Giedrius Kiaulakis. Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje (5). ŽINIASKLAIDOS PRIEMONĖS
teorija


   Puikiai suvokdami žiniasklaidos reikšmę šiandieninėje visuomenėje, ekstremistinių organizacijų nariai, išskyrus prisiekusius pogrindininkus skinheadus, stengiasi kuo dažniau pakliūti į TV ekranus ar laikraščių puslapius, o pikantiškas naujienas mėgstantys žurnalistai savo ruožtu negaili jiems dėmesio.

   
Vis dėlto akivaizdu, kad įprasta žiniasklaida negali patenkinti ekstremistų informacinių poreikių, nes dažnai ekstremistų įvaizdį formuoja toli gražu ne tokį, kokio jiems patiems norėtųsi. Šią nišą užpildo ekstremistams palankios alternatyvios žiniasklaidos priemonės.



    „RESPUBLIKOS VARPAI“

    Respublikonų partijos laikraštis. Pirmąsyk pasirodė 1995 m., reguliariai leidžiamas kartą per mėnesį. Platinamas dažniausiai mitingų ar kitokių su politika susijusių masinių renginių metu, kartais tiesiog dalijamas praeiviams Gedimino prospekte, troleibusų stotelėse, parduotuvėse ir poliklinikose. Iki 1999 m. šio laikraščio tiražas nebuvo nurodomas, 1999 m. pradžioje nurodytas 20 000 egz. tiražas, kuris po to ėmė sparčiai augti: balandžio mėn. šoktelėjo iki 30 000 egz., liepą – net iki 50 000 egz. Greičiausiai šie skaičiai bent dešimteriopai padidinti, tačiau tai, kad drįstama juos tokius pateikti, liudija, jog „Respublikos varpai“ pasiekia gana nemažai skaitytojų.

    Šis keturių puslapių leidinys nemažai dėmesio skiria tarpetniniams santykiams. Pagrindinis jame publikuojamų straipsnių taikinys – žydai, ir ši tendencija išlieka nuo pat pirmojo laikraščio numerio pasirodymo. 1995 m. lapkričio mėn. (Nr. 9) figūruoja tokie pareiškimai, kaip „žydiškojo bolševizmo Maskvos tinklas“, „ateina tinginių, vagių, girtuoklių, žmogžudžių, žydų valdžia“, „bolševikų valdžia buvo žydų valdžia“, „didesnę bolševikų represinio aparato dalį Lietuvoje sudarė žydai. Jie areštavo, kankino, vežė į Sibirą, žudė Lietuvos piliečius. Pirmiausia Izraelio ministras pirmininkas žydų vardu turėtų atsiprašyti lietuvių tautos už jos valstybingumo sunaikinimą, už tautos kančias ir visapusišką netektį“ (Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Buračas).

    Tokio pobūdžio straipsnių „Respublikos varpų“ numeriuose pasirodo periodiškai (1999 balandis, Nr. 51: „Tardė ir kankino žydas“). Dažniausiai panašios mintys pateikiamos kaip pasipiktinusių skaitytojų laiškai. Tačiau jie puikiai dera prie bendros laikraščio dvasios, kadangi bene labiausiai antisemitizmu pasižymi laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Kazimiero Petraičio, Respublikonų partijos pirmininko, straipsniai, kurie greičiausiai paremti „išsamiais“ istoriniais ir politologiniais tyrinėjimais, leidžiančiais neva pateikti fundamentalią išvadą, kad „sovietinę bolševikų imperiją sutvėrė Rusijos žydai Vokietijos žydų pinigais, <...> vadovaujami grynakraujės žydės pusiaukalmuko sūnaus Uljanovo (Lenino)“ (1999 balandis, Nr. 51). Kitame numeryje laikraščio redaktorius teigia, kad tai, ką Rusijos žydai sukūrė Vokietijos žydų pinigais, sugriovė Amerikos žydai (1999 gegužė, Nr. 52).

    Įnirtingos kovos su „pasauliniu žydų viešpatavimu“ kontekstas – itin aršūs išpuoliai prieš Europos Sąjungą ir NATO, integracija į kurias Lietuvai būtų pražūtinga.

    Beje, kartais neapsiribojama žydais. Laikraščio autorių vertybines nuostatas aiškiai rodo tokios frazės kaip „artėja laikas, kai [Lietuvos] žemelę pirks ne tik sukčius, bet ir bet kuris svetimšalis: žydas, kinas, vokietis...“ Kitaip sakant, bet kuris užsienietis prilyginamas sukčiui, ir net traktuojamas prasčiau, jei sukčius lietuvių kilmės.

    Šiame laikraštyje reiškiasi tiek kairiosios, tiek dešiniosios Lietuvos radikalų ir ekstremistų organizacijos. Dažni svečiai – komunistinės pakraipos organizacijų Liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“ pirmininkas, dabartinis Seimo narys Julius Veselka (1997 m. Nr. 5 (27), 1998 m. Nr. 2 (36), 1999 m. Nr. 12 (59), 2000 m. Nr. 4 (63), 11 (70) ir Nr. 12 (71), 2001 m. Nr. 2 (73) bei Socialistų partijos aktyvistas Nikolajus Stepanovas (2001 m. Nr. 3 (74), 6 (77). Dar aktyviau „Respublikos varpų“ tribūna naudojasi nacionalistinės organizacijos: nacionaldemokratai (2000 m. Nr. 2 (61) ir Nr. 8 (67), 2001 m. Nr. 10 (81), Nr. 11 (82), Nr. 12 (83), 2002 m. Nr. 1 (84), Tautos pažangos partija (1997 m. Nr. 5 (27), 1999 m. Nr. 3 (50), Lietuvos laisvės sąjunga (1998 m. Nr. 4 (38), Lietuvos gyvenimo logikos partija (2001 m. Nr. 4 (75), Nr. 10 (81) ir, aišku, patys respublikonai. Dabartiniai krikščionių demokratų vadovai irgi mielai bendradarbiauja su „Respublikos varpais“ (1997 m. Nr. 5 (27), 1998 m. Nr. 4 (38), 1999 Nr. 4 (51) ir Nr. 6 (53), 2001 m. Nr. 4 (75), patvirtindami nuogąstavimus dėl šios partijos orientacijos dešiniojo ekstremizmo kryptimi.


    „LIETUVOS PATRIOTAS“

    Pirmasis numeris pasirodė 1998 m. kovo 20 d. Laikraštis leidžiamas du kartus per mėnesį, apimtis – 4 puslapiai, platinamas mitinguose, „patriotiškai“ nusiteikusių veteranų ar tremtinių sueigose; kaina – 1 litas.

    Laikraštį leidžia penkis kartus už vagystes teistas Alfredas Butkevičius, kurio tekstai sudaro didžiąją laikraščio dalį, tačiau, siekdamas parodyti, jog redakcijos kolektyvas gausus, pasirašinėja Butkevičiumi, Gailiumi, Žemaičiu.

    Jau pirmojo numerio antraštės gana aiškiai atskleidžia leidinio poziciją tarpetninių santykių klausimais: „Ar žydams viskas leidžiama?“, „Lenkai vis savivaliauja!“ Tokių antraščių yra ir kituose numeriuose: „Ko nerimauja žydai?“, „Ach, tie lenkai!“, „Šalin rankas nuo A. Lileikio!“, „Vienu žydu mažiau“ (Nr. 14).

    1999 m. Nr. 22 pradėtas dalimis publikuoti (per daugelį numerių) Australijos lietuvio Juozo Kedžio straipsnis „Sionizmo tikslai“, kuriame įrodinėjama, jog žydai siekia pavergti pasaulį ir persekioja niekuo dėtus Antrojo pasaulinio karo didvyrius, išgelbėjusius žmoniją iš žydų viešpatavimo.

    Ne taip dažnai, tačiau užsipuola „Lietuvos patrioto“ leidėjas ir Lietuvos lenkus, kaltindamas juos dėl „lenkų bandito Zavistonovičiaus“, iššaudžiusio žmones Draučiuose, „Armia Krajowa“ bei Zeligowskio padarytų skriaudų (1999 m. Nr. 6, 8).

    Čia taip pat mėgstamas žurnalistikos žanras – skaitytojų laiškai, kuriuose neretai pastebimi ideologiniai prieštaravimai. Antai 1–ajame 1999 m. numeryje teigiama, kad „visame pasaulyje čečėnai garsėja kaip svetimtaučių grobikai. <...> kai kurie čečėnų studentai neatsilieka nuo savo tautiečių – plėšikauja ir Lietuvoje“. Vėliau, kilus antrajam Čečėnijos karui, čečėnai minimi jau kaip pagarbos verti laisvės kovotojai.

    „Lietuvos patriotas“ nėra toks populiarus ir žinomas tarp ekstremistų kaip „Respublikos varpai“, bet jo tribūna nevengia pasinaudoti ir krikščionių demokratų pirmininkas Kazys Bobelis (1998 m. Nr. 3, 2001 m. Nr. 2), ir Lietuvos laisvės lygos pirmininkas Antanas Terleckas (1999 m. Nr. 7, Nr. 16, 2000 m. Nr. 3) bei Reformų partijos pirmininkas Algirdas Pilvelis (1999 m. Nr. 16, 20–vv28).


    „LIETUVIO KALENDORIUS“

    1995–2000 m. „Lietuvio kalendorių“ leido verslininkė Danutė Balsytė–Lideikienė. Jo struktūra per visą leidybos laikotarpį nesikeitė, užtat kasmet atsirasdavo vis agresyvesnių pareiškimų. Tekstų stilius itin sentimentalus, pakilus ir literatūriškai ornamentuotas, tačiau su žodžiais praktiškai nesiskaitoma.

    Iš neapykantos objektų šiame leidinyje, kaip įprasta, pirmauja žydai. „Lietuvos Seime šeimininkavo žydauja, iš Seimo tribūnos žydai įžeidinėjo ir piūdo lietuvių tautą, reikalaudami lietuvių kraujo ir Lietuvos turto“1.

    Aktyviai eksploatuojama grėsmė lietuvių tautai – „Nepriklausomoje Lietuvoje lietuviui vietos nėra. Dėmesio ir lėšų užtenka tik „tautinėms mažumoms“ ir „juodiesiems pabėgėliams“; „Pagal „nulinės“ pilietybės įstatymą, Tautos gėdai ir nelaimei, okupantams neteisėtai suteikta Lietuvos pilietybė“2.

    Iš politinių organizacijų „Lietuvio kalendoriuje“ palankiausiai atsiliepta apie pogrindinę Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą, vadovaujamą M. Murzos3. Įvadinį straipsnį kalendoriui parašė Respublikonų partijos pirmininkas Kazimieras Petraitis, taip pat yra Tautos pažangos partijos pirmininko Egidijaus Klumbio ir tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio straipsnių.

    2001 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutarimą įspėti D. BalsytęLideikienę už spaudinių, vaizdo, garso ar kitokios produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimą ar laikymą turint tikslą platinti, taip pat platinimą arba viešą demonstravimą. Nerealizuotas leidinio tiražas ir spausdinimo priemonės buvo konfiskuoti4.


    „LIETUVOS AIDAS“

    2000 m. balandžio 28 d. kontrolinį dienraščio akcijų paketą įsigijus Reformų partijos pirmininkui Algirdui Pilveliui5, leidinio stilius ir gvildenamos temos netruko pasikeisti.

    2000 m. rudenį „Lietuvos aide“ išspausdinta apie 50 įvairaus žanro antisemitinių publikacijų6, kuriose galima aptikti ir tokių minčių: „Viena aišku, kad žydai beveik visados buvo savanaudiški ir siaurų pažiūrų“, „žydai nekenčia net savo tautiečio Kristaus, dangų žadėjusio vien tik doriesiems. Aišku, kad nedorėliams, siekiantiems visas kitas pasaulio tautas padaryti savo vergais, su tokiu ne pakeliui“, „būdami pagrindiniai nusikaltėliai žmoniškumui, žydai Niurnbergo procese visai nebuvo apkaltinti“, „mums čia Lietuvoje gyvenantiems atrodo, kad pirmiausia į teismą reikia patraukti žydus kaip visų rūšių genocido pradžių pradžią“7. Straipsnyje aiškiai propaguojama neapykanta konkrečios tautybės žmonėms ir netiesiogiai raginama su jais susidoroti. Dėl šio išpuolio „Lietuvos aido“ savininkui A. Pilveliui iškelta baudžiamoji byla, tačiau po kelių mėnesių ji nutraukta8.

    Nors jokių realių priemonių nesiimta, „Lietuvos aidas“ tapo kiek santūresnis ir tokių aršių bei intensyvių išpuolių kaip 2000 m. rudenį atsisakė. Tačiau apskritai ksenofobinių publikacijų nevengiama. Pavyzdžiui, 2002 m. pradžioje prof. Ona Voverienė laikraščio skaitytojams įrodinėja, jog rusų tautybės Lietuvos gyventojai esanti „penktoji kolona“, vykdanti Rusijos prezidento Vladimiro Putino nurodymą kelti riaušes prieš teisėtą valdžią9.


    Be abejo, nusiritęs iki ekstremistinio leidinio lygio „Lietuvos aidas“ prarado daug skaitytojų, tačiau tam tikri prestižo likučiai dar neišnykę, tad šis laikraštis – nebloga informacinė paspirtis dešiniesiems ekstremistams Lietuvoje.

    ____________

1 Lietuvio kalendorius 2000, rugsėjo 10.
2 Ten pat, birželio 15, rugpjūčio 31, rugsėjo 1.
3 Ten pat, lapkričio 24, gruodžio 16.
4 2001 m. kovo 13 d. Vilniaus m. 2–osios apylinkės teismo nutarimas Nr. 6–2–15–01
5 „Lietuvos aido“ savininkas – A. Pilvelis, Lietuvos aidas, 2000, balandžio 29, Nr. 101.
6 „Parlamentarų užtariama ksenofobinė kampanija papiktino žydų bendruomenę“, BNS, 2000 gruodžio 1.
7 J. Valionis, V. Žygaitė, P. Stonis, „Ar žydai vėl valdys Lietuvą?“, Lietuvos aidas, 2000, spalio 18, Nr. 222.
8 „Žydai atleido „Lietuvos aidui“ antisemitines nuodėmes“, BNS, 2001, kovo 15.
9 O. Voverienė, „Penktoji kolona Lietuvoje pereina į puolimą“, Lietuvos aidas, 2002, vasario 5, Nr. 29.

   
Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje / Giedrius Kiaulakis ; Pilietinių iniciatyvų centras. - Vilnius : Garnelis, 2002

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti