Įprasta manyti, kad Lietuva – liūdnų, uždarų, šaltaširdžių žmonių kraštas. Jos gyventojai pastaruosius dešimtmečius iš tiesų dažniau linkę ne į kovą, bet į savinaiką ir apatiją, jie dažniau ne puola juos engiančias jėgas, bet traukiasi slėpdamiesi namų dėžutėse arba išvykdami. (Tai nėra blogai, nes išvykę žmonės išbarsto lietuviškąjį liūdesį ir baimę veikti, tačiau dabar apie tai nekalbėsime.)

 

Kartais dėl minėtų bruožų kaltinama Lietuvos valstybės istorija, kupina okupacijų, kurios šiaip ar taip buvo pergyventos. Kiti sako, kad panašias savybes lietuviams išugdė šalies lygumos, ramus klimatas ir ilgos žiemos ir kad šios savybės ryškios senų lietuvių liaudies dainų melancholijoje.

 

Apie jas plačiau dabar taip pat nekalbėsime, bet muzikos ramybėje nepaliksime. Muzika dažnai pasitelkiama valstybių ideologijai skleisti, status quo palaikyti arba sukilimų energijai sutelkti. Pirmajam atvejui tiktų prisiminti nacių valdomoje Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje vykusias įspūdingas demonstracijas, taip pat kiekvienoje valstybėje kasmet vykstančius valstybinių švenčių minėjimus, kurie be muzikos neįmanomi: skamba himnai ir kiti svarbius įvykius menantys muzikos kūriniai.

 

{youtube}sF5cd3JCZNw{/youtube}

 

Tuo, kad muzika įgarsina sukilimus ir revoliucijas, skamba karų ir pilietinio pasipriešinimo demonstracijų metu, įsitikinsime prisiminę nacionalinės gvardijos karininko Rouget de Lisle (Ružė de Lilio) sukurtą Prancūzijos himnu tapusią „Marselietę“, didingąjį 1887 m. prancūzų poeto Eugène Pottier (Eženo Potjė) sukurtą „Internacionalą“ (pirmasis vertimas į lietuvių k. – 1905 m.) ar smagų muzikantų kolektyvą iš JAV „Infernal Noise Brigade“, įkvėpdavusį demonstrantus protesto akcijose 1999–2006 m. Taigi muzika mus veikia savo keista galia, pažadinančia jėgas ir ryžtą, o kartu ir koduojančia, tarsi užkalbančia. Ji veikia mus, net jei apie tai dažnai ir nesusimąstome.

 

***

 

Pirmiausia trumpai palyginkime keletą visiems žinomų muzikos kūrinių: Prancūzijos himną, sukurtą per Didžiąją Revoliuciją, – „Marselietę“, legendinį sukilimo kvėpavimu alsuojantį „Internacionalą“ ir lietuviškąją „Tautišką giesmę“. Visi šie kūriniai skamba didingai, tačiau atidžiau pažvelkime į jų tekstus.

 

„Marselietės“ priedainis (vertimo autorius nepaminėtas):

 

Prie ginklo, piliečiai,

Formuokite būrius,

Pirmyn, pirmyn

Ir kraujas nešvarus tegirdys žemą mūs.

Revoliucijos himno „Internacionalo” pradžia (Kazio Binkio vertimas):

 

Pirmyn, vergai nužemintieji,

Išalkusi minia, pirmyn!

Sukilkit, žmonės pavergtieji,

Visi kovon išvien smarkyn!

Abu kūriniai skelbia nenumaldomą kovą, juose pulsuoja nepaliaujamo maišto prieš bet kokią priespaudą, amžino laisvės siekio didybė ir veiksmo galios jėga, kuri įkvepia ir tarsi užkalba žmones, nuolat giedančius ir girdinčius tokius himnus. Tokie kūriniai akumuliuoja laisvės veikti energiją ir tarsi savitai užkoduoja šias idėjas, pasėja jas, ir tokios mintys iš nuolat girdimų muzikos kūrinių tarpsta žmonių mintyse, geriasi į sapnus, atsispindi kasdieniuose veiksmuose.

 

{youtube}JAn8SB-BbdE{/youtube}

 

„Tautiška giesmė”, kuriai ir muziką, ir tekstą parašė vienas lietuvių tautos patriarchų – Vincas Kudirka, oficialiai himnu laikoma nuo 1920 m., nors sukurtas 1905 m., dar iki valstybingumo atkūrimo, ir žymi šį Lietuvos istorijos lūžį. Turėdami galvoje, kad kiekvieno šiuos pasvarstymus skaitančiojo (-osios) Lietuvos gyventojo (-os) galvoje ir širdyje kone fatališkai giliai įsigėrusi „Tautiška giesmė”, viso himno teksto nepateiksiu, tik svarbesnes citatas.

 

Himnas – vienas valstybės simbolių. Pažvelkime atidžiau, kokius Lietuvos gyventojų būdo bruožus ir valstybės perspektyvas projektuoja šio himno tekstas.

Lietuvos himno tekste neabejotinai įžvelgiame garbinamą praeitį, o ne įveiksmintą dabartį ar tveriamą ateitį, kalbama tik apie praeities didvyrius („/…/ Tu didvyrių žeme. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia /…/”). Vadinasi, lietuviui vertybė yra praeitis, praeities pasaulėvoka, praeityje iškelti idealai ir praeities kovos. Tokia mintis, ją nuolat girdint, mūsų sąmonėje uždaro kitimo, atsinaujinimo perspektyvas, užkonservuoja mūsų požiūrius, gyvenimo sampratos tampa sustabarėjusios. O nuo šalies gyventojų požiūrių ir veiksmų didžiai priklauso ir gyvenimas, vykstantis šalyje.

 

Toliau minimi „dorybės takai”. Žodžio „doras” pirmoji reikšmė – „paisantis dorovės normų, moralus”. Šią frazę galima interpretuoti kaip doros fantomo kultą, kuris, be abejonės, virsta nustatyta, dogmatiška, puritoniška, nenuoširdžia, parodomąja „dora”, trukdančia leistis į vis naujų pasaulio supratimo ir veikimo jame būdų ieškojimą. Užsidaryti kažkieno sukurtų dorovės normų apibrėžime yra žalinga, norint įgyti naujos patirties ar suprasti kitokį gyvenimo būdą, kuris juk gali būti „amoralus”...

 

Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip sunkiai Lietuvoje kelią skynėsi seksualinių mažumų eitynių idėja, kol galų gale tapo realybe. Vadinasi, čia svetima bet kas, kas suvokiama nors truputį kitaip, nei buvo įprasta nuo senų senovės. Bet apskritai kalbant, būtent neįprasti, nauji dalykai, nauji vėjai ir yra bet kokio gyvenamo gyvenimo variklis – gyvenamo, o ne sustingusio.

 

Taip pat Lietuvos himnas koduoja lietuvių dėmesingumą darbui, kas irgi savotiškai išryškėja realybėje. Lietuvių kantrus darbštumas lemia tai, kad jie darbuojasi tėvynėje už grašius, beveik nesipriešindami (dirba tėvynės naudai) arba paradoksaliai tampa kitų šalių kapitalistų, o ne savo bendruomenės žmonių gerovės nešėjais – darbščiais vergais: „Tegul dirba Tavo naudai/ Ir žmonių gėrybei.”

 

Štai paskutinis himno posmas:

 

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

 

Meilė, kuri apgiedama himne, tai ne meilės ugnis apskritai, kuri, nuolat keičianti savo formas, bręstanti ir stiprėjanti, be abejonės, taip pat yra gyvenimo variklis, bet „meilė Lietuvos” – vadinasi, tai meilė tik tėvynei kaip garbinamam stabui, kad ir kas toje tėvynėje dėtųsi. Lietuvą privaloma besąlygiškai mylėti. Dėl Lietuvos privalu daryti viską: ir dirbti, ir vienytis – dėl jos („vardan tos Lietuvos vienybė težydi”), o ne dėl savo pačių laimės, džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės, tikros laisvės, kuri visada lieka maištinga ir nesutinka su bet kokia stagnacija, kuri niekad negarbina negyvų stabų. XX a. pradžioje dirbti dėl Lietuvos, kol Rusijos imperija engė jos kultūrą, visai suprantama, tačiau toks užkalbėjimas po šimtmečio, kaip matome, neveda prie gero ir, kaskart rituališkai kartojamas, įgauna galią ir pildosi, nors ne visada pažodžiui.

 

{youtube}KFsMElwC6kc{/youtube}

 

Galime matyti, kaip himno žodžiai apie besąlygišką tėvynės meilę tampa veiksmu sausio 13-ąją ar kovo 11-ąją, kai tūkstančiai tėvynės garbintojų išeina į šventąsias stabo garbinimo apeigas, praeities didvyrių paminėjimą. Didvyrių reikšmės čia nenoriu sumenkinti, tačiau bėda ta, kad iš tiesų Lietuvai reikia ne praeities, bet dabarties didvyrių ir didmoterių, apie kuriuos (-ias) kalbės ateities didvyriai ir didmoterės. Tokias masines tėvynės meilės apraiškas valdžia, žinoma, visada palaiko, tuo tarpu  nerodančiųjų meilės tėvynės stabui vien dėl jo buvimo susibūrimus ne kartą yra draudusi. Neseniai pasirodė žinia, kad 28 buvusieji prie Seimo 2009 m. Sausio 16-ąją bus įkalinti 2–3 metams. Jie tinkamai  neparodė meilės Lietuvai, todėl turės už tai atsakyti.

 

Štai ką apibendrinus galima pasakyti apie „Tautišką giesmę“:

 

– Lietuvos himne kalbama, kad Lietuva – tai  praeities didvyrių žemė, iš jų reikia semtis stiprybės, o ateities didingi veiksmai neprojektuojami – Lietuvos gyventojų sąmonėje lieka pasididžiavimas tik praeities didybe, drauge su žmogaus iš nykios provincijos kompleksais;

 

– pasakoma, kad Lietuvos vaikai turi būti „dori“, o tai reiškia pavojų įstrigti doros fantomo spąstuose, kai iš baimės prarasti savąją dorą atsisakoma pažinti ir suvokti įvairialypį pasaulį, kuris įskiepyto dorumo atžvilgiu gali atrodyti amoralus, todėl užsidaroma nuo jo arba toji dorybė išbandoma išvykus;

 

– lietuviai turi būti darbštūs – himne kaip tikslas iškeliamas beatodairiškas darbas Lietuvai, o ne laimės siekis, ne kovos už laisvę idėja gyventi taip, kaip norime, ir dirbti jaučiant malonumą bei bendrumą su kitais dirbančiaisiais; rezultatas – vergaujama už grašius nedrįstant kelti balso arba dirbama kitose šalyse;

 

– „Tautiškoje giesmėje“ kalbama apie meilę Lietuvai kaip stabui, kurį reikia mylėti, nepaisant to, koks jis – pūvantis ar naujai išdažytas; valstybė visada myli tuos, kurie nuolat garbina jos praeitį, ir nemyli tų, kurie blaiviai žvelgia į tai, kas joje vyksta dabar.

 

***

 

Palyginę Lietuvos himną su pora kitų žinomų himnų ir kiek detaliau paanalizavę „Tautišką giesmę“, pakalbėkime apie kitą Lietuvos gyventojams svarbią dainą. Ji nuolat žiniasklaidos  kanalais skamba jau 20 metų ir žymi kitą lūžį Lietuvos valstybės istorijoje – Nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos atkūrimą. Tai daina „Laisvė“. Jos  teksto autorius – poetas Justinas Marcinkevičius, kuris be daugelio apdovanojimų už literatūrinę kūrybą dar yra ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 ir 3-ojo laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius. Muziką sukūrė ir dainą įrašė dainininkė Eurika Masytė. Štai tekstas:

 

Laisvė

Aš jau nepakeliu minčių apie tave!

Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,

Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,

O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė”.

O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė!”

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,

Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,

Taip kaip uždaro vakarą naktis,

O tu man atsakai: „Aš – tavo laisvė!“

 

O nesibaigianti kelionė į tave!

Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs

Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,

O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!”

O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!”

Jau pavadinimas pasako, kad eilėraštis kalba apie laisvę, tačiau pažvelkime atidžiau, kokia ji? Kaip užkalbama tėvynės ir žmogaus (šiuo atveju, lietuvio) samprata, kokie Lietuvos ir lietuvio bruožai koduojami?

 

Eilėraštyje vyksta tėvynės ir lietuvio pokalbis. Pradžioje lietuvio mintys apie tėvynę sunkios, bet vaisingos, pribrendusios kaip obuoliai. Tačiau jis apimtas nevilties, jo rankos „tragiškai nusvirusios“ kaip obels šakos. Galbūt tai dėl tragiškos ir sunkios visai nesenos dainos sukūrimo kontekste istorijos patirties, apie kurią galvoja lietuvis. Taigi žmogus turi vaisingų, brandžių, bet sunkių minčių apie tėvynę, tačiau yra apimtas nevilties. Pirmojo posmo pabaigoje tėvynė bando jį įkvėpti, sako būti stipriam kaip laisvė.

 

Tačiau priedainis užkoduotas ypatingai neigiamai: iš tos nevilties lietuvis nori tiesiog užsidaryti tėvynėje, kad tėvynė jį pasiimtų, atskirtų nuo visa ko, kas liko pasaulyje, tarsi mirtis, kuri nutildo giesmę. Tėvynė lietuviui tolygi mirčiai – toks šio žmogaus išsivadavimas iš sunkių minčių apie tėvynę. Netiesiogiai pasakoma, kad Lietuva – mirties šalis, šalis, kur galima ir reikia mirti, o ne gyventi. Minčių vaisingumas, kuris buvo išsakytas obels, subrandinusios vaisius, metafora, kažkur dingsta. Taip pat nieko nekalbama apie herojišką mirtį dėl tėvynės, kovojant vardan jos, bet jinai pati – tai mirtis, „uždaranti“ gyvenimo giesmę.

 

{youtube}uq6_1qBFKxc{/youtube}

 

Toliau tėvynė lyginama su naktimi, kuri nepermaldaujamai „uždaro“ vakarą. Tuo tarpu pašnekovė Lietuva paradoksaliai atsako: „Aš tavo laisvė.“ Tai laisvė mirti užsidarius aklinoje nakties tamsoje. Tai jau nebe „Tautiškos giesmės“ „Ir šviesa, ir ties mūs žingsnius telydi“... Šviesa dingo, o Lietuva nuo 1993 m. tapo pirmaujančia šalimi pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Dar kartą įsitikiname – dainos veikia.

 

Tėvynė šioje dainoje – vis nesibaigiančios kelionės tikslas. Tai galima suprasti atsižvelgiant į eilėraščio parašymo ir dainos išpopuliarėjimo realijas, kai laukiama atgimimo. Tačiau toliau keleivis lygina save su akmeniu, beviltiškai sukniubusiu šalikelėje. Žmogus, virtęs akmeniu, – nebe žmogus, jis šaltas, nejudrus, amžinai tylus. Toliau – dar niūriau: akmuo guli šalia kelio, o ne, tarkime, jo viduryje, kur dar galėtų kažkaip veikti pasaulį. Tai tragiška poeto vizija ir kartu užkalbėjimas, kartojamas visais žiniasklaidos kanalais kasmet, minint atgimimą. Lietuviai atgimė akmenimis, persikūnijo į akmenis ir amžinai gulės sukniubę šalia kelio, kuriuo kažkas nuolat ryžtingai eis?..

 

Toliau dainoje lietuvis-akmuo apsamanoja, jis nori pasislėpti vakaro pilkumoje – o pilkuma juk reiškia tai, kas niekuo neišsiskiria, yra neįdomu ir nyku („Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos“). Lietuvis mirė ir guli Lietuvoje – mirties žemėje prie kelio, kuriuo eis kiti. Jis neturi ateities, jam lieka praeities himnai ir pati praeitis su jos „dorybingumo“ tradicijomis...

 

Eilėraštis baigiasi tarsi viltingai: „O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!“. Tačiau tai triukas, apgaulė arba sarkastiškas pokštas. Juk akmeniu pavirtęs žmogus negali eiti, jei guli sukniubęs šalia kelio. Be to, laisvė, kuria priedainio paskutine eilute apsišaukia Lietuva, yra apgaulinga. Tai laisvė mirti, laisvė gulėti akmeniu vakaro pilkumoje.

 

***

 

Išsamiau aptarėme du ryškius kūrinius, kuriuos girdime kiekvienos valstybinės šventės dienomis radijo bangomis ir televizijos ekranuose, kurie užkalba mūsų tapatybes ir gyvenimus. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ atspindi valstybės atkūrino laikotarpį, o J. Marcinkevičiaus „Laisvė“ – nepriklausomybės atkūrimą. Abu kūrinius galime vadinti himnais, dviejų istorinių lūžių simboliais, praeities himnais.

 

Daugiau jokių ryškių „himnų“, kurie būtų akivaizdžiai pasisavinti valstybės ir nuolat mums kišami kaip tėvynės simboliai, skiepijant beatodairišką meilę jai, o tiksliau, sau patiems – esamai valdžiai ir status quo, nėra. Taip pat nėra kovos, gyvenimo kultą apdainuojančių himnų, kaip tie, kuriuos lyginau su „Tautiška giesme“.

 

{youtube}CJb5R2Tmqm4{/youtube}

 

Trumpai paminėkime dar vieną atvejį – „Tris milijonus“, kuris galbūt šmėstelėjo skaitytojų galvose kaip dar vienas himnas.

 

Marijono Mikutavičiaus prieš 2000 m. Olimpiadą sukurta daina „Trys milijonai“ – tai sporto himnas. Visiems aišku, kad profesionalusis sportas yra finansuojamas valstybės ir ją reprezentuoja, o jo pergalės nieko bendra neturi su realiu mūsų gyvenimu tiek asmeniniu, tiek bendruomenės lygmeniu. Tai tik padeda pabėgti nuo bet kokio aktyvaus veiksmo ir įkalina nekritiškus sporto mėgėjus amžino stebėtojo vaidmenyje. Juk sirgalių „mes laimėjom“ yra visai beprasmis šūkis, nes laimėjo sportininkai, o tie tik žiūrėjo ir tikriausiai gėrė alų. Žinoma, valstybei naudinga skaldyti pasaulį darant vienas tautas kitų priešininkėmis, nukreipiant žmonių dėmesį į virtualias kovas, patenkinant virtualiomis svetimomis pergalėmis. Tai dabarties didvyrių poreikio išraiška.

 

Ši daina skamba tik profesionaliojo sporto fone, kalba apie netikras pergales, todėl nelaikyčiau jos stipriai veikiančiu kūriniu, galinčiu keisti mus ir mūsų pasaulį.

 

***

 

Vadinasi, naujų himnų nėra, mus stipriai tebeveikia abu išsamiau aptarti kūriniai, į mūsų protus ir pasąmonę tebesigeria juose seniai užkoduotos ir jau pelkėjančios mintys. Išeitis: čia ir dabar mums reikia naujų himnų, jaunų didvyrių ir didmoterių, nuolat atsinaujinančios kovos dėl kiekvieno (-os) ir visų drauge laisvės.

 

Mums reikia ne valdžios ideologijai palankių ir ją bei jos teiginius įtvirtinančių, bet gyvenimo veržlų džiaugsmą skelbiančių ir dabartines mūsų mintis išsakančių kūrinių, kurie taptų himnais, turinčiais panašų turinį ir jėgą kaip „Marselietė“ ar „Internacionalas“. Mes patys turime koduoti ir lemti savo gyvenimus, o ne pasyviai pasiduoti svetimiems užkalbėjimams. Mums reikia, kad įkvepianti muzika bei poezija nuolat sroventų gyslomis. Mums reikia iš jų sklindančio laisvo veiksmo jėgos, atsinaujinančios minties energijos.

 

Pelkės stovintis vanduo dvokia, ji klampina gilyn į savo mirtį, ta smarvė marina bet kokią laisvo gyvenimo idėją. Lietuva – tai ne dvokianti pelkė, kur gyvi tik praeities didvyriai. Lietuva – tai ne mirties žemė ir ne mirusių sielų šalis. Metas iššifruoti kodus ir išsivaduoti nuo užkalbėjimų, kurie veikia per praeities himnus.

 

Ridikėlė

2011 02 09