Jaunas rašytojas Saulius Rimkus imasi labai sunkios užduoties – atverti Katalikų bažnyčios žaizdas. Jo romanas „Gomora.lt“ – tai lyg kontrolinis šūvis į negaluojantį dvasininkų pasaulį. Saulius įsitikinęs, kad Jėzus Kristus išvaikytų šiandieninės bažnyčios vadovus. Rašytojas nevynioja žodžių į vatą: tai, kas atrodo šventa – pilna blogio. Jaunas autorius, radikalios idėjos ir naujas požiūris į knygas turėtų susilaukti nemenko skaitytojų dėmesio.

– Sauliau, apie ką šis romanas?

– Tai neįvardyto katalikų kunigo dienoraštis, trunkantis vienerius kalendorinius metus. Romane siekiau pavaizduoti žmogų, kuris atsidūrė ne jam skirtoje vietoje. Tiksliau vietoje, kuri galbūt apskritai nėra kam nors skirta, bet tam tikros privilegijuoto gyvenimo galimybės neleidžia priimti sprendimų, keičiančių klaidingą pasirinkimą.

Tai knyga apie nuopuolį, visišką susinaikinimą. Apie moteris, dėl kurių verta numirti, bet gyventi su kuriomis sunku arba beveik visai neįmanoma. Norėjau pavaizduoti egoistišką ir tamsią vyro vidinio pasaulio pusę, bet taip, kad tai neatrodytų išgalvota ar pritempta, o išplauktų iš esamos situacijos ir pagrindinių personažų charakterių.

– Iš kur tiek daug žinai apie kunigų gyvenimą?

– Pastaraisiais metais man nuolat teko susidurti su Romos Katalikų bažnyčia ir pažinti dvasininkus tokius, kokie jie yra tuomet, kai į juos nėra nukreiptos visada stebinčios visuomenės akys.

Esu dėkingas, kad daugelis dvasininkų buvo gana atviri, tad galėjau susidaryti aiškų vaizdą apie tai, kas vyksta už griežtai saugomų bažnyčios durų.

Tai, ką mačiau, sukėlė įvairiausių minčių. Visi mano kalbinti žmonės reiškė akivaizdų nepasitenkinimą esama situacija, dvilypiu ir šizofrenišku gyvenimo būdu, kurį norom nenorom yra priversti priimti.

Išgirdau įdomiausių istorijų, o kai kuriomis išties buvo sunku patikėti. Jos kėlė liūdesį, pasipiktinimą, užuojautą, gailestį žmonėms, kurie didžia dalimi patys praradę tikėjimą, bet turi skleisti jį kitiems, neabejojantiems kunigo šventumu ar bent jau reikalaujantiems iš jo parodomosios šventumo pusės. Taip diena po dienos kaupėsi medžiaga, kurią nusprendžiau sudėti į knygą.

– Romaną „Gomora.lt“ paskelbei internete. Kodėl nusprendei kūrinį viešinti būtent tokiu būdu?

– Knygos rašymo darbai užtruko trejus metus. Sumanymo pradžioje galvojau apie popierinį knygos variantą, tačiau berašant užvaldė mintis pasielgti nestandartiškai. Tad užuot derėjęsis su leidyklomis, nusprendžiau paskelbti knygą internete, kad ji taptų pasiekiama kiekvienam. Esu labai dėkingas skaitykle.lt ir „Kitos knygos“ darbuotojams, be jokio atlygio padėjusiems šį sumanymą įgyvendinti.

Neabejoju, kad internetinės ar elektroninės knygos yra literatūros ateitis. Gal šios knygos visiškai ir neišstums popierinių leidinių, bet pastariesiems brangstant taps puiki alternatyva knygų mylėtojams.

– Ar manai, kad ateityje visas menas pasitrauks į virtualios erdvės sritį?

– Muzika, fotografija, tapyba jau seniai internete, dabar atėjo knygų eilė. Keista bei įdomu stebėti, kaip didelė mūsų gyvenimo dalis – bendravimas, santykiai, darbas, pramogos, poilsis persikelia į internetinę erdvę. Tai milžiniškais tempais besivystantis nusistovėjusio gyvenimo būdo perversmas.

– Ar ateityje ketini ir toliau savo knygas talpinti internete?

– Tai priklausys nuo knygos turinio ir formos. Tai, kad „Gomora.lt“ parašyta dienoraščio forma, leido publikuoti romaną internete dalimis, kiekvieną dieną prikaustant skaitytojų dėmesį naujais siužeto įvykiais.

– Kokių vertinimų sulaukei?

– Knygą priėmė nevienareikšmiškai. Kai kam net viršelis pasirodė per daug provokuojantis! Tiesa, džiaugiuosi, kad neigiami vertinimai pasirodė tik pirmomis romano publikacijos dienomis, o vėliau buvo daugybė teigiamų atsiliepimų.

Internetinėje romano svetainėje gomora.lt iki šiol apsilankė apie keturis tūkstančius unikalių lankytojų. Nuo šios savaitės knygą nemokamai galima atsisiųsti ir iš svetainės skaitykle.lt, tad galutinis skaitytojų skaičius dar neaiškus. Tačiau kūrinio publikavimas internetinėje erdvėje jau pateisino visus mano lūkesčius.

 

– Romane nemažai skandalingų temų. Ar skandalingumas tapo neatsiejama šiandieninio rašytojo temų dalis?

– Man patiko „Absurdistano“ autoriaus, rašytojo Gary’io Shteyngarto mintis: „Jei rašai romaną, turi ką nors įžeisti. Kitaip būsi paleidęs šūvį į orą.“ Visiškai tam pritariu. Mano nuomone, geri romanai rašomi, siekiant ką nors pakeisti arba bent jau išsakyti nepasitenkinimą tuo, kas tave stipriai jaudina.

Mano knygoje šio nepasitenkinimo apstu. Knyga nekvestionuoja tikėjimo tiesų, bet joje iškeliamos kontroversiškos mintys, kurios tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti šokiruojančios. Pavyzdžiui, vienas iš personažų teigia, kad jam norėtųsi, jog popiežiaus vietą užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris. Gal tuomet bažnyčios struktūrose padvelktų nauji permainų vėjai.

Negalima toleruoti situacijos, kai dvasininkų veiksmai yra kardinaliai priešingi jų skelbiamoms tiesoms.

Visi tie pedofilijos skandalai, kalbos apie tai, kad prezervatyvai neapsaugo nuo AIDS, isteriška neapykanta seksualinėms mažumoms skaudina milijonus žmonių visame pasaulyje. Bažnyčia turi skelbti meilę ne tik savo artimui, bet ir savo priešui, o ne gyventi paskendusi tamsiųjų viduramžių prietaruose.

Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis neabejotinai išspardytų subines visiems Vatikano šulams. Be gailesčio išvaikytų visus iki paskutiniojo! Manote, Kristui patiktų jo įpėdinis, pasipuošęs dizainerių apdarais ir savo rūmuose pietaujantis iš paauksuotų indų? Abejoju.

– Gal jau rengi naują knygą?

– Užbaigęs knygą, nuo gruodžio mėnesio iki dabar neparašiau nė vieno sakinio. Greičiausiai visiškai išsunkiau save. Praeis nemažai laiko, kol sugersiu pakankamą kiekį naujos medžiagos kitam kūriniui.

– Ar planuoji savo kūrybą eksportuoti į užsienio šalis? Arba rašyti angliškai?

– Rašyti angliškai – tikrai ne, nes nesu taip gerai įvaldęs šios kalbos. O apie kūrinio vertimus į kitas kalbas svajoja kiekvienas rašytojas. Aš nesu išimtis.

– Ar apskritai negalvoji apie emigraciją?

– Esu didelis savo gimtojo miesto gerbėjas, tad net mintis palikti Kauną ir keltis į kitą Lietuvos miestą man svetima. Noriu ir toliau čia gyventi, kurti, auginti vaikus, būti palaidotas ar išbarstytas pavėjui. Bet juk niekad negali žinoti, kaip atsitiks. Manau, kiekvienas turi pats spręsti, kur jo vieta šioje žemėje, ir niekas neturi teisės aiškinti, kur ir kaip jam gyventi.