Lietuvoje dešimt metų pragyvenęs švedų sociologas Charles Woolfsonas teigia, kad per ekonominę krizę Lietuvos darbo rinka išsiskaidė į tris dalis: viešą sektorių, kuris siurbia Europos Sąjungos pinigus ir gyvena visai neblogai, mažą grupelę labai turtingų oligarchų bei privačiame sektoriuje dirbančius darbuotojus, kuriems, deja, gyvenimas nėra toks puikus.

       Slovėnijos filosofas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas, vienų laikomas „pavojingiausiu pasaulio filosofu“, kitų – charizmatišku šiuolaikinio intelektualinio avangardo pranašu, parašė ironišką knygą apie neoliberalaus kapitalizmo ir su juo taikiai sugyvenančių „kairuoliškų alternatyvų“ krachą.

     Jeigu reikėtų rasti tinkamiausią žodį apibūdinanti „nesisteminį“ pilietinį aktyvumą Lietuvoje, tai netiktų nei „menkas“, nei „nepastebimas“. Geriausiai tinka žodis „praraja“. Šis vienas žodis puikiai atspindi tiek milžinišką atstumą tarp aktyvistų ir eilinio piliečio, tiek menką supratimą, kas yra išties aktualu visuomenei, o kas tėra savojo rato problematika, kuri neturi jokio tvirto jungiamojo sąryšio tarp atskiru interesų grupių.

     Pasakykite man, kad valstybė šiandien silpna. Ne, ne tie, kuriems jau ir šiandien trūksta pilietinių laisvių, o tie, kurie nuolat kartoja „valstybės stiprinimo“ mantrą. Atseit bloga „sistema“, „biurokratija“, „valdžia“ , tačiau viskam pakeisti reikia „gero vadovo“ . O geriau – labai gero vadovo, tiesiog supergero supervadovo. Jis ir biurokratus prižiūrės, ir protingus įstatymus rašys, ir prieš kiekvieną šildymo sezoną patikrins kiekvieno daugiabučio skaitiklį. Juokiatės? Ir man būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

     Vakarų bankai turi nustoti statyti pilis iš oro ir pasirengti sistemos pertvarkai, įsitikinęs Nobelio taikos premijos laureatas Muhammadas Yunusas. Milijonus žmonių iš skurdo ištraukusios mikrokreditų sistemos pionierius išskirtiniame interviu dalijosi savo požiūriu į kapitalizmą, Vakarų bankų godumą ir reikalingas sistemos permainas.

      Žinau, kad labai neišmintinga rašyti politinius straipsnius rinkimų išvakarėse (dažniausiai visi tame įžvelgia paslėptą agitaciją), todėl nerašysiu nei vardų, nei pavardžių, ir neminėsiu jokių partijų.

     Aleksandras Tarasovas yra gerai žinomas rusų neomarksistas, kairysis tarybinis disidentas, už savo veiklą persekiotas KGB. Šiame straipsnyje autorius nagrinėja Sovietų Sąjungos santvarkos prigimtį bei paneigia tam tikrus sovietizmo šalininkų mitus ir sampratas. Nors ir straipsnis yra parašytas iš neomarksistinės perspektyvos, tačiau yra įdomus ir anarchistams, nes leidžia detaliau suprasti, kas buvo Sovietų Sąjunga, bei kodėl tai nebuvo žingsnis į priekį nuo kapitalizmo, o tik tam tikra itin specifinė kapitalizmo ir valstybinio feodalizmo bruožų turinti variacija. Taip pat pateikiama dabartinės kapitalizmo stadijos analizė.