In memoriam Mantui Gimžauskui-Šamanui

        2004 m. pradžioje interneto portalas ore.lt kreipėsi į keturis jaunus kūrėjus ir paprašė užpildyti anketą, turėjusią nušviesti Lietuvos literatūrinius pasiekimus per praėjusius 2003-uosius. Trys pirmieji respondentai (Gintaras Grajauskas, Laurynas Katkus ir Vaiva „Juoda Juoda“ Grainytė) atsakinėjo rimtai ir solidžiai. Tuo tarpu ketvirtasis - a.a. Mantas Gimžauskas-Šamanas - dar rimčiau! Dar solidžiau!!! Kadangi pirmųjų trijų rašytojų atsakymai visiškai nublanko prieš Šamano oratorystę, tai jų ir nepateikiame. Mums gražus ir teisingas tik Šamano požiūris!

      Pranešimas bus perskaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume ŠIAURĖS VASARA. RAŠYTOJAS IR MAIŠTAS, kuris š.m. birželio 12-15 d. vyks Jurbarke.

      Šį forumą laikau oficialiosios (rimtosios) kultūros apraiška, plėtojančia hegemoninį kultūros diskursą Lietuvoje, todėl apsiribosiu tik trumpu manifestu, įvardijančiu šiandieninę mūsų šalies kultūros padėtį ir kartu nurodančiu kelius, kaip iš šios padėties išbristi.
       Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – ukrainiečių literatūros enfant terrible, poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Jo romane DEPECHE MODE vaizduojamas posovietinis Charkovas – iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockistai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje socialinis protestas ir maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius, patirtimi. Siūlome susipažinti su knygos ištrauka, kurioje jaunieji Charkovo „antiherojai“ svarsto, kas yra marksizmas, leninizmas ir permanentinis pochujizmas.

       Ericas Drookeris (g. 1958 m. Niujorke) kultinis andergraundo dailininkas, grafikas ir knygų iliustratorius. Gyva legenda, bičiuliavęsis su tokiais kontrkultūros grandais kaip Allenas Ginsbergas. E. Drookerio net nereiktų pristatinėti, nes daugelį jo paveikslėlių ir iliustracijų matėte vartydami anarchistų zinus, skaitydami avangardo knygas, stebėdami protesto mitingus. Anarchisto dailininko grafikos darbai radikaliojo meno klasika. Tapyba mažiau politizuota ir socializuota, politinius motyvus paveiksluose pridengia siurrealistiniai elementai. E. Drookeris turi ir sekėjų panašiai šiuo metu piešia menininkų grupė BRUTE!, kuri daug metų iliustruoja KMFDM albumų viršelius. Daugiau informacijos ir darbų pavyzdžių rasite asmeninėje dailininko svetainėje www.drooker.com.

       Š.m. birželio pabaigoje Alytuje vyko meno streiko konferencija, kurioje dalyvavo įvairių šalių menininkai, susirinkę aptarti visuotinio meno streiko kampanijos prieš „rimtosios kultūros” struktūras Rytų Europoje. Konkreti paskata šiam radikaliam veiksmui - 2009 metais įgyvendinamas projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė“. Tuo pat metu Alytuje žadama rengti meno streiko bienalę. Apie tai, kas po metų vyks mūsų mieste ir kodėl nekurti norintys menininkai iš viso pasaulio kviečiami būtent į Alytų, pasakoja Alytaus meno streiko iniciatorius Redas Diržys.

     Maskvos menininkų grupė „Už anoniminį ir nemokamą meną“ (UAiNM, rus. ЗАиБИ – За анонимное и безплатное искусство) susikūrė novatoriškais 1990-aisiais, kai tuometinė Rusijos valdžia atleido vadeles ir į gyvenimo sceną plūstelėjo naujas meninis žodis ir veiksmas. Menininkai paskelbė dvi stebėtinai paprastas idėjas, kurios radikaliai keičia dabartinę visuotinai priimtą meno sampratą, t. y. grąžina kadaise iškraipytą kūrybos prigimties idėją. Jie teigia, kad:

    1. Menas arba kūryba yra tik pats kūrybinis procesas. Menas negali būti parduodamas, nes kūrybinio proceso parduoti neįmanoma. Menas baigiasi su paskutiniu dailininko teptuko potėpiu drobėje ir rašytojo padėtu tašku teksto gale. Visi veiksmai, kurie atliekami PO TO ir yra susiję su baigto „kūrinio“ viešinimu už pinigus, yra ne menas ar kūryba, o prostitucija.

       „Anoj pusėj kapinių – sodai“ - tai dviejų prieš metus žuvusių menininkų, Manto Gimžausko (Šamano) ir Remigijaus Audiejaičio (Tanakos) kūrybos paroda.

       Poeto, vertėjo ir scenarijų autoriaus Manto Gimžausko (1976–2007) kūryba neišsitenka vienoje srityje ir apima platų meninių žanrų spektrą. Šioje parodoje eksponuojami darbai siejasi su pirmąja poeto oficialiai išleista knyga „ŠamanasTM“ (vario burnos / kitos knygos, 2007). Tai grafinė ir konkrečioji poezija, „kontūrinė“ grafika (autoriaus terminas). Taip pat parodoje - Igno Miškinio filmą „Sfumato“, kuriame Mantas Gimžauskas kartu su Donatu Vaišnoru ir Ieva Biliūnaite atlieka pagrindinius vaidmenis.

      Š.m. birželio 12-15 d. Jurbarke vyko tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas ŠIAURĖS VASARA. RAŠYTOJAS IR MAIŠTAS, kuriame dalyvavau ir aš skaičiau prieš rimtąją kultūrą nukreiptą pranešimą „Kaip veikia hegemoninės kultūros gaminimo mašina ir kaip ją sugadinti?. Kaip tik mano pranešimo metu konferencijų salėje pasirodė du nežinomi, angliškai kalbantys kultūros teroristai, kurie nutraukė oficialią forumo programą ir gerokai praskaidrino nykią salės atmosferą. Kvaksėdami, švilpdami, keldami triukšmą barškynėmis ir skanduodami „Fuck you", jie išmėtė agitacinius lapelius, nukreiptus prieš autoritarinę kultūrą ir literatūrą.

     Romualdas Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987 – 1990 metų dienoraščių puslapiai. V.: Vaga, 2007.

     Nuobodi knyga, vargiai paskaitoma iki galo. Ir visiškai nepasižymintis charizma autorius, vieną po kito leidžiantis nuobodžius savo dienoraščius, vadinasi, įtikėjęs savo patirties autentiškumu, o gal net genialumu. Ir visgi Romualdo Ozolo knygos užtenka, kad susidarytum įspūdį apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorius, tuos, kurie šiandien laikomi tautos tėvais.

      Meninis XX a. avangardas neįsivaizduojamas be radikalių, anarchistinių ir nihilistinių manifestų, taip pat jis neįsivaizduojamas ir be totalitarinių utopijų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad bet koks radikalus meninis judėjimas įkvėpimo semiasi ne tiek iš grynosios meninių formų srities, bet iš kitos, jam tarytum svetimos – politinės, socialinės aplinkos. Kūrybinis maištas dažniausiai yra bręstančio, jau vykstančio ar buvusio socialinio maišto interpretacija.
     Vartau rankose dezifektantą. Kiek daug darbo jam pagaminti: kažkas sukūrė formules, atliko bandymą, pavertė vandenį gydančiu skysčiu, konvejeris išmetė plastmasinę formelę, kamštuką. Po to kažkas parašė vartojimo instrukciją. Šiukštu, kad nepatektų į akis. Jūsų vaikams.

     Bet, atrodo, ne tai svarbiausia. Mane kartais kamuoja kolektyvinių bacilų fobija. Kas per bakterijos, net nebežinau ar gert, ar purkšti tą dezifektantą. Mane kamuoja noras pažinti naujos formos ir turinio judėjimą - anarchiją.