Neseniai LUNI vyko diskusija „Redas Diržys prieš Gintautą Mažeikį: „Kūrybinės industrijos – kūrybinio potencialo išraiška ar nauja kapitalistinio išnaudojimo forma?“. Pats šios diskusijos negirdėjau, bet nepaisant to, turiu ką pasakyti ir šia tema.

Keista, kad vis dar diskutuojama (o gal pyzdelinama?) tokiu klausimu. Aš greičiau kelčiau klausimą – na chuj kapitalizme dar reikalingos kokios nors kūrybinės industrijos? Kas čia ką nors kuria? Ar jūs dar pažįstate menininkų, kuriuos įkvėptų mūza ir jie taip save išreikštų?

Tokių žmonių nėra. Kapitalizmas seniai sunaikino bet kokį kūrybinį potencialą. Paliko tik valstybės išlaikytinius, kurie bando imituoti meną ir uolius meno naikintojus, kurie žlugdo meną savo darbais.

Pirmieji nori įtikti kritikams, antrieji – publikai. Kitokių menininkais besiskelbiančiųjų nėra. Diskusija apie kūrybinį potencialą iš principo neįmanoma. Nėra kam kurti meną, kai jo niekam nereikia. Tačiau ar galima tai, kas vyksta su meno imitavimu, pavadinti kapitalistinio išnaudojimo forma? Ni chuja. Jeigu kas nors vis dar kovotų prieš kapitalizmą ir rašytų edičkas, gal ir būtų galima teigti, kad vyksta tam tikras išnaudojimas.

Tačiau bent jau Lietuvoje niekas prieš kapitalizmą seniai nekovoja meno pagalba. Nėra menininkų, todėl nėra ir kūrybinės industrijos, nėra ir jokio išnaudojimo. Paprasčiausiai visi yra bybį dėję ir renkasi kuriai pusei palankiau įtikti – valstybei ar publikai. Kokie čia, blet, menininkai?

Visais laikais (net Lietuvoje) menas buvo kovos su sistema forma, o dabar tai tapo ne išnaudojimo, bet uždarbio forma, ir tiek. Nereikia to sureikšminti. Taip ir turėjo būti. Iš visų menininkų liko tik prostitutės, kurios parduoda save, kad pragyventų, ir viskas.

Gaila man į juos žiūrėti – labai rimti veidai, o juk žino, kad parsiduoda. Žino ir tai, kad nekuria jokio meno. Nesvarbu, ar jie būtų dailininkai, ar filmų kūrėjai, ar rašytojai. Visi vienodai na chuj reikalingi. Nenori kurti pagal taisykles – pašol von. Atsiras kitų, kurie sutiks tai daryti.

Nebėra žmonių iš idėjos. Nebėra ir meno. Nes menas pačia plačiausia prasme taip pat yra tik idėja. Štai kodėl net nediskutuoju apie jokį potencialą – jis neįmanomas. Kūrybiškai masturbuotis galėtų nebent koks nors sotus kapitalistas, kuris taip neturi ką veikti, jog sugalvojo pats save tenkinti menu. Tačiau likimo parodija – ir tokių neatsiranda. Ir tai visai teisinga. Juk menas nuo pat jo atsiradimo buvo vargšų užsiėmimas.

Trumpai tariant, nors viešoje erdvėje vis dar pyzdelinama labai rimtomis temomis, iš tiesų reikėtų keisti diskursą ir ieškoti realybę atitinkančių temų. Menas, menininkai, kova, anarchija – arba tampa idėjomis ir gyvuoja nenešdami pelno, arba miršta.

Koks čia, blet, gali būti menas, kuris daromas tam, kad neštų pelną? Tai ne menas. Kokie čia gali būti menininkai, kurie iš anksto žino, ką reikia sukurti, kad užsidirbtų savo sąskaitoms apmokėti? Kapitalizmas nužudė meną. Kūrybinės industrijos – tik labai gražiai skambantys du žodžiai, kurie jau seniai nieko nereiškia.