1968 metais JAV pasirodęs karingosios feministės Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ (SCUM Manifesto) laikomas vienu radikaliausių ir beprotiškiausių visų laikų tekstų. Nepaisant visa persmelkiančio įniršio, manifeste pateikiama pranašiška feministinė analizė, numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene.
V. Solanas vardą išgarsino tais pačiais metais įvykdytas pasikėsinimas į Andy Warholą, po kurio ji buvo uždaryta į psichiatrinę ligoninę. 1996 m. režisierė Mary Harron pastatė filmą „I Shot Andy Warhol“ („Aš nušoviau Andy Warholą“), kuriame pasakojama apie Valerie Solanas gyvenimą.
Lietuvos knygynuose šiandien vėl galima rasti „Kitų knygų“ leidyklos lietuviškai išleistą V. Solanas „Manifestą“. Apie knygą ir jos autorę kalbamės su 2010 m. balandį susikūrusio „Feministinio fronto“ (FeF) aktyvistais – Agne, Egle ir Justinu.
Koks jūsų asmeninis santykis su V. Solanas ir jos „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestu“?
Agnė: Santykį galima apibūdinti kaip ryšį tarp turisto ir navigacijos prietaiso. Daug tonizuojančio radikalumo, daug potencijos idėjoms ir veiksmams. Svarbiausia atsirinkti ir perpritaikyti savo pažiūroms.
Eglė: Labai intymus. Juk esu išsivysčiusi X chromosoma, o ne koks vaikščiojantis aborto atvejis.
Justinas: Man tai puikus radikalios, prieš patriarchatą ir jo stabus – monetarinę sistemą, hegemoninį vyriškumą ir pan. – nukreiptas revoliucinės veiklos pradžiamokslis.
Kas negerai šiuolaikinėje visuomenėje jūsų – anarchofeminisčių ir anarchofeministų – požiūriu?
Justinas: Neokonservatyvus ir neoliberalus diskursas, plečiantis socialinę atskirtį iki neįmanomos ribos. Šio diskurso valdoma žiniasklaida kaip marionečių tampymo už virvučių tinklas. Mūsų visuomenei verkiant reikia aktyvaus pilietinio veiksmo ir tikro solidarumo tarp diskriminuojamų bei išnaudojamų grupių. Socialiniams aktyvistams trūksta patriarchato kaip galios santykių sistemos suvokimo ir supratimo, kad revoliucija prasideda kasdieniame gyvenime – kai nustojame rūšiuoti vienas kitą pagal lytį, klasę, rasę, išsilavinimą ir pagal tai normuoti vienas kito elgesį. Per daug dėmesio skiriama nuosaviems ego ir per mažai bendražmogiškiems dalykams.
Agnė: Labai platus klausimas. Bene viskas – žmonių pažiūros, užkalkėję įsitikinimai, sugadinto mąstymo įtakoti veiksmai, problemų (puikus pavyzdys būtų seksualinė diskriminacija) neigimas ir t. t.
Eglė: Viskas labai negerai. Patriarchaliniai galios santykiai uzurpavo visas mūsų gyvenimo sritis. Grybauskaitė, Degutienė, Lietuvos valstybingumo garbinimas ir Bažnyčia yra akivaizdūs to pavyzdžiai.
V. Solanas savo manifeste siūlo atlikti keturis esminius visuomenės pokyčius: 1) nuversti vyriausybę, 2) eliminuoti piniginę sistemą, 3) įvesti pilną automatizaciją, 4) išnaikinti vyrų giminę. Kaip susiję šie veiksmai ir kuris jų svarbiausias?
Eglė: Tai keturi ramsčiai, palaikantys patriarchato gyvybingumą. Svarbiausias iš jų, žinoma, yra ketvirtasis, apjungiantis tris pirmuosius: vyrų vyriausybę, vyrų galią palaikančią piniginę sistemą bei prasčiausiai apmokamą moterų darbą. Sunaikinus niekam nenaudingus biologinius nukrypimus (t.y. vyrus), problema bus išspręsta ir visuomenė žengs žingsnį tobulumo link. Šiam reikalui V. Solanas siūlo ypatingai humanišką būdą: tylai, greitai ir be skausmo juos užmigdyti dujomis.
Agnė: Ko vyriausybėj daugiausia? Vyrų. Kas valdo pinigus? Vyriausybė. Kieno rankose kapitalizmas? Vyriausybės, vyrų bei turtingųjų. Išbraukime kurį vieną – žlugs visa sistema. Kodėl gi nepamėginus?
Justinas: Svarbiausia sugriauti monetarinę sistemą ir ją palaikančią groteskišką vartotojų kultūrą. Tam prireiks automatizacijos, kad juodus, konvejerinius, fiziškai sekinančius ir dvasiškai luošinančius darbus atliktų ne žmonės, o kompiuterizuotos mašinos. Vyriausybės nuvertimas yra tik šalutinis revoliucijos efektas, tad nereikia jo sureikšminti. Grybauskaitei tapus pasaulio valdove, feminizmas anaiptol netriumfuos. Siekis „išnaikinti vyrų giminę“ yra tik nemokšiškas V. Solanas teksto iškraipymas – visos Solanas kritikos strėlės iš tiesų nukreipiamos prieš hegemoninį vyriškumą.
Justinai, manai, kad V. Solanas siekis „išnaikinti vyrus“ yra tik metafora? Ką tuomet ji reiškia?
Justinas: Neabsoliutinu šios savo interpretacijos – juk nesunku rasti pavyzdžių, kai separatistinės feministės (daugiausia lesbietės) šį Solanas „siekį suprato pažodžiui ir pasmerkė heteroseksualius santykius kaip „iškrypusius“. Jos propagavo vaiko pradėjimą in vitro dirbtinio apvaisinimo būdu ir svajojo, kai genetikos mokslas pažengs tiek, kad jų dauginimuisi neprireiks vyrų...
Norėjau pasakyti, kad remiantis Solanas tekstu kaip visuma, vyrų išnaikinimo siekį galima suvokti kaip kietą „netėviškų vyrų“ (Luigi Zoja prasme) kritiką. Savo palikuonimis nesirūpinantys, moterį kaip partnerę ir Žemę kaip ekologinę sistemą prievartaujantys vyrai žmonijos išlikimo požiūriu turėtų būti išnaikinti, nes yra neverti gyvenimo dovanos.
Knygos pabaigoje autorė siūlo gana taikų problemos sprendimo būdą netaikant jokios prievartos. Ji sako, kad tikslas būtų pasiektas, kai: „pakankamas moterų skaičius ims nedirbti arba mes darbą, ims plėšti, paliks vyrus ir atsisakys paklusti visiems įstatymams, kurie netinka išties civilizuotai visuomenei“. Ką apie tai manote?
Agnė: Idėją palaikau, nes esu prieš smurtą ir šio manifesto neskaitau kaip vadovėlio. Daugelis jame išsakytų dalykų tinka apibūdinti laisvam, humaniškam, nesuvaržytam žmogui. Tokia daugmaž ir turėtų būti siekiamybė.
Justinas: Apie pilietinį nepaklusnumą kaip pareigą kalbėjo dar H. D. Thoreau. Tai tik antrosios feminizmo bangos atsakas į šią revoliucinę pareigą.
Eglė: Vadovaujuosi Solanas žodžiais „Ne ekonominė lygybė vyriškoje pinigų-darbo sistemoje, bet visiškas tos sistemos sunaikinimas gali išlaisvinti moteris iš vyrų kontrolės“.
Valerie Solanas 1968 m. birželio 3 d. šovė į Warholą ir pasidavė policijai.
Tarkime, V. Solanas manifestas būtų pasirodęs šiandien – totalaus politinio korektiškumo ir tolerancijos epochoje? Kaip reaguotų visuomenė ir pačios feministės?
Justinas: Debilai ir debilės visuomet reaguoja debiliškai, o Lietuvoje debilizmo apstu. D. Razausko dainoje yra tokie žodžiai: „Kam skaityt tarp eilučių, jei užtenka skaityt pažodžiui“. Jie kalba būtent apie tokius žmones. Protingi žmonės – nesvarbu, ar feministės, ar traktoristai – šią knygą priimtų kaip įkvėpimą nuversti supuvusią kapitalistinę sistemą.
Eglė: Feminizmas visais laikais buvo ypatingai nepolitkorektiška tema. Institucionalizuotos intelektualinės galios reakciją į V.Solanas manifestą laikyčiau „akademiniu trizniojimu“, į kurį neverta kreipti jokio dėmesio: Solanas tekstas, sviedžiantis patriarchalinį mėšlą į orgazmuojančiai iškreiptą sociumo veidą, taip tik greičiau pasieks savo adresatą, o „akademiniai trizniai“ ir toliau liks marginalizuoti savo pačių įteisintame galios santykių lauke.
Agnė: Nesinori spėlioti potencialių kiekvieno psicho, davatkos, didžiavyrio ar tos pačios feministės veiksmų. Juk ir patys feministiniai judėjimai skiriasi – vieni liberalesni, kiti radikalesni. Gal vienas žudytų, kitas poteriautų, dar kas nors sutryptų su žemėmis, o normalūs žmonės paprasčiausiai atsirinktų tai, kas jiems aktualu.
Panašu, kad šiandien moterys tiesiog inkorporuojamos į „vyrišką“ sistemą jos visai nekeičiant. Vis daugiau moterų tampa prezidentėmis, generolėmis ir kalėjimų prižiūrėtojomis. Ką apie tokias moteris sakytų V. Solanas?
Eglė: Pavadintų Tėvo dukrelėmis, moterimis-vyrais, pataikūnėmis, kurių lemtis – veistis karvių ganyklose su keliais išlikusiais vyrais.
Agnė: Solanas siekis buvo ne įsikomponuoti, o transformuoti. Todėl tokias moteris galima vadinti prisitaikėlėmis. Tačiau laikai keičiasi, radikalumas taip pat – man nesinori visur ieškoti kabliukų.
Justinas: Siūlytų jas išnaikinti kaip „išties civilizuotos visuomenės“ išdavikes.
Truputį pasvajokime. Kaip gi atrodytų ideali visuomenėje, kurioje norėtumėte gyventi? Ar joje išliktų darbo pasidalijimas ir socialinės lytys? O gal žmogaus lytis apskritai taptų nereikšminga?
Justinas: Manau, čia feminizmas susitinka „anarcho-queer“ teoriją. Ir socialinės lytys su jų sukurtu darbo pasidalijimu, ir seksualinė orientacija kaip socialiniai konstruktai idealioje visuomenėje turėtų būti išlaisvinti nuo valstybės prievartos ir kitų galios institucijų kontrolės bei palikti individualios kūrybinės raiškos valiai.
Eglė: Laisvė. Absoliuti visų laisvė ir įvairovė, nepriklausomai nuo lyties ir kitų tapatybių. Turėtų išnykti bet koks institucinis smurtas, kylantis iš lyčių sistemos (pvz., socialinė cenzūra, dėl ko būtų eliminuotos bet kokios visuomenę represuojančios hierarchinės sistemos. Visuomenės sandara tada nesiremtų socialinėmis hierarchinėmis kategorijomis.
Agnė: Norisi vadovautis queer filosofijos idėja – kurti individualų save. Ideali visuomenė ta, kurioje susijungia visos kategorijos – lytinės, seksualinės, socialinės, religinės ir t. t. Žinoma, tai yra absoliuti utopija, bent kol kas.
V. Solanos manifestas pasižymi daugybe trumpų ir taiklių sentencijų. Kokia jų būtų jums pati artimiausia?
Eglė: Sunku pasirinkti, nes visa Solanas knyga gali būti laikoma trumpa ir taiklia sentencija. Tačiau simboliškai išskirčiau paskutinę knygos pastraipą: „Ligoti, neracionalūs vyrai, tie, kurie bando slėpti nuo savęs savo šlykštumą, pamatę atlekiančias PADUGNES su siaubu puls slėptis pas Mamą su Didelėmis Standžiomis Krūtimis, bet Krūtys neapgins jų nuo Vyrų išnaikinimo draugijos; Mama puls slėptis pas Tėvelį, kuris kampe šiks į savo galingas dinamines kelnes. Protingi vyrai tuo tarpu nesipriešins ir nesispardys, nekels bereikalingo triukšmo, o atsiloš, atsipalaiduos ir, mėgaudamiesi reginiu, nuskries savo baigties link.“
Justinas: „Meilė negali gyvuoti visuomenėje, kuri pagrįsta pinigais ir beprasmiu darbu, ji reikalauja visiškos ekonominės ir asmeninės laisvės, laisvo laiko ir galimybės pasinerti į intensyvią emocinę veiklą, iš kurios ir gimsta gili draugystė toms, kurios pasineria kartu ir kurias gali gerbti.“
Agnė: Pati pirmoji, per FiDi užrašyta ant transparanto, – labai tiksli, įtaigi ir artima: „Moterų funkcija yra tyrinėti, atrasti, išrasti, spręsti problemas, krėsti pokštus, kurti muziką – su meile.“
Kalbėjosi Darius Pocevičius
15min.lt
2011 m. liepa
