Žemiau dedamas Levo Tolstojaus laiškas yra rašytas žymiam prancūzų rašytojui Romainui Rolland‘ui 1887 metais. R. Rollans‘as tada dar tebebuvo jaunutis (21 metų amžiaus), niekam nežinomas Paryžiaus studentas. O Tolstojus jau buvo sulaukęs 59 metų amžiaus ir išgarsėjęs visame pasauly kaip rašytojas bei filoso­fas.

Jo veikalai, tiek meno, tiek ir fi­losofijos, buvo verčiami į įvairias kalbas, taigi ir į prancūzų, ir R. Rolla­nd‘as gavo perskaityti prancūzų kalba Tolstojaus knygą „Tai kas mums veikti?“ Toje knygoje Tolstojus, be kitko, ima į nagą šių laikų me­ną, o taip pat ir daugelio be jokios atodairos šlovinamus išgarsėjusius me­nininkus. R. Rolland‘ą, spėjusį visa širdimi Tolstojų pamilti kaip meninin­ką, tai smarkiai sukrečia. Skaudžių abejonių kamuojamas, jis ryžtasi pagaliau kreiptis į patį Tolstojų laišku, nors ir nesitiki sulauksiąs atsakymo, – nesitiki, kad toks žymus žmogus teiktųsi atsakyti Paryžiaus jaunuoliui – studentėliui.

Bet štai po keleto savaičių R. Rolland‘as gauna iš Tolsto­jaus laišką, ir jo išvargusi, abejonių iškamuota siela sušvinta. Nuo to momento, kaip jo biografas Steponas Cveigas sako, prasidėjo R. Rolland‘o – menininko ir kūrėjo – veikla. Štai ką apie tą Tolstojaus laišką sako pats R. Rolland‘as, būdamas jau subrendęs. 1902 metais šitą Tolstojaus laišką jis išspausdino „Cahiers de la Quinzaine“ Nr. 9, pridėdamas tokią pra­tarmę:

„Čia spausdinamas Tolstojaus laiškas liečia jau tolimus laikus, kai Tolstojus dar nebuvo parašęs nė vieno didesnio veikalo apie meną, arba, teisingiau sakant, prieš meną, kuris jam atrodė ištisai plačia vaga varoma tvirkinimo sistema, egoistinių pomėgių kultas, Europos visuomenės viršū­nių savanaudiškumu pagrįstas prietaras. Bet jeigu 1887 metais dar ir nebuvo išvydę pasaulio nei „Kreicerio sonata“, nei „Kas yra menas?“, tai vis dėlto smarki Tolstojaus antipatija mūsų laikų menui ryškiai buvo pra­siskverbusi jo raštuose jau ir tada. Aš didžiai mylėjau, –  niekados nepalioviau mylėjęs, –  Tolstojų. Dvejetą trejetą metų prieš tai aš buvau pra­leidęs vien jo minčių atmosferoje; tuokart buvau įsijautęs į jo kūri­nius: į jo „Karą ir taiką“, „Oną Kareniną“ ir „Jono Iljičiaus mirtį“ la­biau, negu į bet kuriuos didžiuosius prancūzų kūrinius. Šio didžio žmogaus geraširdiškumas, išmintis, absoliutus teisingumas darė jį man patikimiau­siu šių dienų dorovės anarchijoje vadovu.

Tačiau, antra vertus, aš baisiai buvau pamilęs meną; iš pat vaikystės dienų mitau menu, o ypač muzika; be jos aš negalėjau gyventi. Muzi­kos aš taip pat buvau reikalingas, kaip ir duonos. Ir todėl neapsakomai nustebau, tiesiog sumišau, kai išgirdau jį, tą, kurį aš jau buvau įpratęs gerbti, taip smarkiai puolant nedorovingąjį meną! Aš gi puikiausiai jau­čiau, kad nieko nėra sveikesnio, kaip pajusti visa savo būtybe didžiųjų me­nininkų kūrinių alsavimą. Iš kokios nors Bethoveno simfonijos, iš kokio nors Rembrandto paveikslo aš semiuosi ne tik grožinio džiaugsmo, bet dar ir intelektualinių jėgų ir meilės, trykšte trykštančių iš didžiųjų širdžių.

Tolstojus rašė apie meno ydas, apie tai, kaip šių dienų menas tvirkinąs ir krikdąs (skaldąs) žmones. Bet kurgi geriau begalėjau užsigrūdinti, kurgi geriau begalėjau broliškai suartėti su žmonėmis, jei ne „Karaliaus Edipo“ ekstazėje arba „Chorų simfonijoje“? Bet aš mažai tada dar tetikėjau sa­vimi, man rasdavos gūdu pagalvojus, kad gal aš tuščiomis leidžiu savo gy­venimo dienas, kurias norėčiau praleisti naudingai žmonėms...

Aš parašiau Tolstojui. Jis man atsakė 1887 m. spalio 4 dieną. Ko­mentarų jo laiškas neprivalo. Jame švytėte švyti jo skaisti siela, kurioje slypi viskas – išmintis ir pagaila žmonėms. Jis parašytas evangelišku to menininko švelnumu, nesirūpinant stiliumi, o tik žiūrint, kad jį suprastų, nebijant savo minties kartoti, kartoti tol, kol ji įsiskverbs į galvą kaip reikiant. Skaitydamas jo laišką, tarytum girdi jo laisvą žodį: jis ne rašo, bet kalba.

Aš noriu tik pasakyti, kaip labai aš ir dabar, – kur kas labiau, negu tada, kai gavau tą laišką, – sutinku su jo mintimis. Man gaila, kad Tols­tojus dažnai klydo įvertindamas tą ar kitą kurį didį žmogų, kaip pav., Bethoveną arba Wagnerį, kad jis, nepakankamai su jais susipažinęs, be reikalo juos smerkė, kad jis apie prancūzų meną sprendė iš būrelio juo­kingų (retomis išimtimis) dekadentų, – nors iš tikrųjų tai ir suprantama, kai žinai, kaip jį verste apversdavo pretenziškais eilėraščiais ir nevyku­siais žurnalais. Bet jo bendra pažiūra į meną, mano nuomone, yra absoliutiškai teisinga.

Taip, tikrojo mokslo ir tikrojo meno vaisiai yra pasiaukojimo vaisiai, o ne medžiaginių gėrybių. Ne tik dorovei, bet ir pačiam menui būtų ge­riau, kad jis paliautų buvęs privilegijuotų kastų nuosavybe. Aš, meninin­kas, pats pirmasis maldaujamai laukiu to momento, kada menas bus ap­valytas nuo privilegijų, nuo pensijų, nuo ordinų, nuo valdininkiškos šlo­vės ir bus prieinamas masėms. Aš laukiu to laiko paties meno dėlei, – meno, kuris tūkstančių parazitų, iš jo pragyvenimo verslą susidariusių, yra teršiamas. Menas neturi eiti iš karjeros, jis turi eiti iš pašaukimo. Pašaukimą pažinti ir patikrinti galima tik tada, kai mokslininkas bei me­nininkas, savo pašaukimą vykdydami, aukoja savo ramybę ir gerovę.

Bet šių dienų civilizuotajame pasauly tik patys didieji menininkai šitaip au­kojasi; tik jie susiduria su sunkiomis kliūtimis, nes atsisako dėl savo iš­tvirkusios klientūros verstis prostitucija, – klientūros, kuri tokia dosni tiems, kurie jai surengia intelektualinių debošų. Jeigu panaikinsime menininkams teikiamas privilegijas ir pasunkinsim kelią patapti meninin­kais, tai nebijokim tuo padidinsią kančias tikriesiems menininkams: mes tik pašalinsime minią veltėdžių, kurie protinio darbo imasi tik tam, kad išsiskirtų iš liaudies tarpo ir išsisuktų nuo sunkesnio darbo.

Pasaulis nereikalingas tų dešimčių tūkstančių vadinamųjų meno kū­rinių, kurie kiekvienais metais rodomi Paryžiaus parodose, o taip pat ir tų šimtais leidžiamų teatrui pjesių ir tūkstančiais spausdinamų romanų. Jam pakanka trijų keturių genijų per visą šimtmetį, o taip pat ir tokios tautos, kurioje klesti išmintis, gėris ir grožis bei jų nuovoka, – tautos su sveika širdimi, sveika galva, sveikomis akimis, pajėgumu matyti, jausti ir suvokti, kas pasaulyje yra gražu ir gera, ir dirbančios tam, kad grožiu ir gėriu būtų gražinamas gyvenimas.

Pasisakau atvirai, man nebūtų nemalonu, jei menininkus priverstų gy­venti bendrose gyvenimo sąlygose, jeigu tik pavyktų išskirstyti tarp visų žmonių be išimties fizinį darbą, būtiną visuomeninio gyvenimo rūmų pa­laikymui ir išlaikymui. Toks tarp visų paskirstytas darbas nebūtų per sunkus, nebūtų toks, kuris iščiulptų jėgas ir kliudytų tikriesiems meni­ninkams dar ir savąjį darbą dirbti, bet užtat to dėka netikriesiems meni­ninkams nebūtų jokio noro beskirti savo poilsio valandas-dar ir kūrybai! O kaip tat būtų sveika menui!..

Goethe kažkur yra pasakęs: „Kai rašai ar skaitai knygą, pats patam­pi knyga“. Dirbtinis, liguistas ir nevaisingas šių dienų meno pobūdis eina iš to, kad jis neturi žemėje šaknų, – kad nėr jų suleidęs į žemės gyveni­mą; jis kuriamas ne gyvų žmonių su kūnu ir krauju, bet „plunksnos žmonių“ – literatų, popierinių žmonių, kurie perdėm pilni žodžių, dažų, vaiz­dų, instrumentalinių garsų, į buteliukus supilstytų ekstraktinių pojūčių. O tikrieji menininkai, kad nebūtų verčiami prekiauti savo kūriniais, gana dažnai turi užsidirbti sau duonos kąsnį kokiu nors protiniu darbu, parale­liai dirbdami ir meno darbą. Bet tokia profesija kūrybinei vaizduotei kliu­do kur kas labiau, negu fizinis darbas, varginąs kūną, bet paliekąs laisvą protą!

„Bet, – pakels balsą mūsų „estetai", – argi nenukentės dėl to me­ninės kūrybos grožis? Argi menas nėra kažkas išimtina? Argi jį galima su šiuo ar tuo derinti?   Argi jis neprivalo visos dienos ištisai?“

Aš klausiu visų, tikrai sąžiningų menininkų: argi teisybė, kad meni­ninkas, turėdamas laisvą visą dieną, pajėgia sukurti kur kas daugiau ir geriau, negu tada, kada per dieną teturi tik dvejetą laisvų valandų? Aš pats dažnai gavau įsitikinti visai priešingai. Kliūtys naudingos. Perne­lyg didelė laisvė – prasta įkvėpėja: ji traukia į apatiją ir abejingumą. Žmogus privalo ir paskatinimo. Jeigu jo gyvenimas nebūtų toks trumpas, jis taip labai neskubėtų gyventi. Apribotas trumpų valandų skaičiumi, jis daug didesne aistra imasi darbo. Genijus ieško kliūčių, ir kliūtys padaro genijų. Na, o jau tų mūsuose talentų tai ir per daug.

Mūsų kultūra tiesiog pasmirdo talentais, talentais visai nenaudingais, arba net ir visai žalingais. Jeigu net ir didžioji dalis jų išnyktų, jeigu net ir mažiau bebūtų tapytojų (vaizdininkų), mažiau muzikantų, mažiau rašytojų, mažiau kritikų, ma­žiau pianistų, mažiau artistų ir mažiau žurnalistų, tai būtų nedidelė bėda; atvirkščiai, tai būtų didelė gerovė. Ir jeigu net dėl to nukentėtų meno formos grakštumas, stilius, techniškas meistriškumas, tad ir tai aš maža tesigailėčiau, jeigu tik dėl to padidėtų jo energija ir sveikumas. Esti valan­dų, kad aš be jokio apmaudo galiu galvoti apie Aleksandrijos bibliotekos sudeginimą. Kokia čia mums nauda iš tos nebegyvos, mus slegiančios pra­eities, iš tos begalės mokslų, meno, civilizacijos, kupetomis suverstų į gy­venimo aikštę? Kas mus išlaisvins iš viso to?

„Pirmasis pasaulyje mokslas, – kaip sakė Tolstojus, – mokslas gy­venti taip, kad kuo mažiausiai darytum pikta ir kuo daugiausia gera. Pir­masis pasaulyje menas – tai menas išvengti pikta ir daryti gera, kuo mažiausiai eikvojant tam jėgų.“

L. Tolstojaus laiškas

Jūsų pirmą man atrašytą laišką gavau. Jis sugraudeno mano širdį. Skaičiau jį su ašaromis akyse. Maniausi galėsiąs atsakyti tuoj, bet to padaryti negalėjau dėl laiko stokos ir dar dėl to, kad prancūziškai rašant man sunkiau reikšti savo mintis, o svarbiausia dėl to, kad į Jūsų keliamus klausimus – keliamus daugiausia per nesusipratimą – reikėtų atsakyti labai plačiai.

Jūs klausiate: Kodėl fizinis darbas yra svarbiausioji mūsų tikrosios laimės sąlyga? Ar reikia gera valia išsižadėti mokslo ir meno srityse pro­tinio darbo, kuris Jums atrodo nesuderinamas su fiziniu?

Į tuos klausimus aš kaip bemokėdamas atsakiau savo knygoje „Tai kas mums veikti?“; tą knygą girdėjau esant išverstą į prancūzų kalbą. Į fizinį darbą aš niekados nežiūrėjau kaip į pagrindinį principą, o tik kaip į paprastą ir natūralų dorovinio principo pritaikymą gyvenimui, tokį, kuris pirmų pirmiausia iškyla prieš akis kiekvienam nuoširdžiam žmogui.

Mūsų sugedusioje visuomenėj, – tariamoje šviesuomenėje, – fizinio darbo būtinumo kėlimas aikštėn ypač yra reikalingas todėl, kad svarbiau­sioji tos visuomenės yda buvo ir tebėra laisvinimasis iš fizinio darbo, nau­dojimasis be jokio abipusiško pasikeitimo bei bendradarbiavimo vargstan­čiųjų beturčių darbu, skęstančių tamsybėje, nelaimingų, tebesančių ver­gais, panašiais į senovės vergus.

Pirmasis požymis šitokių žmonių nuoširdumo, žmonių, kurie išpa­žįsta krikščioniškus, filosofinius arba humanitarinius principus, yra sten­gimasis išbristi iš šitokios prieštaros. Pats paprasčiausias ir įmanomiausias tai pasiekti būdas yra pirmiau­sia fizinis darbas, tas, kuriuo žmogus apeina (aptarnauja) pats save. Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.

Pati paprasčiausia ir pati trumpiausia dorovės taisyklė yra ta, kad kuo mažiausiai verstum kitus tarnauti sau ir kuo daugiausia tarnautum kitiems pats, – reikalautum iš kitų kuo mažiausiai ir duotum kitiems kuo daugiausiai. Ta taisyklė, teikianti mūsų gyvenimui protingą prasmę ir iš jos einančią laimę, išsprendžia taip pat ir visus kitus sunkius uždavinius, jųjų tarpe ir tą, kuris parūpo Jums: kas ištiks proto veiklą, mokslą, meną?

Laikydamasis šitokios taisyklės, aš tik tada galiu būti laimingas ir patenkintas, kai tvirtai esu įsitikinęs savo veiklos naudingumu kitiems. Jausdamasis patenkinąs tuos, kuriems dirbu, aš gaunu didžiausią atpildą, gerovę, – gaunu tai, ko visai ir nelaukiu ir kas negali paveikti mano pa­sirinktojo darbo. Tvirtas tikėjimas savo dirbamo darbo naudingumu, tuo, kad tai, ką aš dirbu, yra ne tuščia ir ne pikta, bet gera kitiems, yra svar­biausioji mano laimės sąlyga. Tat taigi ir skatina dorovingą ir nuoširdų žmogų laikyti fizinį darbą veikesniu už mokslinį bei meninį.

Rašydamas knygą, aš naudojuosi darbu spaustuvės darbininkų; kur­damas simfoniją, aš naudojuosi darbu muzikantų; darydamas tyrimus, aš naudojuosi darbu tų, kurie dirba laboratorinius prietaisus bei įrankius; piešdamas paveikslą, aš naudojuosi darbu tų, kurie daro dažus ir audžia drobę; visa tai gali būti žmonėms naudinga, bet gali gi, – kaip tat daž­niausiai ir esti, – būti visiškai nenaudinga ir net žalinga. Ir štai, kol visa tai aš darau, kol darau labai abejotinos vertės dalykus ir tuo verste ver­čiu dirbti kitus, – čia pat prieš akis man aibės darbo, tokio, kurį neatidė­liodamas turiu dirbti, kuris neabejotinai yra naudingas kitiems ir kurį dirbdamas neprivalau niekieno pagalbos: pavargusiam žmogui padėti pa­nešti naštą, susirgusiam mažažemiui išdirbti jo žemę, perrišti žaizdą ir t.t.

Bet nekalbant apie šitokius visus begalinius darbus, kurie iš visų pusių mus gaubia, kuriems dirbti nereikalinga niekieno pagalba ir kurie betarpiškai patenkina tuos, kuriems yra daromi, – yra dar devynios galybės ir kitų naudingų darbų: pasodinti medelį, išauginti veršelį, išvalyti šulinį — tai vis darbas, neabejotinas, tikrai naudingas kitiems, toks, kurį kiekvienas nuoširdus žmogus negali nelaikyti vertesniu už visus tuos abejotinos ver­tės darbus, kurie mūsų pasaulio žmonių yra laikomi aukščiausiu ir tauriau­siu žmogaus pašaukimu.

 

Pranašo pašaukimas yra didis ir kilnus pašaukimas. Bet mes visi gerai žinome, kas yra kunigai, laiką save pranašais vien todėl, kad tat jiems pelninga ir kad turi galios save tokiais laikyti. Ne tas yra pranašas, kuris įgyja pranašo mokslą, bet tas, kuris giliai širdy yra įsitikinęs pranašu turįs būti ir niekaip negalįs juo nebūti. Toks įsitikinimas yra retas reiškinys, ir gali būti įrodytas tik tomis aukomis, ku­rias savo pašaukimo siekiąs aukoja.

Tas pat pasakytina ir apie tikrąjį mokslą ir tikrąjį meną. Koks nors Lully*, kuris savo kailio sąskaita pameta virtuvės darbą ir lenda į palėpę groti smuiku, toks, šitaip aukodamasis, savo pašaukimą įrodo. Bet konser­vatorijos mokinys arba studentas, kurių vienintelė pareiga mokytis to, kas dėstoma, savo pašaukimo įrodyti net ir negali: jie paprastai tik naudojasi padėtimi, kuri jiems atrodo būsiant patogi.

Fizinis darbas yra pareiga ir laimė visiems; proto bei vaizduotės dar­bas yra darbas išimtinis, kuris patampa pareiga ir laime tik tiems, kurie turi reikiamą pašaukimą. Pašaukimas gali būti matomas ir įrodomas tik tada, kada mokslininkas ar menininkas, darydami tai, kam jaučiasi pa­šaukti, aukoja savo poilsį ir gerbūvį. Žmogus, kuris doroviniais sumeti­mais gyvena iš fizinio darbo, o vis dėlto, išsižadėdamas poilsio ir miego, turi laiko dar ir mąstyti ir vaisingai dirbti proto bei vaizduotės darbą, pirštu prikišamai įrodo savo pašaukimą esant tikrą. O tas, kuris iš vi­siems žmonėms bendros dorovinės pareigos yra ištrukęs ir, mokslo ir me­no polinkiu dangstydamasis, įsitaiso parazito gyvenimą, – toks niekuo­met nieko nesukurs, išskyrus netikrą mokslą ir netikrą meną. Tikrojo mokslo ir tikrojo meno kūriniai yra žmogaus pasiaukojimo vaisiai, o tik jau ne bet kurių kitų medžiaginių gėrybių vaisiai.

Bet kas ištiks mokslą ir meną? Kiek kartų man teko tat išgirsti iš žmonių, kuriems mokslas ir menas nė kiek nerūpi ir kurie neturi nė ma­žiausio supratimo, kas yra mokslas ir menas! Galėtum pamanyti, kad to­kie žmonės nieko taip nebrangina, kaip žmonijos gėrovę, kuri, jų supra­timu, slypi išplėtojime to, ką jie laiko mokslu ir menu.

Bet kaip čia atsitiko, kad atsirado tokių bepročių, kurie ėmė neigti mokslo ir meno naudą? Yra amatininkų, yra žemdirbių. Niekam ir į gal­vą neateina nuneigti jų naudingumo, ir niekuomet darbininkas nepamano įrodinėti savo darbo naudos. Jis gamina: jo gaminiai tikrai reikalingi, jie teikia naudą kitiems. Juos visi vartoja ir niekas neabejoja jų nau­dingumu, o ypač niekas to neįrodinėja.

Mokslo ir meno darbuotojai yra tokiose pat sąlygose. Kaip gi čia dabar atsitiko, kad atsirado žmonių, kurie iš kailio nerdamiesi stengiasi įrodyti mokslo ir meno naudą?

Mat taip yra: tikrieji mokslo ir meno darbuotojai nepaglemžia sau jokių teisių; jie savo darbo vaisius atiduoda visiems; tie vaisiai naudingi ir užtat nereikalingi kokių nors teisių ar įrodymų. Bet didžiulis daugu­mas, save laikančių mokslininkais ir menininkais, labai gerai žino, kad jų dirbamas darbas niekam nevertas, kad jis neatstoja to, kas jam pada­ryti sunaudojama. Čia tat ir yra ta vienintelė priežastis, kodėl taip smarkiai stengiamasi – panašiai į visų laikų kunigus – įrodinėti savo veiklą esant naudingą ir reikalingą žmonijai.

Tikrasis mokslas ir tikrasis menas visados buvo ir visados bus, lygiai kaip ir visos kitos žmogaus darbo rūšys, ir todėl neigti ar įrodinėti mokslo ir meno naudingumą yra neįmanoma ir nenaudinga.

Mūsų visuomenėje mokslo ir meno vaidinamas netikras vaidmuo eina iš to, kad tariamieji mokytiniai, mokslininkų ir menininkų vedami bei globojami, sudaro privilegijuotą kastą, panašią į kunigų. Toji kasta turi tą pačią ydą, kaip ir visos kitos kastos. Kastos yda yra ta, kad ji sumina į purvą tą patį principą, kurio vardan yra įsikūrusi. Tikrosios religijos vietoje turime klaidingą religiją, tikrojo mokslo vietoje – klaidingą mokslą; tas pat ir su menu. Kastos yda yra ta, kad ji sunkia našta gula ant liaudies pečių, o, be to, dar užkerta kelią jai išprusti, perimti tai, kas yra manoma tarp jos paskleisti, jai duoti. Pati didžiausia kastos yda yra ta, kad jos nariai viena kalba, o visai ką kita daro, – kad jų darbai nie­kaip nesiderina su jų išpažįstamais principais.

Išskyrus tuos, kurie laikosi to absurdiško principo, kad mokslas – mokslui ir menas – menui, civilizacijos šalininkai yra priversti teigti, kad mokslas ir menas duoda žmonijai labai didelę gerovę. Bet kas yra gerovė? Kokie yra tie tikrieji požymiai, pagal kuriuos galėtume atskirti gerovę bei gėrį nuo pikta? Mokslo ir meno šalininkai į šį klausimą atsakyti vengia. Jie net teigia, kad gėrio ir grožio apibrėžtis esanti neįmanoma. „Gėrio ir grožio iš visa, – sako jie, – negalima api­brėžti". Bet jie meluoja.

Žmonija visais laikais žengdama į priekį tą tik ir darė, kad vis aiš­kiau ir aiškiau apibrėžė gėrio ir grožio sąvoką. Bet ta apibrėžtis žmonėms nepatinka. Ji parodo niekybę arba net žalą tų padarinių, kurie eina iš tariamojo mokslo ir tariamojo meno ir kurie niekaip nesutampa su gėriu ir grožiu. Gėrio ir grožio sąvoka jau prieš daugelį amžių yra apibrėžta. Ją apibrėžė jau braminai, budistai, kinų, žydų, egiptiečių išminčiai, o taip pat ir graikų stoikai, bet už vis tiksliau ją apibrėžė Evangelija.

„Visa, kas žmones jungia, yra gėris ir grožis; visa, kas juos skiria, yra blogis ir nedarna“. Ta formulė visiems žinoma. Ji įbrėžta į mūsų širdis. Žmonijai gėris ir grožis yra tai, kas jungia bei vienija žmones. Ir todėl, jeigu mokslo ir meno šalininkai iš tikrųjų turėtų galvoje žmonijos gerovę, jie žinotų, ir kas yra žmogaus gerovė ir, tai žinodami, rūpintųsi skleisti tik tokį mokslą ir tokį meną, kurie prie to veda. Nebūtų tada juridinių, karinių, politinės ekonomijos ir finansų mokslų, kadangi visi tie mokslai neturi kito tikslo, išskyrus vieno luomo bei vienos tautos naudą kenkiant kitoms. Jeigu mokslo ir meno kriterijum iš tikrųjų būtų žmonijos gerovė, niekados visi tie įmantrūs mokslai (tikrosios gerovės atžvilgiu niekam tikę) neįgytų tokios reikšmės, kokią yra įgiję dabar, ir ypač neįgytų tokios reikšmės mūsų meno kūriniai, vargiai tetinką dykaduonių nuoboduliui išblaškyti.

Žmogaus išminties didybė slypi ne daiktų pažinime. Yra aibės daik­tų, kurių mes negalime pažinti. Išminties esmė yra ne ta, kad kuo dau­giausia žinių įsigytume. Išminties esmė – suvokti daiktų pažinimo tvar­ką, – žinoti, kokie mokslai yra svarbiausi, kokie ne taip svarbūs. O iš visų mokslų, kuriuos žmogus gali ir turi mokėti, svarbiausias mokslas yra – kaip gyventi, darant kuo mažiausiai piktą ir kuo daugiausia gera; ir iš viso to visokeriopo meno — svarbiausias menas – mokėti iš­vengti pikta ir daryti gera, kuo mažiausiai eikvojant tam jėgų.

Ir štai pasirodo, kad tarp visų tų mokslų ir to visokeriopo meno, pretenduojančių tarnauti žmonijai, ne tik kad nėra svarbiausiojo mokslo ir svarbiausiojo meno, bet tiesiog tat išbraukta iš mokslo ir meno sąrašo. Tai, kas mūsų pasauly yra laikoma mokslu ir menu, yra ne kas kita, kaip milžiniško dy­džio muilo burbulas, didis prietaras, į kurį mes, tik spėję išsilaisvinti iš senojo bažnytinio prietaro, bematant įkrentame.

Kad būtų aiškus tas kelias, kuriuo mums reikia eiti, mes turime pra­dėti iš pradžios, – turime nusimauti kapiušoną, kuris šildo galvą, bet kliu­do gerai regėti. Pagunda labai didelė. Mes gimstame, ir paskum, ar tai per triūsą bei pastangas, arba dažniausiai per apsukrumą patenkame į privilegijuo­tųjų tarpą, civilizacijos ir kultūros vaidilų tarpą, ir reikia, – lygiai kaip braminų arba katalikų kunigui, – didelio nuoširdumo ir didelės meilės tiesai ir gėriui, idant imtume abejoti tikrumu tų principų, kurie mus įga­lina ištaigingai gyventi. Bet žmogui rimtam, kuris, kaip, pav., Jūs, kelia gyvenimo klausimą pats sau, – kitokios išeities nėra. Prieš įsigydamas aiškią pažiūrą į gyvenimą, jis turi išsilaisvinti iš tų prietarų, kuriuose gy­vena, nors tie prietarai ir labai jam būtų pelningi. Tai sąlyga – sine qua non. Tuščias būtų darbas ginčytis su žmogumi, kuris užsispyrusiai tiki kokia nors nesąmone.

Jeigu jo mintis nėra visai laisva nuo iš anksto susidarytos nuomonės, tai kad ir kiek jis samprotautų, jis nepaslinks nė per plauką prie tiesos. Jo iš anksto susidarytoji nuomonė bei apriorinis tikėjimas tuo, kuo jis tiki, jį sustabdys ir jo visus samprotavimus pavers niekais. Yra tikėjimas bažnyčia, yra tikėjimas ir mūsų civilizacija. Jie abu visai sutampa. Ka­talikas sako: „Aš galiu samprotauti, bet tik tose ribose, kurias man nu­stato Šventasis Raštas ir Padavimas, kuriuose slypi pilna, nekintama tie­sa“. Tikįs civilizacija sako: „Mano samprotavimas turi sustoti, kai susiduria su civilizacijos duomenimis: mokslu ir menu. Mūsų mokslas yra žmogaus žinių sąjama. Jeigu dabar dar ir nepilną tiesos žodį jis gali tarti, tai vis vien jis jį tars. Mūsų menas drauge su klasikiniu menu yra vienintelis tikrasis menas“. Katalikas sako: „Yra daiktas anapus žmog­aus ribų, toks, kuris esti pats savyje, kaip sako vokiečiai, – tai bažnyčia“. Mūsų visuomenės žmogus sako: „Anapus žmogaus ribų esti daiktas pats savyje: tai civilizacija“.

Mes lengvai pastebim klaidas tų samprotavimų, kurie eina iš religinių prietarų, todėl, kad tais prietarais mes nebetikime. Bet laikąsis tos ar kitos kurios prietaringos religijos, pav., katalikas, tvir­tai yra įsitikinęs esant tik vieną tikrąją religiją, tą, kurią išpažįsta jis; jam net atrodo, kad jo religijos tikrumą galima įrodyti samprotavimu. Lygiai taip pat ir mes, laikąsi bei tikį civilizacija: mes tvirtai esam įsiti­kinę esant tik vieną tikrąją civilizaciją, ir šitaip samprotaudami beveik nebevaliojam jaustis esą nelogiški; šitaip samprotaudami mes stengiamės įrodyti, kad iš visų laikų ir visų tautų tik mūsų laikais tarp tų keliolika milijonų žmonių, gyvenančių pusiasalyje, vadinamame Europa, klesti tik­roji civilizacija, kurią sudaro tikrasis mokslas ir tikrasis menas.

Tikrajai gyvenimo tiesai pažinti, tai, kuri yra tokia paprasta, nėra reikalo studijuoti kokių nors filosofijų ar gilių mokslų; tik viena tereikia: nebūti prietaringam. Reikia patapti kūdikiu arba Dekartu** ir tarti pačiam sau: aš nieko nežinau, niekuo netikiu ir trokštu tik viena: pažinti gyvenimo tiesą, – gy­venimo, kurį aš turiu pragyventi.

Į tai jau yra atsakyta seniausiais laikais, ir atsakyta taip paprastai ir aiškiai. Mano vidujis jausmas man sako mane esant reikalingą laimės, ge­rovės, gerovės sau vienam. Protas man sako: visi žmonės, visos gyvos būtybės trokšta to pat. Visos gyvos būtybės, lygiai kaip ir aš, ieško lai­mės tik sau ir yra pasiryžusios mane perblokšti. Iš to aiškėja, kad įgyti trokštamos laimės aš negaliu; negaliu, o vis dėlto tik trokšdamas ir siek­damas laimės aš tegyvenu. Neturėti laimės, negalėti jos siekti, – reiškia negyventi.

Pagalvojęs ir pažvelgęs į pasaulį, į tą, kur kiekviena būtybė siekte siekia asmeninės laimės bei asmeninės gerovės, aiškiai matau, jog aš – būtybė, siekianti to pat, pasiekti laimės bei gerovės negaliu, ir todėl ne­begaliu gyventi. O vis dėlto, nežiūrint šios taip aiškios tiesos, mes gyve­name ir siekiame laimės. Mes sakomės sau: aš tik tada galėčiau pasiekti laimę ir būti laimingas, jeigu visos kitos būtybės mylėtų mane labiau, negu jos myli pačios save. Bet tai neįmanoma. Tačiau, nežiūrint to, mes visi gyvename, ir visa mūsų veikla, mūsų smelkimasis įsigyti turtų, – smelkimasis patapti šlovingiems, galingiems, yra ne kas kita, kaip ban­dymas priversti kitus mus mylėti labiau, negu jie myli patys save. Turtai, šlovė, galia mums teikia tokios būklės pavidalą, ir mes beveik patenkinti; ir esti valandų, kad mes pamirštame tai esant tik iliuziją, o ne tikrovę. Visos būtybės myli save labiau, negu mus, ir laimė neįmanoma. Yra žmo­nių, – jų skaičius diena iš dienos vis didėja, – kurie, nebevaliodami beišspręsti to sunkaus uždavinio, nusižudo, laikydami gyvenimą tik viena apgaule.

O iš tikrųjų tas uždavinys išsprendžiamas taip paprastai ir taip leng­vai. Laimingas aš galėčiau būti tik tada, jeigu visos pasaulio būtybės mylėtų kitus labiau, negu pačios save. Visas pasaulis būtų laimingas, jeigu visos būtybės mylėtų ne pačios save, bet kitus.

Aš – būtybė, žmogus, ir proto dėka esu suvokęs visų būtybių laimės dėsnį. To proto dėsnio aš turiu laikytis, – turiu pats kitus mylėti labiau negu save. Bereikia žmogui tik šitaip nusispręsti, ir bematant jis praregės – išvys gyvenimą visai kitokį esant. Visos būtybės naikina viena kitą, bet tuo pat metu jos ir mylisi ir viena kitai padeda. Gyvenimas laikosi ne naikinimu ir griovimu, bet savitarpio paguoda bei simpatija, tuo, ką savo širdies kalba vadiname meile. Spėjęs tik suvokti pasaulio plėtros eigą, aš išvydau, kad vien abipusišku simpatijos bei bendravimo principu remdamasi gali žmonija žengti į priekį – progresuoti.

Visa istorija yra ne kas kita, kaip vis didesnis ir didesnis įgyvendinimas bei gerbimas to vie­nintelio visų būtybių solidarumo bei bendradarbiavimo principo. Tokią nuomonę bei samprotavimą patvirtina istorija ir mano paties potyris. Bet ir be to žmogus jauste jaučia šitokio samprotavimo tikrumą savo širdy. Didžiausia, žmogui pasiekiama laimė, didžiausia laisvė ir laimin­giausia jo būsena yra savimaršiškumo ir meilės būsena. Protas žmogui parodo vienintelį įmanomą laimės kelią, o jausmas raginte ragina tuo keliu eiti.

Jeigu mintys, kurias čia bandžiau išdėstyti, Jums atrodys neaiškios, perdaug jų nesmerkite. Tikiuosi Jus gausiant jas kada nors perskaityti aiškiau išdėstytas. Čia aš norėjau tik apibūdinti savo pažiūrą į visa tai.

1887 m. spalio 4 d.

* Lully – žymus prancūzų kompozitorius (1633–1687)

** Dekartas – prancūzų filosofas (1596– 1650)

Išvertė Ed. Levinskas

Kultūra. Mėnesinis mokslo, visuomenės ir literatūros žurnalas, 1939 m. gruodis, Nr. 12 (195)