(fragmentai)

zzz

negimusiam kūdikiui
rytas-chirurgas tarė
kastrate
daug matei
daug girdėjai
keikdamas dangų
apšiktas naudos
laidoti tave
raudotojų dvylika
susikišusių galvas į užpakalius
kryžius iškėlusių
it kačiargas balandžių lizdamas apšiktiems purtyti
veža
per daug tu matei
per daug girdėjai

fiat polski mažalitražiai
laiminami jono pauliaus ir petro antano
konclagerių sąnariais
sutepti tautinėm giesmėm
bakterijas širdy šaknimi traukdami




zzz

birutės vyras uždaręs duris nuo nekrikšto
ištiesusio rankas kartojančio

kalbėk kalbėk pirkly-pardavėjau tekinas bėgiais
užtaisas tavo vis vien birutės skrandyje
neišlaižysi fašistinės sąmonės
gluosnis tave guos
arklio šonas musėtas naktį svirs tavo bedugnėn
sąmonėj gaivalas dings
programa įjungta
sąlytis su pararealybe
traukias atatupstas
storai bobai žvengiant

birutės vyrui ranka pamojus pirštuota
dangus prakiuro
trūkčiojančių lauro lapų
smygsančių velenėlių lydimas
odinis kamuolys pasirodė

gyvybės jo suprasti niekas negavo
it gyvybės svarbiausio tvėrėjo
kuris iš mašinos išėjo
ir buvo tuoj pat išganytas

neužmiršk vyras birutės pasakė
uždaręs duris nuo nekrikšto
jog ten kur deus
ten ir šėtoną atsiminti galima
o štai ir jis

 

zzz

neplautose geležinėse riterio kelnėse
švaria plaukuota oda
bandydamas nesiliesti iš vidaus
auksinį kardą pakėlęs
mūvėdamas auksinį žiedą
jis žengė į statybas
sukalti siekdamas giminės demoną
jo netašytas pasaulio suvokimas deja buvo didesnis negu pinigai išleisti šiam apdarui
ir nesiskutęs jis buvo taip pat jau kuris laikas
gal penkios dienos todėl šeriai
tysojo nuo jo veido tarsi apvemtų paklodžių gausa
prieš dvi dienas išlieta sperma gadino vidurių kokybę
ir švarino stuburą
ir štai statybose jis pamatė pinčiuką
riktelėjęs karo šūkį ištiesęs kardą link jo žengė
pinčiukas išblyško tapdamas negrų tautos pinčiuku
ir dėjo į krūmus
bet ten sėdėjo šio žingsnio laukianti gyvatė
grobuoniškai akis ji šnypštė grasino dvikampiu liežuviu
eik eik
sakė gyvatė
parneši man pieno
pinčiukas grįžo atgal
riteris užsimojo smogė
kardas švystelėdamas ore
iš auksinio sidabriniu trumpam patapo
pinčiukas užsimerkė susigūžė
ir pakėlė rankas kreivas ir silpnas virš galvos gauruotos
kardas artėjo prie rankų
grąsindamas nukirsti jam plaštakas
perkirsti delnus
sukapoti dilbius
ir niekieno netrukdomas
susilieti su kaukole
pro plaukų tvorą-ražienas

1-a AKOLADĖ
bet nutiko stebuklas
staiga iš dangaus Dievas atėjo
sustabdė krentantį kardą
ir sukišo jį riteriui į užpakalį
ir pasakė
eik iš čia žmogau
pinčiuko šito
neliesi

2-a AKOLADĖ
ir nutiko stebuklas
pinčiuko delnai jo išgąsčio vamzdžiais patapę
griebė patys to nežinodami
kardą už ragų
ir kadangi pragare daug karščiau
ir kūnai jo gyventojų įkaitę taipogi
ėmė lydyti kardą
lydyti į smulkius gabaliukus
tik aušra ir vidurnakčio sijonas galėjo juos vėl atgal suklijuoti
tik pijokas ir povilionienė galėjo padainuoti liaudies dainų
tik pieno gabalai grietininiame kokteilyje
galėjo pagelbėti atstatyti status quo ir riterio pasaulį
arba gera paščiočina suduota nutystpapės mokytojos
kardas išsilydė iki pat rankenos
riteris žiūrėjo į stebuklą ir nejudantį pinčiuką
mai god šūktelėjęs
rankeną paleido
rankena iškrito tarškėdama baisiai
nes buvo joje ne tik metalo
bet ir tarškalų
jis apsisuko vos įkvėpdamas oro
kvatojant jo ginklanešiui seniui šalčiui
ir labai pasikeitė
nuo tada jo niekas nepažino
nei pasienio policija
nei gremėzdiški radijo boksai
nei psichoanalitikai
ir tik klasiokės
taipogi vilkėdamos brangius šarvus
ir susijusios dideliais finansiniais ryšiais su savo vyrais
sakė jam iš paskos
kaip tu pasikeitei


 

zzz

liturginė katė
viražais
perbėgo kelnes šiandien ir staliažus
išlygino rimstantį nevilties negrą
parklupdė ant kelių liepė melsti viešpačiui
ir keturiems angelams kol kiti neatvyko
gal bus geras viešpatis
ir nenužudys tavęs savo tvėrinio
savo sūnaus maišyto su dukra
bolševiko
gal
o gal ir ne
viskas priklausė nuo laiko tiksinčio ant viešpaties riešo
ar paleis mane bėgti ar atsistos ant kelio ir koją pakiš
ar leis pakilti malūnu dangun
ar atgis tada kai pasilaidosiu
liko tik kelios sekundės ir tyla spengė
ir laikas ėjo o aš drebėjau ir sysiojau į kelnes
viltį turėdamas kad man pavyks prisysioti tiek jog jie paskęs mano šlapime
nepaskendo
tik atėjo daugiau angelų ir iškėlė mane iš mano sėdėjimo vietos
už apykaklės alaus butelį sukišo
į džinsus šarvus
ir metė rūkyti
kaip tik angelai moka
ir jų viršininkai kurie seka tavo žingsnį kiekvieną
ir utele tave moko būti ir buda
ir stalinu atsiklaupusiu ant vieno kelio priimančio komunizmą

aš atsitrauksiu dabar nuo rašymo šito eilėraščio
pažvelgsiu į šalį ir tarsiu
negi turiu bendrauti su nuparkusiomis kiaulėmis
iš kurių protoplazmos kažkada tvėrėjas pagamino pirmuosius žmonių egzempliorius
tam kad mano rašalą kas nors imtų gerti
kas nors atsilieptų į mano skambučius
pakeltų ir nuleistų telefonų hantelius
arba išpiltų ugnies samagoną sau ant galvos
tuo sunaikindamas visas pleiskanas ir paskutinių traukinių grafikus
et...

aš prisitrauksiu dabar prie rašymo šito eilėraščio
ir tęsiu
taigi angelų apsireiškė daugiau
jie atsistojo vieni prieš kitus
matyt spręsdami ką jiems daryt su manim
ar vienu keliu ar kitu iškept
o gal atsisėsti iš viršaus ir savo milžiniškais užpakaliais sutraiškyt
tada jie vėl ėmė rūkyti
žinojau kad taip ir bus
kai meti paskui vėl labai lengva pradėti
nieks man šiandien neparašė galvojau
todėl pamažu linkstu į poezijos paranoją ir šizofreniją
todėl ir matau angelus vietoj to kad su eiliniais bendraučiau kūrėjais
tai paranoja žmogau liturginė paranoja
kur ta katė kuri užnešė man šitą viziją
kur artojas nusprendęs kad aš jau pakankamai sveikas ir gyvas
kur artojas...



zzz

Pakartot trečio gėrimo nieks nenorėjo,
nusigręžę nuo stalo suraukė veidus.
Ir tada pagrindinis veikėjas pakilo ir tarė:

– Paniekinot jūs giminės dvasią,
praleidote progos galybę per petį,
paleistuviai jūs žiemkenčiai!

– Niekas netiki tuo, – giminė jam atsakė,
žuveles už žandų susikišus, balanas, –
nei žmonos seserėnai, nei broliai,
nieks neskaitys tavo mėšlo.

Pagrindinis veikėjas atsakė:
– Šito dalyko ir pats aš nelaukiu,
nelaukiu ir rašto iš rajkorpuskomo,
tik vienas skaitytojas yra pasauly,
tas kurs sugers visus myžalus, šūdus,
tas kurs pintinę numegs iš plaukų nukirptųjų,
tas kurs surankios panages juodas,
tas kurs bakterijas odos gaudys juosta lipniąja,
suės į orą paleistas,
tas kurs palikęs vietnamą ir namą
uždirbs pinigų
iš kūrybos šitos ir iš tvaiko,
įsipils sau degtinės ir bulkos užkąst pasidės sau ant stalo!
Džiaugsis sakydamas:
„aš prisilietęs veikėjo dantų ir vežėčių,
surinkęs maldingai iš paskos dejuojantį gimdinį,
suvyniojau staltiesėn, burnon sukišau išžiotojon,
palaimingas esu kliedėtas piliečių skaitovų,
paliečiau dangų ir žemę – kosmoso sesę,
beprotybės vežimą ir šventąjį Petrą apšvietusius,
paliečiau keistą struktūrą, dangiškai keistą,
tarytumei acto esensiją skradžią perskrodžiau dvesiančią šaką bazilikos.
Aš patapau išganytas ir virkdytas,
sąmoningai tapau toks pat didis prie jo prisilietęs dalelių,
iš to pinigus valgau ir duoną, ir stogą aš kandu,
kaip žmogus nebijau eit į gatvę,
mano rankos yr stiprios,
kūnu savuoju pilis statyt moku,
mano siela patapo padidinta šiais rašmenim,
paslaptingai stipri ir drąsi!

Jau priklausau ašmenims, tiek kartų laidotas, kastas,
ištrūkęs iš žemės, iš oro, iš kosmoso velnio,
linijai aš priklausau trūkstančiai tik pagal manąjį norą,
bazilikai aš priklausau, niekada neparkritusiai skęsti,
aš priklausau akmenims, palikusiems viešpatį savo, pakėlusiems gulbino kraują,
aš priklausau sutemoms, nuleidusioms dangų ant žemės, pakėlusioms miegą į darbą,
žvėriui nakties priklausau, sutraiškiusiam vėtros paklodes,
krūčiai stačiai priklausau, sukaupusiai spermą prapliupti,
daliai tylos priklausau, pakėlusiai plunksną sukurti,
vandeniui aš priklausau, slaptingai ir tankiai garuojančiam,
(nieks nepasakė, deja, ar priklausau paleistuviams),
skryniai nakties priklausau, atvėrusiai dangtį į tamsą, į medį,
linijos medžio klausau, sustingusios vieškelį būti,
skardžio ir skrydžio klausau, palinkusio žvelgt į bedugnę“!
 

2005 01-04

 

 


      Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 32 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“.
    

      SPALIS

      Išeinu į spalio kiemą ir žengiu Spalio Gatve. Po kojomis įvairiaspalviai klevo lapai. Atėjus komunizmui taip mėtysis ryškūs banknotai. Visų šalių valiutos. Šūsnimis. Mindomos. Iškratytos ant grindinio iš piniginių. Išmestos pro langus. Išvežtos iš buvusių bankų ir biurų į artimiausius parkus, alėjas, bulvarus bei skverus. Tai bus pats tikriausias paminklas žmonėms ir revoliucijai, šlamantis ir šnarantis paskutinis paminklas, nors ir tokių paminklų jau nebereikės. Tai bus pats tikriausias žmonių lojalumo įrodymas tam, kas įvyko, jų pasitikėjimas ir revoliucijos pripažinimas. Tai bus pats nuostabiausias gatvių papuošimas, griežtas akstesnių instinktų sutramdymas, gražus atsisveikinimas su fetišais, žmonijos kūdikystės žaisliukais. „Grožis į gatves“ – taip skelbė 68-ųjų metų Prancūzijos pavasario plakatai.

       Pinigus šluos nuo šaligatvių, sklaidys juos kojomis ir grėbs į krūvas. Vaikai bėginės, rinks juos, darys iš jų puokštes ir keisis jais absurdiškais tarifais. Pirmąkart pinigai atrodys nuostabūs. Niekas niekada iki šiol neregėjo tokios jų gausybės visų žemynų, šalių ir miestų gatvėse. O kai jie visi permirks, susiglamžys ir išsipurvins, šias popieriaus pusnis imsim deginti šiukšlių konteineriuose ir kvėpsim su niekuo nepalyginamą rudeninį nykstančių viso pasaulio valiutų kvapą, stebėsim, kaip mūsų akyse tirpsta kartaus triūso ekvivalentas, nes kartaus triūso jau nebėra, ir dabar mums pats metas užsiimti linksmais dalykais – kurti pasaulius, kuriuos jau seniai matėme savo vaizduotėse. Visi pinigai išleisti. Visi iki vieno. Mes žiūrėsim į vandens ženklus, nykstančius danguje tarp svylančio popieriaus dūmų sruogų. Alsuosim visos žmonijos istorijos vaisių aromatu. Vaisių, kurie šį rudenį guli ant mūsų, niekieno, stalų.

       Versta iš: А. Цветков. Суперприсутствие. Краткий курс антиглобализма. – М.: Ультра.Культура, 2003.  Vertė Darius Pocevičius



       Sigutė Vortova gimė 1971 metų pabaigoje Kaune. Tai buvo labai graži mergaitė.

       – Vaje! – suriko jos motina, kartą pamačiusi ją veidrodyje, besipuikuojančią gražute baline suknute, – Sigute! – sušuko motina, – tu būsi nuostabi nuotaka!

       Sigutės vardą motina davė savo kūdikiui dėl fonetinio skambesio.

       – Man labai patiko jo skambesys, – tarė kartą Sigutės motina draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, kodėl ji davė Sigutei vardą Sigutė. Jos sriūbčiojo arbatą.

       Sigutė paūgėjo ir įstojo į grožio mokyklą. Jos gyvenimas liejosi jaukiai ir ramiai, ir kaip gerai, kad jo nesudrumstė štai šis nemalonus įvykis...

       Kartą Sigutė ėjo tamsiomis miesto gatvėmis namo. Ji ką tik baigė grožio repeticiją ir skubėjo kuo greičiau grįžti į savo jaukų butą ir įsijungti televizorių. Ji nemėgo vaikščioti viena.

       – Kvailystė, – tarė ji kartą draugei, sėdinčiai kartu su ja prie stalo ir klausiančiai, ar ji irgi nesupranta vienuolių, – aš negaliu suprasti vienuolių, gyvenančių kalnuose, lūšnose ar urvuose. Kaip jie gali gyventi vieni?!

       Jos sriūbtelėjo arbatos.

       Žemę gaubė naktis, dangus tamsavo be mėnulio ir žvaigždžių, namai stūksojo pilki, tarsi apskretę tamsa.

       Staiga iš už kampo išniro žmogus. Sigutės kūnu dilgtelėjo išgąstis, ji sustojo. Žmogus žiūrėjo tiesiai į ją. Jis vilkėjo pernelyg trumpą, balintos kavos spalvos paltą, jo ilgi plaukai buvo perskirti per vidurį. Jis stovėjo pakėlęs antakius. Sigutė įkvėpė oro ir nusprendė žingsniuoti toliau lyg niekur nieko. Tačiau žmogus nusekė jai iš paskos. Jis pasivijo Sigutę ir ėmė garsiai per atstumą šnabždėti.

       Sigutė sustojo.

       – Ko tu nori?! – tarė ji tvirtai.

       Žmogus priartėjo ir ji išgirdo:

       – Tai yra gyvuliškas vaikščiojimas ir gyvuliškas kalbėjimas. Nesiūlyčiau dainuoti laukiant kalbos, nesiūlyčiau vartytis lovoje. Tūkstančius metų matęs sustingęs medis už miesto ribų todėl ir sustingęs, kad nė vienas iš jo žvilgsnių nėra užrašytas...

       Sigutė pasileido bėgti. Dar kiek ir šis atsitikimas sudrums jos gyvenimą! Už nugaros ji girdėjo tolstantį šnabždėjimą ir – kaip gerai, – negirdėjo besivejančių žingsnių.

       – Kokių idiotų esama šiame mieste, – tarė Sigutė sau, prieš pasukdama į tarpuvartę. Trumpam atsigręžusi, ji pamatė žmogų, sėdintį ant šaligatvio krašto ir susiėmusį rankomis galvą.

       Sigutė grįžo namo ir įsijungė televizorių. Kaip tik rodė laidą apie grožio mokyklą, kurioje ji mokėsi. Sigutė šypsodamasi žiūrėjo į save viename iš suolų.

       – Svarbiausia šiuolaikinėms merginoms yra grožis, – kalbėjo gražios figūros dėstytoja. Deja, jos veidas nebuvo gražus, todėl ji panašėjo į velnią. – Pažiūrėkite į tas senmerges, kurios šitaip nusirito, kad įsidarbino asfalto lygintojomis kelių tarnyboje! Jos ir mirė asfalto lygintojomis kelių tarnyboje! Taip, jų oranžinės palaidinės tikrai nepaprastos, tačiau kas giliau po tais drabužiais? Ogi figūra, greičiau primenanti akmenį, nei žmogaus kūną! VISKAS prasideda nuo gražios figūros. Drabužiai negali jos pakeisti. Graži figūra visų pirma laiduoja tai, kas gyvenime yra svarbiausia – vyriškos lyties atstovų dėmesį. Tik turėdamos gražią figūrą, jūs galėsite pasirodyti jiems nuogos. Tik turėdamas gražią figūrą, jūs galėsite užtikrinti tai, dėl ko mes ir gimėme šioje žemėje – gražų gyvenimą.

       Viena mokinių pakėlė ranką ir paklausė:

       – Jūs daug kalbate apie gražią figūrą. O kada mes kalbėsime apie veido grožį?

       Gražios figūros dėstytoja rėžė mokinei antausį.

       – Protas yra labai svarbus elementas moters gyvenime, – kalbėjo proto ir kalbos teorijos dėstytoja kitame kadre, – netiksliai naudodamos savo proto gabumus, jūs nepasieksite jokio teigiamo rezultato. Tarkime, jus iš automobilio kalbina nepažįstamas vyriškis, o jūs nežinote, ką jam atsakyti, arba atsakinėjate kažką, susijusio su jo šukuosena. Atminkite svarbiausią dalyką – protas reikalingas tam, kad tiksliai išsiaiškintume, ko nori iš jūsų su jumis kalbantis vyriškis. Žinoma, jei jis jums reikalingas. Taip pat protas skirtas suformuoti klausimus jam. Pavyzdžiui, „ar tai jūsų automobilis“? Arba „aš girdėjau apie jūsų, kaip vadybininko veiklą – nuostabesnių pasiekimų nesu girdėjusi“.

       – Taip pat mokykloje dėstomos gražių drabužių, gero sekso, gražios laikysenos, gražios eisenos, povedybinio gyvenimo paskaitos, – tarė diktorė.

       ...Baigusi grožio mokyklą ir nugyvenusi dar kelerius metus, per kuriuos ji įkūnyjo įgytą patirtį, Sigutė Vortova pagaliau pasiekė tikslą, apvainikavusį jos egzistenciją net trimis gražučiais kūdikiais, – ji ištekėjo už pečiuito ir įtakingo miesto pramonės organizavimo skyriaus viršininko. Daugelio jos draugių nuomone, tai buvo pritrenkiantis pasiekimas. Nuo šiol Sigutė gyveno su savo vyru ir trimis vaikais – dviem mergytėmis ir berniuku, – trijų aukštų name su balkonu į gražią, automobiliais srūvančią gatvę. Jos pavardė iš Vortovos pakito į Vindarovienę, ir ji šypsojosi, eidama gatve su vyru už parankės arba sėdėdama priekinėje automobilio sėdynėje.

       Po vestuvių jos gyvenimas tapo jaukus tarsi gulbės sparnas. Ji keldavosi kas rytą anksčiau už vyrą, paruošdavo jam skanius pusryčius ir išlydėdavo į darbą. „Nepalįskit po mašina! “, – sušukdavo ji pro langą savo vaikams, einantiems į, atitinkamai, grožio ir jėgos mokyklas. Paskui ji vaikščiodavo po namus, laistydavo gėles balkone, žiūrėdavo televizorių ir siuvinėdavo. Kai apie keturioliktą valandą vyras grįždavo namo, ant stalo jau garuodavo pietūs. Sigutė sėdėdavo priešais jį ir žiūrėdavo, kaip jis į ūsuotą burną kelia šakute jautieną. Vyrui išvykus, ji šiek tiek nusnūsdavo dvigulėje lovoje, paskui atsikeldavo, vėl siuvinėdavo, grįždavo vaikai, ji liepdavo jiems eiti ruošti pamokų ir žiūrėdavo televizorių. Vakare, grįžus vyrui, ji ruošdavo jam vakarienę, o paskui, kartu pabuvę priešais televizoriaus ekraną ir pažiūrėję laidas visai šeimai, eidavo miegoti.

       Sigutė buvo netipiška moteris. Ir ne vien todėl, kad turėjo gražią figūrą ir dailų, tarsi mėnulis, užpakalį. Ji kitaip, negu kitos moterys, galvojo apie mirtį. Štai ką ji pasakė kartą savo draugei, klausiančiai, ar ji žino, kodėl kitos moterys sulaukia senatvės:

       – Aš nežinau, kodėl kitos moterys sulaukia senatvės. Aš neįsivaizduoju savęs senos. Labai kvaila būti sena – tavo oda susiraukšlėja, tu sulinksti ir tavo protas blogai galvoja. Aš nesiruošiu sulaukti senatvės. Aš pasielgsiu kitaip – aš nusižudysiu, vos tik sulaukus penkiasdešimties. Aš nevarginsiu savo vaikų savo senatve ir amžinai išliksiu jauna visų pažįstamų atmintyje.

       Jos vyras irgi buvo netipiškas. Jis labai mėgo pulo biliardą.

       Sulaukusi paskutinės keturiasdešimt devynerių savo gyvenimo metų dienos, Sigutė nusigėrė ir apsiverkė. Paskui, kitą dieną, ji išlydėjo vyrą į darbą su liūdna šypsena.

       – Gera buvo gyventi, – tarė ji sau, žiūrėdama į veidrodį ir perbraukdama pirštais veido raukšles.

       Tada ji nuėjo į virtuvę ir paėmė nuo lentynos migdomųjų vaistų pakelį. Tačiau pakelyje buvo tik trys tabletės. Sigutė atsiduso ir susiruošė į vaistinę – nusipirkti pilnos dėžutės migdomųjų, kad galėtų juos visus išgerti ir užmigti amžinu miegu.

       Tačiau Sigutės noras pačiai nutraukti savo gyvenimo giją neišsipildė. Eidama gatve, ji netyčia paslydo ir pargriuvo, ir ant jos užvažiavo automobilis.

       Sigutės laidotuvės buvo iškilmingos ir dailios.

       – Mama, – tarė jos dukra prie jos kapo, – aš pasižadu amžinai tęsti tavo pradėtus darbus.






                          Pasakojimas apie pagalvojimą

                          geriau pagalvojus
                          s yra tas pats kas antis
                          ka yra tas pats kas antika
                          lopė yra tas pats kas antilopė
                          gonė yra tas pats kas antigonė
                          patija yra tas pats kas antipatija
                          frizas yra tas pats kas antifrizas
                          podas yra tas pats kas antipodas
                          ochija yra tas pats kas antiochija
                          kristas yra tas pats kas antikristas
                          nomija yra tas pats kas antinomija
                          virusas yra tas pats kas antivirusas
                          radaras yra tas pats kas antiradaras
                          biotikas yra tas pats kas antibiotikas
                          ciklonas yra tas pats kas anticiklonas
                          kvariatas yra tas pats kas antikvariatas
                          teroristas yra tas pats kas antiteroristas
                          semitistas yra tas pats kas antisemitistas
                          globalistas yra tas pats kas antiglobalistas
                          oksidantas yra tas pats kas antioksidantas
                          depresantas yra tas pats kas antidepresantas
                          aš esu tas pats kas aš nesu
                          kai geriau pagalvoju

 

                          Pasakojimas apie pamatymą

                          1. Kairioji pirštinė sutinka dešiniąją
                          2. Jos ilgai tarpusavyje vaidijasi
                          3. Staiga jos pamato veidrodį
                          4. Jos ilgai ir laimingai gyvena

 

                          Pasakojimas apie bendravimą

                          Viename name gyveno
                          ginkluotas ligi pat dantų
                          teroristas.
 

                          Kitame name gyveno
                          ginkluotas ligi pat ausų
                          antiteroristas.
 

                          Tas ginkluotas ligi pat dantų
                          nieko nekalbėjo.
 

                          Tas ginkluotas ligi pat ausų
                          nieko negirdėjo.
 

                          Taip jie ir bendravo.


                          Pasakojimas apie pasakymą


                          Pirmas geras dėdė
                          mums pasakė, jog
                          nuo terorizmo žūsta
                          tūkstančiai žmonių.
 

                          Antras geras dėdė
                          mums pasakė, jog
                          nuo antiterorizmo žūsta
                          tūkstančiai žmonių.
 

                          Trečias geras dėdė
                          mums pasakė, jog
                          žūsta daug daugiau
                          žmonių nuo automobilių,
                          alkoholio, amžiaus ir ligų.
 

                          Kokie geri tie dėdės.
                          Viską mums pasako.

 


     Ramūnas Jaras - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos magistras, multiinstrumentalistas, kompozitorius ir atlikėjas, eksperimentinės polistilistinės grupės “Endiche vis.sat” (alias “Echidna aukštyn”) lyderis, ilgamečio avangardinės muzikos (ir poezijos) festivalio Kaune organizatorius bei rengėjas.

     Nuoširdumas 

     Pagrindinis dalykas, kurį noriu pasakyti apie avangardo kūrimą yra šis. (Beje, kodėl kalbu apie avangardą? Todėl, kad, mano įsitikinimu, jo išraiškos galimybės yra platesnės. Jis turi savo rankose viską - nuo orkestro iki dantų krapštuko).



                    Žodis anksčiau tariamas kaip ankščiau
                    Žodis pavyzdžiui tariamas kaip pavyždžiui
                    Žodis propaganda tariamas kaip viešieji ryšiai
                    Žodis ideologija tariamas kaip valstybės politika
                    Žodis žiniasklaida tariamas kaip smegenų plovimas
                    Žodis žmogus tariamas kaip rinkėjas
                    Žodis laisvė tariamas nuolat
                    Žodis liaudis netariamas
 

                    Žodis bėgti tariamas kaip bėkti
                    Žodis dirbti tariamas kaip dirpti
                    Žodis turtuoliai tariamas kaip aukštuomenė
                    Žodis kapitalizmas tariamas kaip visuotinė gerovė
                    Žodis išnaudojimas tariamas kaip darbo vietų kūrimas
                    Žodis žmogus tariamas kaip vartotojas
                    Žodis lygybė tariamas su panieka
                    Žodis buržujus netariamas
 

                    Žodis absoliutas tariamas kaip apsoliutas
                    Žodis abstrakcija tariamas kaip apstrakcija
                    Žodis karas tariamas kaip kova su terorizmu
                    Žodis okupacija tariamas kaip taikos palaikymas
                    Žodis agresija tariamas kaip demokratijos plėtra
                    Žodis žmogus tariamas kaip pilietis
                    Žodis brolybė tariamas juokais
                    Žodis revoliucija netariamas



      Castor&Pollux - kolektyviniu pseudonimu pasirašančių autorių grupė, kelis metus skelbianti kultūrologinius straipsnius laikraštyje „Šiaurės Atėnai”. Jų tekstai, literatūriniuose kuluaruose sukėlę ne vieną skandalą (kartais net šoką) ir peržengę įprastus tabu (kartais netgi įprastas mandagumo ribas), žiebė per palaimingai konformizmo, provincialumo, narsicizmo ir vartotojiškumo nirvanoje skendinčią lietuvių kultūrą. Castor&Pollux straipsniai peržengia literatūros kritikos ribas, juos reikia suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste.

      Castor: Per šiuos metelius pastebėjau ryškią tavo socialinę perversiją. Nuo vadinamųjų grynųjų menų, nuo meno menui, nuo literatūros, rašomos tik rašytojams, ėmei sukti į platesnius sociumo vandenis. Kas gi atsitiko?




                Visi kaip vienas, vienas kaip visi!
 

                Globalizmas – mūsų valdžia plius visų šalių vesternizacija!
 

                Mąstyk globaliai, kariauk lokaliai!
 

                Ne mylėkimės, o taiką palaikykime!
 

                Nori taikos – smok prevencinį smūgį!
 

                Tuoj mes jums įvesim demokratiją!
 

                Melskitės! Mes jums parodysim tikėjimo laisvę!
 

                Tuoj ir jūs būsite kultūringi!
 

                Žmoguje turi būti viskas politiškai korektiška – ir kūnas, ir siela.
 

                Saulė kyla ir leidžiasi Vakaruose.
 

                Pradžioje buvo žodis. Tas žodis yra pas mus.
 

                Mūsų nuomonė – viešoji nuomonė.
 

                Viešieji ryšiai – mūsų vienybės pagrindas!
 

                Apšviesk savo protą – įsijunk TV!
 

                Mūsų rinkodara – jūsų sielovada!
 

                Žmogus žmogui – vartotojas.
 

                Pirk kaip mes, pirk su mumis, pirk daugiau už mus!
 

                Pragyvenimo lygį – į naujas aukštumas!
 

                Žemę – žemdirbiams, jūrą – jūreiviams, pinigus – bankininkams!
 

                „Lėtas maistas“ – tuščias skrandis!
 

                Šiandien – nafta, rytoj – vanduo, poryt – ir oras!
 

                Į kairę pasuksi – kojas išsisuksi, į dešinę eisi – aukso kalną prieisi.
 

                Sūnaus garbė tėvo švarką dėvi (amerikiečių patarlė).
 

                Kapitalas – kapitalisto draugas.
 

                Mūsų tėvynė – gaublys!

 



       Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 32 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“.


       POPIETĖ

       Žmonės rinkosi, aukštesni iš jų galvomis kliudė dirbtinius, pernelyg žalius lapus, sukabintus ant vielučių. Vėsią gelsvai dažytą salę su vaikiškais piešiniais ant sienų užpildė pasisveikinimo šūksniai, rimtų pedagogų šypsenos ir pripūsti trispalviai – raudoni, mėlyni, žali – meškiukai bei zuikučiai. Atšliurino ir visus truputėlį gąsdinantis rusvabarzdis tėvas Sergijus, kuris anksčiau už kitus įsitaisė pirmojoje eilėje. Įraudusi nuo susijaudinimo trumparegė Irina Kirilovna blaškėsi, kaukšėdama aukštakulniais bėginėjo nuo durų prie durų, jos atvaizdas vis blyksteldavo spindinčiuose languose ir balionėliuose.

       Pradžia vėlavo dešimčia minučių, tačiau toliau viskas klojosi puikiai. Ištrauka iš „Pelenės“: tiulis, megztukai, bateliai su naujamečiais blizgučiais, „ar jau muša dvyliktą?“, Pavlo Aleksandrovičiaus nupiešta į agurotį panaši karieta, „kieno stebuklinga kurpaitė?“, laiminga pabaiga, iš magnetofono sklindantis himnas.

       Linksma dainelė apie nevėkšlą meškiuką.

       Eilėraštukai...

       Trečiasis programos numeris. Atsargiai, lyg per liūną, o ne sceną prie mikrofono priėjo mažutis, iš karto matyti – gudrus berniukas sustingusiu nevaikišku žvilgsniu, išbalęs lyg kreida. Mažasis Napoleonas, ką tik sėkmingai vaidinęs „princą“, kilstelėjo ranką ir skardžiai, gal net pernelyg skardžiai, ištarė:

       – Aš turėjau skaityti eilėraštį apie savo gimtąjį miestą, tačiau manau, kad Irina Kirilovna ant manęs nesupyks, aš noriu perskaityti savo eilėraštį apie mamą, prieš Iriną Kirilovną iš anksto atsiprašau ir pažadu daugiau taip nedaryti.

       Truputėlį nustebusi salė tyliai suošė, cyptelėjo kvadratinėmis kėdėmis ir sužiuro į kramtančią lūpas Iriną Kirilovną – šiai niekaip nesisekė nulaikyti akinių ant savo plonos taisyklingos nosytės, – po to atlaidžiai atsikvėpė ir atsigrįžo į scenoje įsistempusį nykštuką.

       Nepriekaištingu, kažkokiu neatkartojamu ritmu, žvelgdamas virš salės į langą, nenuleisdamas pakeltos sustingusios rankos, tarytum maldaudamas netriukšmauti, berniukas ėmė skaityti.

       Mama numirs
       Atminkite visi ir visada
       Visos mamos greit numirs
       Nes visų mamoms vėžys
       Reiks tada pasukti galvą
       Ar gyventi vienišam?
       Spalvoti balionėliai sprogs
       Negrįš iš karo šimtas tūkstančių luošių
       Spiegia danguje juoda žvaigždė
       Varva iš tenai medus
       O mes visi nusigręžiam
       Dvokiame nuo rūpesčių sunkių
       Mamai merdėjant mėnulin nuskrenda lėktuvas

       Visus apgobė spengiančios tylos šydas. Irina Kirilovna palengva smuko žemyn, tačiau laiku įsitvėrė radiatoriaus vamzdžio. Berniukas nuo scenos stebėjo melsvai žalią konvulsiškai pulsuojančią veną ant tėvo Sergijaus rankos. Rudabarzdis stengėsi atrodyti lyg apie kažką susimąstęs, tačiau berniuko neapgausi – taip atrodyti mokėjo ir jis pats. Solidus vyriškis rusvu kostiumu ir rožiniu kaklaraiščiu su ant jo nupiešta žvaigžde trakštelėjo pirštų krumpliais. Už lango prašvilpė didžiulis lėktuvas, ir visi salės langai sudrebėjo.
 

       Versta iš: Цветков А. TV для террористов. – Спб.: Амфора, 2002.
       Vertė Darius Pocevičius




        2006 m. vasario 10–13 d. Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose vykusios „Knygų mugės“ metu galėjo įvykti ir įžūli antiglobalistų akcija. Galėjo, tačiau begalinio mūsų akylumo ir drąsių veiksmų dėka ji, ačiū mums, neįvyko.

       O buvo taip. Vasario 11 d. popietę budri mūsų akis salėje pastebėjo būrelį įtartinų tipų. Jie elgėsi ne taip, kaip visi, – nesigrumdė žmonių maišalynėje, nepirko knygų, nedalyvavo reklaminiuose įvairių leidyklų renginiuose. Atrodė lyg apkvaišę nuo narkotikų arba prisiskaitę nelegalios literatūros.

       Netrukus netoli jų aptikome ir paslėptus du tortus. Prie tortų buvo prikabinti bjaurūs ižeidžiančio tono rašteliai:

       Jūs laimėjote!
       Sociologinės apklausos rezultatai parodė, jog Jūs priklausote tiems, kurie visų uoliausiai skleidžia svetimas idėjas Lietuvos žmonėms. Sveikiname!
       Šia kuklia dovanėle primename, kad ir toliau tikimės vaisingo Jūsų darbo
       1. Lietuvos kultūros vesternizacijos,
       2. amerikietiškų mąstymo stereotipų ugdymo,
       3. žmogaus kaip „homus socialis“ sampratos propagavimo
       srityse.
       Gero apetito! Tortų (art)ileristai      

      
        Šlykščiau nebūna! Iš pasipiktinimo net rankos ėmė drebėti, kai rašteliuose išvydome įrašytas didžiai gerbiamų mūsų kultūros veikėjų bei švietėjų – L.J. ir L.D. – pavardes. Kaip šitie snargliai išdrįso!? Į smulkius skutelius tuoj pat suplėšėme abi rašliavas bei išmetėme tortus. Purvini marginalai turbūt nesitikėjo tokių drąsių ir teisingų mūsų veiksmų, nes tuoj pat kažkur dingo.

       Nuoširdžiai dėkojame visiems mūsų judėjimo nariams, kurie padėjo užkirsti kelią šiai Europos Sąjungos ir NATO narės vardą teršiančiai akcijai.

       Būkime budrūs! Tegyvuoja vieningas pasaulis!
 

       Visų teisingai mąstančių vardu – Dao ir Mao



       Aleksejui Cvetkovui šiandien viso labo 32 metai. Tačiau šis jaunuolis jau spėjo nemažai nuveikti: įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją (Комитет культурной революции (ККР), Фиолетовый Интернационал, „Студенческая защита“), dirbo atsakinguoju sekretoriumi uždraustame laikraštyje „Лимонка“, vedė radijo laidą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kūrė internetines svetaines (www.anarch.ru), ne kartą dalyvavo anarchistų demonstracijose, buvo suimtas ir sėdėjo tardymo izoliatoriuose.
       Tačiau jis žinomas ne tik kaip vienas iš dabartinių politinių judėjimų lyderių, didelę savo laiko dalį jis skiria ir literatūrai. A. Cvetkovas jau yra išleides bent keturias prozos ir esė knygas. Jo apsakymuose, parašytuose savitu stiliumi, puikiai dera egzistencinis nerimas ir paprastos kasdienės problemos, siurrealistinės fantazijos ir anarchistiniai šūkiai. Daugelis rusų literatūros kritikų, neįstengdami aprėpti įvairialypės jo kūrybos, vadina jį „virusu, vardu Cvetkovas“.


 

       PO REVOLIUCIJOS


       Parą jie padalino į tris dalis. Diena – politikai. Naktis – seksui. Aušros ir sutemos – magijai bei religijai.

       – O kada gi miegoti? – teiravosi užsieniečiai.

       – Visas mūsų gyvenimas – sapnas, – atsakinėjo tie, kurie išliko gyvi po revoliucijos. Jie niekada nemiegojo, o išvydę snaudžiantį atvykėlį, laikė jį išsigimėliu arba beveik lavonu.

       Revoliucija atšaukė visas maldas, nes jos visos jau išgirstos. Neuždraustas liko vienintelis žodis „Amen“. Tarpmiestiniais keliais važinėjo šarvuočiai su dulkėtais dainuojančiais automatininkais. Plaikstėsi raudonos vėliavos su juodomis raidėmis užrašytu „Amen“.

       „Amen“ dabar puikavosi ir ant revoliucinių įstaigų vartų vietoj pasveikinimo.

       Būsimasis sukilimo vadas savo veiklą pradėjo kaip žiniuonis gydytojas. Tais laikais jis smeigdavo į sergantį kūną savo rankas ir, tardamas žodžius „Aš atveriu tavo kūną, kad išimčiau tai, kas nereikalinga“, iš jo ištraukdavo užkrėstą ar pažeistą organą. Vėliau jo ligoniai ėmė mirti. Savo rankomis jis tiesiog kiaurai persmeigdavo žmogų ir, tardamas „Aš atveriu tavo kūną, nes jis ir yra liga, aš atimu jį, nes jis nereikalingas, tu dabar sveikas“, atiduodavo jį šventikui.

       Po keleto tokių seansų gydytojo reputacijos nebeliko, užtat ėmė sklisti budelio šlovė. Iš visos šalies pas jį traukė tie, kurie troško atsisveikinti su kūnu ir gyvybe štai tokiu laukiniu bei neskausmingu būdu. Jis „gydė“ ne visus. Prieš „atverdamas“, klausinėjo atvykėlio, kalbino jį labiau ne klausydamas, o stebėdamas. Kai kurie iš tų, kurių jis nesiėmė „atverti“, kreipdavosi į čia pat esantį šventiką ir išeidavo į vienuolyną, dar kiti, pasikalbėję su garsiuoju budeliu, tapdavo jo bičiuliais. Tarp pastarųjų pasitaikydavo ypač daug studentų bei jaunų universiteto dėstytojų. Universiteto miestelyje, esančiame toli nuo jo kaimo, pamažu ėmė formuotis kažkas panašaus į budelio-gydytojo kultą. Už savo „atvėrimus“ jis ėmė vis mažesnį užmokestį ir visą laiką įtikinėjo, jog iš tikrųjų jis nežudo, o tik atima kūną, jog visi perėję per jo rankas – palaiminti. Dar vėliau visai liovėsi ėmęs pinigus. Bičiuliai iš universiteto įkalbėjo jį persikelti į sostinę ir apsigyventi viename iš dėstytojų namų. Ten gydantis budelis galutinai metė praktiką bei savo amatą ir kažkokiu istorikams nežinomu būdu pradėjo vadovauti intelektualų būreliui, nors pats buvo visiškai neraštingas ir nepažinojo nei vienos raidės. Aplinkinių jis klausinėdavo apie ekonomiką, teologiją, politiką, informatiką ir dalijo jiems mažai tesuprantamus patarimus. Jo paklausiusius kartais aplankydavo netikėta sėkmė, kartais jie patirdavo visišką fiasko, todėl niekas nesuprato, ar „dėdulė“ (šią pravardę jis gavo sostinėje) šarlatanas, ar stebukladarys.

       Pačiu sėkmingiausiu jo bandymu tapo revoliucija, kurią, pasak „dėdulės“, „universiteto bičiuliai“ įvykdė „kaip iš natų“. Beje, jis pats, atrodo, niekada net ir neįtarė apie kažkokią revoliuciją ir jos net nepastebėjo. Visą pasaulį jis tiesiog laikė padidinta savo gimtojo kaimo kopija.

       Po jo mirties, tiksliau tariant, jam pradingus iš namų, mokslininkai dažniausiai minėdavo atsitikimą su jūrų kiaulytėmis. „Dėdulė“ ilgai klausinėjo ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jas vadiną „jūrų“. Rytojaus dieną kiaulytėms atsirado žiaunos ir išaugo pelekai. Nei vienas iš gyvulėlių neišgyveno.

       Niekas nesiėmė detaliai aprašyti jo dingimo. Netoli namo rado apsvilusį akmenį. Kai kurie tvirtino, tiesa, ne visai rimtai, jog tai „dėdulės“ kojos pėdsakas. Ši legenda labiausiai išplito tarp studentų.

       Dingus vadui, aušrininkai, praktikavę paprastą magiją, apkaltino religijos atstovus bei sutemininkus, kad šie negirdi dingusiojo balso, nors jų manymu vadas ir toliau „duoda nurodymus“. Atsakydami į tai, žyniai rytinius magus išvadino šarlatanais, apskelbė juos eretikais ir įtvirtino vienintelį sielų gelbėjimo metą – vakaro sutemas. Magija ir religija išsiskyrė. Į vakarines pamaldas ir rytinius ritualus rinkosi visiškai skirtingi žmonės, ir kiekvienas iš jų tikėjo, jog tik jis toliau žengia teisingu revoliucijos keliu. Niekas nedrįso pripažinti, kad revoliucija jau pasibaigė. Rytinė ir vakarinė partijos ilgainiui suformavo parlamentą. Pasikeitė vos viena karta, ir magų vaikai transformavosi į klasikinę kairiųjų organizaciją, simpatizuojančią bohemai, o bažnytininkų palikuonys – į klasikinę dešiniąją, kuri gerbė valdininkiją. Šalis ėmė gyventi įprastą gyvenimą, kuris niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių šalių. Beveik niekas čia nebepriminė, jog joje kažkada įvyko revoliucija.

       Dar būdamas gyvas vadas griežtai uždraudė kada nors ateityje kabinti ant sienų jo portretus ir jo vardu ką nors vadinti.

       Saloje ėmė gimti vis daugiau ir daugiau vaikų, kurie norėjo miego, o neišgydomą nemigą jaunimas dabar laikė gėdingu senatvės požymiu.
 

       Versta iš: Цветков А. TV для террористов. – Спб.: Амфора, 2002.
       Vertė Darius Pocevičius





       Mes, vadinamieji „miško žvėrys“, jaučiamės nuolat žeminami ir diskriminuojami vadinamųjų „pasakų“ kūrėjų.

       Neketiname toliau kęsti provincialaus, lokalizuoto mąstymo, seksistinių, rasistinių bei kitokių užgauliojimų! Reikalaujame informaciją apie mus pateikti pagarbiai, pagal visus globalaus civilizuoto pasaulio standartus! Reikalaujame išvalyti vadinamųjų „pasakų“ kalbą nuo diskriminacijos ir nuo šiol vartoti TIK politiškai korektiškus terminus:

       Pasaka – Viešasis Pareiškimas (terminas „pasaka“ žemina mus, lyg mes būtume kažkoks pramanas, o ne lygiaverčiai vieningo pasaulio piliečiai).

       Miškas – Transdžiunglinis Šiaurės Regionas (pakaks mąstyti savo kiemo kategorijomis! Mes už globalią transdžiunglinę integraciją).

       Miško žvėrys – Transdžiungliniai Individai (terminas „miško žvėrys“ nederamai pabrėžia mūsų teritorinę priklausomybę ir akcentuoja neva menkavertiškesnę – gyvulišką – mūsų prigimtį).

       Karalius Liūtas – Generalinis Transdžiunglinis Arbitras (laikas atsisakyti archaiško despoto įvaizdžio, klijuojamo garbingiausiam pilietinės transdžiunglinės bendruomenės asmeniui).

       Medžiokliai – Taikos Palaikymo Pajėgos (būtina pozityviau traktuoti šias, ne visuomet patrauklias, bet absoliučiai būtinas transdžiungliniam stabilumui pareigas).
 

       Diskriminuojančios kai kurių individų pravardės nedelsiant turi būti pakeistos politkorektiškais vardais:

       Kiškis Piškis (seksistinė diskriminacija) – Kiškis Greitasis Linksmuolis.

       Vilkas Pilkas (rasistinė diskriminacija) – Vilkas Afropoliarinis.

       Meška Lepeška (diskriminacija dėl išvaizdos) – Lokys (-ė) Vartotojas (-a).

       Lapė Snapė (diskriminacija dėl išvaizdos ir veiklos) – Lapė Maklerė.

       Ir dar:

       Slibinas Devyniagalvis, Laumė Ragana, Sigutė – mes jų nesame matę, bet sprendžiant iš Viešųjų Pareiškimų, juos reikia laikyti Blogio Ašimi.

       Transdžiunglinių individų vardu – Afrobebras (-ė) ir Eurošeškas (-ė)