Prieš jums apdrabstant mane purvu, aš pats juo išsitepsiu. Esu dykinėtojas. Parazitas. Nepatriotiškas. Patenkinti dabar? Ką gi, daugiau paslapčių nebeturiu, todėl galime pradėti. Manęs neatleido, aš pats išėjau iš darbo. Man ir kitiems panašiems protestantiška darbo etika niekada neegzistavo. Problema ta, kad šiam paprastam pasirinkimui nedirbti priešpastatoma visa pramoninė Vakarų, o greičiausiai ir Rytų visuomenė.

 „Taip ir taip elgtis tau pačiam būtų geriau“. Šis sakinys aidu skamba mano ausyse. Iš anksto žinau, kad po jo man bus pateiktas kokio nors imbecilo pasiekimų katalogas. Paprastai tėvai, šiuo atveju – mano tėvai, sadistiškai mėgaujasi vardydami pono Vardenio Pavardenio didvyriškus pasiekimus. Panašu, kad jie mano taip paskatinsią mane siekti verslo pasaulio aukštumų. Jokių šansų, mamyt.

Tai sudėtinga situacija. Viena vertus, aš noriu tam tikro materialinio gerbūvio, kurį suteiktų nuolatinis darbas. Kita vertus, jau turiu šiek tiek savo turto. Turiu tuščius teniso kortus, ilgus pasivaikščiojimus, biblioteką, popiečio miegą, taiką ir laisvę. Ilgą laiką maniau, kad tokiu požiūriu į darbą, sėkmę ir pan. pasižymiu tik aš vienas. Tačiau kalbėdamas su draugais supratau, kad tai galėtų būti visiškai naujas socialinis judėjimas. Vis daugėja žmonių, manančių, kad darbas skirtas asilams ir bailiams. Tik kvailiai dirba savanoriškai. Visi kiti paperkami arba šantažuojami. Galėčiau atspėti, kad paperkami vieniši žmonės, o šantažuojami – vedę.

Pažvelkime į žmogų, kuris šiame pasaulyje įsitvirtina tokiu būdu, kaip iš jo ir tikimasi. Jonas yra buhalteris. Šešerius metus jis ištikimai dirbo savo darbdaviui, ir kas iš to? Važinėjimas į darbą ir iš jo alina, o jo banko sąskaitoje visada minusas. Norint gyventi pagal įvaizdį, jaunas žmogus privalo jį palaikyti, jis verčiamas gyventi virš savo galimybių ribos. Kodėl gi jis tai daro? Jis nėra kvailys, jis toks pat kaip ir visi kiti rytiniame traukinyje. Jis bailys. Nedarbo pasekmės jam kelia siaubą.

Galiu jausti vien gailestį visiems tiems jauniems abiturientams, tyrinėjantiems darbo biržos skelbimų lentas. Jie mano, kad darbas išspręs visas jų problemas. Kažkas juos klaidingai informavo. Apie ką jie svajoja? Pinigus, draugus, rūbus, automobilį, butą! Aš jiems pasakočiau apie tarnautojo nuobodulį, dirbančiojo kančią ir nesibaigiančią besikartojančio darbo rutiną. Darbas nesprendžia jokių problemų, net finansinių.

Galbūt aš kalbu apie rūgščias vynuoges (iš Krylovo pasakėčios), nes pats negaliu įsidarbinti. Man nėra pakankamai gero darbo. Tokio darbo nėra niekam. Mane iki šiol stulbina, kad šiame neribotų galimybių pasaulyje tiek daug žmonių pasiruošę parsiduoti už tokią mažą sumą.

Jaučiuosi puikiai, kai karštą popietę einu gatve. Štai aš, su šortais, marškinėliais, o štai jie – pareigos gyvuliai. Prakaituoti vyrai aplamdytuose kostiumėliuose, pagal naujausią madą apsirengusios ir juokingai atrodančios merginos. Pirmyn, pirk tą naują automobilį, įsigyk tą „gražų“ namą. Tai ne man.

Iš www.scribd.com vertė RB.