Neseniai vienas facebook draugas drąsiai man rėžė, kad nieko daugiau nedarau, tik skundžiuosi, t.y. nesu laimingas, sėkmingas, optimistiškas ir gerai nusiteikęs. Jis patarė nusižudyti. Nes, pasak jo, mano paistalai apie laisvę šiaip ar taip nieko verti – jos žmonėms nereikia. Todėl niekas su manimi nesutinka ir nenori bendrauti.

 

Labai iškalbinga į vieną komentarą sudėti visus pagrindinius šiandienos visuomenės ideologinius orientyrus. Jie, tiesa, nėra labai sudėtingi: žmogus privalo (!) būti laimingas, sėkmingas, pripažintas, optimistiškas, gerai nusiteikęs ir apie nieką negalvoti, nes kitaip su juo niekas nenorės turėti reikalų, ir jam beliks nusižudyti.

 

Laimė – tai žmonių vertės matuoklis, kurio paskirtis – nustatyti, ar jūs esate normalus. Michelis Foucault, bandydamas suprasti kaip veikia visuomenė, priėjo drąsią išvadą, kad svarbiausias jos tikslas – disciplinuoti ir bausti tuos, kurie nesutinka būti normalūs. Normalumas yra ne šiaip sau savybė, kurią pasirenki arba atmeti, tai būtina sąlyga funkcionuoti sociume.

 

Natūralu, kad postindustrinėje, postideologinėje visuomenėje laimė tapo normalumo matu. Šiandien, kuomet neliko ne tik jokių transcendentinių, bet ir moralinių ar etinių varžtų, ir žmogus gali būti naudingas tik dviem – darbo ir vartojimo – aspektais, laimė puikiai tarnauja tiek vieno, tiek kito skatinimui. Kam tokiam padarui laisvė?

 

Amerika, kurianti viso pasaulio žaidimo taisykles, gali būti puikiu pavyzdžiu, kaip laimės simuliakras visiškai užvaldė žmonių gyvenimus. Iškalbingiausios yra pokalbių laidos, kuriose visuomet rodomi tik laimingi, sėkmingi, optimistiški ir linksmi žmonės – jie juokiasi, kad būtų linksma (bet ne atvirkščiai), jie nuolatos bando įrodyti, kad yra laimingi – tik tam jie susirenka savo banaliose, pigiu nuoboduliu dvokiančiose laidose ir visą vakarą paskiria vis naujam laimės įrodinėjimui. Laimė čia simuliuojama taip pat, kaip Disneilende pati tikrovė (Jean Baudrillard), ji neslepia, kad už jos nieko nėra, kad amerikietiškas gyvenimas tuščias ir permatomas, simuliuojama tai, ko apskritai nėra. Mes matome spektaklišką reprezentaciją, už kurios iš tiesų daugiau nieko nėra, reprezentacija ir yra tai, kas laikoma laime (Guy Debord).

 

Slavojus Žižekas teigia, kad postmoderni ideologija struktūruoja mūsų realybę ir mes vis tiek joje dalyvaujame, net jei išlaikome ironišką distanciją ir nežiūrime į ją rimtai. Jis nori pasakyti, kad didysis Kitas yra tai, kas mus ne tik sukuria, bet ir valdo (Jacquesas Lacanas). Mus sukūrusi kalba ir sociumas parodo ne tik tai, kas esame, bet ir tai, kokie turime būti. Šiuo atveju mes visi privalome būti laimingi. Ir – kokia likimo tragedija! – negalime to išvengti.

 

Kas drįstų ginčytis, kad laimė nėra pats svarbiausias dalykas pasaulyje? Na, nebent aš ir Karlas Raimundas Popperis, teigęs, kad pats pavojingiausias politinis idealas yra žmonių varymas į laimę, arba Pascalis Bruckneris, teigiantis, kad laimės ideologija yra iš principo išsigimęs XX amžiaus antrosios pusės idealas, sukurtas reklamos, ir iškreipiantis pačią žmogaus esmę.

 

Iš tiesų tuomet, kai laimė nėra tiesiog maloni, giliausią džiaugsmą atspindinti būsena, o ideologija par excellence, mes turime suvokti, kad  kalba eina apie sociopolitinius konstruktus, kurie sąmoningai kuriami, kad hegemonizuotų mūsų pasaulėžiūrą. Bet tai – ambivalentiška situacija, nes, kaip nuostabiai yra pasakęs Mindaugas Tomonis, totalitarizmas yra pati laisviausia santvarka, nes išlaisvina net nuo noro būti laisvu.

 

Laimės totalitarizmas visiškai toks pat, kaip ir sakė mano facebook draugas: niekam nereikia laisvės. Žmonėms reikia laimės, kuri sunkiai pasiekiama būnant laisvu nuo bet kokių prievartinių imperatyvų.

 

„Neviltis tai kaina, kurią mokame už sąmoningumą“, – teigė Friedrichas Nietzsche. Ir jis teisus: bet koks sąmoningumas jau nėra laimė, bet kokia kritinė distancija jau yra mažas egzistencinis nerimas. Laimės kaip ideologijos populiarumą lemia tai, kad jos vardu vadinama viskas, kas nėra apmąstoma, t.y. viskas, kas padeda negalvoti. Nemąstau, vadinasi, esu laimingas.

 

Šis bėgimas nuo mąstymo yra suprantamas – mąstanti siela laisva. Mąstant tenka pačiam imtis spręsti net pačius elementariausius dalykus. Bet ką gali spręsti laimės ideologijos indoktrinuotas žmogus, kuris labiausiai bijo būti nelaimingas? Kuris vos pajutęs, kad yra nelaimingas, puola į neviltį?

 

Bet ar Trečiasis pasaulinis karas – karas tarp laimės ir nevilties – nebuvo pralaimėtas abiejų besivaržančių pusių? Žmogus nebėra nei laimingas, nei nelaimingas, jis paprasčiausiai nori nekelti jokių klausimų, kurie kelia pavojų jo laimei. Pagrindinis šiandienos žmogaus imperatyvas yra paprastas: tiesiog gyvenk. Nesvarbu, kad jis nukopijuotas nuo „Nike“ reklamos: JUST DO IT.

 

Gyventojai-kurie-nori-būti-laimingi tiesiog negali pakęsti, jei kas nors skundžiasi. Jie negali pakęsti, jei rodoma kančia, jei kažkas pareiškia, kad nėra laimingas – tai trukdo jų pačių laimei. Juk jie taip stengiasi pateisinti reklamą, būti ironiškai nuo visko atitolę ir vergauti tam pačiam idealui, kaip ir visi kiti.

 

Todėl nereikia stebėtis, kad laisvė tampa nereikalinga, kad tai, už ką kovojo visos žmonių kartos, išmainoma į pigius žaisliukus ir dirbtines šypsenas. Šitas totalitarizmas daug pavojingesnis, nes priverčia norėti (Frederic Beigbeder).

 

Jei sutiksime su Lacanu, tai mūsų noruose ir instinktuose nėra nieko spontaniška ar įgimta – visa tai įgyta. Vadinasi, ir noras bet kokia kaina siekti laimės yra užprogramuotas. Ar įmanoma jį apeiti, ar reikia jį apeiti, ar dar yra kelių iš „Matricos“, ar mes turime galimybę rinktis tarp mėlynos ir raudonos piliulės – tai klausimai, į kuriuos vis dar nebando atsakyti šiandienos intelektualai.

 

Laimė yra nepatogi tema – tabu, kurį nutyli arba kurį nužudai. Kol kas, atrodo, niekas nesiruošia jo žudyti. Visi nori būti laimingi! Puikus naujas pasaulis!

 

2011 05 21