarity No35, 1992