Mes esame nevykėliai, asocialūs, padugnės, išsiblaškėliai, atgrubnagiai, pseudointelektualai, vaikai, senukai, paprasti žmonės, kasdien važiuojantys troleibusu į darbą, kasdien atleidžiami iš darbo! Bet mes niekada nebūsim inkorporuoti įsistemą. Mes ėdam ją iš vidaus, mes esam silpnieji, kurie maloniai ryja valstybės biudžetą, kurie niekada nedirba, nesimoko, mes juk esam tinginiai ir lochai. Vienykimės ir nesiekime jokių tikslų! Esam per daug silpni kažką daryti!
Tarp mūsų yra ir valkatų bei benamių, taip pat ir skaitančių nyčę, markūzę, foucault, bet niekada nešnekančių apie tai. Mes per silpni diskutuoti apie tai. Mes esame necharizmatiški, mūsų balsai per tylūs, nes nemokam rėkti. Mes neturim valios, tik norus. Gražius norus, kurie niekada nebus įgyvendinti. Bet jie tuo ir žavūs – tai mirusių jaunų dezertyrų eilėraščiai, niekada neišgarsėjusių žmonių paveikslai, apdulkėjusios kino juostos, niekada neužbaigtos knygos, neišsiųsti laiškai.
Visi silpnieji, išeikit į gatves ir nebevaidinkite spektaklio! Būkite, kas esate! Parodykit, tai, jog jūs nieko negalit parodyti ar padaryti! Būkit situacionistai, ištvokit kas jums nepatinka, verkit vidury parduotuvės arba nieko nedarykit, bet didžiuokitės, kad esat liūdni ir nepatenkinti. Juk esame įsukti į technokratinės visuomenės ritmą, tarnaujame mašinoms, esame prekių ir paslaugų vergai, makabriški vartotojai, kurie niekada nepajaus „euforijos nelaimės sąlygomis“.
Mes niekada nebūsime patenkinti dirbtinais poreikiais, niekada neatpažinsime savęs filmuose, niekada nebūsim patenkinti mums siūlomu laisvalaikiu. Visada būsim pasišlykštėję bet kokia pažanga, visada stabdysime ją nenorėdami atsinaujinti. Mes nebesuvokiam istorijos ir civilizacijos kaip tiesinio ir dogmatiško vyksmo. Mes sustojome ir nebenorime karo, pažangios visuomenės, moralės, kultūros. Ir tuo didžiuojamės!
Silpnų žmonių kultas – tai tobuliau už bet kokią ideologiją. Už laisvės ir lygybės idealą, už darbo žmogaus įsikūnijimą, už dorą ir teisingą visuomenę. Mes nenorim tapti stiprūs, nes tapdami stipriais, mes tik nuslopinsim kitus mūsų silpnus draugus. Mes niekada nesieksim valdžios ar galios, nes mes nieko nesugebėtume padaryti. Juk esame silpni ir paliegę!
Šis manifestas skirtas visiems, kurie bent kartą pasijautė silpni ir bejėgiai, kurie nenori gyventi hierarchinėje visuomenėje, kurie nenori kelt revoliucijų, naudoti prievartos. Jis tuo pačiu yra skirtas ir idėjos žmonėms, kurie kurtų meną kaip mūsų silpno gyvenimo atspindį. Meną be tapatybės ir vardų. Mes per silpni turėti vardą, per silpni skelbtis esą menininkais. Mes esame tik gyvuliškų instinktų varžomi žmones, kurie pagaliau suprato, kad yra silpni ir nieko daugiau išskyrus užčiauptą srėbtuvę nėra. O su ja galime daryti ką tik nori.
