Vilma Pajuodienė-Fiokla „Aistra”





Vilma Pajuodienė-Fiokla „Blood”




Vilma Pajuodienė-Fiokla „Che”




Vilma Pajuodienė-Fiokla „Čigonas”



Vilma Pajuodienė-Fiokla „Čipolinas”



Vilma Pajuodienė-Fiokla „Megztinis”




Vilma Pajuodienė-Fiokla „Obuolys”





Vilma Pajuodienė-Fiokla „Sklypas”





Vilma Pajuodienė-Fiokla „Sliekas”



Vilma Pajuodienė-Fiokla „Sniego”




Vilma Pajuodienė-Fiokla „Undinė”




Vilma Pajuodienė-Fiokla „Varlė”

      
      IŠTRAUKA IŠ PASKUTINIOSIOS KURTO VONNEGUTO KNYGOS „ŽMOGUS BE TĖVYNĖS“

       Pasakysiu jums naujieną.

       Ne, aš neiškėliau savo kandidatūros į prezidentus, nors žinau, kad sakinys bus nepilnas, jei jame nebus veiksnio ar tarinio.

       Be to, neprisipažinsiu, kad miegu su nepilnamečiais. Užtat pasakysiu štai ką: mano žmona gerokai senesnė už visus, su kuriais kada nors esu miegojęs.

       O naujiena tokia: aš paduosiu į teismą Braun & Viljamson tabako bendrovę, gaminančią cigaretes Pall Mall ir pareikalausiu iš jos milijono žalių! Nuo tada, kai man buvo vos dvylika, aš vieną po kitos rūkiau vien tik Pall Mall be filtro. Ir jau daugybę metų kuo atviriausiai, ant pakuotės, Braun & Viljamson bendrovė grasina mane nužudyti.

       Bet man dabar aštuoniasdešimt dveji. Labai ačiū, šunsnukiai prakeikti. Mažiausiai norėjau būti gyvas, kai trys galingiausi žmonės visoje planetoje turės Bušo, Diko ir Kolono* vardus.

       Mūsų vyriausybė kariauja su narkotikais. Tai tikrai kur kas geriau negu gyvenimas be jokių narkotikų. Taip žmonės kalbėdavo apie „sausąjį įstatymą“. Ar galite įsivaizduoti, kad nuo 1919 iki 1933 metų JAV įstatymai griežčiausiai draudė gaminti ir gabenti alkoholinius gėrimus bei jais prekiauti. Indianos laikraščio žurnalistas Kenas Habardas sakė: „Sausasis įstatymas“ vis geriau negu gyvenimas be jokio alkoholio.“

       Bet supraskit štai ką: dvi žalingiausios medžiagos, kuriomis labiausiai piktnaudžiaujama ir kurioms įgyjama didžiausia priklausomybė, yra visiškai legalios.

       Viena, be abejo, yra etilo alkoholis. Ir toks didis žmogus kaip prezidentas Džordžas Bušas pats prisipažįsta, kad laikotarpiu nuo šešiolikos iki keturiasdešimties metų didžiąją dalį laiko būdavo prisišniojęs arba nusitašęs, arba girtas kaip dūmas. Pasak jo, kai sukako keturiasdešimt vieneri, jam pasirodė Jėzus ir privertė mesti girtauti, atsisakyti velnio lašų.

       Kai kuriems girtuokliams vaidenasi rožiniai drambliai.

       Kai dėl mano patirties piktnaudžiaujant žalingomis medžiagomis – bijojau heroino, kokaino, LSD ir panašių medžiagų. Baiminausi, kad nuo jų gali pasimaišyti protas. Marihuanos suktinukę kartą vis dėlto sutraukiau su Džeriu Garsija ir jo grupe Grateful Dead vien tam, kad būtų smagiau bendrauti. Jokio poveikio nepajutau, tad daugiau niekada to nedariau. Dievo ar dar ko valia alkoholiku nesu daugiausia dėl savo genų. Retkarčiais išgeriu taurelę ar dvi, šįvakar irgi išlenksiu. Bet dvi – man riba. Dėl to bėdų neturiu.

       Žinia, garsėju kaip baisus mėgėjas rūkyti. Vis viliuosi, kad cigaretės mane pribaigs. Vienam gale – ugnelė, kitam gale – kvailelis.

       Bet pasakysiu jums viena: kartą pagavau tokį kaifą, kad kitas tokio nepajunta nė po kreko porcijos. Tai buvo, kai pirmą kartą gavau vairuotojo pažymėjimą – saugokis pasauli, atvažiuoja Kurtas Vonegutas!

       Tais laikais mano automobilis, kiek prisimenu, studebeikeris, buvo varomas kaip beveik visos transporto priemonės ir kiti mechanizmai šiandien, taip pat kaip kūrenamos elektrinės ir lydyklos. Tam naudojamas žalingiausias narkotikas, kuriuo labiausiai piktnaudžiaujama ir kuriam įgyjama didžiausia priklausomybė – organinis kuras.

       Kai čia atsiradote, net kai aš čia atsiradau, industrializuotas pasaulis jau buvo beviltiškai priklausomas nuo organinio kuro, ir labai greitai jo visai neliks. Prasidės „lomkės“.

       Ar galiu pasakyti jums tiesą? Turiu galvoje šį tą, apie ką nepraneša per televizijos naujienas. Mano manymu, tiesa štai kokia: mes visi esame priklausomybe nuo organinio kuro sergantys narkomanai, beviltiškai bandantys išsiginti šio fakto. O mūsų vadovai, kaip ir daugybė narkomanų, kurių netrukus laukia „lomkės“, daro smurtinius nusikaltimus, kad gautų šio tiek mažai likusio narkotiko, nuo kurio mes priklausomi.

       ____________
       * Žargone „bush“ reiškia „pizę“, „dick“ – „pimpalą“, „colon“ (autorius sąmoningai iškraipo vardą Colin) – „gaubtinę žarną“ (Vert.).

       Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

      Toji mintis jau senokai nepaliko jo ramybėje. Pirmosiomis ano rugsėjo dienomis, vartydamas bibliotekoje atsitiktinai pagriebtą meno istorijos knygą, rado Mirono „Disko metiko“ skulptūrą. Už lango, geltonoj saulėj, jau virstančioj Vėlinių šešėliu, pleveno paskutiniai universiteto berželio lapai. Trapūs ir silpni, kaip ir čia dirbantys žmogeliai. Nužmoginti, nuskriausti ir, rodos, nuo paties gyvenimo pavargę. O saulės šviesa ir meilė glamonėjo ne šias vargo peles, o tuos, sėdinčius didžiuliuose dangorėžiuose. Nematomus, nes apgaubtus šildančio veidrodinio stiklo. Tuo tarpu geltonoji saulė vislab virto niekiu, šiluma sproginėdavo elito pobūvių fejerverkuose ir pranykdavo miesto erdvių tamsybėj. Nebėr.

       Jį pribloškė „Disko metiko“ skulptūros nuotrauka. Ji buvo nespalvota. Jis pasijuto tarsi žvalgydamasis po šiuolaikinį muziejų, nugara ir delnais apgraibomis liesdamas rauplėtas, pilkšvas tamsios salės sienas. Diskobolos buvo apgaubtas tamsos, fono, tokio įprasto ir nereikšmingo. Tačiau vaikiną patraukė kitkas. Klasikinės skulptūros kontūrai buvo tarsi užaštrinti švytinčios juodos auros, juodo embriono, kuris laikė savyje atletišką ir stiprų vyro kūną. Pavaizduotasis buvo gimęs veiksmui, ir jo valanda jau buvo atėjusi. Minutė, sekundė. Jis buvo pasiruošęs sviesti daiktą, jo raumenys buvo įsitempę finaliniui judesiui. Ir jis sustingo. Sustingo amžinybei, pats buvo patalpintas laiko ir erdvės rezervuare, kad jo kūnas nesuglebtų ir neprarastų tos žūtbūtinio tikslo sukurtos formos.

       Ir visiškai nesvarbu, ar Mirono objektas įvykdė tai, ko tikėjosi – numetė diską už svajonių horizonto – ar keikėsi suklydęs. Skulptorius jau buvo jį pagavęs, sustingdęs formoje, į kurios vidurius kėsintis gali tik mankurtas ar maniakas. Veiksmas tapo skulptūra, ir žmogaus statula persikėlė per laiko horizontus, šviesmečiais aplenkusi mestąjį diską. Tas, kuris siekė laimė per herojaus vertą veiksmą, tapo garsus savo paties grožio dėka. Grožio, gimstančio veiksme ir per veiksmą...

       Studentui nuo minčių pradėjo suktis galva, ir jis tarsi pabudo tik papurtytas norinčio atsisveikinti kurso draugo. Išėjo kartu.

       Einant namo draugas negalėjo užsičiaupti – plepėjo tai apie futbolo rungtynes, tai apie realybės šou. Mūsų studentas linkčiojo galva, bet nieko negirdėjo. Jis jautė, tarsi juodasis embrionas būtų apgaubęs ir jo paties kūną. Jis jautė kiekvieną raumenų judesį, slapčiomis gniaužė delnus ir ruošėsi kažkam, ką tarsi diktavo anas pirmapradis graikų meno pavyzdys. Lemtingam momentui, žmogaus ir gyvulio susidūrimui, išlaisvinančiam dievą.

       Grįžęs namo jis nenurimo kaip visada, negriebė pirmo pasitaikiusio romaniūkščio ir negulė į lovą skaityti. Iki nakties vaikščiojo skersai kambarį, apimtas karštinės, noro atlikti žygdarbį, taip pat tapti forma ir įsiamžinti.

       Ryte, vos sudėjęs bluostą, jis ėmė galvoti apie kitką – merginas, dėstytojus. Vakarykštis įspūdis pradėjo blėsti ir visai išblėso po paskaitų užbėgus į aludę, kur, tiesa, netikėtai susimušė. Dėl niekniekio. Tiesiog kūnas buvo įsitempęs, o jėga veržėsi lauk. Iki tol nesimušė – buvo geras, pasyvus ir tylus vaikis.

       Daugiau tą žiemą nieko įsimintino nenutiko – nebent tiek, kad skaitė Nietzschę. Bet tasai riaumojantis vokietis nepaveikė studento tiek, kiek Mirono skulptūra. „Zaratustros“ tekstas tarsi bolavo skulptūros fone ar titrų eilutėje. O kalbą, iš kurios verčiama, studentas bent jau tarėsi puikiai suprantąs.

       O tada atsitiko kai kas visuotinai netikėto – pavasarį neišlaikė vieno to miesto prekybos centro darbuotojų nervai. Jie, išvarginti arkliško darbo, sustreikavo, suorganizavo dideles demonstracijas, ir greitai visas miestas atsidūrė barikadose. Gatvėse, iki tol pasipuošusiose abejingumu, konformizmu ir pasyvumu, dabar nebematei nieko daugiau, tik kumščius į dangų iškėlusius žmones, ir raudonai juodas vėliavas. Iš pat pradžių studentas nekreipė į visa tai dėmesio. Sėdėjo kaip sedėjęs miesto bibliotekoj, skaitė apie Viduramžių katedras ir miestų sienas, lygino jas su šiuolaikiniu sterilizuotu miestu, nuo kurio balkonų ant gatvės grindinio srūva ne atmatos, bet niekam tikę banknotai, švaistomi lengvabūdžių kvailių, niekad neišdrįsiančių palikti savo susikurto mobilaus technologinio pasaulio sienų. Bežiūrinėjant knygą, už nugaros pasigirdo triukšmas ir bildesys. Atsisukęs studentas pamatė atsiveriančias bibliotekos duris ir per jas į vidų besiveržiančius studentus. Nuo galvos iki kojų juodi, su raudonomis skarelėmis ant smilkinių, jie buvo panašūs greičiau ne į Mirono (iškart gimė aliuzija), o į socrealizmo plakatų kūnus. Garsiai, nesitaikstydami su šventu darbinės tylos reglamentu, jie kvietė studentus į demonstraciją „už laisvę ir lygybę, prieš valdžią ir kapitalistus“. Po to taip pat staigiai pasišalino, o jų žingsniai nutolo koridorium. Ir tada jis, X universiteto Y fakulteto Z kurso studentas, pajuto tai, ką išgyveno anąsyk pamatęs Diskobolos. Ir jis apsisprendė nueiti į demonstraciją – rimtoji jo sielos pusė spėjo nusiraminti, kad tai – tik smalsumas. Smalsumas, kuris kartais viliodavo jo draugus į stoties rajoną, o jį patį – į pornografijos svetaines internete, kuris dažnai pabusdavo su geismu. Dabar toji smalsumo, geismo, ir žygdarbių stokos pabudintoji energija išjudino studentą iš, kaip jam vėliau atrodys, dvasinio miego, ir stumte išstūmė iš universiteto patalų į žvarbią ką tik prasidėjusio pavasario dieną.

       Centrinė gatvė buvo prišiukšlinta, kai kur išdaužtuose garsių užsienietiškų parduotuvių languose it kokiuose senio dantyse žiojėjo skylės, fabrike šimtą kartų reprodukuotos manekenės styrojo be galvų ir be rankų. „Taip, bedvasis amžiau, tau atėjo galas. Mironas grįžta.“ Tokie šūkiai sukosi studento galvoj, nejučia kaistančioj nuo įspūdžių, kuriuos jis tik ruošėsi patirti.

       Staiga jis išgirdo trenksmą. Po jo buvo kitas. Jis sustojo ir susigūžė. „Kur aš einu?“ Tada pajuto besigniaužiančias rankas – suprato, kad klasikos vertybių ugnies žarijas pavasarinis vėjas atpūtė ir į šį miestą, ir, jei nedalyvaus demonstracijoje, galbūt niekad nepajus to, ką prieš tūkstančius metų jautė disko metikas...

       Daug ką jis suprato, artėdamas prie aikštės. Ir dar daugiau suprato joje. Žmonių minia atrodė tarsi vaivorykštė, tarsi milžiniška vėduoklė. Lyg karnavalo metu plazdėjo šimtai vėliavų, ne tik raudonai juodų – maištas yra vaivorykštė, tik valdžia ir prievarta bespalvė.

       Kitoj aikštės pusėj buvo neramu – vyko įnirtingos grumtynės. Studentas pajuto, kaip greitai gyslomis sruvena kraujas. Jis ėmė spraustis per minią – minią, kuri, regis, nepritarė jo judesiui, kurioje buvo rankų, norinčių jį sulaikyti. Bet sau jis pasiteisino tik einąs žvilgterti, kaip gimsta menas – tikras šiuolaikinis menas, aukščiausio lygio plastika, nereprodukuojama, originali. Ne kokie body art ar pirsingo išsidirbinėjimai ant plokščių paauglių kūnų. Kūnas kaip feniksas. Žudanti ir gimdanti ugnis. Revoliucija tapo forma, išlaikiusia ir perkėlusia į šiandieną kilniausią antikinį pavidalą, ištroškusį veiksmo, ir suteikė tam grožiui radikalesnę aurą, juodąjį embrioną, iš kurio gimsta vis nauji ir nauji riteriai. Amžinoji veiksmo estetika, dėsninga energijos tvermė ar gyvenimo menas?

       Stebėdamas veiksmą, studentas nepajuto to, kas jį ir padarys herojumi, tarsi užbaigs jo mintį. Jis dar buvo sustingęs savo mintyse, jo akys blizgėjo, o veide matėsi įtampa. Staiga rankoje pajuto kažkokį metalinį daiktą. Nematė jo, nebespėjo – tik, aplink aidint klyksmui, kartu su tuo daiktu sustingo tokiame pat judesyje kaip Mirono skulptūra...

       Studentas mirė imituodamas. Jis pats sau atrodė amžinai sustingęs klasikinėje formoje, išėjęs iš Platono olos. Gulėdamas ant žemės dar matė kitus disko metiko pozose sustingusius, prieš prievartos mašiną išsirikiavusius žmones. Amžinybės riterius.

       2006 m.


       Jimas Jarmuschas: Ar kada nors buvai sumąstęs žodžių žaismą, kuris virstų tekstu, gyvuojančiu ne muzikos ar šiaip šmaikšto, o knygos ar kitokiu rašytiniu pavidalu?

       Tomas Waitsas: Nea, nesu. Sako, kad Ispanijoje ir Italijoje ir dar kažkur iš mano pasakymų yra net gimusių poezijos knygų. Net nežinau, matai, aš visada daugiau ieškau daiktų skambesio, saundo. Kartą bandžiau prisiminti įvairiausių nuotykių straipsniui. Ketinau duoti interviu, bet liepiau žurnalistui vynioti sau namo. Neįstengiau kalbėti, net negalėjau pakelti į jį akių. Sakau, palik tuos savo klausimus, aš pasirūpinsiu, o tuo paprastai užsiimu naktimis. Tačiau paaiškėjo, kad man sunku net ir su įvykių aprašymu, man reikia juos pirma išgirsti. Kartais įrašau savo šneką, bet vos pabandau užrašyti – viskas…visa muzika išgaruoja.
 

       J.J. Buvau visai mažvaikis, kai pirmą kartą skaičiau Keruaką, man buvo gal penkiolika ar kažkas panašaus, taigi skaičiau On the Road ir manęs nė velnio nesužavėjo. Neperkandau esmės. Aišku man patiko visi tie nuotykiai, bet romano kalba atrodė kaip kažkoks į krūvą sumestas šlamštas. Ir tada, po kokių keturių penkių metų, išgirdau skaitant Keruako įrašą. Ir man nušvito. Iškart perkandau. Tada grįžau prie Keruako ir perskaičiau jo Subterraneans, ir viską, viską supratau. Bet prieš tai, kai supratau jo balsą ir atradau būdą išgirsti kalbą, man buvo iš tikrųjų sunku ją patirti iš šalies. Dabar ji visada su manimi, aš galiu ją skaityti, galiu išsitraukti Keruaką ir klausytis jo balso. Kvėpavimas ir fraziškumas ir bebopas ir saundas, net neabejoju, įtakojo jo kalbinį mąstymo būdą.
 

       T.W. Taigi. Štai Robertui Wilsonui žodžiai yra kaip kokie smeigtukai ar subarškintos stiklinės. Jis nežino, ką su jais veikti. Jis bando ant jų atsistoti ir tai, aišku, šlykščiai nemalonu. Jis nori juos ištirpinti arba išrikiuoti į eilę ar išstatyti juos kaip kokius kelio ženklus, ar dar kažką, nes jis nenori su jais dirbti. Dievinu visokius enciklopedinius žinynus, kurie padeda man dorotis su žodžiais, slengo žodynus ar Dictionary of Superstitionia, arba Phrase and Fable, Book of Knowledge, visokius straipsniukus, kurie padeda man atrasti žodžius, turinčius muzikalumą. Kartais juose yra viskas, ko ieškai. Arba paprasčiausias garsas, kuris net nebūtinai yra žodis. Jie gali būti tiesiog saundai ir turėti smagią formą. Jų paskutiniai akordai yra sunkūs ir tuomet jie išvirsta į mažą susigarbanojantį tašką. Dievinu žodžius, aš nepaliaujamai jų ieškau, vis užsirašinėju, kolekcionuoju. Kalba visą laiką vystosi. Dievinu slengą, kalinių žargoną, gatvės išsireiškimus ir –
 

       J.J. Va kodėl tau patinka repas!
 

       T.W. Taigi užtai. Jis toks... jis tikrų tikriausias požemio geležinkelis.
 

       J.J. Jis palaiko american english gyvybę. Repas, hip hopo kultūra, ir gatvių slengas man yra tai, kas įkvepia ją ir neleidžia supūti.
 

       T.W. Jo, ji išties greitai keičiasi. Ji yra... ji varo pirmyn, per tris savaites kokia nors madinga naujovė staiga bac ir tampa visiška passé. Vos spėji įsidėmėti, ir jau reikia važiuoti toliau...
 

       J.J. Ji savotiška kodų sistema visuomenės atmatoms.
 

       T.W. Visa ta kalba iš narkotikų juk gimsta. Kaip gi aptarsi reikalus, visus tuos požemio geležinkelio reikalus, klausantis mentams ir skundikams, kuriuos reikia išdurti, kad jie nieko nesuuostų. Nežinau, vargu ar žmonės įsisąmonina tiek daug, kiek jiems derėtų... o kur dar visa afroamerikietiška patirtis su muzika ir lyrizmu, kasdienio gyvenimo poezija. Kalba taip giliai įsišaknijusi, kad didžioji dauguma nė nereflektuoja jos. Pavyzdžiui Allan Lomax diskai, kurie įrašyti trečiajam dešimtmetyje, tiesiog užkonservuoja ją. Jis taip pat įrašė daugybę paprasčiausiai garsų, garsų kurių šiais laikais nebegirdime, kad ir koks kasos aparato subruzdėjimas, tokio jau seniai nebėr.
 

       J.J. Ir spausdinimo mašinėlės nuėjo į istoriją. O kai kurie daiktai, prie kurių dabar esame taip pripratę... didžioji dauguma telefonų dabar jau nebeskamba, jie turi tą baisų elektroninį piip piip piip. O tas žvalus, miegus išblaškantis saundas jau visiškai atgyvenęs. Absoliuti archaika.
 

       T.W. Pritariu. Joo, dievinu kalbą. Kaip ir tu pats, ir išsemi ją savo filmų herojų frazėse.
 

       J.J. Kokius rašytojus mėgsti?
 

       T.W. Kai kas iš Bukowskio, Last Night of the Earth Poems – jėga. Eilėraštyje pavadinimu You know and I know and Thee know yra keletas nepaprastai gražių detalių, labai brandžių, ir tas pasaulio pabaigos liūdesys. Dar patinka Cormac McCarthy. Žinai tą romaną All the Pretty Horses.
 

       J.J. Esi dirbęs su Williamu Burroughsu darydamas The Black Rider. Ką manai apie Burrough? Jis visada sumeta nusikaltėlių, narkomanų ir gatvės slengą į kažkokį savotišką aparatą, kuris gamina žodžius.
 

       T.W. Man patinka Burrough. Jis kaip koks metalinis indas. Kaip koks distiliatorius. Ir viskas kas iš jo išvarva – jau gatavas viskis.
 

       Keli Tomo atsiminimai

       T.W. Kartą Tijuanoje neūžauga prostitutė užsikabarojo ant baro kėdės, o tada įsitaisė man ant kelių, buvau gal koks aštuoniolikinis. Gėrėm kartu. Tai buvo kažkas tokio. Pakeitė mane. Švelni, tokia švelni. Ne, nėjau su ja į privatų. Ji tik sėdėjo man ant kelių.
 

       J.J. Ar kada nors buvai sulaikytas Meksike?
 

       T.W. Dar klausi. Išsipirkau. Mažvaikis, paauglėjantis toks, nukeliavau padurniuoti. Tai buvo absoliutaus atsipalaidavimo ir nerūpestingumo, neatsakingumo meka, priminė kažkokį laukinių vakarų miestą prieš du šimtus metų – purve skęstančios gatvės, bažnyčių varpai, ožiai, šiukšlės, visokios akis badančios iškabos. Tai buvo pasakų šalis – aš rimtai – pakeitė mane. Nuvažiavom kartą su tėvu pas kirpėją, ir jis užsuko į barą išlenkti, o aš tryniau sėdynę ant baro kėdės šalia jo ir gėriau special Colą.
 

       J.J. Kokią dar special Colą?
 

       T.W. Tokią, kur vien tik citrina ir vyšninė Coca Cola. Bet tai buvo toks draivas, pamačiau tokių įspūdingų dalykų. O didingi meksikietiški karnavalai. Virtinėmis judantys fantastiniai įrenginiai su mašinų motorais. Ir tada tatuiruotas, išprotėjęs senis maukteli iš butelio, spusteli už sukrypusio automobilio bėgių, kvatoja per visą gerklę, automobilis šoka visu greičiu pirmyn, ir staiga sulėtėja.
 

       J.J. Kur dar buvai sulaikytas? Aišku Los Andžele.
 

       T.W. Lose daug kartų, taip. Kartą užsiroviau ant keturių civiliais persirengusių mentų. Panašu, kad jie buvo iš Ajovos. Velvetiniai Levis švarkai, teniso batai, aiškiai po darbo. Čiupo mane ir draugelį, užvožė ant pikapo bagažinės ir įrėmė vamzdį į smilkinius. Vienas tipas sako: „Ar žinai ką šitas daikčiukas padaro su žmogpalaikių galvom, kai iššauna iš vat tokio atstumo?“ Ir pridūrė: „jos išsitaško kaip arbūzai“. Bandžiau įsivaizduoti vaizdą. Buvau visiškai pridėjęs į kelnes. Jie sukimšo mus į automobilį. Galvojau, nuveš dabar į apleistą sklypą ir ištaškys smegenis. O jie nutrenkė mus į stotį, kur ir praleidome naktį. Mes lyg ir apsižodžiavome. Bet jie – rimtai – buvo konfliktiška chebra. Restorane užsigrobė mūsų pažįstamų stalus, užbarikadavo praėjimą. Mes jiems leidom suprasti, kad pas mus, bičiukai, taip nesielgiama ir, aišku, jiems nelabai patiko. Dabar aš bandau išmokti būti nematomas. Nuo to laiko, kai išsikrausčiau iš Los Andželo, daugiau niekada nebuvau sulaikytas. Manau, kad visai įmanoma būti nematomu, daug geriau gyventi kokiam kaime, nei Los Andžele ar New York sityje.
 

       J.J. Dar kokių keistų atsiminimų...
 

       T.W. Pirkau kartą kokso ketvirtą valandą ryto. Iš tokio bičo, kuris gyveno Majamio daugiabutyje –visiškai nudrengta skylė. Jo krūtinėje juodavo šautinė žaizda, kraujas sunkėsi per tvarsčius. Mes ramiai nuleidome pinigus ant stiklinio stalo, o jis, jis laikė pats save už peties. Tai buvo bauginanti naktis. Ir apšvietimas ten buvo toks... vau! Mirtis! Visos šviesos kažkur pažemėj, net stalo lempos žemiau kelių. Kaip juodas baseinas naktį. Pragariškas vaizdelis.
 

       Pagal Straight No Chaser, 1992

       Vertė Rūta Janėnaitė

       Pratarmė

       Visi žino, kas yra political correctness, todėl mes jiems nekvaršinsim galvos niekam nereikalingais liberalios demokratinės ideologijos bei socialinių priežasčių aiškinimais. Ne, mes tiesiog siūlome paprastą, kaip instrukcija, dalykėlį.

       Kas yra moteris? – tai, kas geriau už vyrą.

       Kas yra juodaodis? – tai, kas geriau už baltaodį, geriau už baltaodę arba jai prilygsta ir blogiau už juodaodę.

       Kas yra neįgalusis – tai, kas geriau už sveiką žmogų.

       Kas yra neįgalusis baltaodis – tai, kas geriau už sveiką baltaodį, geriau už sveiką baltaodę arba jai prilygsta, prilygsta sveikam juodaodžiui, blogiau už sveiką juodaodę.

       Kas yra neįgali baltaodė – tai, kas geriau už sveiką baltaodį, sveiką juodaodį, neįgalų baltaodį, prilygsta neįgaliam juodaodžiui ir sveikai juodaodei.

       Kas yra neįgalus juodaodis – tai, kas geriau už sveiką baltaodį, neįgalų baltaodį, sveiką baltaodę, geriau už neįgalią baltaodę arba jai prilygsta, geriau už sveiką juodaodį, sveiką juodaodę.

       Kas yra neįgali juodaodė – tai, kas geriau už sveiką baltaodį, neįgalų baltaodį, svaiką baltaodę, neįgalią baltaodę, sveiką juodaodį ir neįgalų juodaodį.

       Kas yra homoseksualistas – tai, kas geriau už heteroseksualistą.

       Kas yra baltaodis homoseksualistas – tai, kas geriau už baltaodį heteroseksualistą ir baltaodę heteroseksualistę, juodaodį heteroseksualistą, prilygsta juodaodei heteroseksualistei, beveik prilygsta baltaodžiui neįgaliam heteroseksualistui, truputį prilygsta juodaodžiui heteroseksualistui, prilygsta baltaodei neįgaliai heteroseksualistei ir turbūt blogiau už neįgalią juodaodę heteroseksualistę.

       Kas yra juodaodis homoseksualistas – tai, kas geriau už baltaodį heteroseksualistą, baltaodį homoseksualistą, neįgalų baltaodį, juodaodį heteroseksualistą, beveik prilygsta neįgaliam juodaodžiui heteroseksualistui, geriau už baltaodę heteroseksualistę, truputį prilygsta neįgaliai baltaodei, geriau už juodaodę heteroseksualistę ir turbūt prilygsta neįgaliai juodaodei.

       Kas yra baltaodė lesbietė – tai, kas geriau už sveiką baltaodį, neįgalų baltaodį, baltaodį homoseksualistą, baltaodę heteroseksualistę, truputį prilygsta neįgaliai baltaodei, geriau už juodaodį heteroseksualistą, prilygsta neįgaliam juodaodžiui, blogiau už juodaodį homoseksualistą, geriau už juodaodę heteroseksualistę, blogiau už neįgalią juodaodę ir, žinoma, juodaodę lesbietę.

       Iš viso to galima pasakyti, kas yra ir juodaodė lesbietė.

       Kas yra neįgalus baltaodis homoseksualistas – tai, kas geriau už sveiką baltaodį heteroseksualistą, neįgalų baltaodį heteroseksualistą, sveiką baltaodę heteroseksualistę, neįgalią baltaodę, prilygsta baltaodei lesbietei, blogiau už neįgalią baltaodę lesbietę, geriau už sveiką juodaodį homoseksualistą, neįgalų juodaodį heteroseksualistą, prilygsta juodaodžiui homoseksualistui ir, žinoma, daug blogiau už neįgalų juodaodį homoseksualistą, geriau už sveiką juodaodę heteroseksualistę, prilygsta neįgaliai juodaodei, blogiau už juodaodę lesbietę ir daug blogiau už neįgalią juodaodę lesbietę.
 

Dabar, jei baltaodį vyrą pažymėsime 1
Neįgalų baltaodį 2
Baltaodį homoseksualistą 3
Baltaodį, sergantį AIDS, 4
Baltaodę moterį 5
Neįgalią baltaodę 6
Baltaodę lesbietę 7
Baltaodę, sergančią AIDS, 8
Juodaodį vyrą 9
Neįgalų juodaodį 10
Juodaodį homoseksualistą 11
Juodaodį, sergantį AIDS, 12
Juodaodę moterį 13
Neįgalią juodaodę 14
Juodaodę lesbietę 15
Juodaodę, sergančią AIDS, 16

   
       Tai išeis:

       Neįgalus baltaodis, sergantis AIDS (1+2+4), – tai, kas geriau už 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 13, tačiau blogiau už 14, 15, geriau už 9, 10, 11, 21, tačiau blogiau už 21, geriau už 13, 14, tačiau blogiau už 29, 30, 42, 45, 48.

       Dabar 15 – tai, kas geriau už 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 5, 6, 7, 13, 14, 21, 29, prilygsta 9, blogiau už 33 ir daug blogiau už 45 ir 58.

       Dabar 22 – tai, kas geriau už 1-16, už 5, 6, prilygsta 9, geriau už 29, tačiau blogiau už 31, 45 ir 58.

       Na, tiesą sakant, ir taip toliau, iki pat galo, iki paskutinės pozicijos – neįgali juodaodė lesbietė, serganti AIDS, – 58, – tai, kas geriau už bet ką kitą ir su niekuo nesulyginama.
 

       1997

       Vertė Darius Pocevičius

waking life      Režisierius ir scenarijaus autoriaus Richardas Linklateris

      Kūryba, man regis, atsiranda dėl mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, dėl to atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, kad ji atsirado dėl mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą bendrą ryšį. Tai turėjo būti nesunku, jei kalbėtume apie paprastą išlikimą. Na, pavyzdžiui, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba kai sakome: „už tavęs – kardadantis tigras“, mes girdime jo riaumojimą.

       Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame norėdami apibrėžti visokius mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės ilgesį, tada gavėjas registruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi, suprantate?
 

       Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, mes pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.
 

       Priežastis, dėl kurios atsisakau egzistencializmą suvokti kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra tai, jog, manau, naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofijos dalis. Tačiau aš manau, kad kaip tik yra atvirkščiai. Sartras (Jean Paul Sartre), kartą duodamas interviu, pasakė, kad per savo gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.
 

       Tačiau skaitant šių vyrukų darbus, aiškėja, kad tiek daug sielvartauti dėl gyvenimo nėra prasmės – geriau jausti, kad dar daug kas laukia priešakyje. Tai yra tu kuri savo paties gyvenimą.
 

       Postmodernistai mane domina, netgi žavi. Bet kai aš skaitau jų darbus, man neduoda ramybės bjauri nuojauta, kad kažkas svarbiausia lieka nepasakyta. Kai kalbame apie žmogų kaip socialinę konstrukciją ar kaip apie jėgų veikiamą objektą, suskaldytą ir sumenkintą, mes atveriame visą naują atsiprašinėjimų pasaulį. Ir kai Sartras kalba apie atsakomybę, jis nekalba apie kažką abstraktaus. Jis nekalba apie žmogaus vidinį pasaulį ar sielą, dėl kurios veikiau ginčytųsi teologai. Tai kažkas labai konkretaus. Tai tu ir aš šio pokalbio metu. Priimantys sprendimus. Darantys kažką ir atsakantys už viso to padarinius. Tiesa, pasaulyje yra šeši milijardai žmonių, ir šis skaičius auga. Nepaisant to, tai, ką tu darai, kažką keičia. Ne tik materialiąja prasme. Keičia kitų žmonių suvokimą ir duoda jiems pavyzdį. Trumpai sakant, manau, kad svarbiausia yra niekada nenurašyti savęs ir nesuvokti savęs kaip įvairių jėgų aukos. Kas esame, priklauso nuo mūsų pačių sprendimo.
 

   Vertė pavasaris infoshop collective
   Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

      
        Cristina Ricupero yra dirbusi su Nomeda ir Gediminu Urbonais 2005 m. rengdama tarptautinę parodą „Populizmas“ bei kuruodama dalį Gwangju bienalės 2006 m., tad jų pokalbis apie naują menininkų projektą „Villa Lituania“ Venecijos bienalei (kurio metu bus surengtos profesionalios balandžių varžybos) nėra atsitiktinis. Kadangi Urbonai jau seniai yra atviro kodo programų gerbėjai, nenuostabu, jog pokalbis vyko Skype'o erdvėje tarp Paryžiaus, Trondheimo ir Vilniaus.

       Cristina Ricupero: Problemos, susijusios su viešąja erdve ir lietuviška tapatybe, išlieka svarbios visoje jūsų kūryboje, įgydamos skirtingus pavidalus kiekvienu konkrečiu atveju. Vienas pirmųjų jūsų projektų buvo 1993 m. inicijuota menininkų vadovaujama tarpdisciplininė programa buvusiuose Vilniaus Geležinkeliečių kultūros rūmuose. Lanksti ir pritaikyta kintančioms situacijoms „Jutempus“ erdvė (1993–1997) buvo formuojama pagal specifinius kiekvieno realizuojamo projekto poreikius. Ar galite pakomentuoti tokios erdvės sukūrimo aktualumą Vilniuje tuo konkrečiu metu (dveji metai po nepriklausomybės atgavimo) ir kaip bendradarbiavimas paveikė jūsų kūrybinės veiklos pobūdį?

       Nomeda ir Gediminas Urbonai: Tuo metu mes ieškojome, kur įkurti pačių menininkų organizacijos principais veikiančią erdvę, kuri galėtų gyvuoti nepriklausomai nuo yrančių valstybinių ar naujai atsiradusių komercinių centrų. Pasidaryk pats, organizuokis – tokios mintys veikė mūsų erdvės įsivaizdavimą. Toks projektas galėjo būti realizuotas tik atsiradusiame plyšyje tarp dviejų sistemų: vienos, kurios jau nebebuvo, ir kitos, kurios dar nebuvo. Norėjome sukurti erdvę savarankiško mąstymo formavimuisi, pasipriešinti dominuojančiai sovietinei buržuazijai, spekuliantams ir privilegijuotai menininkų modernistų kartai. Tai buvo aktualus politinis ir kultūrinis veiksmas, o kartu ir išlikimo sąlyga. Rinka, pakeitusi planinę ekonomiką, iš tikrųjų nieko nepakeitė, tik kartojo totalitarinės sistemos įpročius – mus tai paskatino kritiškai analizuoti meno objekto suprekinimo tendencijas. Mums tai buvo politinis sprendimas – sukurti erdvę meninėms praktikoms, kad ji galėtų funkcionuoti kaip alternatyva tam, kas buvo kuriama galerijoms. Erdvė, kuri galėtų atspindėti hibridinės komunizmo ir kapitalizmo patirties dialektiką, ne neigiant, bet lyginant abi sistemas ir siekiant patiems emancipuotis. „Jutempus“ skatino įvairias meninės praktikos formas, ypač akcentuojant procesą, dalyvavimą, tarpdiscipliniškumą ir meninį tyrimą. Kurdami programą suformavome tam tikrą požiūrį į kolektyvinę praktiką, kurią galima būtų apibūdinti kaip organizacinių struktūrų projektavimą. Projekte „Ground Control“ (1997) mes pasirodėme kaip renginio organizatoriai ne dalyvaudami parodose, bet veikiau būdami gidais kitiems menininkams ir projekte dalyvaujančioms institucijoms.

       Kurdami bendradarbiavimo struktūras ir kolektyvinius, socialiai angažuotus kūrinius, mes pasukome nuo fizinės erdvės prie meno erdvę konstruojančių institucijų. Pradėjome ieškoti naujų santykių su publika, palikome Geležinkeliečių kultūros rūmus ir pradėjome dirbti su televizija kaip erdve projektams bei tyrimams ir kaip su meno kūrybos platforma (TV projektas „tvvv.plotas“ Lietuvos televizijoje 1999 m.).
 

       – Pakalbėkime apie „Pro-testo laboratoriją“, kuri funkcionavo kaip nepriklausoma meno erdvė ir, regis, kaip ir „Villa Lituania“, išreiškė tuos pačius interesus: atgauti viešąją erdvę ir pamėginti Lietuvos visuomenėje reformuoti arba atstatyti tam tikrą pilietinį jausmą ar sąmoningumą. Su „Pro-testo laboratorija“ jūs užėmėte didžiausio kino teatro Lietuvoje Lietuva paviljoną siekdami sukurti, kaip nurodo pavadinimas, nepaklusnumo erdvę – generuoti protestą prieš galimą Lietuvos išnykimą ir akcentuoti viešosios erdvės diskursą kaip atsvarą korporacinei privatizacijai. „Pro-testo laboratorija“ buvo sukurta parodos „Populizmas“ proga. Gal galite šiek tiek pakalbėti apie šį projektą ir jo raidą?

       – Kvietimas sudalyvauti „Populizmo“ parodoje mus paskatino paieškoti pozityvių „populizmo“ sąvokos aspektų ir panaudoti juos meninėje praktikoje. Kino teatras „Lietuva“ kaip vieta buvo pasirinktas specialiai, nes tai yra gerai žinomas pastatas, o taip pat – viešoji erdvė. Kaip turbūt žinote, tai buvo didžiausias ir paskutinis privatizuojamas kino teatras Vilniuje, kurio atvejis išryškino daugybę užgniaužtų konfliktų. Pastato architektūra ir priešais esanti aikštė priklauso sovietinio modernizmo tradicijai, kuri šiandien, kaip ir sovietiniai paminklai, yra laikoma bjauria ir nežmogiška „deformacija“, kuri turėtų būti pašalinta iš gatvių ir viešojo gyvenimo.
 

       Inicijavome „Pro-testo laboratoriją“ kino teatre, pasirinkdami erdvę už „Populizmo“ parodos Šiuolaikinio meno centre ribų. Norėjome išbandyti, kas atsitiktų, jei protestui prieš privačios erdvės privatizaciją pasitelktume skirtingas formas įtraukdami pasipriešinimo judėjimus iš gyvenimo būdo ar mados sferos. Ėmėmės kurti savarankišką organizuotos bendruomenės modelį ir paaiškėjo, kad jis funkcionuoja kaip katilas, pastaruosius dvejus metus pasitarnavęs įvairioms idėjoms, pavyzdžiui, inspiravęs naujosios kairės judėjimus, kampanijas už paveldo išsaugojimą ar kovą už darnią plėtrą ir bendruomenių interesus atitinkantį miesto planavimą.
 

       Tačiau su mada susiję renginiai sukėlė tam tikrą kontroversiją. Bendradarbiaudami su mados dizainere Sandra Straukaite išleidome „darbo ir kovos drabužių“ kolekciją, dekoruotą specialiu kamufliažiniu ornamentu. Kolekcija buvo pristatyta Pro-testo laboratorijoje ant kino teatro stogo, kur buvo surengta fotosesija. Šis veiksmas išprovokavo daugiau žiniasklaidos dėmesio nei bet kuris kitas – per jį okupuotas kino teatro pastatas pateko į pagrindinius vietinės spaudos puslapius. Akcija taip suerzino kino teatro savininkus (VP Market – parduotuvių tinklas Lietuvoje), kad jie atsikratė „Lietuvos“ parduodami pastatą menkai informuotiems investuotojams. Tuo tarpu „tikrieji kairieji“ pasmerkė šį kolekcijos pristatymo veiksmą už oportunizmą ir „kolaboravimą su mada, siekiant žiniasklaidos dėmesio“.

       Svarbus „Pro-testo laboratorijos“ aspektas buvo pasirodyti viešojoje sferoje ir sukurti erdvę miesto, žiniasklaidos ir egzistuojančių politinių bei kultūrinių galių struktūroje. Estetiniu ir politiniu požiūriu mus domino kalba, kurią galima sukurti tiriant kontekstą, neturintį kultūrinės protesto istorijos. Didžiausią nerimą mums kėlė visuotinis „susicukravimas“ (konsensas) ir protesto nebuvimas. Pradžiai sutikome su mintimi, jog viešoji erdvė pasirodo daugiausiai per konfliktą, tyrinėjome protesto scenarijų, kuris yra nematomas, svyruojantis tarp fikcijos ir tikrovės, tarp inscenizuotų ir realių dalykų. Kadangi pasitelkėme dalyvavimo taktiką, nuo pačių pirmųjų dienų išryškėjo konfliktas tarp skirtingų dalyvaujančių grupių. Iš vienos pusės – dizaineriai, architektai ir menininkai, norintys „sumaketuoti revoliucinę atmosferą ir suprojektuoti protesto plakatus“, iš kitos – „tikri“ protestuotojai, antiglobalizmo aktyvistai, norėję užimti erdvę „kaip savą“ taip padarydami politinį pareiškimą. Arba tiesiog ieškantieji vietos, kurioje galėtų susitikti, paplepėti, gaminti valgį ar šokti, vietos, kuri yra ne namuose, ne privačioje erdvėje, o kažkur kitur – viešojoje erdvėje. Ir, žinoma, dar girdėjosi balsai, norėję uždrausti menininkus, kaltinę mus privatizavus „jų diskursą“.
 

       – Atrodo, esate labai jautrūs specifiniam kontekstui, kuriame dirbate, o jūsų projektai, reaguodami ir sąveikaudami su kontekstu, suteikia naujus žiūros taškus į tam tikras temas. „Villa Lituania“ yra puikus pavyzdys, tam tikra prasme tai labai tiesioginis, beveik pažodinis atsakas į kvietimą oficialiai atstovauti šaliai, neturinčiai savo oficialaus paviljono Venecijos bienalėje, taip pat ir „oficialaus ambasados pastato“ šalyje, kurioje vyksta bienalė. Galima sakyti, kad projektas funkcionuoja kaip veidrodinis dabartinės diplomatinės situacijos atspindys – pats formuodamasis jis savo ruožtu generuoja diplomatines diskusijas. Man taip pat įdomu, kada sužinojote apie „Villa Lituania“?

       – Tai atsitiko dirbant su kino teatro „Lietuva“ projektu ir atliekant viešosios erdvės privatizavimo tyrimus, o vėliau – kūrybinių laboratorijų ir pokalbių metu, kai buvo nagrinėjami kintantys dvasiniai ir urbanistiniai miestų peizažai, politikos ir geografijos. Simonas (Simonas Reesas, Lietuvos paviljono komisaras) pasiūlė mums pratęsti šį viešosios erdvės privatizavimo tyrimą ir mėginti panagrinėti komunizmo palikimą bei iš naujo pažvelgti į tam tikras mąstymo apie komunizmą konvencijas, tebeegzistuojančias ir Rytuose, ir Vakaruose. Pradėję tyrinėti šią teritoriją paėmėme „Villa Lituania“ atvejį, siekdami atsekti psichologinę politinių ir ekonominių sistemų pokyčių kartografiją. „Villa Lituania“ buvo Lietuvos ambasada Romoje (1933–1940), kurią aneksavo SSSR ir ji iki šiol tebėra Rusijos nuosavybė – mūsų žiniomis, paskutinis vis dar okupuotas Lietuvos teritorijos gabalėlis. Mes manome, kad okupacija yra ta pati privatizacija, tik kitaip apiforminta, todėl nuosekliai perėjome prie „Villa Lituania“ reikalų.



– Jūsų projektus ne visada lengva realizuoti, jie reikalauja daugybės sudėtingų derybų ir kartais konfrontacijų su valdžios atstovais ir/arba privačiuoju sektoriumi, kas neišvengiamai reiškia didelį spaudimą ir iš jūsų reikalauja visiško atsidavimo. „Pro-testo laboratorijoje“ jūs turėjote atlikti daug skirtingų vaidmenų: buvote menininkai, organizatoriai, aktyvistai, visuomeniniai derybininkai etc. Žinau, kad „Villa Lituania“ taip pat reikalauja daug „diplomatinių“ derybų ir kad jums išaiškėjo, jog situacija yra žymiai keblesnė nei įsivaizdavote. Kai kam šie užmojai gali net pasirodyti lyg kokia „neįmanoma misija“.

       – Pirmiausia turėtume pakalbėti apie mūsų patirtį gyvenant ir dirbant kartu. Mums kasdien neišvengiamai tenka susidurti su abejonėmis dėl kiekvieno individualaus sprendimo, tuo pat metu perstumdant ir perkonfigūruojant kūrybos ir bendradarbiavimo ribas. Derybos tapo pagrindiniu metodu, ypač dirbant su pastaraisiais dviem projektais „Pro-testo laboratorija“ ir „Villa Lituania“, kai reikia spręsti problemas, susijusias su pačiais sistemos, tvarkos ir įstatymo pagrindais. Yra labai įdomu ir galbūt net radikalu, kai meno projektas mėgina peržengti savo kompetencijos ribas įsibraudamas į įstatymo lauką ar net pasikėsina pakeisti įstatymo sampratą. Mums tai reiškia peržengti sistemos ribas. Tiesą sakant, „Pro-testo laboratorija“ inspiravo politinį judėjimą, kuris yra įteikęs peticiją Lietuvos Seimui, o kino teatro „Lietuva“ likimas šiandien sprendžiamas teisme. Tai, kas prasidėjo kaip meno projektas, iš tiesų pakeitė vietinę ir tarptautinę estetinės veiklos bei viešosios erdvės sampratą.
 

       Projektas „Villa Lituania“ taip pat pažeidė ribas – Užsienio reikalų ministerija ir ambasadorius Italijoje mano, kad mes „įsibrovėme į jų teritoriją“ ir „galime pakenkti subtilioms deryboms su Italija dėl kompensacijos už okupuotą erdvę – buvusią ambasadą „Villa Lituania“ Romoje“. Jie sakė, kad „Lietuva yra demokratinė valstybė ir jie nevaržys menininkų raiškos, nors ir atkreipia dėmesį į šio delikataus atvejo ypatingumą, nes rusai ir italai nesutinka net užsiminti apie „Villa Lituania““. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad meninis projektas „Villa Lituania“ yra ne bandymas atgauti pastatą ar kelti reikalavimus rusams ar italams, bet veikiau mėginimas pažvelgti į trauminę „Villa Lituania“ teritoriją ir galbūt iš naujo pažymėti bei įtraukti ją į emancipacijos scenarijus.
 

       – Daugumoje savo projektų, pavyzdžiui, „Transakcija“, „Ruta Remake“, „Pro-testo laboratorija“ ir dabar „Villa Lituania“ jūs dirbate su jau veikiančiomis bendruomenėmis ir taip pat kuriate savo tarpdisciplininį tinklą. Jūsų projektų pagrindą sudaro bendradarbiavimas ir viešos diskusijos, kurios kartais sukuria netikėtas žmonių konfigūracijas, išprovokuoja keistus susidūrimus. „Villa Lituania“ atveju jūs dirbate su balandžių augintojais Italijoje ir Lietuvoje, su architektais, projektuojančiais balandinę Romoje, su Lietuvos stiklo gamintojais, žurnalistais, diplomatais, politikais ir t.t. Ar galite pakalbėti apie tokį darbo būdą?

       – Šia prasme mus domina, kaip meno projektas gali tapti nauja erdve, jungiančia esamas teritorijas, kurios atrodė apibrėžtos. Kaip pastebi Jacques'as Rancière, „meno teritorijos šiandien žymiai paslankiau pasiduoda vaidmenų ir kompetencijų perskirstymui nei kiti laukai“, tad menas mums ir mūsų kūrybai visada yra išeities ir grįžimo taškas. Mus taip pat domina scenarijaus sąvoka kaip kūrinio konstravimo metodologija. Pavyzdžiui, suprojektuoti varžyboms reikalingą balandinę, kuri stovės Romoje, mes nusprendėme paskelbti atvirą architektūrinio projekto konkursą jaunesnės kartos menininkams. (Balandinė yra būtina, norint suorganizuoti varžybas tarp Venecijos ir Romos, nes balandžiams reikia parskristi „namo“). Įvertinti pateiktus pasiūlymus pakvietėme ekspertų žiuri, kurios paprašėme aptarti ne tik pasiūlymus, bet ir pačią projekto idėją. Taigi, „scena buvo paruošta“, kitaip tariant, scenarijus buvo sukurtas, tačiau rezultatas priklausė tik nuo paties kolaboracinio proceso. Mūsų metodas pagrįstas eksperimentavimu su atviro kodo idėja, kolektyvinėmis ir dalyvavimu pagrįstomis sistemomis, pasitelkiančiomis atsitiktinumą komponuojant ar orkestruojant darymo procesą, – ir tikintis nenuspėjamų sprendimų. Būtent taip ir atsitiko, kai architektas Kaušpėdas, žiuri narys ir buvęs garsios grupės „Antis“ narys bei pagrindinis „dainuojančios revoliucijos“ balsas, vertindamas projektus, pasakė, kad „neturėtume transportuoti stalinistinių užmojų likučių romėnams“ ir kad geriausias projektas yra pačios „Villa Lituania“ architektūra.
 

    
    
       Tiesą sakant, autentiškas „Villa Lituania“ fasadas buvo pirmasis dalykas, atėjęs į galvą ir mums. Namo architektūroje atsispindi visi politiniai, nacionalistiniai ir net asmeniniai troškimai, kurie kadaise buvo susiję šia vieta (išskyrus okupaciją). Tačiau mes patys tokio sprendimo nebūtume priėmę. Tuo tarpu „dainuojančios revoliucijos balso“ dėka diskusija dėl istorinio stiliaus įgijo simbolinę reikšmę – priminė simptomiškus visoje Europoje vykstančius procesus restauruojant buvusių kunigaikščių ir karalių rūmus bei pilis. Šiame konservatyvumo geste glūdi tam tikras troškimas išsaugoti ir konservuoti status quo, susitarti, ir mes nutarėme, kad galėtume pasižiūrėti, ar produktyvu išryškinti tokius troškimus kaip kontrastą įprastiems (nuspėjamiems) „šiuolaikinių“ sumanymų lūkesčiams.
 

       „Villa Lituania“ meno projekte dabar dalyvauja Rusijos konsulatas, gavęs laišką, prašantį leidimo jo žemėje pastatyti balandinę, taip pat Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos ambasada Romoje, į kurias kreiptasi prašant dalyvauti statant „Villa Lituania“ balandinę, Cav. Eros Carboni, italų balandžių sporto lyderis, kuriantis balandžių varžybų „Villa Lituania“ taurei laimėti strategiją, kunigaikštis Vladimiras Gorelovas, balandžių klubo „Viltis“ savininkas, padedantis susiorganizuoti lietuvių ir rusų balandžių sporto meistrams, architektas Massimiliano Fuksas, konsultuojantis dėl vietos balandinei Romoje, Mario Cutuli iš Romos savivaldybės ir Sondra Litvaitytė, Romos La Sapienza universiteto politinių mokslų studentė – visi jie dalyvauja planuojant balandinės statybvietę ir su projektu susijusius veiksmus Romoje. Galiausiai, bet ne mažiausia, yra ryšių, jungiančių šį projektą su Vatikano radiju.
 

       Esame įsitikinę, kad šių ryšių negalima paprasčiausiai redukuoti iki paramos ar tarpininkavimo, nes mūsų idėja tikrinama kiekviename etape, kreipiantis į žmones, ir yra atitinkamai formuojama. Šis procesas iš abiejų pusių reikalauja abipusio įsitraukimo ir mokymosi.
 

       – Jūs paprastai siūlote daugiasluoksnius ir gana sudėtingus projektus, suteikiančius publikai ar dalyviui galimybę įsitraukti ir patyrinėti įvairias temas bei požiūrius. „Villa Lituania“ nėra išimtis, ir aš norėčiau, kad pakalbėtumėte apie įvairias metaforines ir simbolines projekto reikšmes – nuo pastato pasirinkimo iki idėjos surengti balandžių varžybas ar balandinės architektūrinio stiliaus pasirinkimo iki konkrečios vietos, kur ji bus pastatyta Romoje, EUR kaimynystės.

       – Mums „Villa Lituania“ yra „Pro-testo laboratorijos“ tęsinys, nes čia taip pat dirbama su reikalavimo grąžinti erdvę idėja. Projektas „Villa Lituania“ tam tikra prasme yra proceso, kurį pradėjo kino teatras „Lietuva“, tąsa. Mus domina šių projektų ryšiai – jų abiejų tema yra identitetas, architektūra ir politika, bet svarbiausia – erdvė, privati ir vieša. Ir kadangi mes esame ypatingai suinteresuoti apversti egzistuojančius požiūrius, „Villa Lituania“ atveju mes neprašome namo, bet įsibrauname į teritoriją. Ne pastato teritoriją, bet derybų teritoriją. Ir tai yra metateritorija, jungianti abu projektus „Villa Lituania“ ir „Pro-testo laboratoriją“.
 

       Balandžių varžybų idėja kilo mąstant apie paukščius kaip tam tikrą technologiją, kaip mediją, kaip programinę įrangą, jei norite. Mes suvokiame paukščius kaip įsiveržėlius į erdvę. Filme „Marsas puola“ (1997) galima aptikti nuorodą – filmas pristato publikai daugybę stereotipų, konstruojančių ir stiprinančių imperinę vaizduotę. Ten yra scena, kur hipiai išlaisvina baltą balandį kaip taikos simbolį norėdami pasitikti marsiečius, o marsiečiai pradeda šaudyti ir užmuša tą balandį, nes mano, kad balandis yra kažkoks tai ginklas. Mintis surengti balandžių varžybas taip pat susijusi su technologijomis. Mums įdomu, kaip įdiegiama, paleidžiama ir net užlūžta varžybų technologija, bet labiausiai – kaip ji funkcionuoja meno lauko viduje ir už jo ribų, kaip ji siejasi su politika ir estetika. Varžybos, kaip ir bienalė, turi savo komisarą ir įvairių šalių atstovus, jos prasideda Venecijoje ir baigiasi Romoje. Ir varžyboms, ir meno renginiui būdinga daug panašių faktorių, pavyzdžiui, judėjimas, oras, vitaminai, pasirengimas, sugebėjimai, talentai, atstumas, aukštis, plėšrūnai, laimėtojai, prizas, nelegalios lažybos ir net aukcionas, reziumuojantis visą renginį.

       Varžybos ženklina santykių ir trajektorijų žemėlapį – ir paukščių, skraidančių tarp pastatų Venecijoje ir Romoje, ir šiame procese dalyvavusių žmonių bendruomenių; kas yra tie, kurie laukia finišo?
 

   

       – Jūs dažnai naudojate žodį „atstatymas“ apibūdindami pagrindinį „Villa Lituania“ siekį. Kaip jūs patys suprantate šitą žodį?

       – „Atstatymo“ procesai yra daugialypiai. Atkūrimas šiame projekte naudojamas atpažinimo prasme – tai susiję su savigarba arba pilietiniu tarptautinės bendruomenės, susijusios su pastatu, atpažinimu. Pagal šio projekto logiką atkūrimas yra nacionalinio atstovavimo (tam tikru būdu susijusio su Ambasados pastatu) jausmo sugrąžinimas, atkuriant pastatą balandinėje. O lenktyniaujantys balandžiai iš tikrųjų ieško savo „namų“ – kaip tik iš čia ir kyla „pašto balandžio“ sąvoka. Pastatydami balandžiams namus ir simboliškai juos paversdami naujosios „Villa Lituania“ ar Lietuvos paviljono piliečiais mes Italijoje sukonstravome naują sąmoningumo vietą, į kurią jie jausis saugūs grįžti. Tikrąjį „Villa Lituania“ susigrąžinimo procesą paliekame politikams. Mes tenorime sukurti meno kūrinį ar įvykį, kuris atkreiptų tarptautinės publikos dėmesį į okupuotos teritorijos situaciją ir visas su tuo susijusias problemas, bet pasitelkdami poetišką taikos paukščių dvasią, Colomba della Pace.
 

       Tuo tarpu kyla didžiulė keršto už praeitį banga. Daugybė žmonių nekenčia sovietinės architektūros, nes ji sugrąžina slegiančius prisiminimus apie imperiją. Jie tikriausiai pajus stiprius ryšius su praeitimi, matyt, negatyviai įrašytus erdvėje... Užuot radus praeityje glūdinčią vertę ir ne tik vaiduoklius, daug energijos išnaudojama statant paminklus dabarčiai. Kartu su didžiule viešųjų erdvių privatizacija miesto audinys skaidomas į privačius aptvarus, formuojančius anklavas ir getus. Mes norime atsispirti šiam desperatiškam ir neapykantos kupinam praeities slopinimui. Mums patinka kai kurie sovietinės architektūros aspektai, nes ji sukelia stiprų miestiškumo jausmą, anksčiau gyvavusį miesto pilietinės logikos jausmą. Ji reprezentuoja stiprią nerealizuotos utopijos dozę; tai baugina, bet kartu nepaprastai traukia. Tai jaučiasi ir Romoje, ypatingai toje vietoje, kuri pasiūlyta balandinės statybai – EUR parke, kuriame stovi garsus Musolinio laikų pastatas Palazzo della Civita.
 

       – Kadangi dauguma jūsų projektų trunka ilgesnį laiko tarpą ir funkcionuoja kaip besitęsiantys procesai, įdomu, kaip plėtosis „Villa Lituania“ projektas artimiausioje ateityje?

       – Balandžių veisimas ir varžybos, kurios yra projekto dalis, veikia pagal savarankišką modelį ir gali būti vadovaujamos pačių balandžių augintojų. Balandžių varžybos turi savą logiką ir galbūt mes ją ateityje pritaikysime kurdami kitus – socialiai angažuoto meno modelius.
 

       – Anksčiau esate minėję, kad priklausote kartai, patyrusiai ir sovietinę, ir naują sistemą, ir todėl užimate idealią poziciją galėdami palyginti abi sistemas. Gal galite papasakoti, kaip ši pozicija pasireiškia, pavyzdžiui, „Pro-testo laboratorijoje“ ir „Villa Lituania“ projektuose?

       – Priklausome tai kartai, tačiau negalvojame, kad ši patirtis mums suteikia labiau privilegijuotą poziciją. Nebūtina patirti Gulagą ar Osvencimą, kad galėtum tai įvertinti, ir mes nenorėtume sutikti, kad kaliniai turi stipresnį norą gyventi nei kiti piliečiai. Šiuo momentu mes nebesame optimistai tokios patirties atžvilgiu ir nenorime krautis kapitalo iš to, kad turėjome privilegiją gyventi abiejose sistemose. Mus tikrai persekioja tam tikras nepasitikėjimas sistema ir tai mus verčia nuolat viską kvestionuoti ir kažkaip apsunkina visą meninę veiklą, pripildo nerimo ir kartais daro ją neproduktyvią. Bet tuo pat metu mums pasisekė, kad neturime imtis hiphopo kartos banalybių, norėdami įrodyti esą maištininkai.

       Be to, tik dabar mes pradedame žiūrėti į tai, kas buvo gerai sovietinėje sistemoje ir kaip viešųjų erdvių imitavimas iškreipė komunizmą. Ir mums atrodo, kad šis procesas, kurį galima pavadinti grąžinimu į apyvartą, yra terapinis.
 

       – Kaip praktikams, užsiimantiems socialiai angažuota veikla, jums turėtų būti įdomios šiandien vykstančios diskusijos apie šią kūrybos formą. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Claire Bishop, teigia, kad šiuolaikinio meno socialinis posūkis paskatino meno kritikos etinį posūkį; estetinius sprendimus nustelbė etiniai kriterijai. Kitaip tariant, tokio tipo praktika gali paprasčiausiai baigtis tuo, kad joje nebeliks estetinio kriterijaus dėl to, kad meno kūryboje dominuoja „etiškumas“, arba kad pakanka to, jog meno projektas tarnauja „geroms intencijoms“. Ar galėtumėte tai pakomentuoti? Kaip apibrėžtumėte savo požiūrį į socialines problemas ir į pačią socialumo koncepciją?

       – Ši diskusija apie estetinio sprendimo netinkamumą dalyvavimu ir kolektyviškumu pagrįstai meninei praktikai primena neseniai vykusius pokalbius apie kritikai iškilusią problemą susidūrus su naujosiomis medijomis, kur estetinė patirtis negali būti pateikta taip pat kaip „tradicinėje“ meno terpėje. Mums tiesiog įdomu, ar greta šių dviejų egzistuoja kitas patirties tipas? Mums taip pat įdomu, ar kritikai prityla, ar dar neturi įrankių aprašyti tokią patirtį? Pavyzdžiui, Jeremy Dellerio kūrinio Orgreave mūšis (2001) patyrimą galima apibūdinti kaip organizacinės kūrinio struktūros išgyvenimą, kurio negalima perteikti paviršiuje, nes patiriame ne žiūrėdami į kūrinį, o naudodamiesi informacijos šaltiniais. Naudojant kitokius suvokimo kanalus, angažuojantis socialiai ir politiškai, dalyvauja kita dimensija o ne tiesiog etinė ir estetinė. Tai susiję su erdvės organizavimu, pasitelkiant architektūrą ir scenarijų.
 

       – Tradiciškai viešojo meno veikimas buvo gana statiškas – meno kūriniai pastatomi viešosiose erdvėse, tikintis, kad jie pridės reikšmingumo erdvei ar ją papuoš. Jūsų projektai, regis, funkcionuoja visiškai kitaip. Kaip jūs patys žiūrite į viešąjį meną savo kūrybos kontekste ir kaip apibūdintumėte „visuomeninį kūrinį“?

       – Mūsų manymu, viešumos samprata nuo devyniolikto amžiaus yra pasikeitusi dėl mechaninės reprodukcijos ir ją sekusių technologijų atsiradimo. Kita vertus, kultūrinę produkciją smarkiai paveikė laiko samprata. Deja, tai nelabai veikia viešojo meno sferą, nes visur tebeegzistuoja įprotis žūtbūt statyti paminklus, nepaisant to, kad šiandien viešosios erdvės prasmė apima žymiai platesnę teritoriją nei tiesiog aikštė. Be to, duotos erdvės ir jos ribų topologija nuolat juda ir keičiasi. Savo projektuose mums įdomu tyrinėti pakraščius, žymėti ribines viešąsias erdves, nes šiandien nėra aišku, kur rasti centrą ar aikštę. Toks požiūris reikalauja specifinės išraiškos formos ir estetikos, jei norite. Antraip mums patiktų paminklai centrinėje aikštėje. Bet jie jau ir taip „per ilgai stovi ant pjedestalo“. Pagaliau juk kūrinys viešoje erdvėje privalo kirstis su socialine sfera ir politika, privalo įsiveržti į jų teritorijas. Antraip jis tėra tik pusiau viešas kūrinys.
 

       Mūsų manymu, viešasis menas nėra tas menas, kurio pagalba galerijos ar kokios kitos numatytos vietos užpildomos vaizdais, nesvarbu, ar tai muziejus, ar centrinė aikštė. Tai menas, kuris susijęs su teritorijomis ir kėsinasi į nustatytas ribas, žyminčias tas teritorijas. Tas kėsinimasis visada yra politinis aktas ir kuria ne tik naujas patirtis, bet ir „tikrina“ įstatymą.
 

       Žurnalas „ŠMC INTERVIU“, 2007, Nr. 7–8
      Visos nuotraukos – menininkų.



 


       Klasikinis, t.y. bulvarinių leidinių žurnalistų, komiksų paišytojų, naktinių klubų dizainerių ir kosminių epopėjų režisierių sukurtas humanoido įvaizdis įkūnija šiuolaikinės plačiosios visuomenės svajonę apie save pačią.

       Gležnas humanoido kūnas išreiškia viltį išsivaduoti nuo fizinio darbo; kapitalizmo sąlygomis tą sau leidžia tik buržujų sūneliai ir asocialūs marginalai, t.y. visai ne vidurinioji klasė, kuriai būtent ir skirta komercinė UFO mitologija. Nedarbininkišką ateivio anatomiją reginių vartotojai vertina teigiamai; priešingai, t.y. negatyviai dauguma žiūri į ligotą, „nesveiką“, „nevyrišką“ humanitarinio profilio studentų, bohemos atstovų ir tų, kurie „vengia visuomenei naudingo darbo“, išvaizdą. Jei bohema jiems kelia tik susierzinimą ir tam tikrą pavydą, tai savo fantazijose jie visiškai identifikuojasi su „labiau už mus išsivysčiusiais“ NSO pilotais, kuriuos laiko nepasiekiamu idealu.

       Sumažintas, beveik nepastebimas apatinis humanoido žandikaulis simbolizuoja maitinimosi problemos sprendimą. Juk nežiūrint į tai, jog vėlyvojo kapitalizmo sąlygomis vidutinė šeima maistui nebeišleidžia didžiosios biudžeto dalies, (sąžiningai sumokami visi mokesčiai ar advokato paslaugos kainuoja daug brangiau), tačiau posakis „išmaitinu šeimą“ tebeliko gerovės bei aukšto statuso simboliu, o „badmiriauju“ – ekonominio kracho metafora. Tai įvaizdžiai, kuriuos šiandienė miesto kultūra tikrai paveldėjo iš labiau tradicinių bei agrarinių laikų. Požiūris į valgymą, kaip į gyvuliškumo įrodymą, liudija, kad kapitalizmo žmogus jau toli nublokštas nuo tradicinio pasaulio normų, pasaulio, kuriame mityba ir jos papročiai, taisyklės bei draudimai susiliedavo į ypatingą šventą laiko rato metaforą, kosminio ciklo alegoriją.

       Taip, žandikaulio beveik nėra, todėl nebeliko ir maitinimosi rūpesčių, tiesa, apie tų rūpesčių dingimą mums mažai žinoma, čia figūruoja kažkokios neaiškios „injekcijos“ bei „koncentratai“, t.y. visiškai žemiški ir žmogiški maisto pakaitalai. Nors kartais vietoj valgio UFO mitų herojų akių tinklainės apšvitinamos kažkokiu steriliu dirbtinės šviesos spinduliu.

       Didžiulės lyg akiniai akys mums teigia, jog šie idealūs sutvėrimai yra visaregintys ir pilnai informuoti, o mažytės neišsivysčiusios ausys sako, jog garso ar kitokias bangas jie išmoko priimti kitu būdu, apseidami be ausų kaušelių. Toks portretas bus visiškai logiškas, jei prisiminsime, kad daugiau kaip 50 proc. didmiesčių gyventojų (tyrimai buvo atlikti JAV) kenčia nuo chroniškų neurozių bei depresijų, kurias sukelia milžiniškas triukšmas, nuolat persekiojantis šiuolaikinį žmogų gatvėje, biure ir jo namuose.

       Gigantiška humanoido kaukolė rodo paviršutinišką viduriniosios klasės supratimą apie intelektą – kapitalą, kuris, jų manymu, glūdi smegenyse. Suprask, ateivis tiesiog netreniravo kūno, bet „prisipumpavo“ smegenis. Tuo tarpu, pasak daugelio tradicinių doktrinų, tikras intelektas yra artimesnis ne refleksijai, o intuicijai, ir glūdi širdyje, todėl galva nedaug teapkraunama. Artimiausiais „didžiagalvių“ giminaičiais turėtų būti pripažinti specialiose klinikose laikomi megacefalai bei hidrocefalai, daugeliui kapitalizmo epochos piliečių sukeliantys liguistas erotines fantazijas (anoniminės amerikiečių žurnalo „Hustler“ apklausos duomenys).

       Trys humanoido pirštai kreipia mūsų žvilgsnius į šiuolaikiniam žmogui tokį mielą automatinių mygtukų pasaulį. Trijų pirštų visiškai pakanka susitvarkyti su kompiuterio „pelytės“ kūneliu.

       Belyčiai „žmogeliukai“ parodijuoja antžmogį (pirmąjį žmogų), tokiu būdu „humanoidų visuomenėje“ panaikinama žmonių pasaulyje įprasta atsakomybė prieš savo lytinius archetipus, kurie reikalauja ne tik horizontalių visuomeninių ryšių, bet ir metafizinės vertikalės. Būtent devintojo dešimtmečio modeliuotojų bei dizainerių susižavėjimas „žmogeliukais“ išprovokavo „belytės“ mados atsiradimą. „Tobulesnėje“ subtilių blyškiai žalsvų neūžaugų civilizacijoje nebereikalingi jokie „lytiniai požymiai“.

       Svarstant klasiniu požiūriu, humanoidai atsirado dėl seniai pastebėto socialinio paradokso: kapitalistiniai santykiai gali egzistuoti tik tada, kai dauguma (žmonės, ekonominiu požiūriu nepriklausantys buržuazijai) žiūri į pasaulį ir į save per buržuazinius akinius, t.y. vadovaujasi sau nebūdingomis taisyklėmis bei nuostatomis, per jėgą primestomis informacinės kontrolės pagalba.

       Tačiau netgi ir tokiais zombiais paversti žmonės negali nejausti skirtumo tarp šių dirbtinai į jų sąmonę įaugintų idealų ir savo realios socialinės lemties, todėl humanoidai tampa ne elito, o manipuliuojamų masių religija. Ateiviai – tai perversija, iškreipta svajonė apie „idealius“ save pačius. Kartu tai ir utopija, nes šios svajonės neįmanoma realizuoti dabartiniame sociume, t.y. ekonominiu požiūriu klasinėje visuomenėje.

       Ypač įdomi humanoidų paplitimo geografija. Nesunku atspėti, kad „kontaktų“ ir „liudijimų“ skaičiumi pirmauja JAV, po jų seka Didžioji Britanija ir angliškai kalbanti Europa, toliau – vokiškai kalbančios šalys, Skandinavija bei Rytų Europa. „Trečiajame“ pasaulyje „lėkštės“ retai tenusileidžia, jos pastebimos tik labiausiai suvakarietintose zonose. Jos niekada nepasirodo ten, kur praktikuojama vietinė, autentiška, nacionalinė magija ar religija, ten, kur kolektyvinei žmonių pasąmonei nereikia surogatų, pagamintų bendromis žiniasklaidos magnatų, Holivudo ir psichoanalitinio Pentagono skyriaus pastangomis. Rusijoje, kaip ir kitose buvusiose socialistinėse šalyse, humanoidų bumas sutapo su kultūros vesternizavimo, t.y. vakarietiškų elgsenos bei mąstysenos standartų populiarinimo, piku. NSO pilotai buvo populiariausi 1987–92 metais, t.y. visuotinės amerikonizacijos periodu.

       Versta iš: А. Цветков. Суперприсутствие. Краткий курс антиглобализма. – М.: Ультра.Культура, 2003.   Vertė Darius Pocevičius



1. Vilnius yra ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos meno sostinė.
2. Lietuvių menininkas negimęs, nesimokęs ir negyvenęs Vilniuje visada bus Kitoks.
3. Diržys gimė Alytuje, mokėsi Taline, gyvena Alytuje.
4. Anksčiau Alytus buvo darbininkų miestas.
5. Sakoma, kad kadaise Taline Tarkovskis filmavo „Stalkerį“.
6. Lietuvoje nerasi nieko panašaus į Taliną.
7. Šiandien daugiau lietuvių nuvažiuoja į Londoną ar Niujorką nei į Taliną.
8. Apie Taliną šiandien Lietuvoje mažai kas žinoma.
9. Šiandien Alytus kitoks – jis neturi padorios futbolo komandos.
10. Miestas neturintis padorios futbolo komandos, nėra darbininkų miestas.
11. Iš Talino Diržys parsivežė šiaurietiškai racionalų mąstymą.
12. Alytuje Diržys vadovavo/vadovauja dailės mokyklai.
13. Šiaurietiškas racionalumas, institucinė patirtis ir įgimtas nepaklusnumas.
14. Įdomu, ar davė Diržiui ką nors vaikystė darbininkų mieste?
15. Racionalumas iš esmės prieštarauja lietuviškai mąstymo ir elgesio tradicijai.
16. Lietuviškas švietimas vis dar tęsia vienintelę – sovietinio švietimo – tradiciją.
17. Nepaklusnumas? Niekas nežino, kodėl vieniems jis įgimtas, kitiems – ne.
18. Kas žino, kodėl Tadas Blinda Lietuvoje pasirodė vėliau, nei Robinas Hudas Anglijoje?
19. Socialinė neteisybė vienus skatina kovoti, kitus – susitaikyti.
20. Tie, kas kovoja su socialine neteisybe dažniausiai nukenčia.
21. Tie, kas sėja socialinę neteisybę dažniausiai yra stipresni už individus ir jų sąjungas.
22. Tie, kas kovoja su socialine neteisybe dažniausiai laimi tik sukėlę revoliuciją.
23. Sukelti revoliuciją ir laimėti ją yra du skirtingi dalykai.
24. Sukelti revoliuciją paprasta, nes revoliucijos linkusios kilti savaime.
25. Tereikia pajusti, kai revoliucija ritasi iš kiaušinio ir šokti ant bangos.
26. Susivienijusios masės įžiebia ugnį revoliucijos židinyje.
27. Revoliucijos ugnis įžiebia žiežirbą masių širdyse.
28. Žiežirbuojančias mases sustabdyti sunku – jos ritasi, kaip cunamio bangos.
29. Kad masių cunamio banga ristųsi tikslingai, reikia vadų.
30. Kai atsiranda kas vadovautų masių cunamiui, kyla revoliucija.
31. Laimei, reta kuri revoliucija laimi.
32. Laimei, yra ne viena revoliucijos samprata, todėl šio žodžio dar neverta išmesti.
33. Revoliucijos sampratų yra daugybę, tačiau tik dvi yra svarbiausios.
34. Yra utopinės revoliucijos ir kasdienės revoliucijos.
35. Nežinote, kas yra utopija? Pažiūrėkite enciklopedijoje.
36. Utopinė revoliucija – pati populiariausia revoliucijos forma.
37. Kuo sunkiau žmonės gyvena, tuo didesnis utopinės revoliucijos pavojus.
38. Utopinės revoliucijos pralaimi visada.
39. Utopiniai revoliucionieriai maždaug per 10 metų virsta racionaliais diktatoriais.
40. Racionalūs diktatoriai gyvena ilgai ir laimingai.
41. Racionalūs diktatoriai niekada nemiršta sava mirtimi. Norėtumėte būti pakartas?
42. Garbiname tik tuos revoliucionierius, kurie žuvo revoliucijai prasidėjus.
43. Anksti žuvę revoliucionieriai – lyg paaugliai. Jausmingi bepročiai.
44. Utopiniai revoliucionieriai – toliaregiai.
45. Jie mato ateitį, tačiau nepastebi grėblio po kojomis.
46. Paskutinis objektas, kurį jie pamato prieš iškeliaudami anapus, yra grėblio kotas.
47. Kasdienės revoliucijos paprastai laimi, nes nesiekia pakeisti visuomenės.
48. Kasdienis revoliucionierius mato ne visuomenę, o tik žmogų, esantį šalia.
49. Kasdienis revoliucionierius yra trumparegis.
50. Jis nežino, kas bus ryt, tačiau supranta, kad ant tako besimėtantį grėblį galima patraukti.
51. Kiekvienas žmogus kiekvieną dieną gali sukelti dešimtis kasdienių revoliucijų.
52. Pradėti galima, pavyzdžiui, nuo plastikinių maišelių pertekliaus supermarketuose.
53. Parašyti manifestą ir prisiekti: „Aš daugiau nieko niekada į plastikinį maišelį nedėsiu“.
54. Beje, tie, kas susitaiko su socialine neteisybe, taip pat dažniausiai nukenčia.
55. Socialinė neteisybė nesirenka aukų – kerta galvas visiems iš eilės.
56. Šiandien juokiesi iš kaimyno nelaimės, o rytoj, žiūrėk, ir pats verki kruvinom ašarom.
57. Kai ateis tavo eilė verkti, nesistebėk, kad aplink skamba juokas.
58. Sunku pasakyti, kas blogiau – priešintis socialinei neteisybei ar susitaikyti su ja.
59. Kovotojų aplinkiniai nelabai mėgsta ir dažniausiai jų šalinasi.
60. Visų pirma, žiūrint į juos ima graužti sąžinė dėl savos baimės ir tingulio.
61. Palaikyti kovotojus pavojinga, nes gali ir pats būti palaikytas kovotoju.
62. Kovotoju gali būti palaikytas netgi atsitiktinai atsidūręs šalia įniršusio kovotojo.
63. Istorijas apie žmones, atsitiktinai tapusius kovotojais, labai myli Holivudas.
64. Žmones, atsitiktinai tapusius kovotojais, labai myli viešoji nuomonė.
65. Pramonininkų asociacijos ir vyriausybės visame pasaulyje myli atsitiktinius kovotojus.
66. Pramonininkų asociacijos, vyriausybės ir Holivudas – trys vienos rankos pirštai.
67. Taip gera galvoti, kad kovotojai – aplinkybių aukos.
68. Kai atrodo, kad kovotojai atsitiktiniai, tokia pat atrodo ir kova.
69. Atsitiktinius kovotojus lengviau prisijaukinti arba, blogiausiu atveju, nužudyti.
70. Kol aplink matai vien avis, ne taip skaudu kas rytą žiūrėti į veidrodį.
71. Avims lengviau parduoti prekes, jas lengviau nuginti prie balsadėžių.
72. Avys gimdo avis. Toks gamtos dėsnis.
73. Kiekviena avis turi teisę pasipriešinti gamtos dėsniams. Deja, ne kiekviena tai žino.
74. Apie kovotojus su socialine neteisybe dažnai sakoma: „Įkišo nosį ten, kur nederėjo“.
75. Apie Diržį dažnai sakoma: „Įkišo nosį ten, kur nederėjo“.
76. Kaišiojama nosis gali rimtai nukentėti, net jei nosis – menininko.
77. Žmonės vengia kaišioti nosis, nes nosis – svarbus ir reikalingas organas.
78. Daug žmonių vengia būti šalia Diržio.
79. Daug kas mano, kad Diržys – atsitiktinis kovotojas.
80. Daugelis galvoja, kad Diržys – tik išimtis, kuri patvirtina gamtos dėsnį.
81. Daug kas norėtų, kad Diržys tebūtų aplinkybių auka.
82. Ne vienas, pamatęs Diržį, širdyje nusijuokia.
83. Tačiau tas, kuris atkakliai kaišioja nosį, juokiasi paskutinis.
84. Kaišiokite nosis ir jūs būsite išgirsti.
85. Kadaise menininkui kaišioti nosį į politiką buvo nepadoru.
86. Kadaise menininkas buvo ryšininkas tarp eilinių piliečių ir dvasių.
87. Menininkas manė, kad bendrauti su dvasiomis yra kilniau, nei su politikais.
88. Menininkas manė, kad laukti mūzos yra prasmingiau, nei skaityti laikraščius.
89. Menininkas galvojo, kad nusipjauti ausį – daugiausia, ką jis gali pasakyti prastuoliams.
90. Vėliau atsirado menininkų, kurie norėjo būti politikai.
91. Nenuostabu, kad jie atsirado ten, kur revoliucija ne tik įvyko, bet ir laimėjo.
92. Jie sakė, kad geriausiai žino, kaip reikia sutvarkyti visuomenę.
93. Buvo menininkų, kurie manė, kad teisingiausia politika – menas.
94. Buvo keistuolių, kurie sakė, kad pirmiausia buvo juodas kvadratas, o tik tada – Leninas.
95. Buvo menininkų, tikėjusių, kad visuomenės ir meno kūrinio tvarka gali būti ta pati.
96. Šūdas gavosi.
97. Kandinskis, Malevičius, Šagalas ir Tatlinas apsijuokė per visą pilvą.
98. Majakovskis nusižudė – bent jau tai byloja legenda.
99. Buvo menininkų, nesupratusių, kad jie revoliucijai naudingi tik jos išvakarėse.
100. Buvo menininkų, kurie ir po revoliucijos užsiliko gatvėse.
101. Menininkams, kaip ir futbolo chuliganams, patinka daužyti svetimus langus.
102. Menininkai yra kvailesni už chuliganus, nes svetimus langus daužo nesislapstydami.
103. Buvo menininkų, kurie nesuprato, kad po revoliucijos reikia grįžti į dirbtuves.
104. Buvo menininkų, kurie nesuprato, kad patogiausia – tarnauti politikai.
105. Menininkas, tarnaujantis politikai, yra menininkas-funkcionierius.
106. Funkcionierius gerbė visos kada nors egzistavusios politinės sistemos.
107. Funkcionierius visada mylėjo merginos, jų visada bijojo kaimynai.
108. Dar neseniai menininkui tarnauti politikai buvo nepaprastai patogu.
109. Dar neseniai menininkas galėjo tarnauti politikai nesibaimindamas suteršti savo vardo.
110. Menininkų-funkcionierių vardai buvo puošiami epitetais, o švarkų atlapai – medaliais.
111. Svarbiausia, kad tarybinis menininkas-funkcionierius buvo sočiai maitinamas.
112. 99,9 proc. lietuvių tarybinių menininkų buvo sotūs ir šiltai apsirengę.
113. 100 proc. lietuvių tarybinių menininkų pamiršo, kaip patogiai jie kadaise gyveno.
114. 100 proc. lietuvių tarybinių menininkų nepamiršo, kaip gera yra patogiai gyventi.
115. 100 proc. lietuvių tarybinių menininkų vadina save disidentais.
116. Parodykite man bent 5 lietuvių menininkus, sėdėjusius kalėjime už savo meną.
117. Pasaulis keistas, jame kartais viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
118. Dar niekada pasaulyje nėra buvę tiek daug disidentų savanorių.
119. Velniop, spjaut man į sušiktą praeitį.
120. Šiandien menininkas gali pasirinkti tik du kelius.
121. Mažoka, tačiau vis tiek daugiau, nei menininkų-funkcionierių-disidentų laikais.
122. Kaišioti nosį į politiką šiandien yra meno misija.
123. Pakaks tapyti peizažus, lieti bronzinius raitelius ir austi kilimus.
124. Menas gali nugalėti socialinę neteisybę.
125. Menas gali pakelti visuomenę į kovą su socialine neteisybe.
126. Menas gali parodyti žmogui kelią į teisingesnę visuomenę.
127. Menas yra pajėgus atverti kruopščiai slepiamas visuomenės žaizdas.
128. Menininkas gali nueiti žymiai toliau, nei drįsta drąsiausias žurnalistas.
129. Menininkas gali parodyti tikruosius kaltininkus.
130. Mažų mažiausiai, mene galima žaisti situacijas, kurias baisu įgyvendinti realybėje.
131. Arba ne. Tuomet menas – vieta, kur gimsta grožis, skatinantis katarsį.
132. Sunkiai apibrėžiamas katarsis ir yra meno tikslas.
133. Menas neturi nieko bendra nei su politika, nei su visuomene.
134. Mažų mažiausiai, menas yra socialinės kovos šakalas – ja minta, tačiau jai nėra būtinas.
135. Mažų mažiausiai, menas yra menininko pokalbis su dvasiomis.
136. Menininkas vaikosi mistinį drakoną ir mėgina pačiupti jį už uodegos.
137. Menininkas labiau tiki dvasiomis, nei Šv. Augustinas ir Šv. Pranciškus.
138. Ar tas pačiuptasis ir yra mistinis drakonas iškart sužinoti neįmanoma.
139. Mistinio drakono kontūrai ima ryškėti tik po daugelio metų.
140. Kai pasirodo mistinis drakonas, menininkas dažniausiai jau būna miręs.
141. Kas matė mistinį drakoną, niekada negalės papasakoti, kaip jis atrodo.
142. O gal jokio drakono nėra?
143. Sunku šiandienos menininkui pasirinkti kelią.
144. Niekas šiandienos menininkui negali padėti.
145. Knygos sudegintos, mokyklos gangrenuoja, autoritetai seniai prasigėrė.
146. Menininkas privalo apsispręsti – ant kompromisų kelio jau pastatytas šlagbaumas.
147. Ką daryti? Ką daryti? Ką daryti?
148. Mistinis drakonas yra amžinas, nes jis – mistinis.
149. Mistinį drakoną gali gaudyti iki pat pensijos.
150. Niekas niekada tau nepriekaištaus, jei mistinio drakono taip ir nepagausi.
151. Daug kas galvoja, kad pastangos svarbiau už rezultatą.
152. Grožis amžinas, nes jį visada pirks buržujai.
153. Kai menininkui pavyksta įtikti buržujams, jis gyvena sočiai ir šiltai.
154. Grožis amžinas, nes mus visus kartais ištinka silpnumo akimirkos.
155. Galų gale, grožio reikia, nes šitas sušiktas pasaulis kasdien tampa vis labiau sušiktas.
156. Grožis yra puiki vieta pabėgti nuo sušikto pasaulio.
157. Mistinio drakono ir amžino grožio istorija yra vienas kelias.
158. Antrasis yra socialinės neteisybės naikintojo kelias.
159. Socialinės neteisybės naikintojas yra visuomeniškas menininkas.
160. Visuomeniškas menininkas – dar visai šviežias išradimas.
161. Kažkodėl būti visuomenišku menininku šiandien yra madinga.
162. Kažkodėl labai daug menininkų šiandien nebenori mistinio drakono ir amžino grožio.
163. Kažkodėl visuomeniškus menininkus myli institucijos ir ministerijų funkcionieriai.
164. Galima pagalvoti, kad visuomenišku menininkų būti lengva.
165. Žmonės nori padėti visuomenei, bet nežino kaip ir todėl tampa menininkais.
166. Visuomeniškas menininkas gali daugiau už visuomenišką pilietį.
167. Šiandienos visuomenės nėra patogios žmonėms, norintiems padėti visuomenėms.
168. Kiekvienas gali dalyvauti rinkimuose, tačiau niekas jais netiki.
169. Kiekvienas gali viešai pareikšti nuomonę, tačiau visi žino, kad už tai baudžiama.
170. Kiekvienas mato neteisybę, tačiau savas kailis – pats brangiausias.
171. Visuomenės prarado idealus ir atsidavė valstybiškai mąstančiai biurokratijai.
172. Valstybiškai mąstančiai biurokratijai rūpi ne gyvenimas, o matematinė jo išraiška.
173. Manoma, kad po fašizmo ir komunizmo eros biurokratinis valdymas yra saugiausias.
174. Biurokratinis protas nėra pajėgus išspausti nė menkiausios idėjos.
175. Biurokratas tiki skaičiais, net jei tie skaičiai pasmerkia milijonus mirčiai.
176. Kažkam yra patogiau, kad būtų nuskriaustų, badaujančių ir išprievartautų.
177. Jei tas kažkas esi tu – eik tu šikt.
178. Demokratija yra skirta tiems, kurie išgyventų bet kokioje sistemoje.
179. Kurdamas demokratiją, žmogus norėjo paneigti natūralios atrankos dėsnį.
180. Natūralios atrankos dėsnį norėjo paneigti ir tie, kurie kūrė komunizmą.
181. Galbūt jokių dėsnių nėra. Tiesiog vieniems sekasi, o kitiems – ne.
182. Teisę į padorų gyvenimą turi ir laimės kūdikiai, ir nevykėliai.
183. Kapitalistai norėjo įteisinti pelno viršenybę, todėl sukūrė demokratiją.
184. Pelnas yra demokratinio pasaulio variklis, dėl jo – nieko negaila.
185. Dėl pelno galima savo tėvą-motiną velniui parduoti.
186. Pelno viršenybė reiškia, kad privalo būti nuskriaustų, badaujančių ir išprievartautų.
187. Kažkas nusprendžia tiesiog to nematyti, nes juk sakoma, kad pinigai neturi kvapo.
188. Jei tas kažkas esi tu – eik tu šikt.
189. Visuomeniškam menininkui visada bus ką veikti.
190. Visuomeniškas menininkas visada turės priešų.
191. Diržys yra visuomeniškas menininkas, kuris turi ką veikti ir turi priešų.
192. Praėjo keletas tūkstančių metų, tačiau tobula visuomenė taip ir nebuvo sukurta.
193. Kodėl reikėtų tikėti, kad tobula visuomenė apskritai kada nors bus sukurta?
194. Praėjo tūkstančiai metų, bet žmogui taip ir nepavyko paneigti esminių gamtos dėsnių.
195. Visas politines sistemas sukūrė ligoti, artimųjų atstumti žmonės.
196. Visos politinės sistemos yra tarsi virusų apniktos kompiuterių programos.
197. Virusai graužiasi ir dauginasi, nes kompiuterių specialistas užsižaidė porno svetainėse.
198. Po velnių, parodykite man pornografijos išradėją ir aš apmyšiu jo kapą!
199. Totalitarinis protas yra amžinas, nes tokia yra žmogaus prigimtis.
200. Žmogus instinktyviai kovoja už vietą po saule nepaisydamas kitų.
201. Kiekvienas žmogus kasdieniame gyvenime yra linkęs būti totalitaristu.
202. Dauguma tėvų savo vaikus augina totalitariškai.
203. Švietimo sistemos iš principo yra totalitariškos.
204. Religijos yra iš principo totalitariškos.
205. Subkultūros yra iš principo totalitariškos.
206. Keletas garsių totalitaristų – Vytautas Didysis, Napoleonas ir Hitleris.
207. Demokratija yra sistema, toleruojanti politinę savivalę.
208. Totalitarizmas yra sistema, įteisinanti politinį terorą.
209. Politinio teroro priežastys – idealizmas, politinės savivalės – laisva rinka.
210. Nėra gerų diktatorių, nėra teisingų prezidentų.
211. Kiekvienoje vyriausybėje visada būna keletas lavonų.
212. Kuo didesnis idealistas yra diktatorius – tuo nuožmesnė diktatūra.
213. Kuo liberalesnis prezidentas – tuo daugiau chaoso.
214. Liberalizmas yra politinė ideologija, siekianti socialinę neteisybę paversti norma.
215. Jei esi liberalas – aš tau nepaduosiu rankos.
216. Politinė vizija perkelta į realybę visada pavojinga žmogaus gyvybei.
217. Dauguma politinių vizijų yra utopijos.
218. Utopijos egzistuoja, nes dauguma žmonių yra idiotai.
219. Utopijos egzistuoja, nes dauguma pasaulio žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
220. Dauguma utopijų gimė kultūringuose Vakarų Europos kraštuose.
221. Visų kitų kraštų utopijos – vakarietiška prekė, įsigyta per idėjų išpardavimą.
222. Amerikiečiai kol kas yra vieninteliai pasaulyje, panaudoję branduolinį ginklą.
223. Japonai kol kas yra vieninteliai pasaulyje, nukentėję nuo branduolinio ginklo.
224. Amerikiečiai išskerdė milijonus Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Azijoje.
225. Amerikiečiams anksčiau patiko Iranas. Dabar kažkodėl Iranas jiems nebepatinka.
226. Amerikiečiai ir sovietai labai mėgo kariauti tarpusavyje kitų tautų rankomis.
227. Amerikiečiams, prancūzams, vokiečiams, anglams vaikai Azijoje siuva sportbačius.
228. Prancūzai Okeanijoje sprogdino branduolinius užtaisus.
229. Pol Potas mokėsi Paryžiuje, o vėliau išskerdė keletą milijonų savo tautiečių.
230. Mao išskerdė dar daugiau. Be to, jis nugalabijo Tibetą.
231. Mao įkvėpdavo garsų prancūzų kino režisierių Jean-Luc Goddard.
232. Visuomeniškam menininkui šiandien labai sunku ir jo kelią dengia rūkas.
233. Šventyklos sudegintos, vieškeliai – pilni apsimetėlių pranašų.
234. Visuomeniško meno tradicija kruvina, todėl reikia atsargiai rinktis įkvėpėjus.
235. Visuomeniškam menininkui teks įveikti daug kliūčių, prieš pradedant ką nors veikti.
236. Menas ir visuomenės gyvenimas yra du skirtingi dalykai.
237. Mene galima viskas, gyvenime – kai kurie dalykai įrašyti į baudžiamąjį kodeksą.
238. Jei visuomeniškas menininkas kuria meną, jo įtaka visuomenei gali būti menka.
239. Jei visuomeniškas menininkas nori būti įtakingas, jam geriau būti politiku.
240. Tačiau politikai yra ligoti, artimųjų atstumti žmonės.
241. Jei tu esi politikas – greičiausiai tu keliausi į pragarą.
242. Visuomeniškam menininkui būtina suprasti savo santykius su meno institucija.
243. Institucija yra mėšlas, net jei menininkas naudoja ją savo reikmėms.
244. Šiandienos meno institucija yra priversta laikytis rinkos žaidimo taisyklių.
245. Šiuolaikinė meno institucija yra priversta meno kūrinį dailiai supakuoti.
246. Meno instituciją spaudžia ir biurokratai, ir vartotojai ir konkuruojančios institucijos.
247. Tikėti institucijos pažadais yra kvaila – ji neprognozuojama.
248. Menininkas ne tik turi teisę naudotis institucijomis, bet ir kurti naujas.
249. Visuomeniškas menininkas neturėtų kurti meno apie meno institucijas.
250. Jei visuomeniškam menininkui nepatinka meno institucija, jis turėtų sukurti naują.
251. Netgi visuomeniškas menininkas paveldėjo ankstesniųjų kartų mentalitetą.
252. Menininkas ir šiandien yra klajoklis, turintis namus.
253. Menininkas yra atsiskyrėlis, gyvenantis minioje.
254. Visuomeniškas menininkas privalo šokiruoti.
255. Visuomeniškas menininkas turi teisę nebaudžiamas niekinti turtuolius.
256. Visuomeniškas menininkas gali spjaudyti biurokratui į veidą.
257. Visuomeniškas menininkas gali sunaikinti bronzinį paminklą raiteliui.
258. Visuomeniškas menininkas privalo abejoti visuotinėmis tiesomis.
259. Visuomeniškas menininkas žino, ko jis siekia savo menu.
260. Žinantį, ko siekia savo menu menininką galima vadinti sąmoningu.
261. Sąmoningas menininkas yra pavojingas visuomenei.
262. Sąmoningas menininkas labai pavojingas biurokratams ir turtuoliams.
263. Sąmoningą menininką sunku papirkti.
264. Sąmoningą menininką sunkiau apdovanoti Nacionaline premija.
265. Sąmoningo menininko neišmuši iš vėžių pašaipomis ir tendencingais straipsniais.
266. Visuomeniškam menui nebūtina galerija, jis gali būti gatvėje.
267. Meno kūrinys, atsirandantis viešoje vietoje, visuomet kelia triukšmą.
268. Gatvėje menas ieško žiūrovo, galerijoje – žiūrovas meno.
269. Visuomeniškas menas privalo ieškoti žiūrovo, kitaip jis – beprasmis.
270. Visuomeniškam menui nebūtina gatvė, jis gali būti laikraštyje arba TV.
271. Visuomeniškam menui nebūtinas laikraštis ar TV, jis gali būti internete.
272. Visuomeniškam menui nebūtina forma, jis gali būti idėja.
273. Visuomeniškas menas yra idėjinis menas.
274. Tačiau visuomeniškas menas nėra metafizinis.
275. Idėja gali likti idėja, gali virsti forma arba transformuotis į veiksmą.
276. Idėjinis menas dažnai priešinasi šiuolaikinės meno rinkos dėsniams.
277. Šiuolaikinė meno rinka skeptiškai vertina idėjinį meną.
278. Idėjinį meną sunku parduoti.
279. Be abejo, išsivysčiusio kapitalizmo šalyse gali parduoti ir idėjinį meną.
280. Ačiū dievui, Lietuva dar nėra išsivysčiusio kapitalizmo šalis.
281. Sunku pateisinti idėjiniam menui išleistus mokesčių mokėtojų pinigus.
282. Idėjinis menas ir pinigai dažnai nesutaria.
283. Idėjinis menas yra linkęs pašiepti tuos, kurie duoda pinigus tokio meno kūrimui.
284. Nepaisant visko, stipriai girgždėdama, meno rinka mėgina apžioti ir idėjinį meną.
285. Nepaisant visko, funkcionieriai dažnai liaupsina idėjinį visuomenišką meną.
286. Funkcionieriai mano, kad visuomeniškas menas, išperka jų pačių nuodėmes.
287. Pinigų skyrimas visuomeniškam menui funkcionieriams prilygsta atliktai išpažinčiai.
288. Meno rinka nenoriai palieka ramybėje tuos, kurie nenori pripažinti jos taisyklių.
289. Meno virsmas kapitalistinės gyvensenos forma subanalino menininko veiklą.
290. Uždirbti pinigų, kuo daugiau pinigų – toks yra vienintelis šiuolaikinio žmogaus tikslas.
291. Keista, kad esminė tiesa apie kokią nors visuomenę gali būti tokia paprasta.
292. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai nesupranta kam reikalingas menas.
293. Šiuolaikinis žmogus supranta tik tai, ką galima paversti pinigine verte.
294. Šiuolaikiniam žmogui labiausiai patinka menininkai, kurie parduoda.
295. Parduoti šiuolaikinio menininko įvaizdžiui yra svarbiau nei kurti.
296. Jei menininkas negamina prekių, šiuolaikiniam žmogui jis nepatinka.
297. Jei menininkas negamina vertybių, šiuolaikiniams funkcionieriams jis nepatinka.
298. Kultūros ministerijos finansuoja tik vertybes kuriantį meną.
299. Kultūros ministerijos dažniausiai nelabai supranta, ką visa tai reiškia.
300. Šiuolaikinei visuomenei patinka bohemiški menininkai, bet ne jų kūriniai.
301. Kapitalistinė logika visus žmones verčia aiškiai formuluoti savo mintis.
302. Jei nesugebi aiškiai formuluoti minčių – greičiausiai tu esi beprotis.
303. Politikai labai aiškiai formuluoja savo utopines vizijas.
304. Reklama labai aiškiai formuluoja prekių mintį.
305. Prekės turi tik vieną mintį – „maldauju, nupirk mane“.
306. Jei nesugebi aiškiai formuluoti minčių gali būti nebent darbininku.
307. Jei nenori aiškiai formuluoti savo minčių gali būti nebent menininku.
308. Šiuolaikinis menas turi teisę kurti miglotas prames.
309. Šiuolaikinis menas turi teisę naudoti miglotą kalbą.
310. Kalbėdamas miglotai, menininkas priešinasi kapitalistinei logikai.
311. Kapitalistinę logiką sukūrė vakarietiška racionalizmo tradicija.
312. Vakarietišką racionalizmo tradiciją remia mokslo pasiekimai.
313. Mokslo pasiekimai atvedė žmoniją ties susinaikinimo riba.
314. Fizikos progreso reikia, kad sukurtum mažiausią pasaulyje šnipinėjimo blakę.
315. Chemijos progresas reikalingas, kad sukurtum vaistus ir juos brangiai parduotum.
316. Medicinos progresas būtinas, kad išgydytum sužeistą kareivį.
317. Kuo daugiau kareivių, tuo didesnę baimę jaučia tavo kaimynai.
318. Kapitalistinė logika – baimės ir gąsdinimo logika.
319. Dauguma kapitalistinių šalių žmonių nuolat bijo ir dėl to geria antidepresantus.
320. Dauguma kapitalistinių šalių žmonių yra įsitikinę, kad kitokia logika neegzistuoja.
321. Manančius kitaip paprastai vadina marginalais arba sektantais.
322. Šiuolaikinis menas gali būti marginalų ir sektantų ruporu.
323. Šiuolaikinis menas gali parodyti, jog galima ir kitokia gyvenimo logika.
324. Šiuolaikinis menas taip pat gali parodyti, jog galimas ir logikos nebuvimas.
325. Menas jau seniai prarado savo ankstesnę vertę.
326. Kadaise žmonės mokėsi suvokti vaizdą žiūrėdami į meno kūrinį.
327. Šiandien vizualų pasaulio foną kuria ne menininkai, o prekių ir reklamos gamintojai.
328. Menas nėra pajėgus varžytis su reklama.
329. Reklama turtingesnė ir idealiai išmano kapitalistinę logiką.
330. Reklama niekina mistiką, emociją, rankų darbą ir senatvę.
331. Kapitalizmui nereikia jokio žmogaus ar daikto, kuris neatlieka aiškios funkcijos.
332. Totalitarizmui nereikia jokio žmogaus ar daikto, kuris neatlieka aiškios funkcijos.
333. Demokratijai nereikia jokio žmogaus ar daikto, kuris neatlieka aiškios funkcijos.
334. Demokratija geresnė už kapitalizmą ir totalitarizmą.
335. Demokratija yra baili ir nedrįsta atsikratyti neatliekančiais aiškios funkcijos.
336. Demokratija yra baili ir laižo kapitalisto šikną.
337. Demokratija apsimeta nematanti, kaip kapitalistas sudoroja neatliekančius funkcijos.
338. Neatliekančius funkcijos kapitalistas sumala ir pagamina iš jų daktarišką dešrą.
339. Geriausiu atveju, nefunkcionaliuosius kapitalistas priverčia siūti sportbačius.
340. Dešra ir sportbačiai yra skirti žmonėms, kuriuos kapitalistas vadina vartotojais.
341. Vartotojas nepasotinamas, jo alkis nenumalšinamas.
342. Jam reikia neįsivaizduojamo kiekio dešros ir daugybės porų sportbačių.
343. Vartotojas mano, kad jis valdo pasaulį, kad visi jam lenkiasi.
344. Vartotojas yra idiotas, todėl jis nesupranta elementarių tiesų.
345. Viena, vartotojas yra kapitalizmo vergas.
346. Antra, vartotojas ištreniruotas elgtis taip, kaip reikalauja kapitalistinė logika.
347. Galbūt vartotojas yra robotas, kuris judės tol, kol pasaulyje pasibaigs nafta.
348. Pasaulis pernelyg blogas, kad galėtum sėdėti sudėjęs rankas.
349. Netikėkite tuo, ką matote. Jūs tik manote, kad matote.
350. Netikėkite tuo, ką girdite. Netikėkite tuo, ką jums sako.
351. Nesijuokite, kai jus juokina. Neverkite, kai jus mėgina sugraudinti.
352. Būkime tvirti. Atsisakykime tikėti, jog prieš mūsų akis plukdomi vaizdai yra tikrovė.
353. Prieš mūsų akis plaukiantys vaizdai yra reklama.
354. Prasidėjus reklamai visada galima perjungti kanalą.
355. Internetas nėra visagalis, nors bando tokiu apsimesti.
356. Fizinė prievarta taip pat gali būti nuomonė.
357. Krikščioniškos institucijos yra korumpuotos ir pašvinkusios.
358. Viešai reikšti nuomonę apie tai, kas vyksta kitoje Žemės pusėje yra gerai.
359. Reinkarnacija egzistuoja.
360. Norėčiau pamatyti, kuo kitame gyvenime tapo Pol Potas.
361. Mes įpratome būti apgaudinėjami.
362. Mentaliteto skirtumai yra ideologinė fikcija.
363. Žodis, pasakytas garsiai, prilygsta bombai.
364. Protestas nėra bevaisis, nes moko protestuoti kitus.
365. Gyvenimas trumpas. Pasaulis sušiktas. Ar padarei ką nors, kad jis būtų geresnis?

       Leidykla „Kitos knygos“ išleido jau antrąją Richardo Brautigano knygą – „Upėtakių žvejyba Amerikoje“. Tai knyga visiems tiems, kurie pasiilgo trenkto hipiško pasakojimo, prisotinto šviesiu beprotišku humoru. „Kitos knygos“ džiūgauja, kad išėjus pirmąjai Richardo Brautigano knygai „Arbūzų cukrus“, atsirado nemažai skaitytojų, užgriebusių nerealią Brautigano dvasią ir sugebėjusių įžengti į jo komišką poetinį pasaulį... Tai nelengva vartotojiško rojaus pažadais įtikėjusioje, grožio kirčiais vanojamoje, įnikusioje į kičą Tėvynėje... Brautiganas veža, sielos broliai, nerealiai veža..
..

       Knygos herojus vardu Trout Fishing in America – savotišką Dzen išpažįstantis žvejys, klajojantis po Ameriką, žvejojantis upokšniuose ir ieškantis nušvitimo. Užburiantis paprastumas, kuriuo Richardas Brautiganas išreiškia savo fantasmagoriškas vizijas ir svajones, tapo hipiškos pasaulėžiūros literatūrine kvintesencija, o „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ – hipių biblija.
 

       Brautiganas – pirmykščio gyvenimo ilgesys, niekad nesibaigianti vaikystė, sugrįžtanti haliucinuojančiomis vizijomis. Jo knygos – sugrįžimas į švarią pirmapradę – klajoklio, valkatos, girtuoklio, bomžo – būseną; nušvitimas, apsivalymas, praregėjimas, kurio fone civilizuotas (iš tiesų represuotas) gyvenimas atrodo, kaip apgailėtinos nuoplaišos.
 

       Apie autorių

       Richardas Brautiganas gimė 1935 m. Takomoje (Vašingtono valstija), mirė 1984 m. Bolinas, Kalifornijoje, gyvenimą baigęs savižudybe.
       Trout Fishing in America padarė Richardą Brautiganą kontrkultūros stabu, knyga buvo išplatinta milžinišku tiražu. Tačiau laikai keitėsi, ir 9-ajame dešimtmetyje rašytojas buvo nuvertintas, dėl neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus netekusio savo žavesio ciniškoje post-hipiškoje epochoje.


      Ištrauka

     JŪRA, JŪROS KELIAUNINKAS
 

      Žmogus, kuriam priklausė knygynas, nebuvo apkerėtas. Nepanėšėjo į trikojį varną ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės.
      Jis, be abejo, buvo žydas, išėjęs į pensiją pirklys jūrininkas, kadaise torpeduotas Šiaurė Atlante, o dabar plaukiantis nuo dienos prie dienos, kol pasišauks mirtis. Jis užgyveno jauną žmoną, širdies smūgį, folksvageną ir namą Marino apskrity. Jam prie širdies buvo Džordžo Orvelo, Ričardo Oldingtono ir Edmundo Vilsono kūryba.
      Kas per daiktas tas gyvenimas, žydas sužinojo šešiolikos, pirmiausia iš Dostojevskio, paskui iš Naujojo Orleano prostitučių.
      Jo knygynas buvo tikra naudotų kapinių stovėjimo aikštelė. Surikiuotos eilėmis lyg naudoti automobiliai ten stovėjo tūkstančiai kapų. Daugumos knygų tiražai jau seniai buvo išparduoti ir niekam jos neberūpėjo, kadaise jas skaitę žmonės išmirė ar pamiršo, kas jose rašoma, ir, veikiamos organinio muzikos dėsnio, knygos atgavo nekaltybę. Tartum atgimusią mergystę jos saugojo praėjusių laikų autorinių teisių ženklus.
Užsukdavau į šį knygyną vakarais, kai netekau darbo tais baisiais 1959-aisiais.
Knygyno galukampy buvo įrengta virtuvėlė, joje šeimininkas variniame prikaistuvy virdavo tirštą turkišką kavą. Ten gurkšnodavau kavą, skaitydavau senas knygas ir laukiau metų pabaigos. Viršum virtuvėlės buvo nedidelis, kiniška širma atitvertas kambarėlis. Iš jo visas knygynas atsivėrė kaip ant delno. Kambary stovėjo sofa, stiklinė spinta su kiniškais niekučiais, stalas ir trys kėdės. O prie kambario lyg grandinėlė prie laikrodžio buvo prikabintas mažulytis tualetas.
      Sykį po pietų sėdėjau knygyne ant taburetės ir skaičiau knygą, forma primenančią taurę. Jos puslapiai buvo švarūs kaip džino lašas, pirmasis skelbė:
 

      Vaikis
      Bilis*
      gimė
      1859 metų
      lapkričio 23 dieną
      Niujorke
 

      Priėjo knygyno šeimininkas, uždėjo man ant peties ranką ir paklausė:
      – Ar norėtum pasidulkinti?
      Jo balsas buvo labai švelnus.
      – Ne, – atsakiau.
      – Klysti, – tarė jis ir, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš knygyno. Gatvėje sustabdė du visiškai nepažįstamus žmones, vyrą ir moterį. Kelias minutes su jais kalbėjosi. Negirdėjau, ką sakė. Paskui mostelėjo knygyno link ir parodė į mane. Moteris linktelėjo, vyras – taip pat.
      Jie įėjo į knygyną.
      Aš sutrikau. Negalėjau pabėgti iš knygyno, nes jie įžengė vidun pro vieninteles duris. Nutariau užlėkti laiptais aukštyn ir užsidaryti tualete. Pašokau, nuskuodžiau prie laiptų ir pakilau į tualetą – o jie man iš paskos.
      Girdėjau juos lipant laiptais. Ilgai tūnojau tualete, bet jie neką trumpiau laukė manęs gretimam kambary. Nieko nekalbėjo. Kai išėjau iš tualeto, moteris tysojo ant sofos nuoga, o šalia jos ant kėdės sėdėjo vyriškis, pasidėjęs ant kelių skrybėlę.
      – Nekreipk į jį dėmesio, – tarė mergina. – Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
      Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
      – Ateik, – pakvietė ji. – Įeik į mane, nes mes Vandeniai ir aš tave myliu.
      Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
      Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė nė žodžio.
      Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto į krantą.
      Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų viršum pasaulio ir švelniai sūpuojamų debesų.
      Aš išdulkinau merginą.
      Buvo taip – tarsi nesibaigianti penkiasdešimt devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėjusi.
      – Gerai, – tarė mergina ir pabučiavo mane į veidą.
      Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos, nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu. Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
      – Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
      – Nežinau, – atsakė mergina. – Kiek per anksti galvoti apie vakarienę.
      Tada išgirdau užveriamas duris – jie išėjo lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg fone skambančios muzikos eksperimentas.
      Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo už prekystalio.
      – Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko, – tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės balsu.
      – Kas? – paklausiau.
      – Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Kai Ispanijos civilinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Ji paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tai tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą. Sykį, kol tu buvai fronte, ji perskaitė „Melancholijos anatomiją“** ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. Judviejų meilė buvo veikiau dvasinė. Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais. Kritus Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką. Judviejų meilė liko Ispanijoje. Tai tebuvo karo meto romanas. Judu mylėjote tik save, mylinčius vienas kitą kariaujančioj Ispanijoj. Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą žmones. Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją nuo horizonto iki horizonto. Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
      – Štai kas, jūsų manymu, nutiko viršuje? – pasiteiravau.
      – Iš dalies, – atsakė jis. – Taip, tai – tik dalis istorijos.
      Šeimininkas paėmė pypkę, prikimšo ją tabako ir prisidegė.
      – Nori, papasakosiu, kas dar ten, viršuje, nutiko?
      – Pasakokite.
      – Tu perėjai sieną su Meksika, – kalbėjo jis. – Arkliu nujojai į mažą miestelį. Žmonės žinojo, kas esi, ir baiminosi tavęs. Jie žinojo, kad esi nužudęs ne vieną žmogų ginklu, kurį nešiojaisi pašonėj. Miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo net savo kunigo. Valstiečiai, tave išvydę, paliko miestelį. Jie buvo ryžtingo būdo ir nepanoro turėti su tavim nieko bendro. Valstiečiai išvyko. Tu tapai galingiausiu miestelio žmogumi. Tave suviliojo trylikametė mergaitė, judu gyvenot nedegtų plytų trobelėj ir nedarėt beveik nieko kito, tik mylėjotės. Ji buvo liekna, turėjo ilgus tamsius plaukus. Judu mylėjotės stovėdami, sėdėdami, gulėdami ant purvinų grindų tarp kiaulių ir vištų. Sienos, grindys ir netgi trobelės stogas buvo aptaškyti tavo sperma ir jos sekretu. Naktį judu miegodavot ant grindų galvą padėję ant tavo spermos, užsikloję jos sekretu. Miestelio žmonės taip tavęs bijojo, kad negalėjo nieko padaryti. Neilgai trukus ji pradėjo vaikščioti po miestelį nuoga, ir gyventojai ėmė kalbėti, kad šitaip negerai. Paskui ir tu pasirodei miestely nuogas, o kai judu puolėt mylėtis ant arklio vidury miestelio aikštės, miestelėnai taip nusigando, kad apleido gyvenvietę. Nuo to laiko ten niekas negyvena. Žmonės nenori ten gyventi. Nė vienas iš judviejų nesulaukėt dvidešimt pirmojo gimtadienio. Nebuvo jokio reikalo. Matai, aš žinau, kas nutiko viršuj, – tarė knygininkas. Jis man maloniai nusišypsojo. Jo akys priminė klavesino raištelius. Aš galvojau apie tai, kas nutiko viršuj. – Juk žinai, kad kalbu tiesą, – tęsė jis. – Nes pats viską matei savo akimis ir patyrei savo kūnu. Baik skaityti knygą, kurią paėmei. Džiaugiuosi, kad pasidulkinai.
      Atversti knygos puslapiai ėmė verstis vis greičiau, kol sumirgėjo kaip ratilai jūroje.
 

       *Vaikis Bilis – turimas omeny legendinis JAV plėšikas (Billy the Kid, tikr. Williams H. Bonney, 1859–1881).
       **Anglų mokslininko, Oksfordo universiteto vikaro Roberto Burtono (1577–1640) medicininė studija apie melancholiją ir depresiją (1621), vėliau pripažinta kaip literatūros kūrinys.

       Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka


  
                 Kurt Vonnegut
                                     (1922–2007)
 

    Norėdama įteikti savo skaitytojams ypatingą dovaną, „In These Times“ redakcija paprašė Kurto Vonneguto parašyti, apie ką jis mąsto per Kalėdas. Štai ką jis parašė:
 

    Laimingų Kalėdų visiems In These Times skaitytojams.

    Prieš daugelį metų Nigerijoje sutikau žmogų,
    iš ibų genties,
    kuris sakė, kad turi tris šimtus giminaičių,
    kurių atsimena vardus.
    Jo žmona ką tik buvo pagimdžiusi kūdikį.
    Jie ruošėsi ant rankų jį neštis
    eidami pėsčiomis,
    kad jį sutiktų atvykus ir žavėtųsi
    tek daug minėtųjų giminių,
    kiek galės jų surasti,
    nors
    vyko karas.
    Ar tau nepatiktų būti
    tokiu įžymiu vaiku?
    Norėčiau per šias Kalėdas
    pamojuoti burtų lazdele
    ir suteikt kiekvienam beviltiškai vienišam,
    alkanam ir pasimetusiam Amerikos
    vyrui, moteriai ir vaikui
    meilę, jaukumą ir pagalbą,
    kaip didžiojoj šeimoj.
    Tik dviems žmonėms ir vaikeliui ėdžiose,
    vyriausybei esant beširdei,
    nėra išsigelbėjimo plano.


    Vertė Kasparas Pocius
  
www.inthesetimes.com



        Praėjusį sekmadienį kino pasaulis gedėjo. Mirė du XX a. kinematografo grandai – švedas Ingmaras Bergmanas ir italas Michelangelo Antonioni. Jei pirmąjį režisierių labiau domino psichologinės problemos, tai antrasis susitelkė ties socialine, o taip pat ir moralės kritika, žavėjosi maištingomis idėjomis. Siūlome australų kino kritikės pasvarstymus apie vieną garsiausių Antonionio filmų, neabejotinai įtakojusį hipių judėjimą, – „Zabriskie Point“.


       Samas Rhodie buvo absoliučiai teisus, kai tvirtino, jog Antonionis padarė tai, ko nepadarė joks kitas kino kūrėjas – jis į naratyvinį pasakojimą įtraukė grynai eksperimentinius filmo elementus ir impulsus. Siužetinės linijos jo filmuose laipsniškai išnyksta ir užgęsta, užleisdamos vietą jį jaudinantiems dalykams – taip objektai ir realybė peržengia į kitą matymo ir dar daugiau – mąstymo lygmenį.

       Antonionio, kaip tikro meninio kino režisieriaus , kūrinių tematika ir vizualinės koncepcijos išryškėja tokiuose filmuose kaip trilogijoje („Nuotykis“ [1960], „Naktis“ [1961],“Užtemimas“ [1962]), „Raudonojoje dykumoje“ [1964], vėliau – „Zabriskie Point“ ir „Anapus debesų“ [1995]. Savo karjeros pradžioje jis buvo kritikų ir žiūrovų kaltinamas socialinės reikšmės, įtakos ir tikslo neturinčių filmų kūrimu – jie buvę ne kas kitas, kaip tik bergždi, tušti formalistiniai bandymai. Jis nepasidavė neorealizmo praktikai režisūroje, kuri tuomet dominavo Italijos kine.

       Antonioniui „realybė“ nėra tai, kas duota, akivaizdu, kas vos užfiksavus pradeda kalbėti už save. Modernistas ir formalistas Antonionis domisi tikrove iš kitos perspektyvos – jis atmeta bet kokį daiktų tikroviškumą ir pasiduoda „nematomai“ realybei, paviršiaus ypatybėms ir tonams, daiktų sandarai ir medžiagiškumui. Tie, kurie negali suprasti jo filmų, šį tą praranda. Antonionis meta žiūrovui iššūkį kviesdamas jį eiti tiek toli, kiek šis panorės, kartu siūlydamas jam naujas patirtis ir matymo būdus. Jis pastūmėjo naratyvą į tai, ką Deleuze yra pavadinęs „tuštuma“ – ir dėl to jis yra iškilus režisierius.

       Zabriskie Point buvo pirmas Antonionio filmas, pastatytas Amerikoje. Siužete pasakojama apie septintojo dešimtmečio politinius neramumus universitetų miesteliuose ir konfliktą tarp kontrkultūros ir „isteblišmento“. Nuo pirmųjų filmo kadrų esame nusviesti į veidų ir balsų užtvindytą kambarį; paaiškėja, jog tai – studentų susirinkimas. Studentišku stiliumi, septyniasdešimtųjų afrikietišku dialektu jie diskutuoja ir ginčijasi, ką reiškia būti revoliucionieriumi, kaip svarbu atpažinti priešą, kokių veiksmų reikia imtis. Prabėgs dar kelios scenos, ir mes pamatysime kruviną susirėmimą tarp studentų ir policijos.

       Antonionis mums nepasako, už ką būtent jie kovoja, jis visiškai nedramatizuoja konflikto, bet mums aišku, kieno pusėje yra jis pats. Parodoma negailestinga, nepateisinamai smurtaujanti policija, nukreipianti savo jėgas prieš studentus. Išties visi filmo personažai, atstovaujantys „isteblišmentą“ – nuo beširdės policijos iki vyrų ir moterų, dirbančių korporacinei Amerikai, parodomi kaip esantys vienos dimensijos, trokštantys pinigų ir tušti. Antonionis mėgaujasi „triukais“, kuriuos išdarinėja sąmoningi kontrkultūros atstovai studentai – jie, pakėlę telefono ragelį, sako „viso gero“, ieško „fantastiškos“ vietos meditacijoms, vadina save „Karlais Marxais“ ir t.t.

      Kad Antonionis suteikia privilegijas kontrkultūros, o ne „isteblišmento“ vertybėms, vėliau matosi iš miesto kraštovaizdžio – jo erdvė bombarduojama ir dominuojama reklaminių stendų, verčiančių miesto gyventojus jaustis nykštukais. Kaip ir stendas su kaimo vaizdais, ši vartojimo „tikrovė“, atspindima milžiniškuose stenduose, yra klaidingai suprasta kaip duotybė – ir, žinoma, Antonionis siekia atskleisti šviesesnę utopinę alternatyvą. Būtent dvasiškai atviri, ieškantys studentai tampa režisieriaus susirūpinimo ir vizijos pateikėjais.
     
       Jo poetinė vizija vėliau plėtojama rodant porelę „autsaiderių“, kuriems bekeliaujant Amerika susikryžiuoja keliai. Markas ir Darija nėra aktyvūs kokios nors partijos ar judėjimo dalyviai, Jie tiesiog „yra“. Markas pirmiausiai pasirodo studentų susirinkime, kur jis pabrėžia savo norą – bet kaip ir bet kur žudyti ar mirti. Jo individualizmas išėjus iš susirinkimo lieka nepaliestas, jis nekenčia komitetų ir veiksmų planavimo. Kita vertus, Darija yra išvis nesusijusi su studentų judėjimu. Kaip ji sako Markui, ji geriau per radiją klausytųsi muzikos nei pranešimų apie studentų riaušes. Juos abu supa egzistencinė šviesa, jie atviri objektams, kuriuose atsiduria ir įvykiams, kurie jiems nutinka.

       Modernistas, bet taipogi romantikas Antonionis tiki utopija, visa apglėbiančiu, sklidinai pripildančiu ir jausmingu natūralaus grožio pasauliu. Kaip ir „Raudonojoje dykumoje“, taip ir čia urbanistinis peizažas yra priešiškas, pilnas šaižių, metalinių garsų. Ramybės ir harmonijos esama tik atskirose ir negyvenamose natūralaus nepaliesto grožio erdvėse.

       Keliaudami per Amerikos dykumą Markas ir Darija atsikrato savo kelionės daiktų, paskutinių materijos liekanų ir nuogi atsiduria Mirties slėnyje. Šioje sekoje, tapusioje filmo „šerdimi“ išreiškiama Antonionio poetika, tai – ašinis filmo posūkis.

       Daria supranta, kad Zabriskie Point – tai milžiniška smėlio kopa, vėjo ir vandens suformuota per milijonus metų. Tai tikras „antonioniškos“ realybės įsikūnijimas – paviršius, kurį formuoja pastovūs pokyčiai – čia jis siekia konkrečiai ir akivaizdžiai parodyti linijos, pavidalo ir teksto transformaciją. Trapumo jausmas išplečiamas į pačius objektus ir jų vėlesnį išnykimą. Darijos ir Marko figūros išnyksta viena kitoje, o taip pat ir jų aplinkoje, natūraliame nesibaigiančių smėlio kopų, slėnių ir įtrūkių kraštovaizdyje. Kai išnyksta riba tarp subjekto ir objekto, iškyla Antonionio poetika. Antonionio kamera, rodydama bronzinį Darijos klubą gamtos fone, atskleidžia žmoniškąsias slėnio savybes, linijinius, pavidalo ir spalvos atbalsius tarp dviejų kūnų ir slėnio.

       Kai Markas ir Darija pradeda mylėtis, filme visiškai sugriūna realistinė naratyvo logika – slėnyje atsiranda daugybė besimylinčių porų ir grupių. Atrodytų, kad mūsų personažai išlaisvina galingą ir nekontroliuojamą gyvybinę energiją. Ši siurrealistinė, nepaaiškinama gyvybinės energijos tema tampa filmo kulminacija.

       Kai Antonionis savo poetiką nukreipia prieš Amerikos kapitalizmo ir masinio vartojimo kultūrą, ji tampa į išorę ir vidų sprogstančių objektų galerija, kurią pamato Darija. Ji skuba iš pastato, kur kapitalistai derasi, kaip eksploatuoti Ameriką, ir jis sprogsta – sprogsta pats masinis vartojimas.

       Tik taip Antonionis galėjo suprasti amerikietiško kapitalizmo grožį. Spektakliui baigiantis mes matome Dariją besišypsančią ir patenkintą. Antonionis baigia filmą rodydamas mums saulę – kaip amžinai galingą ir paslaptingą gyvybės ir šviesos šaltinį, o gal ir utopijos pranašą

       Pagal „Senses Of Cinema“ parengė KP