Kova už laisvę yra tokia pat sena, kaip šis pasaulis. Kiekviena diena primena, kad tavo pastangos ištrūkti iš hegemoninės sistemos visuomet nepakankamos. Atrodo, jog nesvarbu ką darytum – tu gimei, esi ir mirsi vergaudamas.

Tarp daugybės žmonių, kuriuos matai gatvėje, kurie supa tave, kad ir pačiame uždariausiame pasaulyje, laisvė tėra siekis – ta viltis, apie kurią tiek daug rašė Nietzsche, ta svajonė, apie kurią Lacanas sukūrė visą savo filosofiją. Kaip skriejantis traukinys, kurio nesugausi, kaip krentanti žvaigždė – laisvė gyva tavo vienkartinėse fantazijose.

Mano draugai sako, kad esu kvailys, jei tikiu laisve šiame pasaulyje, dar sako, kad vergauti mus verčia ne sistema, o pati prigimtis. Kartais sunku nesutikti, kad trumpas vaizduotės blyksnis iš tiesų yra tikrovė. Bet aš žinau: jie patys norėtų tuo tikėti. Išsivaduoti, kad nekentėtų dėl amžinos nevisavertiškumo frustracijos.

Kai viltis pasiekiama, svajonė išsipildo, kad ir kas tai būtų, mes prarandame svarbiausią savo siekį – siekti to, kas neįmanoma. Savo prasmę siekti to, kas turi būti neįmanoma, kad egzistuotų.

Išpildyk visus mano norus, ir aš tapsiu nelaimingas. Pvz., gatvėje sutiktas elgeta: pasiūliau jam padėti, bet jis išsigando mano siūlymo – palaikė tai grėsme jo egzistencijai, kurią pats pasirinko.

Dabar, kai gyvename totalitarinės demokratijos ir visiško gyvenimo ideologizavimo amžiuje, biopolitika tapo ta galia, kuri nesuteikia kitos laisvės, tik tokią, kuri pasiekiama mąstymu. Mūsų sistema plėtėsi ribodama nenaudingus ekonominius reiškinius, ji taikė toleranciją tam, kas pragmatiška ir galiausiai pati nebesuprato, kokį gyvenimą propaguoja.

Tiesa, pasaulyje vis dar milijardai žmonių tiki vieninteliu gyvenimo modeliu, kuris palankiausias ekonomikai. Ir nieko nekeičia. Jie nesprogdina, nežudo, nekariauja. Jie tiesiog dirba tam, kad patenkintų instinktus. Visa tai įvilkta į malonią laimės ir sėkmės pasaką. Sukurtas mitas apie harmoningus santykius. Atiduodama didelė dalis laisvės, kad tik nieko netrūktų.

Koks nuostabus būtų Puikus Naujas Pasaulis, jeigu jame ko nors trūktų. Bet mums netrūksta. Mums neužtenka, mums visada negana. Būtent dėl to mes aukojame savo laisvę, kovojame politinius ir sociopolitnius žaidimus, grumiamės su agresija.

Mūsų nepasitenkinimas kyla iš trūkumo, kuris, Lacano terminais kalbant, yra neužpildomas. Mes gimėme su amžinu trūkumu. Tokie ir mirsim. Tik kas geriau – išvaduoti ir nors trumpam užpildyti save laisve, ar visą laiką sunkiai kovoti dėl reklamos sukurto miražo?

Kai ši kova baigiasi kaip L. Tolstojaus apsakyme „Ivano Iljičiaus mirtis“, mus aplanko nušvitimas, kad viskas, ką darėme, buvo bergždžia, tuščia, nieko verta. Kodėl žmonės nekovoja už pačią didžiausią iš visų vertybių – laisvę? Ar ji baugina, ar neatrodo pakankamai žavi? Ar žmogus, kuris yra laisvas, atrodo pernelyg žavus ir jam belieka tik pavydėti?

O kas, jei nekovojame dėl laisvės tik dėl to, kad niekada nepatyrėme trumpo haliucinuojančio jos poveikio, to svaigulio, kai visiškai palieki savo kūną ir mintimis aprėpi visatą. Kas, jei dėl laisvės nekovojama dėl to, kad vergai nežino, kas ji yra?

Joks orgazmas, jokie narkotikai nesuteiks to, ką gali suteikti kad ir pats trumpiausias laisvės proveržis, laisvės cunamis. Mėgaukitės laisve, praraskite viską ir pajuskite, ką reiškia mirties akimirką nieko nebijoti. Kokia palaima apninka. Ir kaip norėtųsi, kad ji truktų kuo ilgiau.

2011 04 04