Tęsinys. Skaityti pradžią.

       Taigi... kas kapitalizmo sąlygomis iš tikrųjų galingas?

       Sistemoje, kurioje žmonės lenktyniauja dėl turto ir jo nešamos galios, daugiausiai vieno ir kito gauna tie, kas siekia savo tikslų nežmoniškiausiomis priemonėmis. Tokiu būdu kapitalistinė sistema skatina apgavystę, išnaudojimą ir kraugerišką konkurenciją, o tuos, kurie tuo užsiima, apdovanoja didžiausia galia ir svariausiu balsu dėl visuomenėje vykstančių reiškinių.

       Rinkoje geriausiai sekasi korporacijoms, sugebančioms geriausiai įtikinti, kad mums reikia jų produktų - nesvarbu, ar taip yra iš tikrųjų, ar ne. Dėl to tokia įmonė kaip Coca-Cola, gaminanti vieną iš praktiškai nenaudingiausių rinkos produktų, sugebėjo tapti pasiturinčia ir garbinga: jie sugebėjo ne pasiūlyti visuomenei kažką vertingo, o geriausiai prastumti savo produktą. Cola nėra skaniausias pasaulyje gėrimas, ji tiesiog nežmoniškiausiai reklamuojama. Tie, kas sugeba geriausiai sukurti aplinką, verčiančią be perstojo kažką iš jų pirkti, yra tie, kurie gauna daugiausia resursų, kad galėtų tai tęsti - nesvarbu, ar tai reiškia manipuliavimą žmonėmis reklaminių kampanijų pagalba, ar dar klastingesnes priemones. Tokiu būdu jie įgyja daugiausiai galios mūsų gyvenamosios aplinkos atžvilgiu. Todėl miestai pilni reklaminių skydų ir korporacinių dangoraižių, o ne meno kūrinių, viešų parkų ar pirčių. Todėl laikraščiai ir televizijos programos pilnos iškreiptų požiūrių ir tiesmuko melo: jų gamintojai priklauso nuo reklamos užsakovų malonės; užsakovai, nuo kurių jie priklauso labiausiai, yra tie, kurie turi daugiausia pinigų - o šie yra pasiryžę bet kam, net faktų iškreipimui, kad tuos pinigus toliau užsidirbtų ir neprarastų. (Truputį pasidomėk ir pamatysi, kaip dažnai tai iš tikro įvyksta). Kapitalizmas beveik garantuoja, kad tie, kas valdo visuomenę, yra gobšiausi, žiauriausi, beširdiškiausi.

       Visi priklauso nuo jų malonės ir niekas nenori atsidurti pralaimėjusių tarpe, visi skatinami būti gobšūs, žiaurūs ir beširdiški. Be abejo, niekas nėra nuolat savanaudis ar beširdis. Labai mažai kas nori toks būti ir nejaučia jokio malonumo, o pasitaikius progai - vengia. Tačiau statistinė darbo aplinka yra kuriama taip, kad paverstų žmones šaltais ir susvetimėjusiais vienas kito atžvilgiu. Jei kažkas išalkęs be cento užeina į bandelinę, įmonės taisyklės paprastai reikalauja, kad darbuotojai jį išvarytų tuščiom rankom, o ne leistų kažką gauti nemokamai - net jeigu vakare bandelinė kasdien išmeta tuzinus bandelių lauk. Vargšai darbuotojai pradeda žvelgti į badaujančius kaip į smulkų nemalonumą, o badaujantys kaltina darbuotojus už tai, kad šie jiems nepadeda, nors iš tikrųjų juos tiesiog supriešina kapitalizmas. Ir, deja, būtent tas darbuotojas, kuris stropiausiai vykdo tokias absurdiškas nuostatas, greičiausiai pakils iki administratoriaus.

       Tie, kas drįsta leisti gyvenimus veikdami tai, kas nėra iš esmės pelninga, savo pastangomis neužsitarnauja nei užtikrintumo, nei statuso. Galbūt jie daro kažką labai vertingo visuomenei, pavyzdžiui kuria meną ar muzika, arba dirba socialinį darbą. Bet jeigu jie negali tuo užsidirbti, jiems bus sunku pragyventi ar juolab gauti resursų savo projektams plėsti. O kadangi galia įgaunama visų pirma iš turto, jie taip pat neturės ir didelės įtakos tam, kas vyksta aplinkui. Tokiu būdu korporacijos, neturinčios jokių kitų tikslų, išskyrus sukaupti dar daugiau turtų ir galios, visada turės daugiau įtakos tam, kas vyksta kapitalistinėje visuomenėje nei meninikai ar visuomeniniai aktyvistai. Tuo pačiu metu labai mažai kas gali sau leisti paaukoti daug laiko vertingiems, tačiau ne itin pelningiems dalykams. Pats įsivaizduoji, kuo tai baigiasi.

       Kaip nuo to keičiasi pasaulis?

       Kapitalistinė sistema vidutiniam žmogui beveik nepalieka  galimybės naudotis bendrais visuomenės resursais ir technologijomis, neleidžiapareikšti nuomonės dėl jų panaudojimo. Net jeigu būtent jo (ir į jį panašių) darbo dėka buvo sukurtas aplinkinis pasaulis, jis vis tiek jausis tarsi tas darbas - jo paties ir šalia esančių žmonių potencialas - yra jam svetimas, nevaldomas, kažkas, kas veikia pasaulį be jo valios. Nėra ko stebėtis, jei jis pasijus esąs silpnas, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, kurioje neišsipildo jo svajonės . Bet kapitalizmui žmogiškoji laimė tokia svetima ne tik dėl šitokio valdymo stokos. Vietoj demokratinio gyvenimo ir visuomenės valdymo atsidūrėme beširdėje galios valdžioje.

       Prievarta - tai ne tik fizinis žmonių skriaudimas. Bet kada, kai žmonės tarpusavyje bendrauja panaudodami galią - tai prievarta, nors ir subtilesne savo forma. Būtent prievarta yra kapitalizmo šaknys. Kapitalistinės sistemos sąlygomis visi ekonominiai žmogaus gyvenimą valdantys dėsniai supaprastinami iki grasinimo: Dirbk arba badauk! Valdyk arba būk valdomas! Lenktyniauk arba pražūk! Parduok savo gyvenimo valandas už pragyvenimo šaltinį arba pūk skurde ar kalėjime!

       Dauguma žmonių dirba todėl, kad privalo. Jie parduoda savo laiką, kad nusipirktų maisto ir turėtų stogą virš galvos, apmoka sąskaitas už visus statuso simbolius ir prabangą, kurią buvo auklėjami kaupti tik dėl to, kad buvo įtikinti, jog alternatyva - badavimas ir išgujimas iš visuomenės. Kai kurie dalykai darbe jiems gali patikti, bet jie daug mieliau tai veiktų savo pačių nustatytu laiku ir savo būdais... O taip pat darytų ir kažką kito, kam darbas nepalieka laiko ar energijos. Kad iš žmonių, kurie mieliau būtų kur nors kitur, būtų išspaustas maksimalus produktyvumas, korporacijos panaudoja tūkstančius kontrolės mechanizmų: jie nustato darbuotojams tvarkaraštį, verčia žymėti darbo laiką, nuolat juos stebi. Vadovai ir pavaldiniai susitinka po abipusiu ekonominiu spaudimu ir derasi pasitelkdami nematomus grasinimus: vieni - laikydami nutaikę nedarbo ir skurdo pistoletus, kiti - grasindami prastu darbu ir galimais streikais. Dauguma žmonių net darbe stengiasi šiek tiek paisyti kitų žmogiškuosius poreikius; tačiau mūsų ekonomikos esmė yra konkurencija ir dominavimas, o tai visada pasireiškia santykiuose su tais, kas aukščiau ir žemiau mūsų darbo hierarchijoje.

       Ar įsivaizduoji, kiek daugiau privalumų turėtume ir kaip smagiau būtų visiems, jei veiktume iš meilės, o ne priverstinai? Jeigu veiktume tiesiog dėl veiksmo džiaugsmo ir dirbtume kartu todėl, kad to norime, o ne todėl, kad privalome? Argi šitaip ne maloniau užsiimti pragyvenimui būtinais dalykais ir, žinoma, būti kitų žmonių draugijoje?

       Nes šios prievartos apraiškos taip pat neišvengiamai įsipina ir į visą likusį gyvenimą. Kai pripranti žvelgti į žmones kaip į daiktus - resursus ar priešus, kurių reikia bijoti ir su jais kovoti, - grįžus namo sunku palikti tokias vertybes už durų. Hierarchiją, kurią privati nuosavybė primeta mūsų darbo santykiams, galima įžvelgti ir kitur visuomenėje: mokyklose, bažnyčiose, šeimos ir draugų tarpe - visur vykdoma dominavimo ir paklusimo politika. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kokie būtų tikrai lygūs santykiai visuomenėje, kurioje visi nuolat lenktyniauja dėl vadovavimo. Kai vaikai mušasi darželyje ar gatvės gaujų karuose, jie tiesiog imituoja stambesnius konfliktus, vykstančius korporacijose, tarp korporacijų bei valstybių, kurios atstovauja jų interesus; vaikų smurtas laikomas anomalija, tačiau tai tik smurtaujančio, konkuruojančio pasaulio, kuriame jie auga, atspindys. Kai potencialūs draugai ar poros vertina viena kitą pagal finansinę vertę ir statusą, o ne širdimi ir siela, jie tiesiog panaudoja tuo, ką išmoko apie "rinkos kainą". Gyvenant galios valdyme, beveik neįmanoma žiūrėti į kitus žmones ir apskritai visą pasaulį, ir nesusimąstyti, kokia tau iš to nauda.

       Jeigu visi gyventų pasaulyje, kur galėtų siekti ko tik nori, nebijodami numirti alkani, išprotėję ir nemylimi kaip Van Goghas bei tūkstantis kitų, mūsų gyvenimai ir tarpusavio santykiai nebebūtų formuojami prievarta. Galbūt tada mums pasidarytų lengviau žvelgti vienas į kitą ir išskirti tai, kas gražu ir unikalu, žiūrėti į gamtą ir vertinti ją už tai, kad ji tokia yra... Būti ir leisti kitiems būti, o ne nuolat siekti galios ir privalumų. Mūsų rūšies istorijoje buvo tūkstantis kitokių visuomenių, kurios būtent taip ir gyveno. Ar tikrai per daug norime manydami, kad mūsų pačių visuomenę įmanoma pertvarkyti demokratiškiau?


         


       Gerai, gerai, bet kokios alternatyvos?
      
       Alternatyva kapitalizmui būtų tarpusavio susitarimo visuomenė, kurioje galėtume asmeniškai (o prireikus ir kolektyviai) pasirinkti sau gyvenimą ir aplinką, o ne būtume priversti juos priimti taip vadinamų dėsnių (kaip, pvz., "gamink ir vartok") dėka. Dabartiniame akiratyje sunku įsivaizduoti visuomenę, paremtą bendradarbiavimu, nes vienintelis visuomenės tipas, kurį dauguma yra matę, paremtas konkurencija. Tačiau tokios visuomenės yra įmanomos - istorijos bėgyje jos egzistavo ne vieną kartą ir galėtų egzistuoti vėl, jei tik panorėtume.

       Kad ištrūktume iš konkurencijos gniaužtų, turime išvystyti ekonomiką, kuri būtų paremta ne mainais, o dovanojimu - vietoj pirkimo ekonomikos sukurti dosnumo ekonomiką . Tokioje sistemoje kiekvienas darytų su savo gyvenimu, ką norėtų, ir nebijodamas likti alkanas siūlytų kitiems tai, ką jaustųsi turįs geriausio. Gamybos priemonės būtų ne užgniaužtos gobšiausių individų, o pasidalintos, kad kiekvienas visuomenės narys galėtų išnaudoti visas visuomenės siūlomas galimybes. Tie, kas norėtų tapyti, - tapytų, tie, kam patinka konstruoti variklius ir mechanizmus, galėtų tuo ir užsiimti, tie, kas mėgsta dviračius, galėtų juos gaminti ir taisyti kitiems. Taip būtų lygiau nei dabar paskirstytas vadinamasis "juodas" darbas. Visi gautų daugiau, jei galėtų užsiimti daugeliu dalyku, o ne būtų pririšti prie vieno amato lyg sraigtelis mašinoje. Pats "darbas" būtų tūkstantį kartų malonesnis, jei nebūtų varžančių griežtų tvarkaraščių ar reiklių viršininkų. Ir nors gamybos sparta būtų lėtesnė, visuomenėje atsirastų platesnis kūrybinių siekių spektras, o tai padarytų gyvenimą visavertiškesnį ir reikšmingesnį mums visiems... Be to, ar mums tikrai reikia visų tų niekučių ir prabangybių, dėl kurių šiandien taip sunkiai vergaujame?

       Tai skamba kaip utopinė vizija, taip ir yra, tačiau tai nereiškia, kad negalėtume to įgyvendinti. Ir nereikia ieškoti nekapitalistinio gyvenimo pavyzdžių tik tarp Kalahario dykumos aborigenų, nes net šiuolaikinėje mūsų pačių visuomenėje yra be galo daug galimybių pamatyti, kaip pagerėja gyvenimas, kai ne viskas matuojama pinigais. Bet kada, kai mezgimo būrelis susitinka pasidalinti draugiška šiluma ir patarimais, bet kada, kai žmonės kartu iškylauja ir dalijasi atsakomybe, bet kada, kai žmonės bendrai gamina maistą, kuria muziką ar veikia bet ką malonaus, o ne pelningo - visada pasireiškia "dosnumo ekonomika". Vienas iš džiugiausių dalykų įsimylėjus ar turint artimą draugą yra tai, kad nors kartą tave vertina pagal tai, kas iš tikro esi, o pagal tai, kiek "esi vertas". O koks nuostabus jausmas apima mėgaujantis dalykais, kuriuos gauni už dyką, neprivalėdamas vertinti, kiek už juos atiduodi savęs! Net šioje visuomenėje beveik viskas, kas suteikia tikrą malonumą, gimsta už kapitalistinių santykių ribos. O kodėl nepradėjus reikalauti, kad visą laiką vyktų tai, kas taip gerai išeina mūsų asmeniniuose gyvenimuose? Jeigu tiek daug patiriame santykiuose, kai jie laisvi nuo priverstinio valdymo ir konkurencijos, kodėl neturėtume bandyti išlaisvinti nuo to priverstinumo ir savo "darbinius santykius"?

       Bet jei visi darysime, ką norime, kas išneš šiukšles? Na, kai viename bute gyvena keletas draugų, argi šiukšlės galų gale ne išnešamos? Gal jie jų neišneša taip dažnai, kaip biuro valytoja, bet jos išnešamos savanoriškai, ir nėra vieno bičelio, priversto tai daryti nuolat. Teigti, kad negalime patys, be kokio nors autoriteto priežiūros pasirūpinti savo poreikiais yra didelis mūsų padermės neįvertinimas ir įžeidimas. Teiginys, kad be viršininkų priežiūros visi tupėtume nieko neveikdami, atsiranda dėl to, kad mes, norėdami pragyventi, privalome dirbti viršininkams. Jeigu mums būtų paliktas mūsų laikas ir energija, mes iš naujo atrastume jų pritaikymą tiek praktiniams, tiek nepraktiniams tikslams. Prisimink, kiek daug žmonių mėgaujasi gėlininkyste vien dėl malonumo, nors ir neužsiima ja dėl pragyvenimo. Juk neleistume sau mirti badu visuomenėje, kurioje visi kartu pasidalintų galią ir sprendimus, užuot dėl jų kovoję... O faktas, kad ir šiandien tiek daug žmonių badauja, reiškia, kad kapitalizmas nėra praktiškesnis už bet kurią kitą sistemą.

       Mums dažnai sakoma, kad gobšumas - tai "žmonių prigimtis", kad taip sukurtas pasaulis. Tam prieštarauja pats kitokių visuomenių ir gyvenimo būdų egzistavimas. Kai suvoksi, kad šiuolaikinė kapitalistinė visuomenė yra tik vienas iš tūkstančio žmonių bendro gyvenimo ir sąveikos variantų, pamatysi, kad visos tos šnekos apie "žmogiškąją prigimtį" yra nesąmonė. Mus suformuoja visų pirmiausia aplinka, kurioje užaugome, o žmonės dabar turi galią patys konstruoti savo aplinką. Jei būsime pakankamai ambicingi, galime sukurti pasaulį, perkursiantį mus pačius kaip tik panorės širdis. Taip, gyvenant materializmo ir smurto pasaulyje, visus persekioja gobšumo ir agresijos vaiduokliai. Bet draugiškenėje aplinkoje, sukurtoje kitokių vertybių pagrindu, galėtume pramokti visiems malonesnių tarpusavio santykių būdų. Šiandien, kas be ko, dauguma būtų daug dosnesni ir empatiškesni, jei tik galėtų - sudėtinga laisvai dalinti dovanas pasaulyje, kur privalai parduoti dalį savęs, kad apskritai ką nors gautum. Atsižvelgus į tai, iš viso stebėtina, kiek daug mes vis dar vienas kitam duodame.

       Tie, kurie kalba apie "žmogiškąją prigimtį", pasakytų, kad pagrindinės šios prigimties sudedamosios dalys yra geismas turėti ir valdyti. Tačiau kur noras dalintis ir kažką veikti tiesiog dėl paties proceso? Tik tie, kas nebemoka veikti to, ką nori, pasitenkina reikšmės paieškomis turimuose daiktuose. Beveik visi žino, kad daug vertingiau yra kitiems nešti džiaugsmą nei kažką iš jų imti. Laisvė veikti ir laisvė duoti jau savaime yra apdovanojimas. Galvojantys, kad "iš kiekvieno pagal išgales, kiekvienam pagal poreikius" leidžia neteisėtai pasipelnyti gaunantiesiems, tiesiog neteisingai supranta, kas daro žmones laimingus.

       Gundo mintis, kad kapitalizmas yra turtingųjų sąmokslas prieš visus kitus, o kova prieš kapitalizmą - tai kova prieš juos. Tačiau iš tiesų visi suinteresuoti, kad ši ekonominė sistema išnyktų. Jeigu tikri turtai susideda iš laisvės ir bendruomenės, tai mes visi vienodai skurdūs - nes būti "turtingam" visuomenėje, kuri prieš tai nusistačiusi, reiškia būti tiesiog didžiausiu skurdžiumi. Ši sistema nėra keleto banditų, siekiančių dominuoti pasaulyje, piktų kėslų rezultatas, o net jei ir būtų, jie tesugebėjo visus - kartu ir save - pasmerkti dominavimo ir paklusnumo grandinėms. Nereikia jiems per daug pavydėti vien dėl to, kad iš tolo atrodo, kad jiems gerai sekasi. Bet kas, išaugęs jų namuose, gali tau pasakyti, kad nepaisant visų banko sąskaitų ir vejos laistymo sistemų, jie nėra už tave laimingesni ar laisvesni. Reiktų pasistengti atrasti būdų, kad kiekvienas suprastų visuomenės transformavimo privalumus ir visus į tai įtraukti.

       Jeigu tai sunki užduotis, ir kartais atrodo, kad "masės" viso to nusipelnė už tai, kad sutinka priimti tokį gyvenimą, nepasiduok. Atsimink, sistema, kurią priima jie, yra ta pati, kurioje tenka gyventi ir tau. Tavo išsilaisvinimo tikimybė visam laikui susieta su jų išsilaisvinimu.

       Nesustink nuo, atrodo, begalinio priešingai nusiteikusių jėgų spektro. Tos jėgos susideda iš tokių pat žmonių, kaip ir tu, trokštančių pabėgti. Surask būdų ištrūkti iš smurto sistemos savo paties gyvenime, o kai galėsi, nusivesk su savimi ir juos. Griebk bet kokią laisvą akimirką, bet kokią galimybę, kuri pasitaiko po ranka. Gyvenimą galima parduoti, bet jo neįmanoma išsipirkti - tik pavogti atgal!

       P.S.: Klasių kova, kurioje gali dalyvauti visi

       Skurdas, prieš kurį žmogus kovojo šimtmečiais, yra ne tik materialinis; apatija ir pasimetimas, kurį patiria vidurinioji klasė ir aukštuomenė šiandienos pasiturinčiose pramoninėse valstybėse, parodė paties vakarietiško gyvenimo skurdą.

       Problemos, su kuriomis susiduriame šiandien, negali būti kilusios vien dėl klasių konflikto. Tai ne tik valdančiosios klasės pasipelnymo proletariato sąskaita klausimas, nes matome, kad kapitalą turinčių pelnas nepaverčia jų gyvenimų labiau vertais. Nesvarbu, ar moteris palaidojama gyva kalėjime, pataisos darbuose, drabužių fabrike, skurdžiam rajone, prestižiniam universitete, išsimokėtinai pirktame bute, ar viloje su privačiu baseinu ir teniso kortais. Nuo šiandieninio status quo kenčia visi, nors ir skirtingai. Ar žmogus badauja, gaudamas minimalų uždarbį, išsekintas darbinės rutinos, ar gyvena pasimetęs tarp tuščių jausmų, kuriuos sukelia beprasmis materialinio turto įgijimas - abiem atvejais kiekvienam verta kovoti dėl permainų. Tad visi mes - ir turtingi, ir skurstantys - turime susivienyti, kad pakeistume situaciją.

       Tai taip pat reiškia, kad nėra jokio mitinio "jie". Nesuskaičiuojami radikalų judėjimai ir socialiniai kritikai grindėsi šia koncepcija, kad sukeltų neapykantą "piktųjų" žmonių kančios "dėliotojų", priešų, sąmokslaujančių prieš mus, atžvilgiu. Bet toks mąstymas tik suskaldo, ir būdami padalinti pagal klasinę priklausomybę, odos spalvą ar kitas kategorijas, nebesutelkiame dėmesio į svarbius klausimus - taip stabdoma pažanga. Mūsų tikras "priešas" yra socialinės jėgos ir įpročiai, veikiantys tarp mūsų, ir reikia suprasti būtent šias jėgas ir su jomis kovoti.

       Negalima sakyti, kad nėra individų, kurių elgesys yra ypatingai pavojingas kitiems žmonėms, užtęsiantis ir sutirštinantis dabartinę avarinę būklę. Tačiau net jei šie individai ir turi neigiamų ketinimų kitų atžvilgių, vis tiek maža tikimybė, kad jie aiškiai suvokia, kokias smarkiai sudėtingas sąlygas peni. Mūsų socialiniai ir ekonominiai santykiai yra tokie painūs ir kenkia tokiais sudėtingais būdais, kad jokia piktų genijų draugija negalėtų sukurti tokios lemties.

       Ir neleisk niekam sakyti, kad šie individai pelnosi visų mūsų sąskaita. Jeigu materialinio turto bei statuso kaupimas tokioje žmogžudiškoje visuomenėje tikrai pelningas, turėtume tiesiog palikti viską kaip yra ir nukreipti energiją į tarpusavio kovą dėl mėšlo krūvos viršūnės. Jeigu tų žmonių gyvenimas ne toks pat skurdus, kaip ir mūsų, visa mūsų vertybių sistema yra bevertė. Suprantama, kad kai kurie tiesiog pavydi jų neproporcingos įtakos visuomenės resursams... Bet juk gyvenimas geras ne nuo daiktų turėjimo ar statuso, tiesa?

       Versta iš:
       CrimethInc. Days of War, Nights of Love. CrimethInc. Books, 2001

       Vertė katiba

       Daugiau katiba vertalų: http://blog.hardcore.lt/katiba