Giedrius Kiaulakis. Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje (1). LIETUVOS NACIONALDEMOKRATŲ PARTIJA
teorija


    
Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja 36 politinės partijos, kurių dauguma yra mažos ir neįtakingos, praktiškai neatstovaujamos Seime ir menkai atstovaujamos vietos savivaldybėse. Kai kurios iš šių marginalinių partijų daugiau ar mažiau linkusios į dešinįjį ekstremizmą.


    Tiesa, Lietuvoje politinio ekstremizmo sąvoka nėra įprasta ir plačiai vartojama, o tos politinės jėgos, kurios Vakaruose būtų laikomos ekstremistinėmis, Lietuvoje dažniausiai įvardijamos kaip „radikalios“, ir jų atstovai labai įsižeidžia, jei juos kas nors pavadina ekstremistais. Kad ir kaip būtų, kai kurių politinių organizacijų veiksmai, retorika, simbolika, organizacinė struktūra bei kiti atributai rodo aiškų polinkį į dešinįjį ekstremizmą.



    LIETUVOS NACIONALDEMOKRATŲ PARTIJA

    Lietuvos nacionaldemokratų partija (LNDP) – šiuo metu radikaliausia politinė partija Lietuvoje, kurią netgi galima apibūdinti kaip neonacistinę.

    Organizacijos priešistorė siekia 1993 m. antrąją pusę, kai Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) 62-ojo bataliono kariai Šiauliuose įkūrė pogrindinę Lietuvos nacionalinės nepriklausomybės sąjungą (LNNS). 1993 m. gruodžio 2 d. sąjungos vadu patvirtintas jaunas SKAT viršila Mindaugas Murza (g. 1973 m.). Po to balsavimo būdu nutarta įkurti kovinį dalinį – „savisaugos rinktinę“ bei patvirtinta organizacijos simbolika, artima nacistinei, pavyzdžiui, sąjungos vėliava – mėlyname fone raudona svastika. Rinktinės apginklavimo projektai buvo nerealūs, užtat grėsmingi – trisdešimties žmonių grupei numatyta trys granatsvaidžiai, 350 granatų, 14 kulkosvaidžių, 200 šautuvų ir pistoletų, 20 arbaletų, 60 kardų1 .

    Sąjunga turėjo parengusi kankinimų instrukciją, kurioje išsamiai aprašyti keturi kankinimo būdai. Vienu iš svarbiausių organizacijos tikslų numatyta „paruošti kokia 30 žmonių, kurie gerai muštųsi ir nebijotų mirti“2 . Visi šie ginkluotės projektai ir smurto propaganda iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailokai, tačiau vienas iš artimiausių M. Murzos bendražygių Žilvinas Razminas buvo įtariamas paminklo sovietų kariuomenei ir geležinkelio tilto per Bražuolės upę sprogdinimu3.

    Ideologiškai sąjunga teigė besiremianti jaunalietuvių pažiūromis, jos pagrindinis šūkis buvo „Lietuva – lietuviams“4. Šios fašistinės organizacijos egzistavimas iškilo aikštėn 1995 m., teisėsaugos pareigūnams atliekant tyrimą dėl mazutu apipiltų sovietų karių kapinių obeliskų ir antkapių. M. Murzos namuose kratos metu aptikti 37 šoviniai, dėl kurių jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn5.

    

M. Murzos vadovaujamų Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungos ir Lietuvos nacionaldemokratų partijos emblemų pavyzdžiai


    Nors ir nubaustas pataisos darbų neatimant laisvės, jaunasis M. Murza neprarado organizacinio entuziazmo ir dar tų pačių 1996 m. lapkričio 24 d. Šiauliuose įkūrė visuomeninę organizaciją Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą (LNSVS). Tačiau susidūrimas su teisėsaugos institucijomis Šiaulių nacionalistams buvo gera pamoka, nes naujosios organizacijos retorikoje nebefigūravo ginklavimosi ir kankinimų projektai, ji pristatyta kaip nesukarinta, nors ir paremta besąlygišku pavaldumu iš viršaus į apačią. Vis dėlto politiškai naujoji organizacija praktiškai nesiskyrė nuo savo pirmtakės – ji aiškiai pasisakė už tai, kad Lietuvą turi valdyti tik lietuviai6.

    LNSVS neonacistinės ir rasistinės nuostatos labai aiškiai matomos lapeliuose „Nacijos balsas“, kuriuos organizacija platino 1997–1998 m. kai kuriose Lietuvos vietovėse.

    Per visą leidybos laikotarpį „Nacijos balsas“ išlaikė pavydėtiną pastovumą: jame keitėsi tik emblema. Pradžioje buvo gan keistos formos kryžius (lietuvių nacionalsocialistai jį vadina „kryžių kryžiumi“) ąžuolo lapų vainike su virš jo besiplaikstančia liepsna. Po to ženklas du kartus transformuotas: 12–ajame numeryje vietoj liepsnos atsirado erelis, o 14–ajame kryžių pakeitė svastika, ir ženklas ėmė panėšėti į vieną iš hitlerinės Vokietijos simbolių.

    Visa kita – ideologija, frazeologija, agresyvumas, stiliaus, faktologinės ir gramatinės klaidos, retorinių klausimų bei šauktukų gausa išlieka nuo pat 1–ojo iki 17–ojo numerio. Labiausiai į akis krinta nuolatiniai agresyvūs, išraiškingi, o kartu trumpi ir aiškūs šūkiai, panašūs į tuos, kurie savo laiku buvo būdingi Hitleriui: „Mes arba niekas!“, „Viskas tautai – viskas valstybei!“, „Lietuviai, junkitės į nacionalistų gretas, stokite į teisėtą kovą už Naują ateitį už Naują tvarką!“

    Etniniu klausimu „Nacijos balso“ pozicija aiški ir vienareikšmiška. Antai jau 1–ajame numeryje randame atvirą deklaraciją, kad LNSVS lietuvių tautą kelia į pirmąją vietą. Kitame – 3–iajame numeryje teigiama, jog „Lietuvai gresia taip vadinamųjų svetimšalių mažumų integravimasis į mūsų valstybės gyvenimą. Visiems turi būti aišku, kad vadovauti Lietuvoje turi teisę tik lietuviai. <...> ypač Lietuvai pavojingos tokios mažumos kaip rusų, lenkų ir žydų. <...> Turime neužmiršti, kad žydai, lenkai bei rusai yra kolonistai ir jie visada liks nelojaliais Lietuvos valstybei. <...> būtina sudaryti sąlygas, kad kiekvienas ateivis kuo greičiau norėtų grįžti į savo namus ir ten kurti savo laimę“. Aktyviai piktinamasi Lietuvos valdžia, kuri „keliaklupsčiauja prieš Lietuvos Nepriklausomybės duobkasius žydus–bolševikus, lenkus autonomistus bei jedinstveninkus–komunistus, taip vadinamas Lietuvos tautinėmis mažumomis“ (Nr. 8).

    Vis dėlto ryškiai prioritetinis etnosas „Nacijos balso“ kūrėjams yra žydai. Pavyzdžiui, 9–ajame numeryje pateikiamas gana išsamus žydų, kurie vykdė nusikaltimus „ne tik prieš lietuvių tautą, bet ir prieš Žmoniją“, tarnaudami sovietinėse represinėse struktūrose, apibūdinimas. Tačiau ir ši nuostata visiškai nublanksta prieš tokius tekstus kaip „Ką davė Lietuvai žydas Gaonas?“ (Nr. 11) arba „Žydų pasaulis“ (Nr. 16), kuriuose rasizmas propaguojamas atvirai. Pasak straipsnių autorių, „pagal Talmudą, visi nežydiško kraujo žmonės yra tik gyvuliai su žmogaus veidu“. Čia pateikiama ir citatų iš Siono išminčių protokolų, skirtų iliustruoti, kaip žydai gudriai bando pavergti ir išnaudoti visą pasaulį, tuo tikslu jie esą „sukūrė internacionalizmą – beveidę balą“ (Nr. 11).

    Visi įmanomi antisemitiniai mitai pateikiami šalia „konstruktyvių“ idėjų: saugoti lietuvių tautos vienybę ir moralę, kovoti su nusikalstamumu, skurdu ir valdininkų savivale bei karštų pasisakymų, esą jokiu būdu negalima Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, nes šią kosmopolitinę organizaciją irgi įkūrę „žydai–bolševikai“ (Nr. 12).

    1998–2000 m. nacionalsocialistai dešimt kartų mėgino įregistruoti savo organizaciją Teisingumo ministerijoje kaip visuomeninę organizaciją ir dar du kartus – kaip politinę partiją7. Visi prašymai buvo atmesti dėl steigiamos organizacijos nacionalistinio, antidemokratinio pobūdžio bei jos vykdomos etninės nesantaikos propagandos – tai prieštaravo LR Konstitucijos 29 straipsniui ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nuostatoms. Vilniaus apygardos teismas Teisingumo ministerijos sprendimus paliko galioti8.

    Tačiau nacionalsocialistai rado būdų legalizuotis. 2000 m. gruodžio 10 d. apie 400 jų su M. Murza priešakyje įstojo į Lietuvos gyvenimo logikos partiją. Ši partija buvo įkurta 1996 m., tačiau realios veiklos praktiškai nevykdė. Nacionalsocialistai pabandė pasinaudoti fiktyvios partijos legaliu statusu ir ėmėsi aktyvios propagandinės veiklos: Lietuvių nacionalsocialistų erelis ir „kryžių kryžius“ tapo LGLP oficialiais simboliais, su kuriais buvo surengtos triukšmingos protesto akcijos 2001 m. sausio 31 d. ir kovo 14 d. Vilniuje bei kovo 19–20 d. Šiauliuose9. Tačiau netrukus kilo konfliktas tarp senojo pirmininko Vytauto Bernatonio ir naujų narių, vadovaujamų M. Murzos, sudarančių absoliučią daugumą partijoje10. Susitarti nepavyko, ir 2001 m. rugsėjo 15 d. neonaciai perėjo į kitą fiktyvią politinę partiją – Lietuvos nacionaldemokratų partiją (LNDP)11.

    LNDP 1999 m. sausio 30 d. įkūrė Rimantas Smetona, ilgus metus vadovavęs nuosaikų nacionalizmą propaguojančiai Lietuvių tautininkų sąjungai. 1997 m. ši partija nebeišrinko R. Smetonos pirmininku, ir šis įsižeidęs iš jos gretų pasitraukė. „Kišeninė“ R. Smetonos LND partija buvo pirmoji Lietuvoje, kuri savo prioritetu paskelbė euroskepticizmą12. 2000 m. kovo 19 d. vykusiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas ji gavo du mandatus iš 1562, o 2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose nė vienas LNDP kandidatas į Seimą nepateko13. Supratęs, kad jo partija perspektyvų neturi, 2001 m. kovo mėn. R. Smetona pasitraukė iš partijos pirmininko pareigų. Į jo vietą stojo Kazimieras Uoka14, nuo seno žinomas kaip radikalus ir neprognozuojamas politikas.

    LNDP neonaciams iš pat pradžių buvo patraukli dėl savo nacionalistinių ir euroskeptinių nuostatų, tad jie lengvai atsisveikino su Gyvenimo logikos partijos pavadinimu, kuris jau pats savaime kėlė pašaipą, ir susitarė su K. Uoka dėl masinio stojimo į LNDP, kurios pavadinimas kur kas mielesnis nacionalsocialisto širdžiai, juolab kad tokiu pačiu naudojasi ir Vokietijos „kolegos“.

    Tokiu būdu abi pusės išlošė, tuščias LNDP kevalas pasipildė aktyvių narių, o neonaciai galų gale gavo išsvajotą legalų statusą ir teisę kelti savo kandidatūras Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Kaip ir reikėjo tikėtis, realios įtakos Lietuvos politiniame gyvenime LNDP neįgijo, tačiau deda daug pastangų, platindami informaciją apie save tarp Lietuvos gyventojų: periodiškai organizuoja negausias demonstracijas įvairiuose Lietuvos miestuose, leidžia partijos laikraštį „Tautos kelias“ (1000 egz. tiražu, iki 2002 m. lapkričio pasirodė šeši numeriai).

    Kalbant apie M. Murzos grupuotės raidą, matyti, jog keitėsi ne tik organizacijos pavadinimai, bet ir vartojama retorika. Pradžioje buvo kalbama apie ginklus, smurtą ir kankinimus, „Nacijos balsas“ jau nebuvo toks agresyvus – apsiribojo rasistine propaganda be tiesioginių raginimų susidoroti, o „Tautos kelias“ – kalbomis apie būtinybę išsaugoti lietuvių tautą; pagrindiniu pavojumi ir taikiniu pasirenkama ES ir NATO, neįvardijant konkrečių „priešiškų“ tautų, kaip buvo įprasta anksčiau. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad lietuviai neonaciai subrendo ir tapo taikiais ir nuosaikiais nacionalistais. 2002 m. rugsėjo 26 d. Panevėžyje vykusiame mitinge, kuriame dalyvavo 50–70 LNDP narių ir šalininkų, pavyko užfiksuoti tokius pareiškimus: „Lietuvą valdo okupacinis žydų–masonų režimas, <...> jų tikslas – sunaikinti pačią kūrybingiausią mūsų tautos dalį, atimti mūsų turtą, o likusią dalį paversti vergais“, „mūsų ateitis – Europos Sąjunga, žydiška, su spygliuota viela“, „ES yra žydų–masonų tvarinys, skirtas tautų naikinimui“, „žydai yra išrinktoji tauta, o visi kiti yra gojai, skirti sunaikinimui, numatyta palikti pusantro milijardo pasaulio gyventojų, kurie vergaus būtent jiems“. Taigi, įsiliedami į LNDP gretas, nacionalsocialistai prie šiai partijai būdingo euroskepticizmo priderino antisemitizmą, kurių sintezė – mitinguose naudojama ES vėliava su Dovydo žvaigžde bei kaukole.

    Sunku kalbėti apie realią šios organizacijos grėsmę dabartinei Lietuvos konstitucinei tvarkai, nes partija nėra įtakinga ir gausi. Pats M. Murza dar 1999 m. gyrėsi, kad organizacijai priklauso 1400 narių15, tačiau realiai galima kalbėti apie 200 aktyvistų. Partijos plėtrą itin stabdo ir nuolatinis lėšų trūkumas. Tačiau galima kalbėti ir apie tam tikrus laimėjimus informaciniu požiūriu – „murzininkai“ plačiai žinomi visuomenėje, o jų vadas – dažnas svečias laikraščių puslapiuose bei televizoriaus ekrane.

1 1994 m. sausio 3 d. LNNS narių susirinkimo protokolas.
2 Ten pat.
3 L. Peleckienė, „Tautiškieji radikalai vėl kelia galvas“, Lietuvos rytas, 1996, lapkričio 25, Nr. 276.
4 L. Peleckienė, „Šiauliai: profašistinę sąjungą kūrė SKAT kariai“, Lietuvos rytas, 1995, birželio 3.
5 L. Peleckis-Kaktavičius, „Skriauda su teistumo žyme“, Lietuvos aidas, 1996, vasario 3.
6 L. Peleckienė, „Tautiškieji radikalai vėl kelia galvas“, Lietuvos rytas, 1996, lapkričio 25, Nr. 276.
7 „Ne visi nacionalsocialistai pritaria savo vado „legalizavimuisi“, BNS, 2001, sausio 11.
8 1999 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2–44–428–1999.
9 „Šiauliuose tęsiasi piketai prieš miesto mere“, BNS, 2001, kovo 21.
10 „Skandalingai pagarsėjęs M. Murza pašalintas iš Gyvenimo logikos partijos“, BNS, 2001, balandžio 5.
11 A. Karaliūnas, „K. Uoka susidėjo su nacistais“, Lietuvos rytas, 2001, rugsėjo 17, Nr. 217.
l2„Oficialiai įregistruota euroskeptikus vienijanti partija“, ELTA, 1999, gegužės 10.
l3 http://www.lrs.lt/rinkimai/
l4 „K. Uoka išrinktas Lietuvos nacionaldemokratų partijos pirmininku“, Lietuvos aidas, 2001, kovo 19, Nr. 64.
15 I. Vėgelytė, „Užspeisti į kampą murzininkai prakalbo apie terorą“, Lietuvos aidas, 1999, liepos 24, Nr. 143


     Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje / Giedrius Kiaulakis ; Pilietinių iniciatyvų centras. - Vilnius : Garnelis, 2002